Ir žemininkas, ir laukininkas, ir pievininkas, ir pelkininkas, ir net kopinoinks – trumpiau tariant kiekvienas senasis Mažosios Lietuvos krašto gyventojas sutiks: svarbiausią vietą namų ūkyje užimdavo valgių gaminimas.
Ir taip būta nuo senovės. Seniausios žinios apie Mažojoje Lietuvoje gaminamus patiekalus mus pasiekia iš prūsų laikų. Apie maistą užsimenama vyskupų įsakuose, antai XV a. Sembos vyskupas M.Jungė kalba apie tai, kad prūsai turėtų susiprasti ir šermenims daryti mažesnį kiekį alaus bei skersti menkiau gyvulių…
Labai puikių valgių senieji lietuvininkai neturėjo
Pasakojama, kad žmonės tik vieną stubą turėjo. Toj stuboj nebuvo kamino, jie bute ant žemės virė, puodą arba skauradą ant panto pakabinę, ant tų pačių pantų ir mėsą rūkino.
Puikių valgių lietuvininkai nežinojo. Jų valgis būdavo labai panašus: lapienė arba rūgščios kruopos, kartais gručkos arba barščiai. Sakoma, kad tas pats valgis būdavo ant stalo patiekiamas tris kartus per dieną.
Per šventes ne taip prastai ir vargingai valgė, skanaudavo kisieliaus, skilandžio, košenybės, šiupinio. Šiupinį virė iš baltų žirnių, kuriuos gerai nuvirdavo. Žirnius menturiu maišė ir kiekvienam su stukeliu virtų lašinių ant bliūdo uždėjo.
Skersdavo kiaules arba meitėlius, lašinių paltis kabindavo į kaminą. „Raumenius gaspadinė supjaustė į stukelius ir ant stalo krūvą sukrovė. Paskui ji įmaišė druskos ir pipirų (kita ir česnakų įdėjo), o slūginė turėjo kiaulės pilvą ant sniego išvystyt. Dabar gaspadinė tuos raumenius per vieną galą kimšo į tą pilvą, kaip ji drūčiai tik įstengė. Potam ji ėmė didelę adatą ir siūlą įsivėrė ir užsiuvo tą galą, kur ji raumenius buvo įkišus. Tai ji padėjo ant lentos ir platų akmenį uždėjo. Tai ji sakė į kitus: „Mes jį suslėgsim, tai kitos bus, kaip vokiečių skilandis.
Košenybė tai buvo galvijų kepenos, plaučiai, širdis ir kojų kaulai sudaužyti ir viskas į vieną puodą išvirta. Tada ėmė gaspadinė ir visus kaulus išrinko, tik vieną mėsą pasilaikė. Tą ji supjaustė į stukelius ir įdėjo į bliūdus arba puodus. Paskui ji tą zupę, kur mėsą buvo virus, užpylė ant tos mėsos ir pridėjo druskos ir pipirų, ir kožnam patiko…
Viršutiniai valgiai buvo kaip pas vokiečius. Kitąsyk lietuvininkai nusižiūrėjo nuo vokiečių, ir kitąsyk vokiečiai nuo lietuvininkų…“
Čysto vandens senieji nelabai liūbijo
Seniausiais laikais „pavasarį, kas turėjo beržų, tas pragręžė su grąžtu žemai į medį; čia įkišo gaidį ir pastatė apačioj giedrą, į kurį ta sula tekėjo…“
Branvyno dikčiai gėrė ir tai ne dyvai, nes mūsų šaly kad šalta arba sniegti, arba vėjas dikčiai pučia, tai be branvynio negali apsieiti. Ant susėjimų moters, o ir daug vyrų, kurie biški smailūs buvo, branvyną su medumi sumaišė…“
Tikras lietuvininkų gėrimas – alus. “Jie davė miežius pirmučiau dvi dienas markyt. Paskui juos pylė į žaką ir tą žaką išilgai išleido ir šiltai laikė. Kad miežiai sudygę buvo, tai jie tą žaką vartė ir ant kakalio džiovino. Tą salyklą smulkiai sumalė ir su verdančiu vandeniu užšutino. Paskui jieji nuleido tą verdantį vandenį ir porą stundų su afynais virė. Kad jis buvo atšalęs, tai jie mielių davė ir uždengė tą kubilą, kur alus turėjo rūgt. Potam su kaušu nusėmė mieles į kitą sūdą ir alų į bertasiniukus įkošė…“
Lietuvininkų valgiai – paveikti vokiečių papročių, arba pusryčiai be kafijos neįsivaizduojami
Suprantama, jog valgio gaminimas, kaip ir kiti lietuvininkams svarbūs gyvenimo įpročiai, buvo veikiami vokiškų papročių.
Kafija. Svarbiausias lietuvininkų gėrimas. Šis gėrimas perimtas iš vokiečių. Bet tarp lietuvininkų prigijo taip, kad net pusrytinę sriubą išstūmė.
Apie kafiją kalba kiekvienas šišioniškis. Vaida Galinskienė – mokytoja ir šišioniškių gyvenimo būdo žinovė mena, kad jau kur jau kur, bet šišioniškių namuose visuomet pirmiausia pasitikdavo kafijos kvapas. Vaidos kaimynai kavą gerdavo ne bet kokią, tikrą, parsiųstą iš Vokietijos…
Iš Emilijaus Kraštinaičio (gimusio netoli Ragainės) atsiminimų: „Pusryčiai mano tėviškėje apskritai, reikia pripažinti, nelabai buvo stiprūs: prie miežinės kavos, baltintos pienu, kai kurių geriamos nesaldintos, valgydavo duoną su sviestu, kiaulienos taukais arba naminės gamybos marmeladu, o jei pusryčiams būdavo sriuba, tai taip pat lengva: pieniška, kartais užspirginta, miežinių, avižinių kruopų, muizė su pienu… ‚ kai kepdavo duoną, pieniška duonos tešlos kukulių sriuba; kartais ir virintas pienas, užpiltas ant sutrupintos duonos… Vasaros metu, rudeniop, dažniau virdavo ir obuolių bei kriaušių sriubą, su pienu ir muize.“
Erikos Šmitaitės šeimoje pusryčiams taip pat visuomet gerdavo kafiją. Valgydavo pyragus, sviestą. Kava buvusi miežinė, todėl Erikos mama dažniausiai ją dar keptuvėje pakepindavusi, taip ši būdavusi dar kvapnesnė ir skanesnė…
Seniau kėžį (sūrį) lietuvininkai gamindavo kitokį
Naminį sūrį gamindavo ne taip, kaip Didžiojoje Lietuvoje, bet virdavo, tokiu būdu, kad į verdantį šviežią pieną dėdavo nesunktą varškę, įmaišius į ją kiaušinių. Tokį sūrį galima ir skysčiau išvirti, tada jį tinka ant duonos tept, tirščiau išvirtą galima raikyti riekutėmis
Priešpiečiams duodavo duonos su sviestu ir kumpiu, dešra, kiaušiniais, naminiu ar pirktiniu kėžiu (sūriu).
Alus buvo toks silpnas, kad nebuvo nei ką „justi“
Pagrindinis, žinoma, gėrimas buvo alus. Lietuvininkai sako, kad jis buvo silpnas, nebuvo nei just… Alų virdavo net pusryčiams. Naminis alus tapdavo dar gardesnis, jei į jį įpildavo pieno ir pavirindavo… Tokį gėrimą vadindavo pasčiūku, o kad šis būtų dar ir tirštesnis, pridėdavo miltų.
Naminės degtinės visai nedarydavo, bet už tai mėgdavo vaisių vyną (gamindavo iš obuolių arba serbentų ), niekada neatsisakydavo meškinio, pagaminto iš spirito, medaus ir virinto vandens (proporcijos vienodos).
Pietūs būdavo sotūs arba lapiene vadindavo raugintų kopūstų sriubą
Pietums dažniausiai valgydavo rūkytą ar sūdytą kiaulieną, avieną, žąsieną. Sako, jog XX a. pradžioje raguočių visai neskersdavo. Mėsą virdavo su barščiais, su lapiene (lapiene vadino raugintų kopūstų sriubą, mat kopūstais juos vadindavo, kol būdavo sveikos jų galvos).
Vienintelė šviežia mėsa vasarą būdavo vištiena ir viščiukai, kartai žuvis.
Pietums kepdavo ir pautienę (plakti kiaušiniai, kepami kaip blynai per visą keptuvę ir pjaustomi į keturias dalis) su spirgais. Spirgus rėždavo nuo storesnio lašinių gabalo, kad nebūtų sausa, gamindavo su grietinės padažu.
Mėgo pupelių sriubą
Vakarienei virdavo pienišką arba užspirgintą sriubą, dažnokai skanaudavo žiebėterčiukų (bulvių su lupenomis) su silkėmis arba rūgusiu pienu, pakeptų ar kitaip šildytų bulvių.
Šiame krašte mėgo virti pupelių sriubą, bet dažniau ji buvo valgoma su nėgėmis, keptomis ant žarijų. Pupelių niekas nemirkydavo, pirmiausia jas ant lėtos ugnies išvirdavo, po to dėdavo bulves, morkas. Išvirtą sriubą skanindavo kepintais spirgučiais.
Juka (kraujinė sriuba) – skaniausia
Rudenį skersdavo avis, kiaules, pjaudavo žąsis. Skerdžiant kiaules laikytasi ypatingos tvarkos. Visų pirma kiaulė padaužiama (apsvaiginama), paskui duriama, nukraujinama ir tada, kai nuvaloma, paliekama kabėti tam, kad mėsa subręstų. Gamindavo kraujines dešras. Gamindavo ne taip, kaip mes įpratę girdėti: mažais gabalėliais supjaustytus lašinius užpildavo verdančiu vandeniu, išbrinkusius juos užpildavo krauju, įdėdavo mairūno, druskos, negailėdavo pipirų. Paruoštą masę pildavo į žarnas, rūkydavo kadugio dūmais ir laukdavo, kol apdžius. Kepdavo ir kiaulės kepenis, bet tik tiek, kad jos trumpam gautų karščio. Kepenis kepdavo tam, kad iš jų pagamintų taip mėgstamą kepeninę. Kepeninę dažniausiai kimšdavo į žarnas, čia būdavo ne vien kepenys, bet ir odelės, lašinukai, svogūnai.
Mėsą mokėjo labai gerai paruošti. Paskerdę avis, kiaules, žąsis, supjaustę sūdydavo tinėje (statinėje). Žąsis, kurios nebūdavo itin riebios, sūdydavo nesupjaustytas ir palikdavo pečiankai (kepsniui). Smulkesnius avienos gabalus suvartodavo šviežius. Iš avienos taukų suvyniodavo taukinę
Būtinai gamindavo juką. Tai tokia mėsiška žąsienos sriuba, kur virdavo žąsų sparnus, kojas, kaklus, galvas, skilvius, jaknas, širdis. Būtinai šiuos produktus apvyniodavo išskustomis žarnomis. Pildavo žąsies kraujo, pridėdavo džiovintų obuolių, bulvinių kukulių, įdėdavo vyšnių, slyvų uogienės… Sako, ši sriuba būdavo labai skani. Iš žąsies kraujo gamindavo ir miltinių blynų tešlą, tiksliau kraują naudodavo vietoj pieno…
Barankas parveždavo iš Žemaitijos
Saldžių patiekalų Mažojoje Lietuvoje taip pat buvo. Iki karo Šilokarčema garsėjo kepyklėlėse, cukrainėse kavinėse gaminamais įvairiausiais kepiniais ir saldėsiais. Tik riestainių, vadinamųjų barankų, lietuvininkai negamino, juos vaikams parveždavo iš Žemaitijos. Labai mėgdavo lietuvininkai virti sriubas iš vaisių, virdavo kartu su miltų kukuliukais, grietine arba pienu.
Vasarą dažno lietuvininko namuose darydavo „Gniaužytas vyšnias“. Tam reikdavo ant gniaužytų vyšnių ir trupintos duonos užpilti nevirinto saldaus pieno. Sako, jog valgyti būdavo keista, bet labai skanu…
Labai populiarus buvo pasisėdėjimas kiemo sodelyje šalia verandos. Būtinai vaišindavosi aromatinga kava ir naminiu keksu.
Rusniškės Trautės Bakutienės keksas: 300 g sviesto ir cukraus, 4 kiaušiniai. Viską plakti, kol susidarys putos, supilti persijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais, įpilti 0,8 l pieno, įberti vanilinio cukraus ir keletą lašų kvapniųjų esencijų, citrinos ar kito kvapo. Į dalį gautos masės galima įberti kakavos miltelių ir išmaišyti. Į kepimo formą supilti vienos spalvos masę, ant viršaus – kitą masę. Kepti specialioje kekso kepimo formoje. Kepama 180 laipsnių orkaitėje, kepimo trukmė – 70 min.
Išėmus iš orkaitės keksas aptepamas sviestu ir apibarstomas cukraus pudra.
Visuomet nuo senųjų laikų valgydavo paludienį (priešpiečius), tai tarsi popietinis kafijos gėrimas. Prie kafijos per paludienį visuomet būdavo pyragų, duonos su sviestu ir marmeladu, kepdavo vofelių (vaflių), krafų (kvietinių miltų pyragėliai, kepti verdančiuose taukuose).
Duonos senaisiais laikais kaip dabar neperėdavo
Duona buvo kepama iš rugių, o pomelė (pyragas) iš kviečių miltų. Duoną kepdavo kas keturias nedėles.
Apie sunkmečio valgius pasakoja Hanelorė Mencienė: „Karo metais iš bulvių kepdavo ką nors…Būtinai kepdavo duoną, kaip dabar tris dienas neperėdavo, šeimininkė visada raugo turėdavo… Namuose visada būdavo lašinių… O kai nebuvo miltų, pyragus kepdavo iš makaronų. Juos ištirpindavo ir kepė, o kaip kitaip, juk Kalėdoms pyrago būtinai reikėjo.“
Vaida Galinskienė: „Vis menu jų zemgurkius“
„Labai skanūs buvo jų zemgurkiai. „Senfgurken“ – garstyčių agurkai. Lietuvininkai savuosius, peraugusius agurkus nulupdavo, pjaudavo išilgai, išvalydavo sėklas. Laikydavo sūrime, pagardintame garstyčių grūdelais, gvazdikėliais. Laikydavo moliniuose dubenyse…
Prisimenu vis vyšnias, jas darydavo į molinį dubenį arba emaliuotą kibirą. Sluoksnis vyšnių, sluoksnis cukraus, sluoksnis vyšnių… Tai buvo lengvas būdas koncervuoti uogas… Vyšni – stipri uoga, jai nereikia nei marinavimų, nei virimų… Čia būdavo atsigėrimui…
Pyragai… Jau tada iš Vokietijos gaudavo kepimo miltelių „baspulverių“, bet tantė (teta) Madlė sakė, kad pati gali pasidaryt tų stebuklingųjų gerųjų miltelių, reikia: šaukštelio sodos, šaukštelio rūgščiosios druskelės, šaukštelio krakmolo. Pyragai visokie, bet labiausiai – tai kakariniai…“
Žąsų turgūs
Lietuvininkai kiekviename ūkyje augindavo žąsis. Čia nuo seniausių laikų laikomasi tradicijos per Šventąjį Martyną atsiskaityti su samdiniais ir būtinai visiems padovanoti po gyvą žąsį. Pasakojama, kad paukščius samdiniai nusižiūrėdavę iš anksto.
Atsiskaitę su samdytojais, bernai, mergos namo grįždavo su žąsimi. Tada jau žinodavo, galės ruoštis Kalėdoms.
Mažojoje Lietuvoje populiarūs ir žąsų turgūs. Jie prasidėdavę šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją. Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštuose Advento žąsų turgūs vykdavo kiekvieną savaitgalį. Būdavo gyvų, nudobtų ir net išdarinėtų žąsų.
O ir Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė patvirtino: „Šiame krašte šeimos augino daug daug žąsų. Mėgstamas ryto patiekalas – juoda duona, tepta sviestu ir papjaustyta šalto rūkymo žąsies kulšelės. Kulšelės buvo sūdomos (kaip ir kiaulienos mėsa), po to kamine rūkomos šaltu dūmu. Rūkytas kulšeles laikė kamino šonuose, ten jos apdžiūdavo, o vasaros metu musės neužpuldavo. Pikantiškas skonis…“
Žąsies skerdiena dažniausiai sverdavo nuo trijų iki šešių kilogramų. Didelės žąsies užtekdavo pasotinti dešimčiai ar net dvylikai valgytojų. Žąsų turguose pirkdavo obuolių, spanguolių, bruknių. Rasdavo ir žąsų plunksnų, žąsų pūkų, netgi iš didžiųjų plunksnų išpjautų švilpynių vaikams, trimitėlių iš žąsų gerklų. Atvykėlis žąsų turgų galėdavo lengvai surasti: iš toli būdavo girdėti žąsų gagenimas, šaižūs švilpių cypimai.
Rusnės pieno punšas
1l arako, pusė butelio romo, 11 vandens, svaras cukraus, smulkintos vanilės, 2 citrinos.
Araką (likerį), romą ir vandenį sumaišyti ir užvirinti. Atšaldyti. Įdėti cukrų, smulkintą vanilę ir citrinas. Po 16 valandų supilti į verdantį šviežią pieną ir perkošti.
Senovinė kafija
Reikia vieno pakelio cikorijos, 100 g cukraus pudros, 0,9 l pieno, 100 ml vandens. Į puodą įdėti cikorijos (ant dugno), vandens pilti tiek, kad apsemtų cikoriją. Virti 3-4 minutes, kol pajuoduos. Perkošti. Sudėti cukraus pudrą, supilti pieną, šildyti iki virimo (prieš užverdant) ir užsukti.
Sūris – kėžis
Reikia kilogramo varškės, litro pieno, dviejų kiaušinių, šimto gramų sviesto, druskos, sodos. Pieną supilkite į puodą, sudėkite varškę ir virkite ant lėtos ugnies, kol atsiras išrūgos. Tada paimti kiaurasamtį, ant jo užkloti marlę ir nukošti. Nukoštą varškę sudėti atgal į puodą, supilti išplaktus kiaušinius, sudėti sviestą, druską ir sodą. Viską gerai išmaišyti. Puodą statyti ant silpnos ugnies ir nuolat maišant kaitinti, kol pasidarys vientisa masė. Sukrėsti į indą ir dėti į šaldytuvą, kad stingtų.
Šventiniai vafliai
150 g margarino, 125 g cukraus, druskos, vanilinio cukraus, trijų sutrintų migdolų, trijų kiaušinių, 125 g kvietinių miltų, 75 g krakmolo, kepimo miltelių, 4 valgomų šaukštų rūgščios grietinės. Margariną, cukrų ir prieskonius išplakti iki putų. Kiaušinių trynius, kepimo miltelius, miltus, krakmolą, grietinę sumaišyti ir viską sudėti į anksčiau paruoštą masę. Kiaušinių baltymus išplakti iki putų, atsargiai sudėti į tešlą ir kepti.
Indrė Skablauskaitė
Straipsnio nuoroda:
