„Tekstų skaitymuose“ – pokalbis apie šiuolaikinę poeziją

Mindaugas MALCEVIČIUS

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nia­me fa­kul­te­te pra­si­dė­jęs ka­len­do­ri­nis pa­va­sa­ris šie­met su­tik­tas poe­tiš­kai. „Teks­tų skai­ty­muo­se“, reng­tuo­se Šiau­lių uni­ver­si­te­to li­te­ra­tū­ro­lo­gi­jos II kur­so ma­gist­ran­tų, lan­kė­si ak­ty­viai ku­rian­tis klai­pė­die­tis poe­tas, pro­zi­nin­kas, eseis­tas, dra­ma­tur­gas, dai­nų au­to­rius ir at­li­kė­jas Gin­ta­ras Gra­jaus­kas. Jis už sa­vo įvai­ria­ly­pę kū­ry­bą įver­tin­tas ne vie­na reikš­min­ga pre­mi­ja.

Tra­di­ci­niai „Teks­tų skai­ty­mai“ dau­ge­liui ži­no­mi kaip il­ga­me­tis Hu­ma­ni­ta­ri­nio fa­kul­te­to Li­te­ra­tū­ros is­to­ri­jos ir teo­ri­jos ka­ted­ros ren­gi­nys, skir­tas pa­ties įvai­riau­sio po­bū­džio pa­šne­ke­siams apie li­te­ra­tū­rą, kul­tū­rą, nau­jau­sius li­te­ra­tū­ro­lo­gi­nius žval­gy­mus ir įžval­gas.

Nors G. Gra­jaus­ko kū­ry­bos žan­ri­nis spekt­ras la­bai pla­tus, į Šiau­lius sve­čias vi­sų pir­ma at­vy­ko kaip poe­tas. 1993 me­tais jis de­biu­ta­vo ei­lė­raš­čių kny­ga „Ta­tui­ruo­tė“, už ku­rią jam pa­skir­ta Zig­mo Gė­lės pre­mi­ja.

Poe­tas jau yra iš­lei­dęs še­šias ei­lė­raš­čių kny­gas. Ei­lė­raš­čių rink­ti­nė „Kau­li­nė dū­de­lė“ ap­do­va­no­ta Poe­zi­jos pa­va­sa­rio ir Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės pre­mi­jo­mis. G. Gra­jaus­ko ei­lės vers­tos į ang­lų, vo­kie­čių, šve­dų, len­kų ir ki­tas kal­bas.

Kū­rė­jas, lyg ir su­ra­dęs sa­vą­jį rak­tą į poe­zi­jos my­lė­to­jų šir­dis, į Šiau­lius pa­si­kvies­tas no­rint ne tik iš­girs­ti jo siū­lo­mus poe­zi­jos api­brė­ži­mus, bet ir pa­dis­ku­tuo­ti apie šiuo­lai­ki­nę lie­tu­vių poe­zi­ją, pa­kal­bė­ti apie tai, kaip gims­ta ar yra „pa­da­ro­mas“ taip sun­kiai api­brė­žia­mas poe­zi­jos teks­tas, pa­dis­ku­tuo­ti, ar šiuo­lai­ki­nė­je poe­zi­jo­je (pa)ste­bi­mos reikš­min­gos ei­lė­raš­čio ki­ti­mo ten­den­ci­jos.

Poe­zi­ja – pa­ma­ty­ti pa­sau­lį per žo­dį

Pa­sa­ky­mas „šiuo­lai­ki­nė poe­zi­ja“ yra ga­na ri­zi­kin­gas, ka­dan­gi jis tie­sio­giai su­si­jęs su lai­ku – vie­nu ne­pas­to­viau­sių ir grei­čiau­siai be­si­kei­čian­čių at­skai­tos taš­kų. Kiek poe­zi­ją ga­li­ma su­sie­ti su šiuo api­bū­di­ni­mu – sun­ku pa­sa­ky­ti.

„Aš sa­kau šiuo­lai­ki­nė poe­zi­ja ir man kaž­ko­dėl prieš akis Mi­lo­šas, Szym­bors­ka, Ru­že­vi­čius. Aš ne­ma­nau, kad tai yra la­bai šiuo­lai­kiš­ka ar mo­der­nu. Tie­siog tai yra bend­ra, žmo­giš­ka ir ne­pa­val­du lai­kui. Tai yra teks­tai, ku­riuos ir da­bar skai­to, ir po šim­to me­tų skai­tys. Ma­nau, kad jie reikš ly­giai tą pa­tį, jie ne­pa­si­keis“, – sa­ko G. Gra­jaus­kas.

Ta­čiau ne­ži­nia ko­dėl, vos iš­ta­rus „šiuo­lai­ki­nė poe­zi­ja“, na­tū­ra­liai ky­la klau­si­mas, ar prieš pen­kias­de­šimt, šim­tą, o gal net du šim­tus me­tų apie poe­zi­ją mąs­tan­tis žmo­gus, ap­vil­kęs ją tuo pa­čiu „šiuo­lai­ki­nės poe­zi­jos“ ap­val­ka­lu, gal­vo­jo taip pat?

Ga­liau­siai ra­my­bės ne­duo­da klau­si­mas, kaip se­niau bu­vo api­brė­žia­ma ši me­no rū­šis, kaip bu­vo aiš­ki­na­ma, kas yra ji – to­ji poe­zi­ja?

Šian­die­ni­niam poe­tui G. Gra­jaus­kui poe­zi­ja pir­miau­sia yra pa­sau­lio pa­ži­ni­mo bū­das, ge­bė­ji­mas pa­ma­ty­ti pa­sau­lį per de­ta­les, per žo­dį. „Bū­tent per tas smulk­me­nas tu­ri at­ver­ti kaž­ko­kį bend­rą dės­nį, ku­rį tu pa­ts pa­ma­tei“, – sa­ko G. Gra­jaus­kas, dar pri­dur­da­mas, kad tas pa­ma­ty­mas ir yra pa­ts svar­biau­sias ir es­mi­nis mo­men­tas ei­lė­raš­čio at­si­ra­di­mui.

Pa­sak poe­to, daž­niau­siai tai bū­na tik trum­pas blyks­nis, ku­rio me­tu kaž­ką pa­vyks­ta už­fik­suo­ti, ta­čiau tas kaž­kas žo­džiais dar ne­la­bai įvar­di­ja­mas. Tik vė­liau, kaž­kur ei­lė­raš­čio „gi­mi­mo“ ei­go­je, įsi­jun­gia sa­vo­tiš­kas me­cha­niz­mas ir ta­da poe­tas jau pra­de­da gal­vo­ti, kaip vi­sa tai už­ra­šy­ti žo­džiais.

Vos pra­dė­jęs mąs­ty­ti, kas yra poe­zi­ja, G. Gra­jaus­kas pra­si­ta­ria: „Iš tik­rų­jų apie poe­zi­ją la­bai sun­ku kal­bė­ti, nes rei­kė­tų kal­bė­ti apie pa­tį ei­lė­raš­čio at­si­ra­di­mo pro­ce­są, apie tai, kaip aš pa­ts jį jau­čiu ir įsi­vaiz­duo­ju“.

Pas­te­bė­ti­na, kad ši poe­to min­tis ne tik liu­di­ja poe­zi­jos iš­skir­ti­nu­mą, bet dar kar­tą vi­siems mums pri­me­na, kad šian­die­ni­nė poe­zi­ja, nors ir nuė­ju­si il­gą rai­dos ke­lią, vis dar te­bė­ra to­kia pat lais­va ir nea­pib­rė­žia­ma, kaip ir se­niau.

Įdo­mu­mo dė­lei ga­li­ma pa­ste­bė­ti, kad 1963 me­tais Al­fon­sas Ny­ka-Ni­liū­nas sa­vo die­no­raš­ty­je ra­šo: „Kas yra poe­zi­ja? Į šį klau­si­mą ga­li­ma at­sa­ky­ti tik idem per idem; poe­zi­ja yra poe­zi­ja, nes tik poe­zi­ja „ži­no“, kas yra poe­zi­ja […]. Daug leng­viau at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kas nė­ra poe­zi­ja. Kad mei­lė nė­ra poe­zi­ja, kad džiaugs­mas nė­ra poe­zi­ja, kad skaus­mas nė­ra poe­zi­ja, kad gro­žis nė­ra poe­zi­ja ir kad 90 pro­cen­tų mū­sų poe­zi­jos taip pat nė­ra poe­zi­ja“ („Die­no­raš­čio frag­men­tai 1938 – 1975“, 2002).

Ar šiuo­lai­ki­nė­je poe­zi­jo­je tik­rai dau­giau pro­zos nei poe­zi­jos?

Pas­ta­ruo­ju me­tu ste­bint vis di­dė­jan­tį poe­zi­jos srau­tą, ži­nant, kad vi­so­je Lie­tu­vo­je iš­dy­go šim­tai lei­dyk­lų ir lei­dyk­lė­lių, per mė­ne­sį iš­lei­džian­čių tiek įvai­rių poe­zi­jos rin­ki­nių, kiek se­niau „Va­gos“ lei­dyk­la iš­leis­da­vo per vi­sus me­tus, reik­tų ir mums, se­kant A. Ny­kos-Ni­liū­no pa­vyz­džiu, pa­mąs­ty­ti, ar kas nors la­bai pa­si­kei­tė, t. y. ar 2012-ai­siais la­bai ne­tin­ka­ma ir ne­pag­rįs­ta at­ro­dy­tų 1963-ai­siais A. Ny­kos-Ni­liū­no iš­sa­ky­ta min­tis, jog 90 pro­cen­tų mū­sų poe­zi­jos nė­ra poe­zi­ja?

Šio klau­si­mo ak­tua­lu­mą pa­grin­džia ne tik pa­di­dė­jęs įvai­rių teks­tų srau­tas, bet ir tai, kad jau ke­lin­ti me­tai Lie­tu­vos kul­tū­ri­nė­je spau­do­je vis gar­siau ima­ma kal­bė­ti, kad šiuo­lai­ki­nė poe­zi­ja, pa­sak Re­gi­man­to Ta­mo­šai­čio, „da­ro­si pro­ziš­ka ir ne­re­tai ba­na­li“ („Me­tai“, 2011 Nr.7).

Poe­tas Mar­ce­li­jus Mar­ti­nai­tis taip pat pa­ste­bi, kad „nyks­tant žan­rų ri­boms, dau­ge­lį da­bar skel­bia­mų poe­zi­jos kū­ri­nių ei­lė­raš­čiais mai­ro­niš­ką­ja pra­sme bū­tų sun­ku pa­va­din­ti, to­dėl apie juos daž­nai sa­ko­ma: teks­tai, ak­ci­jos, pro­jek­tai ir t. t.“ („Ne­mu­nas“, 2004-08-26 nr. 19-460).

Ci­tuo­tuo­se at­si­lie­pi­muo­se toks žan­rų ri­bų ny­ki­mas įvar­di­ja­mas kaip nei­gia­mas šiuo­lai­ki­nės poe­zi­jos reiš­ki­nys, ta­čiau vi­sai ti­kė­ti­na, kad tai ga­li bū­ti ir be­si­kei­čian­čios, nuo mai­ro­niš­kų­jų šab­lo­nų nu­to­lu­sios poe­zi­jos po­žy­mis, ku­ris ne­bū­ti­nai tu­ri tu­rė­ti nei­gia­mą at­spal­vį.

G. Gra­jaus­ko ei­lė­raš­čiuo­se daž­nas pa­sa­ko­ji­mo mo­ty­vas, jo poe­zi­jo­je ne­ma­žai pro­zos ele­men­tų, to­dėl su­si­ti­ki­mo me­tu poe­to bu­vo pa­si­tei­rau­ta, ne­jau iš tie­sų ga­li­ma pra­dė­ti kal­bė­ti apie nyks­tan­čią ri­bą tarp poe­zi­jos ir pro­zos. „O K. Do­ne­lai­čio „Me­tuo­se“ ko dau­giau, pro­zos ar poe­zi­jos?“ – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko poe­tas.

Pa­sak G. Gra­jaus­ko, mes tu­ri­me at­skai­tos taš­ką tik nuo Mai­ro­nio, ta­čiau keis­ta, ko­dėl ne­tu­ri­me ant­ro pa­pil­do­mo ir vi­sai lo­giš­ko at­skai­tos taš­ko – Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio. Tuo­met vis­kas sto­tų į sa­vo vie­tas ir ne­rei­kė­tų aiš­kin­tis, kiek pro­zos yra poe­zi­jo­je ir poe­zi­jos pro­zo­je.

„Ma­no su­pra­ti­mu, iki šiol mes vis dar sto­vi­me ant vie­nos ko­jos“, – sa­ko poe­tas, neig­da­mas gan­dus apie poe­zi­ją, virs­tan­čią pro­za.

Idea­lus skai­ty­to­jas – siau­bin­gas žmo­gus?

Kal­bė­da­mas apie šiuo­lai­ki­nę poe­zi­ją, G. Gra­jaus­kas neišs­ki­ria ko­kios nors vy­rau­jan­čios sro­vės, o da­bar ra­šo­mai poe­zi­jai pri­me­ta­mas mo­der­niz­mas, po­stmo­der­niz­mas ir vi­si ki­ti iz­mai, pa­sak poe­to, yra nie­kai.

„Juos su­gal­vo­jo žmo­nės, ku­riems vė­liau pa­tiems vi­sa tai rei­kia su­si­dė­lio­ti į len­ty­nė­les. Žmo­gus, ku­ris ra­šo, nie­ka­da ne­gal­vo­ja, ar jis ra­šo mo­der­niz­mą, ar po­stmo­der­niz­mą. Tie­siog jei­gu jam rei­ka­lin­ga to­kia for­ma, jis ją ir ren­ka­si. Jei tai bū­se­nai, tam blyks­niui, ku­rį poe­tas pa­ma­tė, rei­kia so­ne­to, tai jis ir ra­šys so­ne­tą. Jei jam rei­kės ne­ri­muo­to ei­lė­raš­čio, jis ir ra­šys ne­ri­muo­tą ei­lė­raš­tį“, – pa­ste­bi poe­tas.

G. Gra­jaus­ko tei­gi­mu, poe­zi­ją chro­no­lo­giš­kai iš vi­so la­bai sun­ku dė­lio­ti į kaž­ko­kius lai­ko­tar­pius, ka­dan­gi tuo me­tu, kai Lie­tu­vo­je ra­šė Mai­ro­nis, pa­sau­ly­je kaž­kas tuo pa­čiu me­tu ra­šė ir ne­ri­muo­tus ei­lė­raš­čius.

„Vis­kas čia la­bai su­vel­ta, to­dėl ne­pa­vy­džiu žmo­nėms, ku­riems vi­sa tai rei­kia kaž­kaip įvar­din­ti ir su­dė­lio­ti į at­ski­ras len­ty­nė­les“, – sa­ko poe­tas.

G. Gra­jaus­ko pa­si­tei­rau­ta, ar poe­tas, ra­šy­da­mas ei­lė­raš­tį, įsi­vaiz­duo­ja bū­si­mą skai­ty­to­ją, ar tu­ri sa­vą­jį ad­re­sa­tą.

„Ra­šy­da­mas tik­rai neį­si­vaiz­duo­ju kaž­ko­kios konk­re­čios žmo­nių gru­pės. Aš ne­ra­šau nei jau­nes­nia­jam mo­kyk­li­niam am­žiui, nei dar kam nors. Aš tie­siog ra­šau žmo­nėms, ku­rie yra pa­na­šūs į ma­ne, ir ti­kiuo­si, kad jie pa­na­šiai ma­to, pa­na­šiai su­pran­ta“, – sa­ko poe­tas.

Bai­giant pa­mąs­ty­mus apie šiuo­lai­ki­nę poe­zi­ją, no­ri­si pa­ci­tuo­ti, ma­no ma­ny­mu, vie­ną įdo­miau­sią ir ori­gi­na­liau­sią ka­da nors gir­dė­tą at­sa­ky­mą, kas, G. Gra­jaus­ko ma­ny­mu, yra idea­lus skai­ty­to­jas.

„Idea­lus skai­ty­to­jas tu­rė­tų bū­ti siau­bin­gas žmo­gus. Jis tu­rė­tų bū­ti kaip ir ra­šy­to­jas, tik dar blo­giau, nes ra­šy­to­jas dar kaž­ką pa­ra­šo, o ši­tas be­sti­ja tik skai­to“, – sa­ko poe­tas.

Tai­gi kas yra to­ji poe­zi­ja, ar ji kin­ta? Pa­ci­tuo­siu gar­sų išei­vi­jos lie­tu­vių poe­tą A. Ny­ką-Ni­liū­ną: „Poe­zi­ja ne­paaiš­ki­na­ma, t. y. tik gy­ve­na­ma; mo­men­tas, ku­ris prieš gam­tos ir die­vų va­lią tę­sia­si am­ži­nai“ („Die­no­raš­čio frag­men­tai 1938 – 1975“, 2002).

Straipsnio nuoroda:

„Tekstų skaitymuose“ – pokalbis apie šiuolaikinę poeziją