Indrė SKABLAUSKAITĖ
Šį kartą apie tai, be ko neapsieidavo nei vieni namai. Apie tą produktą, kurį garbino visas pasaulis. Apie duoną, kuria pirmą kartą gardžiuotis pradėta jau prieš 15 tūkstančių metų… Lietuvių kultūroje duonelė, žinoma, atsirado vėliau, bet tik atsidūrusi ant mūsų stalų, buvo sudievinta ir tapo kultu…
Apie duoną, jos kelią rašė žemaičiai, aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai… Kalbėsime ir mes, nes iš čia, iš Prūsų gyventos teritorijos atkeliauja pirmieji rašytiniai šaltiniai, liudijantys, kad kryžiuočiams užėmus Prūsiją, žmonės ten jau kepė ypač skanią duoną ir kvietinius fermentuotos tešlos raguolius. Nepriteklių metais būdavo kepama bėralinė (iš nevėtytų rugių) duona, o badmečiu – duona iš pelų, įvairių žolių, jų sėklų ir šaknų…
Be duonos kukulio, taip lietuvininkai vadino duonos kepalėlį, neįsivaizduojami nei vieni lietuvininkų nameliai…
Pirmasis arimas lydimas maldų seniesiems Dievams
Duonos kelias mūsų krašte, kaip ir Didžiojoje Lietuvoje, prasidėdavęs nuo pirmojo arimo. Tik papročiai, čia, lietuvininkų krašte, buvę kitokie…
Motiejus Strijkovskis XVI a pasakojo, jog pradėdami pirmąjį arimą prūsai švęsdavo Pergubrines, šias rengdavo kai tik nutirpdavo sniegas – pavasarį. Kelių kaimų valstiečiai susidėdavo, pasidarydavo alaus ir susirinkę viename name melsdavosi Pergubriui, reikalaudami, kad šis duotų gerą derlių. Perkūno prašydavę, kad šis derlių apsaugotų nuo lietaus, ledų, audrų ir žaibų. Svaistiko melsdavę šviesos, o Pilvyčio leidimo javus nupjauti ir į krosnį sukrauti. XVII a. Matas Pretorijus pasakojo, jog prieš einant su jaučiais žemės arti, šeimininkas darydavo alų ir ant baltai tiesto stalo statydavo ąsotį. Arimo padargus sunešdavo į tvartą, būtinai pašerdavo jaučius. Šeimininkas sukviesdavo vyrus, ant stalo dėdavo alaus, šeimininkė atnešdavo pyragų, duonos, dubenį varškės, pagardintos grietine. Šeimininkas, pripildęs kaušelį alaus, kalbėdavo maldą, dėkodamas Dievui, kad šis saugo namiškius, gyvulius, namus, ūkį, pabaigoje maldaudavo, kad saugotų ir nuo įvairių nelaimių. Minima, jog kartais kviestas ir maldininkas, kuris pasimeldęs už šeimininkus, vaikus, šeimyną, namus bei ūkį, prašydavęs juos laikyti sveikus. Alaus šlakelį būtinai nuliedavo žemėn – Žemynėlei. Tada vėl pildydavo, čiupdavo dantimis už krašto ir išgėręs – tuščią permesdavo per galvą, tuomet kaušelį sugaudavo kas kitas, taip alaus paragaudavo visi susirinkusieji. Manoma, jog toks alaus kaušelio mėtymas per galvą reiškia prašymą, kad Dievas javus užaugintų tokius aukštus ir gerus, jog šie siektų virš galvos, o varpos linktų taip, kaip kaušelis per galvą lekia. Kaušelis jokiais būdais negalėdavęs nukristi, mat grūdai tada dirvose nebyra ir nepūva. Ceremonijos pabaigoje maldininkas giedodavo giesmę, o tada jau visi galėdavę valgyti. Po valgio vėl melstasi ir kiekvieno gerta po tris kartus. Po šių apeigų atkeliaudavo eilė ir svarbiausiajai daliai – arklo išnešimui. Tuo metu atliekamos įvairios apeigos, užtikrinančios gerą derlių. Žemei aukojamos kiaulės, į pirmąją vagą dedama duonos, kiaušinis.
Iš pirmo arimo grįždami žmonės eidavo basi, tam, kad būtų švarūs javai, būtinai parsivesdavo jaučius, parsinešdavo noragus, kad kas jų bloga akimi nenužiūrėtų. Pareinančius darbininkus šeimininkė ir laukuose nedirbę šeimynykščiai pasitikdavo su vandens ąsočiu, stengtasi juos „netyčia“ aplieti, mat tai darbiniams gyvuliams užtikrindavę sveikatą, stiprybę, pakankamą lietų būsimam derliui. Artojai jiems atsilygindavo – įmedavo į tvenkinį. Galiausiai visų laukdavusios vaišės, kurių pagrindinis akcentas – kiaulės knyslė. Ragauti kiaulės knyslę svarbu todėl, kad arkliai noragais lengvai apverstų žemę, taip kaip kiaulė knisa žemę.
Pradedant sėja svarbu apsirengt naujais marškiniais
Išskirtinių sėjos papročių Mažojoje Lietuvoje nebūta. Čia, kaip ir visoje Lietuvoje stebėdami ir iš patyrimo žemdirbiai nustatydavo, kokia žemė tam tikrai javų rūšiai tinka, kokius ir kada sėti Senaisiais laikais sėjama iš prijuostės arba prisitaisytos prijuostės pavidalo paklodės. Vėliau daromos sėtuvės (kraitelės) Sėti pradedama nuo lauko galo. Pirmąją saują berdavo prieš vėją, kad kirmėlės javų neėstų. Visų iš sėtuvės grūdų neišsėdavo, bet vis palikdavo po saujelę, kad ūkyje grūdai nesibaigtų.
Sėjos pradžia buvo susijusi su įvairiais prietarais ir magija. Eidamas pirmą kartą sėti, žemdirbys apsivilkdavo švarius marškinius ir jų nenusivilkdavo tol, kol pasėdavo visus javus. Sėjos dieną moterys surinkdavo namuose visas žirkles, suvyniodavo į audeklą, užkišdavo šermukšnio šakelę ir padėdavo, kad raganos žirklėmis daigelių nenukarpytų.
Avižas sėdavo ievoms žydint, žirnius – obelims, miežius – rugiams plaukiant, bulves – užsimezgus obuoliukams. Ir būtinai tokią dieną, kuri pavadinime neturi raidės r. T.y. Penktadienį ar šeštadienį, tikėdami, kad tada jų kirminai neėsią…
Rugių daga
Rugių derliaus nuėmimas buvo vienas svarbiausių darbų lietuvininkų krašte. Užrašytas pavadinimas – Rugių daga. Daga buvo savotiška metų kulminacija. Pasakojama, kad dvi dienas prieš rugiapjūtę šeimininkas, supjovęs saują rugių – padėdavo klėtyje. Tai jis darė nevalgęs, kad kas pirmesnis nepaimtų jo vaisių ir neužburtų. Gerokai po pusryčių išeidamas su šeimyna rugių pjauti, pasiimdavo duonos kampą ir lašinių. Kai nupjaudavo po pėdą visi melsdavosi ir dėkodavo Dievui. Valgydavo duoną su lašiniais. Dirbdavo iki pavakarių. Daug juokaudavo ir dainuodavo. Moterys ruošdavo pradėtuvių vakarienę. Tilžės apylinkėse paskutinį pėdą aprengdavo moteriškais rūbais ir nešdavo namo, tokį pėdą vadino Rugių boba. Dar iš paskutiniojo pėdo būdavo padaroma juosta, ja aprišdavo pjovėją. Paskutinį rugių vežimą būtinai apkaišydavo beržų šakelėmis. Ant viršaus atsisėsdavo viena mergina. Kiti lydėdavo vežimą į namus ir dainuodavo. Merginos iš rugių ir lauko gėlių nupindavo vainiką, kurį įteikdavo šeimininkei. Kai kuriose M.Lietuvos dalyse už įteiktą vainiką gaudavo pinigų. Pakabinę vainiką virš stalo, iškuldavo su paskutiniais grūdais. Paskutinį pėdą atveždavo į klojimą. Laikytasi papročių, nes tikėta, kad tai turės įtakos kitų metų derliui
Nešdami vainiką namo lietuvininkai dainuodavo. Namo grįžusius pjovėjus pasitikdavo šeimininkė ir šliūkštelėdavo jiems ant galvos vandens kibirą. Namie šeimininkas sėsdavo už stalo, sukalbėdavo maldą ir išgerdavo už šeimininkės sveikatą. Tada prie stalo susėsti galėjo visi, šalia būtinai pasidėdavo nupjautų rugių varpų. Vakarienė baigdavosi maldomis ir padėkomis už sėkmingą pjūties pradžią.. Rugiapjūtės pabaigai valgytas šiupinys, būtinai pjautas ir skilandis.
Kūlimas
Mažojoje Lietuvoje seniausias kūlimo įrankis buvo kulstas. Javams kulti iki pat XX a naudodavo spragilą. Plačiai paplitęs rugių kūlimo būdas – bloškimas. Iškulti javai vėtyti, niekoti, sijoti. Senovėje kūlimas vykdavęs iki Kalėdų ar Užgavėnių. Spragilais pradėdavo kulti tuoj po vidurnakčio, su gaidgyste (1-3 val. nakties). Iki ryto iškuldavo du paklojimus. Kuldavo vyrai ir moterys su spragilais po 1, 6, 8 ar net po 12 žmonių. Stengdavos kulti į taktą parinkdavo žodžius. Jei kuldavo vienas, sakydavo Ubags, ubags ir pridėdavo kūlėjo vardą. Kuldami dviese sakydavo Pats su pačia arba Cupu lupu, kuldami tryse – Pats su pačia, merga trečia, jei keturiese – Cupu lupu, cupu lupu kuliam keturiese. Su kūlimu buvo susiję įvairiausi papročiai. Dar XVII a. Prūsijos lietuviai iš pirmųjų sukultų javų kepdavo duoną, po kepaliuką skirdavo kiekvienam šeimos nariui. Kepaliuką įdėdavo į aruodą sakydami: „Kaip šitas kepaliukas yra pilnas, taip tegul bus pilni mano aruodai“. Baigę kūlimą senovėje lietuvininkai ruošdavo šventę. Kažkada net gaidį šia proga aukodavo. Baigę kulti lietuvininkai kepdavo moteriškės pavidalo pyragą – bobą. Kūlimo pabaiga simbolizuodavo visų sunkiųjų darbų pabaigą.
Lietuvininkų kiemeliuose nuo seno stovėjusi „maltuvė“
Nuo seniausių laikų lietuvininkai grūdus malė trinamosiomis girnomis, nuo X a. rankinėmis sukamosiomis girnomis, nuo XIII a. ir malūnuose. Namuose malė visi šeimos nariai, dažniausiai rytais ir vakarais. Išskirtinis bruožas, jog Mažojoje Lietuvoje dažniausiai maldavo tik moterys. Prieš maldamos persižegnodavo ir dainuodamos maldavo. Lietuvininkai net atskirą pastatą turėjo, kurį vadino „Maltuve“. XVIII a Prūsijos valdžia išleido kaimiečiams įsaką, kuriame skelbė, jog kiekvienas kaimietis malti gali tik pas malūnininką, bet tų draudimų nelabai kas paisė. 1945 metais okupuotame krašte malūnai nebeveikė. Gyventojai sau duonai miltų susimaldavo su mėsos malimo mašinėle, grūdus prieš tai išmirkę. Vėliau buvo atgaivinti kai kurie vėjiniai malūnai.
Pasakojama, jog mūsų krašte būta keturių tipų malūnų: pirmajam tipui priklauso žmogaus ar gyvulio jėgos pagalba veikiantys malimo įrenginiai (rankomis sukamos girnos ir jaučių ar arklių jėga varomi malūnai), antrajam – vandens malūnai, trečiajam – vėjo malūnai, ketvirtajam tipui priskiriami motoriniai malūnai, t.y. garo mašinų, dyzelinių mašinų, elektra varomi malūnai.
Klaipėdos krašte pirmasis vandens malūnas pastatytas 1256 metais ant Danės kranto, o 1290 metais jau būta keturių vandens malūnų. Šie malūnai Klaipėdos krašte vyravo iki pat XVII amžiaus. Lietuvininkų krašte būta ir vėjo malūnų, bet apie juos sprendžiama tik iš išlikusių piešinių.
XIX a atsirado pirmieji garo malūnai, tada žmonės juos vadino ugniniais. Žmonės juos statydavo net iki trijų aukštų.
Šilutės apskrityje, Rusnėje, buvęs arklinis malūnas, 1674 metais – ožinis. Dar vėliau, Rusnės valsčiuje veikė keturi vėjiniai malūnai. Malūnai stovėjo Rusnėje, Poviliuose, Špukuose ir Šakūnuose.
O tada jau darydavo kukulius
Mažojoje Lietuvoje duoną daugiausia minkydavo skobtiniuose ar keturkampiuose lentiniuose duonloviuose. Turtingi ūkininkai turėdavo net du: mažesniame duoną minkydavo kasdienai, savo šeimai, o didesniame – talkoms. Tokiame duonlovyje minkyti tešlą galima dviese – ir lengviau, ir patogiau. Daugelyje rašytinių šaltinių užsimenama, jog duoną Mažojoje Lietuvoje kepė iš ruginių miltų, o pomelę (pyragą) – iš kviečių miltų, sumaltų vietos malūnuose. Tešlą darydavo iš ruginių miltų, vandens ir druskos, įdėdavo iš anksto paruošto raugo. Kitą dieną į tešlą įberdavo miltų, išminkydavo ir suformuodavo kepalą. Duoną kepdavo kas keturias savaites (nedėlias). Merga ir šeimininkė minkydavo iškart po vieną centnerį (50 kg) miltų su savo geru raugu. Į tešlą dėdavo kemelio (kmynų). Iš vakaro suminkyta tešla surūgdavo, o ryte ją vėl minkydavo, tai buvo labai sunkus darbas – minkė vien drobiniais apsirengusios. Iš tešlos darydavo dilelius – sprindžio didumo duonos kukulius. Iš tos tešlos taip pat darydavo kilikus klikynei, kankolynei, ar rytinei pudrai. Kepdavo ir plokščius papločius su lašiniais.
Kepant duoną krosnį kūrendavo neskaldytais beržų kelmais Būdavę vietovių, kur kepimo krosnį pakurdavo malkom ar durpėmis. Duonos kepimui tinkamą karštis nustatydavo kišant gabaliuką laikraščio. Iškūrentą krosnį išluodavo su pašlapinta kadugių šluotele, išbraukdami pelenus. Tada įstumdavo duonos kukulius, ant paskutiniojo būtinai įspausdavo kryžių. Krosnies padą būtinai barstydavo ruginiais miltais, išklodavo paparčio lapais, tam, kad duona neprikeptų. Į krosnį kukulius įšaudavo su liže (išpjauta iš vieno lentos), pagal jos dydį būdavo ir duonos kepalo dydis. Jei šeimoje būdavo mažų vaikų pabaigai dar iškepdavo žoselę. Iš duonos kepalo padarydavo skylę su šaukštu iškabindavo minkštimą, į tuštumą pridėdavo mažų kukuliukų su rūkytais lašinukais. Duoną krosnyje kepdavo apie dvi valandas. Pjaustydavo tik kitą dieną.
Iškepus duoną dar šiltoje krosnyje džiovindavo obuolius. Duoną aptepdavo sviestu, kiaulių ar žąsų šmulte (lydytais taukais), įvairių vaisių „marmalode“ (uogiene) arba burbulais (cukraus sirupu).
Vasarą duona lengvai pimpėjo (pelėjo), tad ją reikėjo perkepti, dar mainydavosi su kaimynais – kepdavo duoną paeiliui. Tad kas dvi savaites turėjo šviežios duonos.
Iškeptos duonos pluta būdavo labais stora – piršto storio, ji ilgai išlaikydavo minkštimą kepalo viduje. Duoną pjaudavo piršto storumo riekėmis (pradžioje iš vieno, paskui iš kito šono ir tai buvo vyrų darbas – kurio tekdavo išmokti). Labai vertintas papentis. Duona buvo šventa, jos nevalia „mėtlioti“, nukritusią duonelę reikia pabučiuoti.
Naudotasi ML enciklopedijų I -IV t., etnografine medžiaga.
Straipsnio nuoroda:
Apie tai kas svarbiausią ir ką lietuvininkai vadino kukuliu…
