Mokinio darbas.
Niekas iš tikro nežino, kas yra mirtis. Vieniems tai kelionė pas Dievą, kitiems – amžinoji nebūtis ir pan. Tad pats mirties faktas yra nesvarbus. Svarbu tai, kaip mes mirtį suvokiame, kokią ją įsivaizduojame. Mirties šešėlis lydi žmogų visą jo gyvenimą, todėl emocijos, kurias sukelia mirties faktas žymiai daugiau įtakoja mūsų gyvenimą nei pati mirtis, kuri tėra viena iš sudėtinių gyvenimo dalių. Bet todėl, jog europietiškos kultūros žmonės nemėgsta paslapčių, dalykų, kurių nesupranta ir kurie jiems nepavaldūs, kasdieniame gyvenime stengiamasi užmiršti mirties faktą arba tiesiog jį ignoruoti.
Bet kiekviena taisyklė turi išimčių.Yra žmonių jautresnių gyvenimo ir mirties paralelei nei kiti, besistengiančių praskleisti paslapties šydą, dengiantį šią misteriją. Tokia asmenybė buvo ir Salomėja Nėris. Jai pasaulis atrodė pilnas iššūkių, kuriuos buvo baisu priimti, neteisybės, prieš kurią ji buvo per silpna kovoti. Todėl mirtis poetei nebuvo paslaptis, o greičiau atsakymas į daugelį klausimų, pats paprasčiausias visų problemų sprendimas, kurio ji vos nesigriebė pačiomis sunkiausiomis akimirkomis…
Po universiteto baigimo ir kelionės po Europą, ypač praturtinusios poetės sielą, Salomėja Nėris pradėjo dirbti Lazdijų miestelyje. Pradžioje ji apsigyveno tik ką mirusio mokyklos direktoriaus poeto M. Gustaičio palėpės kambarėlyje, panašiame į karstą. Prieš du nedidelius langus augo uosis, visai užstojęs saulę. Gal būt, šio uosio monotoniško šlamėjimo prisiminimas vėliau įkvėpė poetę sukurti nuostabų eilėraštį, himną gyvenimui “Aš nenoriu mirti”, prasidedantį žodžiais:
Amžius tu šlamėsi,
Šilkalapi uosi.-
Bet kūrybingai asmenybei, trokštančiai kultūros ir gyvenimo džiaugsmo, provincialus ir lėtas Lietuvos gyvenimas nebuvo priimtinas. Ją be galo slėgė aplinkui matoma neteisybė (pvz.: klerikalinė vadovybė dažnai skriaudė neturtingus mokinius, kuriems Salomėja Nėris stengėsi padėti geriau mokytis, kad būtų atleidžiami nuo mokesčio už mokslą). Tuomet poetė metė paskutinį argumentą – mirtį, galinčią išvaduoti iš melo:
Melu kvėpuojam čia, melu čia siela minta.-
Tai gal mirtis iš melo išvaduos?!
“Paspausiu šaltą plieną”
Dienoraštyje Salomėja Nėris rašė: “Jeigu pasaulis yra melu pagrįstas ir visas žmogaus gyvenimas ir jo esmė yra melas, tai aš nemoku ir nenoriu gyventi”. Poetė negalėjo atsisakyti tikėjimo teisybe, gėriu, grožiu, ji negalėjo ieškoti kompromisų, susitaikyti su aplinka. Bet negalėjo ir laimėti. Tačiau vis tiek nepasidavė:
Dainuosiu ties laimėtu bokštu!-
Arba gulėsiu ant lentos.
“Likimo taurė”
Trečio kelio poetė nepripažino.
Taigi konfliktas tarp poetės ir aplinkos – tragiškas. Jį Salomėja Nėris išreiškė su aistringa meile gyvenimui ir pykčiu, neapykanta aplinkai, išreiškė visa tai su ilgesiu ir prakeikimu, o kartais net beviltiška depresacija:
Jums palieku aš jūsų pragarą!
Dangus tegul išnyksta su manim!
“Sudeginkit mane”
Poetė pavaizdavo šį desperatišką protestą taip, kad net ir mirtis neturėtų džiuginti tų, kurie maloniai žiūri į kito žmogaus kančias:
Sudeginkit mane – kaip raganą!
Sudeginkit mane žėruojančiam lauže!
Nesudrebėsiu aš nė vienu sąnariu!
Nė lūpų nepraversiu – klausit ar neklausit.
“Sudeginkit mane”
Bet lyg priešprieša šiam keturvėjiškam, iššaukiančiam stiliui staiga iškilo netikėta mirties baimė, paskatinta pirmųjų senatvės ženklų. Panevėžyje 1936 metų kovo 3 d. prasidedant kalendoriniam pavasariui, Salomėja Nėris parašė “Diemedžiu žydėsiu”:
Ir vienąkart, pavasari
Tu vėl atjosi drąsiai.-
O mylimas pavasari
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu – –
Dienoraštyje maždaug tuo pat metu – pamąstymas apie Levo Tolstojaus Aną Kareniną – savižudę. Tylus išgąstis pažvelgus į veidrodį: “Nejaugi ir manęs neaplenks senatvė? Kaip keista!” Mintis, kad reikėtų parašyti apie save – kiek galint tikslesnę autobiografiją (“Išpažintis juk – didelis malonumas”). Galvojant apie naują gyvenimo etapą, apie vedybas su B. Buču – staigus žvilgsnis į save: “Aš niekad nebuvau ir nebūsiu praktiška, aš savo amato neturiu, prie jo neprisirišu, aš laisvės ir nuotaikos paukštis”. Paskui – jau gegužės pradžioj – pavasario apologija: “Juk būčiau gal šiais metais ir nebepamačiusi pavasario kūdikystės, o jis, tas pavasaris, kasdien keičiasi… Toks šviesus, švelnus, ryškus ir įvairus žalumas aplinkui – toks vaikiškas…
Salomėjos Nėries eilėraštis “Diemedžiu žydėsiu” – ne apie mirtį. Tai kūrinys iš mirties, iš mirties artumo. Iš egzistencinio susitelkimo jos akivaizdoje. Esmingai kalbėti iš mirties, vadinasi, esmingai kalbėti iš gyvenimo.
Pirmąją karo žiemą mirtis nuolat traukė poetę kaip paskutinis užsimiršimas nuo vienatvės ir nežinios. Jos akyse mirtis tebuvo susiliejimas su gamta, ramus ištirpimas visatoje, į kurią visi sueina. Ir ji nejausdavo nei tragiško šiurpo, nei baisios depresijos, galvodama apie išnykimą, o tik graudumą:
Lygumos nepjautom viksvom čiuža,-
Nepaslėps nuo viesulų manęs.
Stepių viesulai per naktį ūžaus,
Šaldins kraują, šaižiai glamonės.
Ir matysiu tik bežvaigždį dangų-
Juodą juodvarnį viršum savęs…
Apie seserį ir draugą brangų
Vėtra savo liūdną dainą tęs.
“Stepės”
Pirmąją karo žiemą, atsidūrusi tolimoje Ufoje, Salomėja Nėris kartkartėmis pasiduodavo net depresiškam troškimui – kuo greičiau baigti šitą tremtinio gyvenimą. “Kam reikalinga man gyvybė, / Kam reikalinga sveikata,- / Jei netekau tavęs, tėvyne”… – rašė ji viename eilėraštyje. Priemiesčio namelyje, užverstame ligi stogo pusnynais, ji išgyveno kelis mėnesius su sūnumi, nesutikdama pažįstamų iš Lietuvos, negaudama nei knygų, nei laikraščių, kęsdama alkį ir šaltį. Stovėdama ties Baltąja upe, rūsčiai putojančia, Salomėja Nėris kartais norėdavo šokti žemyn ir viską baigti. Buvo parašiusi net atsisveikinimo laišką, adresuodama jį J. Paleckiui. Bet sūnaus liga, jo bejėgiškumas, naivus čiauškėjimas sulaikė motiną nuo lemtingo žingsnio. Vėliau poetė eilėraštyje “Bendrakeleivis” rašė:
Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią
Prie krūtinės savo neramios,
Tartum atramą jaučiu aš delne,-
Tavimi gyvenime remiuos.
Juk per tokią vėtrą, tokią naktį,
Tokią nykumą be pabaigos
Man keliauti valios nepakaktų,
Kovai nepakaktų man jėgos…
Nuo šių svyravimų tarp “būti” ir “nebūti” Salomėjos Nėries lyrikos graudesys pasidarė dar gailesnis, bet niūrumui ir tamsai ji nepasidavė. Net mirties fone, kuriuo baigdavosi ilgesio motyvas, šitas graudenimas liko skaidrus. Tai liūdna ramybė, kai su likimu susitaikyta, mažytis vilties spindulėlis, kuris negęsta galutinai, netikėtas palengvėjimas, ateinantis po ašarų. Salomėja Nėris mokėjo pasiguosti savo pačios graudumu, kuris sugerdavo į save nepakeliamą gėlą ir nuramindavo trumpai valandėlei. Susigraudinusioje poetės sieloje liko gyvas ir pasiaukojimo troškimas, ir tikėjimas pamatyti Lietuvą. Vienas eilėraščių baigėsi tokiu charakteringu posmu:
Aš niekad nesakiau tau myliu.
Negyvas, pilkas žodis tas,
Bet eisiu milijoną mylių,
Kol tu sugrįši – prarasta.
“Kam reikalinga man gyvybė”
Tarybinei Armijai nustūmus frontą į vakarus ir vėl įjungus Lietuvą Tarybų Sąjungos jungan, Salomėja Nėris pagaliau galėjo grįžti namo. Bet mirties šešėlis nebeapleido poetės ir tėvynėje. Nujausdama šaltą mirties artumą, ji pradėjo mąstyti apie tobulumą, amžinybę: “Kad bent galėčiau palikti ką nors gražaus, reikalingo – amžino… Sau nieko, nieko nenoriu… Net meilės atsisakyčiau… ir garbės – visko. Tik trokštu nemirtingumo”. “Kas gi tie nemirtingieji meno kūriniai? Tai yra šauksmas, žadinimas žmogaus, kuris turi ateiti, nubusti. Ilgesys teisingo, stipraus, tobulo žmogaus!..” Šias mintis papildo 1942 metais tolimoje Ufoje pasirodžiusi “Viltis”, įkvėpta Čiurlionio paveikslo:
Nuo žvakės tu akis pakėlei,-
Kokios jos šviesios ir bedugnės!
Gal ir mane lyg plaštakėlę
Sudegins jų galingos ugnys?
Tokiom akim bemiegę naktį
Čia teptuku prispaudei dėmę…
Aš lūpas pajutau prie kaktos-
Lyg amžinybės diademą.
Dar vienas žingsnis nemirtingumo link – eilėraštyje “Dainuok, širdie, gyvenimą…” itin ryškiai sukaupta Salomėjos Nėries asmenybės jėga, tarsi įrėžtos ryškiausios jos gyvenimo linijos – ir vidinės, ir visuomeninės. Jis patvirtino jau seniau suprastą poeto tiesą: “Daina yra jo garbė (vardas), daina jo užmokestis, daina – jis pats. Kol daina skamba, tol gyvas poetas”. Nors poetės siela dar buvo gyva, stipri ir kūrybinga, karo baisumai ir nuolatinis nepriteklius palaužė jos kūną. Nujausdama artėjančią mirtį ir gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ji maldavo, kad leistų mirti Lietuvoje. Bet net šiam norui nebuvo lemta išsipildyti – kai ją ėmė nešti į lėktuvą, ji suprato, kad daugiau nepamatys savo žemės ir artimųjų. Jau lėktuve Salomėja Nėris pasakė: “Iš tos kelionės aš nebegrįšiu”. Kremliaus ligoninėje, kliedėdama ir vėl atgaudama sąmonę, poetė šaukėsi tik Lietuvos.
Liepos 7 dieną, kuomet mirė Salomėja Nėris, įvyko keli keisti įvykiai. Lietuvoje jos sūnus Sauliukas staiga sušuko: “Mamytė eina per kambarį!..” Poetės rinkinių leidėjas Antanas Kniūkšta, tuo metu vežamas į tremtį, į Vorkutą, nugriuvęs ant vagono grindų, sapnavo labai aiškų sapną – lydi Salomėją link namo, kurį ji parodo. “Kiek paėjėjęs atsisukau ir pamačiau, kad namas, į kurį įėjo Saliutė, dega. Puoliau atgal, tačiau nieko negalėjau padėti, nes namas jau smarkiai liepsnojo ir Salomėjos Nėries nebemačiau”. Sapno laikas tikriausiai sutapęs su Salomėjos Nėries mirties diena, gal ir valanda.
Ir nors mirtis sugebėjo pasiglemžti šios asmenybės ir poetės kūną, jos siela liko gyva kiekvieno,kas skaito jos poeziją, širdyje.
Naudota literatūra
•V.Daujotytė “Salomėja Nėris. Gyvenimo ir kūrybos skaitymai”. Kaunas,1999m.
•Salomėja Nėris. Poezija. Vilnius,1979m.
•Salomėja Nėris. Poezija II. Vilnius,1972m.
•V. Kubilius “Salomėjos Nėries lyrika”. Vilnius,1989m.
•V. Areška “Salomėja Nėris”. Kaunas,1974m.
•V. Alekna “Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis II”. Vilnius,1997m.
