„Jokių kūrybinių ambicijų niekada neturėjau. Man rašymas dažnai yra žūtbūtinis bandymas kreiptis į kitą, užmegzti dialogą bet kokiomis priemonėmis, kartais net neturinčiomis nieko bendra su literatūra“, – sako rašytoja Vanda Juknaitė 2008-aisiais „Už santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija.
1983 metais debiutavusi apsakymų bei apysakos knyga „Ugniaspalvė lapė“ per beveik tris dešimtmečius trunkantį kūrybinį gyvenimą V. Juknaitė parašė ne tiek jau daug – vieną romaną, kelias apysakas, kelias dramas, keliolika esė, išleido pokalbių su vaikais knygą.
Tačiau kiekviena jos knyga, kiekvienas žodis yra pasvertas ir būtinas ištarti. Kiekvienas tekstas – pastanga atkurti santykį, prasiskverbus pro žodžių kalėjimą atrasti visus mus siejantį ryšį. Gal būtent todėl pats gyvenimas Vandai Juknaitei yra pirma nei literatūra. Dėl to ryšio pačioje Nepriklausomybės pradžioje rašytoja ir universiteto dėstytoja ėjo į Vilniaus gatves ieškoti niekam nebereikalingų vaikų, kad apgaubtų juos rūpesčiu, dėl jo daug dirbo, kad Lietuvoje būtų panaikinta mirties bausmė, dėl jo ir šiandien atvirai dalijasi savo patirtimi ir mokosi drauge su studentais ne iš knygų, bet paties gyvenimo. Dėl žmogaus ryšio su kitu žmogumi…
Rašytoją kalbina Gediminas Kajėnas
Interviu (straipsnio) nuoroda:
