Palaimintoji Edita Štein

Rugpjūčio 9 d. minima pal. Edita Štein (1891–1942).

Edi­ta Štein yra vie­na ne­pa­pras­čiau­sių, ža­viau­sių ir su­dė­tin­giau­sių pra­ėju­sio am­žiaus as­me­ny­bių. Ji bu­vo vie­na iš ne­dau­ge­lio sa­vo me­to mo­te­rų, ga­lė­ju­sių stu­di­juo­ti ir dės­ty­ti fi­lo­so­fi­ją, ei­ti eg­zis­ten­ci­nių ty­ri­nė­ji­mų ke­liu, vi­sais lai­kais be­veik iš­im­ti­nai pri­klau­su­siu vy­rams. Čia ji pa­sie­kė pui­kių re­zul­ta­tų, su­ge­bė­jo įsi­tvir­tin­ti ša­lia vie­no di­džių­jų XX am­žiaus fi­lo­so­fi­jos mo­ky­to­jų – Ed­mun­do Hus­ser­lio (Ed­mund Hus­serl).

Kaip ji pa­ti pri­si­pažino, „nuo try­li­kos me­tų bu­vau at­eis­tė, nes ne­ga­lė­jau pa­ti­kė­ti, jog Die­vas eg­zis­tuo­ja“. Ta­čiau nuo­lat ir griežtai ieško­da­ma tie­sos, gi­lin­da­ma­si į didžiuo­sius gy­ve­ni­mo klau­si­mus ir juos spręs­da­ma, ji ne­ga­lė­jo ne­su­si­dur­ti su Die­vo, to­kio Die­vo, ku­ris dėl žmo­nių ant kor­tos pa­sta­to vis­ką, ku­ris ne­su­sto­ja net­gi skaus­mo ir mir­ties aki­vaiz­do­je, tie­sa.

Die­vo tie­sa glū­di bū­tent Jo sil­pnu­mo at­si­sklei­di­me ant kryžiaus ir mir­ty­je. Iš su­vo­ki­mo, jog Die­vas per Jė­zų su mu­mis pa­si­da­li­jo vi­sa kuo, ky­la at­si­da­vi­mui Jam, ku­ris žen­kli­na gy­ve­ni­mą vi­sų tų, ku­rie ži­no, jog nuo pat Jė­zaus at­ėji­mo Die­vas žmo­gaus dau­giau nie­ka­da ne­be­ap­lei­do.

Šie įsi­ti­ki­ni­mai nu­švie­tė 1891 me­tais Vroc­la­ve gi­mu­sios Edi­tos Štein gy­ve­ni­mą. Ji bu­vo pas­ku­ti­nė iš sep­ty­ne­rių tur­tin­gos žy­dų šei­mos vai­kų. Sėk­min­gai stu­di­ja­vo psi­cho­lo­gi­ją ir fi­lo­so­fi­ją sa­vo gim­to­jo mies­to uni­ver­si­te­te, o vė­liau Ge­tin­ge­ne ir Frei­bur­ge; čia iš pra­džių bu­vo gar­saus fi­lo­so­fo Ed­mun­do Hu­ser­lio mo­ki­nė, o vė­liau ir jo asis­ten­tė. Kai 1917 me­tais bai­gė uni­ver­si­te­tą, ji jau bu­vo su­kau­pu­si svar­bių ži­nių, ku­rios jai bū­tų su­tei­ku­sios ga­li­my­bę siek­ti aka­de­mi­nės kar­je­ros. Ta­čiau at­si­ti­ko da­ly­kų, ku­rie jos gy­ve­ni­mą pa­krei­pė vi­sai prie­šin­ga lin­kme.

Anks­čiau jai nė ne­kil­da­vu­si min­tis apie Die­vą, kai ku­rių įvy­kių pa­ska­tin­ta vis at­kak­liau smel­kė­si į jos gy­ve­ni­mą. Per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą žuvo vie­nas jos la­bai ger­bia­mas pro­fe­so­rius. Vi­siems tai bu­vo di­de­lis skaus­mas, o ypač jo žmo­nai, ku­ri, užuot lei­du­sis pri­sle­gia­ma šios tra­ge­di­jos naš­tos, san­ty­ky­je su Die­vu at­ra­do jė­gų pra­dė­ti nau­ją gy­ve­ni­mą. Edi­tą tai gi­liai pa­vei­kė. Šį įvy­kį pri­si­min­da­ma ji vė­liau ra­šys: „Tai bu­vo ma­no pir­ma­sis su­si­dū­ri­mas su kry­žiu­mi ir su ta jė­ga, ku­rią jis su­tei­kia jį ne­šan­tie­siems.“

Tie­sos pa­ieš­kos ją ve­dė link Die­vo tie­sos. 1921 me­tais ta ke­lio­nė pa­sie­kė tiks­lą. Jai sve­čiuo­jan­tis pas vie­ną drau­gę, ši ją pa­ra­gi­no iš­si­rink­ti kny­gą iš tų dau­ge­lio esan­čių jos bib­lio­te­ko­je. Edi­ta iš­tie­sė ran­ką ir ne­žiū­rė­da­ma iš­trau­kė vie­ną ga­na sto­rą kny­gą. Tai bu­vo Šven­to­sios Te­re­sės Avi­lie­tės gy­ve­ni­mas. Kny­gą ji per­skai­tė vie­nu pri­sė­di­mu. Vė­liau ji ra­šė: „Už­vers­da­ma ją sau pa­sa­kiau, kad tai yra tie­sa.“

Šven­to­ji Te­re­sė sa­vo ti­kė­ji­mą api­ben­dri­no žo­džiais: „Pa­kan­ka vien Die­vo.“ Edi­tai šie žo­džiai ta­po sa­vi. At­si­ver­ti­mas į ka­ta­li­ky­bę įvy­ko 1922 me­tais Nau­jų­jų me­tų iš­va­ka­rė­se. Ta­da ji pa­si­krikšti­jo. Šis pa­si­rin­ki­mas tap­ti ka­ta­li­ke ją la­bai su­prie­ši­no su mo­ti­na, be ga­lo at­si­da­vu­siai žy­dų ti­kė­ji­mui.

At­si­ver­tu­si Edi­ta dės­tė Špa­je­rio (Spa­y­er) do­mi­ni­ko­nų ko­le­gi­jo­je ir daug ke­lia­vo po Vo­kie­ti­ją bei už­sie­nį. 1932 me­tais dės­tė pe­da­go­gi­ką Miuns­te­ry­je. Ta­čiau na­cių re­ži­mas jau bu­vo pra­dė­jęs žy­dų dis­kri­mi­na­ci­ją, pri­ver­tė at­si­sa­ky­ti dės­ty­mo. Tie ne­lem­ti įvy­kiai pa­grei­ti­no Štein jau su­bran­din­tą ke­ti­ni­mą pa­si­švęs­ti kon­tem­plia­ty­viam gy­ve­ni­mui. Tai­gi at­si­sa­kė pres­tižinės kar­je­ros ir už­si­da­rė Kel­no kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ne, pa­si­va­di­no Kryžiaus Te­re­se Be­ne­dik­ta.

Kar­me­li­tų vie­nuo­ly­nas – pui­ki nuo­lan­ku­mo mo­kyk­la. Edi­ta tu­rė­jo ati­dė­ti į ša­lį sa­vo kny­gas ir, kaip ir ki­tos se­se­rys, pa­si­švęs­ti bui­ties rei­ka­lams: ji prie ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mo po­rei­kių pri­si­tai­kė su džiaugs­mu, kad ga­lė­tų sek­ti Jė­zu­mi ir kas­die­niuo­se pa­pras­tuo­se dar­buo­se. 1938 me­tais ji vi­sam lai­kui ap­si­spren­dė lik­ti kar­me­li­te ir pri­ėmė am­ži­nuo­sius įža­dus.

O Vo­kie­ti­jo­je vis la­biau plies­kė­si ne­apy­kan­ta žy­dams. Edi­tos (ne­pai­sant at­si­ver­ti­mo, vis dėl­to ji bu­vo žy­dė) bu­vi­mas Kel­no kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ne kė­lė grės­mę ir ki­toms se­se­rims. Tad ji per­si­kė­lė į Olan­di­ją, į Ech­to kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ną, kur at­si­dė­jo šv. Kry­žiaus Jo­no – be šv. Te­re­sės Avi­lie­tės jis bu­vo di­dy­sis kar­me­li­tų gy­ve­ni­mo re­for­ma­to­rius – as­me­ny­bės bei dar­bų stu­di­joms.

1940 me­tais vo­kie­čiai įsi­ver­žė į Olan­di­ją. Iš jų ne­apy­kan­tos žydams ėmė ras­tis au­kų ir čia. Ant vie­nuo­lės abi­to Edi­tai te­ko pri­si­seg­ti gel­to­ną žvaigž­dę, ku­ri ją iš­sky­rė kaip žy­dę. Bet tai ne­bu­vo vie­nin­te­lis pa­že­mi­ni­mas. Lai­kai ta­po be ga­lo sun­kūs. Ji ra­šė: „Aš pa­ten­kin­ta vis­kuo, tik jei­gu žmo­gus yra pri­vers­tas neš­ti vi­są kry­žiaus naš­tą, tik ta­da jis ga­li įgy­ti kry­žiaus iš­min­ties.“

1942 me­tų rug­pjū­čio 2 die­ną vo­kie­čiai įsi­ver­žė į kar­me­li­čių vie­nuo­ly­ną, su­ėmė Edi­tą ir jos se­se­rį Ro­zą, ku­ri ir­gi ta­po kar­me­li­te, ir nu­siun­tė jas į Vesr­ve­bor­ko sto­vyk­lą. Iš čia rug­pjū­čio 7 die­ną jos bu­vo de­por­tuo­tos į Auš­vi­cą. Ten, vie­no­je iš liūd­niau­siai be­ga­li­niu žmo­gaus žiau­ru­mu pa­gar­sė­ju­sių kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lų, tik­riau­siai po ke­lių die­nų kar­tu su ki­to­mis sa­vo ne­da­lios drau­gė­mis bai­gė gy­ve­ni­mą du­jų ka­me­ro­je, o pas­kui kre­ma­to­riu­mo kros­ny­je.

Vie­nas žu­dy­nes iš­gy­ve­nęs žy­das, pas­ku­ti­nių Edi­tos die­nų liu­di­nin­kas, vė­liau pa­sa­ko­jo apie jos ra­my­bę, ro­mu­mą, jos ne­pa­liau­ja­mą rū­pi­ni­mą­si ki­tais, ku­riuos bu­vo apė­mu­si ne­vil­tis ir liū­de­sys. Ji ypač rū­pi­no­si mo­te­ri­mis: jas guo­dė, sten­gė­si nu­ra­min­ti, joms pa­dė­jo; rū­pi­no­si vai­kais tų mo­ti­nų, ku­rios, iš­pro­tė­ju­sios iš skaus­mo, juos bu­vo pa­li­ku­sios. Liu­di­nin­kas ra­šo: „La­ge­ry­je nuo­lat pa­si­ruo­šu­si pa­dė­ti ir pa­tar­nau­ti, ji at­sklei­dė sa­vo di­džią mei­lę ar­ti­mui.“

Pa­gal kil­mę žy­dė, o pa­gal ap­si­spren­di­mą krikš­čio­nė, nu­ė­ju­si il­gą įvai­rių pa­ži­ni­mo as­pek­tų ty­ri­nė­ji­mo ir gi­li­ni­mo­si į juos ke­lią, be ga­lo aukš­tai už­kė­lu­si dvie­jų re­li­gi­jų dva­si­nių rei­ka­la­vi­mų kar­te­lę, ji vė­liau pa­ki­lo į mis­ti­kos aukš­tu­mas ir ta­po nuo­sta­biu bei pa­trau­kian­čiu pa­vyz­džiu vi­siems, ne­ti­kin­tie­siems ir įvai­rių re­li­gi­jų iš­pa­ži­nė­jams, ku­rie pa­si­tel­kę iš­tver­min­gą ir drą­sią mei­lę ieš­ko tie­sos.

Jo­nas Pau­lius II 1998 m. spa­lio 11 d. pa­skel­bė ją pa­lai­min­tą­ja.

Straipsnio nuoroda:

Palaimintoji Edita Štein