VAIŽGANTO MIRTIES PENKIASDEŠIMTMEČIUI
< ...> Mus nustebina Vaižgantas savo nepaprastu žmoniškumu. Tuo galėtume mūsų klasiką rašytoją laikyti net lietuviškosios, ypač aukštaitiškosios, dvasios prasmeniu, simboliu, nes mūsų charakterio tyrinėtojai, ypač J. Girnius, teigia, kad žmoniškumas su iš jo plaukiančiu idealistiniu principingumu esanti pagrindinė lietuviškosios dvasios žymė.1
Be abejo, tautos charakteris keičiasi ir įvairuoja. Lietuviuose jis bus buvęs vienoks 19 amžiuje ir kiek kitoks šiandien, po sukrečiančių įvykių tautoje — nepriklausomybės, partizaninių kovų, tebesitęsiančios komunistinės okupacijos. Vis dėlto ir per šitą kaitą tautos charakteryje pasilieka pastovių bruožų, kurie ilgainiui suformuoja tautos dvasią, aną paslaptingą gelmę, paviršutiniškam žvilgsniui nepasiekiamą. Tautos dvasia dažnai tik nujaučiama, juslėmis ar protu sunkiai „pagaunama”: ją tegalima pajusti tik visomis žmogaus asmens galiomis, ypač įjungus jausmą, širdį, intuiciją. Taigi tautos dvasią reikia „atkasti”. Šitaip yra elgęsis ir J. Girnius, iš objektyviųjų duomenų — kronikų, liaudies papročių, mūsų senesnės ir naujesnės istorijos — intuityvine ir intelektine pagava „atkasęs” lietuviškąją dvasią. Kad jis lietuviškąją dvasią bus teisingai charakterizavęs, parodo mūsų naujausia istorija ir dabarties įvykiai krašte. Juk lietuvis ir paskutiniu laiku paliko tauriai žmoniškas, pareiškęs idealistinio principingumo, besipriešindamas komunistiniam pavergėjui partizaninėmis kovomis ir tąjį pasipriešinimą betęsiąs pogrindiniais laikraščiais ir žmogaus teisių reikalavimu.
Visas straipsnis:
LIETUVIŠKOSIOS DVASIOS GELMĖ VAIŽGANTO ASMENYBĖJE IR JO VEIKALŲ PERSONAŽUOSE
