Saulius Vasiliauskas. Jaunasis „Keturių vėjų“ kapitonas
„Aš, Danielis, savo nakties regėjime mačiau, kad
keturi dangaus vėjai sujudino Didžiąją jūrą.“ Biblija, Dan 7, 2
Nors už lango jau pastebime malonias ir saulėtas klimato išdaigas, išbėgus į gatvę prireikia storesnio apdaro apsisaugoti nuo vis dar pasitaikančių nykių kritulių ar iš užu skverų išlekiančio vėjo gūsių. Pastarojo gamtos reiškinio semantika itin gili mene, ypatingai literatūroje, kur skaitantis lietuvis visų pirma išvysta novatorišką ir energingą Kazio Binkio ir jo narsiųjų tarpukario kolegų portretą. Jame pavaizduotų personažų reikšmę ir originalumą byloja ne tik to meto kūrybos perversmas, bet ir išlikę tekstai, monografijos, publicistika. Kitas bylotojas, skambiai prabilęs netoli rotušės aikštės — jaunimo teatras, šansą scenoje davęs „Keturiais vėjais“ atpūstam režisieriui Tomui Jašinskui ir energingai aktorių komandai, kurią sudarė: Nerijus Gadliauskas (vaid. Kazį Binkį), Aleksandras Kazanavičius, Saulius Sipaitis, Dalia Morozovaitė, Ignas Ciplijauskas, Lukas Petrauskas, Simonas Storpirštis.
99-ojoje (mažojoje) salėje į premjerą rinkosi įvairi publika: mokytojai, jų sukviestas jaunimas, garbaus amžiaus senoliai, paprastoji studentija ir viena kita įdomesniu apdaru pasidabinusi, iš konteksto iššokanti, persona. Nors kiekvieno atėjusio lūkesčiai buvo individualūs, bet juos į bendrą visumą jungė noras pažinti unikalią asmenybę naujai, jauno režisieriaus akimis.
Besvarstant atvykusiųjų užmojus, auditorijos akis aptemdė juoduma, į sceną paeiliui įžengė šeši pižamuoti aktoriai ir susmeigė žvilgsnius taip, kad salėje neliko nė vieno, kurio akyse neatsispindėtų gyvybe alsuojantis laukimas. Juo ir pabaigsiu trumpą įvadą į siužetą, pakviesdamas ateiti į teatrą ir ten išvysti koks buvo pirmas judesys, apgavęs tylą.
Judesių ir veiksmo buvo išties daug: dinamiško, kartais sustojančio ir raginančio suklusti, kitais kartais ekspresyviai ir drąsiai išsiveržiančio ir atsiduodančio emocijoms, išraiškai. Nevaržanti apranga ir vos keletas dekoracijų (juodžemis, piršto dydžio batukai, kryželis, kopėčios, knyga, lempa, stalas, gramofonas) leido visapusiškai pasireikšti aktorių talentui, individualumui ir gebėjimui įsijausti į vaidmenį. Rodėsi, kad kiekvienas iš tų bebaimių jaunuolių turi unikalių bruožų, reikalingų scenai.
Beje, buvo galima įžvelgti ir išorinių panašumų į vaidinamus literatūros v(eik)ėjus, ypač tuo momentu, kai į pagalba buvo pasitelktos vaizdinės priemonės: ant sienos keitėsi jaunojo Binkio ir jo kolegų nuotraukos. Vieną akimirką nežmogiškai norėjosi sugrįžti į praeitį ir palyginti gyvenimą ir teatrą, o grįžus namo penktą kartą skaityti „Generalinę repeticiją“, atrandant vis daugiau naujų daugiasluoksnės interpretacijos galimybių… Reikėjo stebėti sceną!
Ilgainiui scenoje išryškėjo ne tik veiksmo dinamikos kontrastai (kuriuose labiausiai žavėjo nedirbtina ekspresija), bet ir įvairios pasakojimo apie neeilinę rašytojo asmenybę formos: eilėraščiai, laiškai, diskusijos, prisiminimai… Nors jau perskaičius spektaklio anotaciją buvo galima numanyti, jog dauguma eilėraščių vis tik bus chrestomatinio pobūdžio (Manifestas Salem Aleikum, C 40 ir kt.), jų perteikimas nepasirodė banalus. Kaip ir pagrindiniai įdomūs Binkio gyvenimo faktai, kurie jau gerai pažinti monografijose, prisiminimuose ir laiškuose (šioje vietoje nesutikčiau su režisieriaus apibūdinimu, neva jis labai daug „pasikrapštęs“ po įvairiausius šaltinius, nes pats, domėjęsis K. Binkio asmeniu, nieko nauja nepastebėjau). Jaunasis režisierius, su unikalios asmenybės gyvenimu ir kūryba plačiau susipažinęs studijuodamas Maskvoje, pagirtinai taikliai sudėjo akcentus ant tų „y“, kurios ypač įdomios bei svarbios. Dėlei to spektaklis tapo dar ir mokymosi priemone tiems, kurie nori pažinti Binkio asmenį, bet tingi vartyti knygas.
Jaunatviškas, energingas, iniciatyvus, patriotiškas, ekspresyvus, spalvingas, prieštaringas, kupinas kritikos ir nepritekliaus — toks margas pasirodė aktorių ir režisieriaus bendras produktas. Būtent tai ir padėjo pajusti tą meninę tarpukario atmosferą, kurioje tiesiog buvo visko. Savotiškai pavaizduota netgi mirtis: lipimas daug prasmių spektaklyje apjungusiomis kopėčiomis, žemės grumsto siekimas, šviesos paieškos ir galiausiai vietoj žmogaus gyvybės iš viršaus nukritęs sulankstytas popieriaus lapas su aliuzija į kūrybą, kuri esti nemirtinga (juk rašytojai pralenkė mokslininkus ir jau seniai suprato, kaip išsaugoti gyvybę).
Belieka pridurti, kad „Keturiais vėjais“ apsisiautę aktoriai, ne tik pusantros valandos regėjime, bet ir realybėje, atplaukė į didžiojo visuomenininko Binkio asmenybės jūrą, o mums belieka laukti tolesnių kapitono Tomo Jašinsko nurodymų.
Straipsnio nuoroda:
