Indrė SKABLAUSKAITĖ
Tęsiame straipsnių ciklą apie senuosius prūsų palikuonis lietuvininkus ir šįkart žvelgiame ten, kur senieji šišioniškiai gražiausias savo dieneles leido. Kur vaikus augino, kur svečius sutikdavo, kur vestuves, krikštynas šventė, su mirusiuoju šeimos nariu atsisveikindavo… Kalbėsime apie lietuvininkų namelius, vadintus stuba, troba, namu, net butu…
XVII a. Teodoras Lepneris „Prūsų lietuvyje“ rašo: „Jie visą laiką kūrena ugnį, aplinkui kurią sėdi, šildosi ir sulytus drabužius išsidžiovina. Čia vasarą valgo, mėsą džiovina“. Motiejus Pretorijus XVII a. pab. apie Įsruties, Gumbinės apskričių lietuvininkų, jo vadinamų nadruviais, būstą byloja: „Dar dabar galima matyti pas nadruvius daug įvairių pastatų. Jie pasistato vieną namą, laikomą vasarai sau ir svečiams, gi savo vaikams, šeimynai bei gyvuliams atskirą dūminį, be krosnies, tik su viduryje aslos šiek tiek pakeltu mūreliu ugniai kūrenti. Toji vieta paprastai apdengta eglės ar liepos žievės mauknomis…“
Lietuvininkų trobos buvusios puošnesnės
Jau žinome, seniausiais laikais lietuvininkai gyvenę name arba dūminėje pirkioje. Čia vienoje patalpoje gyveno žmonės, buvo laikomi gyvuliai, o viduryje stovinčiame ugniakure nuolat kūrenosi ugnis …Vėliau lietuvininkai turėję du gyvenamuosius pastatus viename kieme. Ten buvęs namas ir stuba. Name visuomet degdavęs ugniakuras, prie kurio ne tik šildydavosi, džiovindavo rūbus, bet ir rūkydavo mėsą. Stuboje būta šilčiau, todėl ten gyvenę žiemą. XVI –XVII a lietuvininkų žemėje vyravę nedideli namai, kurie jau XVIII a virtę didesniais ir puošnesniais kiemais. Tada Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvininkų trobos itin išsiskyrusios iš įvairiataučių kolonistų namų. Šišioniškių kaimeliuose jau plito mūriniai, su mezoniniais, įstiklintais, puoštais prieangiais namai. Stogai dengti šiaudais ar nendrėm ir nuo seniausių laikų puošti arkliukais, lėkiais, vėjalentėmis. XIX amžiuje jau radosi vieno aukšto namai, sau ręstinėmis sienomis, šiaudiniu stogu, šiame pastate būta ir dviejų patalpų – prieangio, vadinto butu, ir stubos – pagrindinio gyvenamojo kambario. Laikui bėgant prie namo statytas antras galas. Tada stubą ir kamarą jungdavo prieangis. O pačiame name būdavę daugiau nei dešimt kambarių. Išskirtinis lietuvininkų namo bruožas – tas, jog abiejuose namo galuose buvo gyvenama.
Ką pasakoja laukininkų, pelkininkų, žuvininkų… nameliai
Lietuvininkų žemės kaimo architektūrą lėmė senasis prūsų palikimas, kultūrų sankirta, ūkinė veikla. Mažojoje Lietuvoje atsitiktinumų nebuvę, čia visur ir visada buvusi tvarka, čia net gyvenamieji pastatai, sodybos statytos pagal tose vietovėse vyravusius verslus. Tad lietuvininkai gyveno kopininkų, laukininkų, pelkininkų, pievininkų ir žuvininkų pastatuose.
Čia, kur nameliuose, vadintuose butais, gyveno išimtininkai, kur klėtyse apsistodavo samdiniai, o dvarų sodybose karaliavę turtingieji, ne tik namelis, bet ir kiekvienas kambarėlis turėjęs savo pavadinimą.
Kalvotose krašto vietose, kupetiniuose kaimuose gyveno laukininkai. Sodybos čia lyg išbarstytos, besislepiančios tarp daugybės žalumynų. Laukininkai dažniausiai statėsi medinius namus, stogus dengdavo nendrėm, rečiau šiaudais, taip apsisaugodavę nuo lietaus. Medines trobeles gobdavo plačios pastogės, čia visada statytos klėtys, nes reikėdavę saugoti iškultų grūdų atsargas. Čia, be tradicinių gyvenamųjų pastatų iki XVII a stovėjo ir pirtys. Vėliau, kai šios dėl gaisrų gausos uždraustos, svarbiausia vieta skiriama ūkiniams pastatams. Jau XIX a laukininkai pradėjo statyti raudonplyčius staldus (tvartus). Vietoj jaujų statytos medinės daržinės – skūnios. Laukininkai vieni pirmųjų kaimuose statė modernesnius, sudėtingesnės struktūros, įvairiai puoštus, iki tol tik miesteliams būdingus gyvenamuosius pastatus.
Pelkininkai, įsikūrę pelkių pakraščiuose, gyveno taisyklingose, tankiai išdėstytose mažose sodybėlėse, įsikūrusiose sausesnėse pakilumėlėse. Čia svarbu buvę pritaikyti vietą ūkiniam pastatui, mat pelkėse gyvenę žmonės vertėsi bulvių ir daržovių auginimu. Čia gyvenę kolonistai statydavosi nedidelius medinius namukus, kuriuos turėdami lėšų puošdavo drožinėtomis medinėmis puošmenomis, gonkomis. Jau XX a pradžioje pelkininkų pastatai dažyti, kruopščiai dekoruotos langinės.
Pievininkų sodybos tarsi susispiesdavo aukštumėlėse, kalvelėse. Čia stigdavo vietos, tad pastatai statyti labai glaudžiai. Mediniai pastatai statyti ant aukštų pamatų, sumūrytų iš akmenų. Gyvenamuosiuose namuose būtinai įrengdavo patogius laiptus į pastogę, nes čia laikydavo įvairias maisto atsargas.
Žvejų sodybos lyg kareiviai tvarkingai rikiavosi palei marias (kalbama apie Rusnės, Gilijos gyventojus). Čia, arčiau vandens, stovėjo bukinės (rūkyklos ir taukų lydyklos), įrankinės, podėlis, ledainė. Žvejų sodybų pastatai labiausiai atspindėjo seniausius, dar iš prūsų laikų atkeliavusius būstus. Čia ir trobesių būta mažiau. O tie buvę pritaikyti žvejybos darbams, laivybai. Svarbu buvę išlaikyti saugų aukštį virš vandens lygio, kad potvynio metu neapsemtų vanduo. Žvejų namai dažniausiai statyti iš pušinių rąstų, namai buvę vieno aukšto, į juos patekti buvę galima iš dviejų galų. Stogai puošti lėkiais, būta skardinių vėtrungių, paukštelių, būtinai pritaisydavo lentelę, kurioje įrašydavo pastatymo metus.
Kiemų grožis ir patogumas
Šiame krašte būta didelių bei gražių kiemų, jų gyvenamos ir ūkinės trobos – tvirtai statytos ir dengtos degtomis čerpėmis. Gyvenamuosius namus jie druktavojo (statė) iš drūktų (storų) rąstų. Vienas namo galas turėjęs būti rytuose, kitas pietuose, nes tai užtikrino sutarimą ir santarvę tarp namiškių. Numas (koridorius) dalijo butą į dvi nelygias dalis. Iš kairės buvo kukinė (virtuvė), kitoje jos pusėje buvo kamarikė. Iš virtuvės durys vedė į mažąją estubą (gyvenamąjį kambarį), už jos didžioji estuba (didysis kambarys, skirtas svečiams). Tvartą lietuvininkai vadino staldu, klėtį – špykeriu, o kluoną – skūnia.
Lietuvininkų krašte anksčiausiai pradėjo plisti dvigaliai gyvenamieji namai su išėjimais į abi puses. Dauguma senųjų lietuvininkų sodybų būdavo išdėstytos laisvai, aplink kiemą. Vėlesniais amžiais plito tvarkingasis prūsiškasis sodybų planavimas. Pastatai išrikiuojami aplink stačiakampį kiemą.
Mažosios Lietuvos kaimai bei sodybos buvo daug įvairesnės nei Didžiojoje Lietuvoje. Čia, skirtingai nei Didžiojoje Lietuvoje, nebūta priverstinių kaimo pertvarkų, tad iki pat pokario metų buvo išlikę senovinių kaimų. Lietuvininkų žemėje architektūra buvusi itin įvairi, šalia senovinių namų statyti modernūs mūriniai pastatai, būta puoštų mansardomis ir gonkomis. Stambių ūkininkų trobos išsiskyrė statybinių medžiagų gausa, naudotas ir medis, ir raudonos plytos, čia dažytos sienos apkalamos lentomis, čia stogai puošti arkleliais, durys ir langinės ištapomos gražiausiais raštais.
Remtasi: Mažosios Lietuvos enciklopedijos I-IV t.
R. Detlefzenas „Rytų Prūsijos kaimo namai ir medinės bažnyčios“, Vilnius, 1995.
Straipsnio nuoroda:
