Daugelis iš skaitytojų žino apie tai, kad sveikiausiai gyventi yra ten, kur augai su tėvais. Tuomet stiprybė į tave srūva iš kiekvieno ąžuolo, lauko gelės, linksmai lakstančio driežiuko.
Balandžio pabaigoje, lankydamasis tėviškėje, stebėjau, kaip netoli kiemo iš nuo žemės kylančio kauburėlio žemyn ritosi grumstai. Nepavargstantis žemės purentojas, pasislėpęs nuo saulės šviesos.
Gražiausi ankstyvojo mano gyvenimo metai suformavo pagarbą žemei. Kaip galėjome mes, girios pakraščiais išsibarsčiusių sodybų vaikai, patenkinti smalsumą apie savo krašto istoriją tais rūsčiais pirmojo pokario dešimtmečio laikais? Perskaičiau visas grožinės literatūros knygas – be mūsų rašytojų dar ir latvių, estų, baltarusių ir lenkų, kurios tik buvo išleistos lietuvių kalba. Šitaip praplėtęs valstiečių gyvenimo vaizdus, palengva ėmiau suprasti savo tėvų jaunystės aplinką, nes darbai vijo laisvalaikio valandas, iš kaimynų retai išgirsdavau apie 20 amž. pirmosios pusės etnografiją, nors, kai tėvas savo kalvėje gaminosi durų, vartų vyrius, dalis, reikalingas pataisyti vežimą, su pasitenkinimu pūsdavau dumples. Gražią mūsų sodybą piešdavau įvairiais metų laikais. Kai į Zapyškio septynmetę mokyklą atvyko piešimo ir braižybos mokyti A.Bražinskas, žemės spalvos mano piešimo sąsiuviniuose praturtėjo neregėtais niuansais. Supratęs, kad ne žodžiais, o akvarele ir teptuku galiu visiems atskleisti mūsų žemės nepaprastą grožį, minėto pedagogo paragintas, profesinius spalvų kompozicijos pagrindus gavau iš žinomų mūsų dailės klasikų taikomosios dailės technikume, vėliau teorijos žiniomis papildžiau Sankt – Peterburgo I. Repino tapybos, skulptūros ir architektūros institute (tuomet vad. Leningradu).
Ištisus dešimtmečius neatitrūkau nuo gimtinės, ganyklose nutapytos besiganančios avys, prie Nemuno vakarais atverdami nuvarginti dienos darbų arkliai, moterys, kasančios bulves – šie ir kiti savosios žemės vaizdai – ne iš Vaižganto raštų, o paties pažinti ir apmąstyti.
Sklindant kalboms apie 2014 m. Seime vyksiantį brangiausio iš nekilnojamo turto „paveldo“ leidimą parduoti atskirus plotus, ežerus, gal net vieną kitą upę su vandens malūnais, kiekvienam lietuviui darosi apmaudu! Per tūkstantmečius mes dar nespėjome ištyrinėti Lietuvos žemėje glūdinčių kovų už teisę čia gyventi liudijimų. Ar turime drąsos tai atiduoti į svetimųjų rankas?
Abejingumas, kaip ir kitas kraštutinumas – viską paversti preke, siekiant tik praturtėti – jau dabar doroviškai stabdo tautos dvasinį augimą. Iš ryškiausių sostinės intelektualų, tik vienas „L.A“ red. A. Pilvelis susirūpinęs nuolat primena apie ruošimąsi referendumui. Tegul tautos balsas bus išgirstas. Šis toliaregis šviesuolis daugeliu požiūriu man primena Vlado Putvinskio kultūros, žemės ir Tėvynės valymo nuo teršėjų veiklą. 2013 metais minėsime V. Putvinskio – Pūtvio 140-ąsias gimimo metines. Vertėtų sukrusti ir mūsų Literatūros darbininkams – ankščiau paminėtas kurmis judino požemines piktžolių šaknis, tai rašytojai galėtų iškelti į dienos šviesą šio patrioto atkaklumą, teoriją apie tautos stiprybę ir atkaklų priešinimąsi carizmo politikai.
Straipsnio nuoroda:
