Jono Aisčio poezija liaudies dainininkų nėra dažnai dainuojama. Dainomis yra virtę keli dar poetui gyvenant Lietuvoje (iki 1936 m.) sukurti eilėraščiai: „Lopšinė“, „Peizažas“, „Naktis“, „Šilainė“, „Paprastas gyvenimas“. Nors ir jų folkloro rinkėjai labai retai teužrašo. Vis dėlto ir turimi palyginti negausūs variantai yra verti dėmesio: dainuojami Aisčio eilėraščiai pasirodė besą įdomūs, saviti ir kartu problemiški, tiriant melodijų atsiradimo laiką bei jų autorystę.
Kaip pavyko nustatyti, dainų pagal Aisčio sukurtas eiles atsirado tarpukario Lietuvos jaunimo, tiksliau – Vilkaviškio gimnazistų, didelių poezijos ir literatūros mylėtojų, dėka. To meto Vilkaviškio gimnazijoje mokėsi daug į literatūrą turinčių polinkį moksleivių, gyvavo literatų būreliai. Dauguma Aisčio eilėraščių, sukūrus arba pritaikius jiems melodijas, buvo pradėti dainuoti apie 1936 m. tuometinių Vilkaviškio gimnazijos vyresniųjų klasių gimnazistų. Šių įvykių liudytojas – poetas Kazys Bradūnas, kuris tuo metu mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje.
Pasak K. Bradūno, vyresni gimnazistai labai mėgo Salomėjos Nėries, Kazio Borutos, Antano Miškinio eiles, daug jų mokėjo atmintinai. Ypač jiems patiko Aisčio ir Bernardo Brazdžionio poezija, todėl kurdavo arba pritaikydavo šių poetų, ypač Aisčio, eilėraščiams melodijas. Kaip prisimena poetas, melodijos Aisčio eilių žodžiais dažniausiai būdavo sukuriamos Vilkaviškio gimnazijos ateitininkų susirinkimuose, vykdavusiuose kaime esančioje kurio nors gimnazisto tėviškėje. Per mišką eidami į tuos susirinkimus, jie sukūrė ne vieną dainą. K. Bradūno teigimu, taip buvo pradėti dainuoti ir Aisčio eilėraščiai.
Visas Jūratės Petrikaitės (Lietuvos muzikos ir teatro akademija) straipsnis:
