Klaipėdos etnokultūros centro ansamblis „Alka“, užsimojęs atgaivinti užmirštus Mažosios Lietuvos gyventojų papročius ir apeigas, sukūrė patrauklų, autentiškais istorijos šaltiniais ir tautosaka paremtą spektaklį „Lietuvininkų vestuvės“, kuriuo žavisi ne tik žiūrovai, bet ir jaunavedžiai, prašantys ir jiems surengti tokias iškilmės.
Spektaklis „Lietuvininkų vestuvės“ neseniai pirmą kartą parodytas natūralioje aplinkoje – Šilutės rajono Kintų gyvenvietės apylinkėse po atviru dangumi. Per Kuršių marių šventę prie senos kaimo sodybos susirinkę kai kurie vyresnio amžiaus kintiškiai, atpažinę senovinių vestuvių personažus, net nubraukė ašarą prisimindami savo jaunystę.
Mažosios Lietuvos vestuvių papročius ir ritualus tikroviškai atkūrė keliasdešimt folkloro ansamblių „Alka“ ir „Aitvaras“ dainininkų bei šokėjų. Jame skamba Klaipėdos krašto senbuvių lietuvininkų oracijos, dialogai ir dainos, vestuvininkai šoka, laukdami jaunųjų pokštauja mėgindami įtraukti į veiksmą ir žiūrovus.
Lietuvininkų vestuvių kulminacija – nuotakos vainikėlio deginimas. Mirtos supleška ne prie vaišių stalo, o ant aukštos iš juodo aksomo medžiagos pasiutos jaunamartės kepurėlės su žvakėmis. Kai nuotakos globėjos, vadinamos gaubėjomis, svečių akivaizdoje jos galvą apmuturiuoja ilga siuvinėta skara, ji įžengia į moterystės luomą.
Žolynais apipintame dubenyje teliuskuoja „marčios ašaros“ – iš degtinės, razinų ir medaus sutaisytas svečių gėrimas. Dubeniui ištuštėjus, į jį metami pinigai. Indą su dovanomis anyta vėliau įteikdavo nuotakai. Lietuvininkai per vestuves dažniausiai gerdavo alų.
Mažlietuvių tautosakoje vestuvių personažai įvardijami kitaip: piršlys vadinamas ponu, piršlienė – kalės liežuviu, viena pagrindinių veikėjų svočia – žiupone. Vestuvininkai piršlio melagio kaip Aukštitijos kaimuose nesivaikydavo, nekardavo jo ant medžio šakos. Labai svarbūs vestuvių veikėjai – iškalbingieji kviesliai ir martvežiai.
„Atsirasdavo pavyduolių, kurie kėsindavosi pagrobti jaunąją, todėl martvežiai nenuleisdavo akių nuo jos visur, net prie vaišių stalo. Įsodinę nuotaką į vežimą asmens sargybiniai pliaukšėdavo botagais, o kartais net šaudydavo į orą“, – pasakojo „Alkos“ vadovė Rita Šukienė.
Įdomus dar vienas lietuvininkų vestuvių ritualas – užgėrimas. Svečių akivaizdoje pasveikinę vienas kitą, prie sodybos išlenkę taurelę karčiosios vuru ir žmona tapę jaunieji buvo palydimi į jiems skirtas atskiras patalpas. Jungtuvės bažnyčioje pagal evangelikų-liuteronų papročius galėdavo įvykti ir vėliau.
Lietuvininkų vestuvės – santūresnės nei kituose etnografinės Lietuvos regionuose. „Alkos“ ansamblio sukurtas etnografinis spektaklis įrašytas į kompaktinę plokšlelę „Alkos“. Juo susidomėjo ne tik žiūrovai, bet ir šiuolaikinių vestuvių organizatoriai – jaunavedžiai jų prašo surengti iškilmes pagal senovinius Mažosios Lietuvos papročius.
Pernai Klaipėdos Agluonėnų etnografinėje sodyboje parodytą spektaklį „Lietuvininkų vestuvės“ užfiksavo dokumentinį filmą apie vestuvių papročius įvairiuose šalies regionuose kuriantys kinematografininkai.
Straipsnio nuoroda (ir nuotraukos):
Atgaivintomis lietuvininkų vestuvėmis domisi jaunavedžiai (nuotraukos)
