Mokinio darbas.
“Metus” K Donelaitis kūrė sukaupęs didelę gyvenimo ir poetinio darbo patirtį. Rašė ilgai ir įdėjo į šį darbą savo sielos dalelę. “Metai” – keturių dalių poema, vaizduojanti to laikmečio būrų gyvenimą ir buitį. Manau, kad K Donelaitis tapė šį margaspalvį paveikslą remdamasis tikrais įvykiais. Gali būti, kad autorius glaudžiai bendravo su baudžiavos prispaustais lietuviais valstiečiais, todėl jam puikiai pavyko perteikti to meto žmonių gyvenimo atspalvius: rūpesčius ir linksmybes, darbus ir gėrybes, būtį ir buitį. Štai šiuos įvykius ir vaizdavo K. Donelaitis savo kūrinyje “Metai”.
Ponų priespauda sunkiai slėgė baudžiauninkų gyvenimą, todėl šie džiaugėsi nepaprastai retomis linksmybių akimirkomis. Vieni vargai ir rūpesčiai temdė būrų nuotaiką. Ne dažnos linksmybių akimirkos būdavo susietos su gamta, kadangi žmonės buvo susilieją su ja. Malonu stebėti, kaip gamta bunda, keliasi, viskas, kas buvo sušalę atgyja, pradeda naują gyvenimą.
“Tuo laukus orai drungni gaivindami glostė
Ir žoleles visokias iš numirusių šaukė”.
Paprastas žmogus – valstietis džiaugdavosi nuostabiais vaizdais. Iš atsigaunančių, grįžtančių gyvūnų galime išskirti gandrą ir bitiną. Gandras “gaspadorius” kimba į darbą nelaukia nieko. Bitinas taip pat:
“< …> šeimyną savo pabudint
Ir prie darbo siųst ką pelnyt ir užmiršo.”
Šie du gyvūnai simbolizuoja darbą ir gėrį. Atbundant gamtai, atgyja ir garsai. Iš visų garsų simfonijos poeto ausiai maloniausia lakštintgala, kurios skardus balselis skamba K. Donelaičio širdyje. Autorius mano, kad tai Dievo dovana, kuria reikia gėrėtis ir džiaugtis. “Metuose” gana dažnai galime pastebėti, kad autorius beveik viską sieja su religija. Manau, kad taip yra todėl, kadangi Kristjonas Donelaitis buvo pastorius ir sakė pamokslus bažnyčioje.
Tačiau, mano manymu, linksmybės susijusios ne tik su gamta, tačiau ir su liaudies papročiais. Būras baigęs visus sunkiausius darbus galėdavo atsipalaiduoti, pasilinksminti. Taip būdavo po rugiapjūtės, šienapjūtės. Manau, kad šie darbai per ilgus šimtmečius tapo ritualu, kultu. Vestuvės taip pat būdavo neeilinis įvykis, todėl žmonės naudodavosi proga ir gražiai pasismagindavo.
Kokiam žmogui nepatinka žiūrėti kaip jo ilgalaikis darbas atneša vaisius? Būtent rudenį, vaisingiausią metų laiką būrai nuimdavo derlių. Tai būdavo užmokestis už ilgas dienas, praeitą prakaitą. Baudžiauninkas galėdavo būti ramus, žiemą jis ir šeima turės kuo maitintis. Uždirbtą duoną žmogus gerbdavo.
Įsigilinę į poemą “Metai” matome, kad darbas – pagrindinis ir nuolatinis būro gyvenimo palydovas. Būtent darbu kaimo žmogus skirdavo daugiausia laiko, įdėdavo dalį savo širdies. Pavasarį darbininkai užplūsdavo laukus, reikėdavo sėti, kad vėliau nuimtum derlių. Vasara – sunkus metų laikas baudžiauninkui, būtent tuomet žmogus dirbdavo be pertraukų, sustojimų. Tačiau darbas paprastą vargstantį valstietį stiprino, jis niekad nesiskųsdavo poniškomis ligomis. Vasarą darbų gausybė slėgdavo baudžiauninko pečius: mėšlavežis, šienapjūtė, rugiapjūtė, pupų ir žirnių rinkimas, riešutavimas ir grybavimas. Visą laiką žmogus būna gamtoje. Tik žiemos darbai dažniausiai būdavo atliekami namuose, ilgais vakarais, prie balanos šviesos. Žmonėms būdavo gera proga pabendrauti, geriau pažinti vienas kitą. Žiemos darbai nesunkūs, bet vienodi ir monotoniški.
Taigi kaip matome kūrinyje “Metai” K Donelaitis vaizdavo kaimo žmogų su jo rūpesčiais ir darbais, linksmybėmis ir gėrybėmis, būtimi i buitimi. Tačiau visą laiką greta baudžiauninko matome gamtą, neatsiejamą žmogaus draugą, be kurio kaimo žmogus turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo.
