Literatūrologė Loreta Mačianskaitė prašo mūsų pagalbos:
Mieli lituanistai,
laukiu Jūsų komentarų, kritikos ir pasiūlymų dėl Škėmos pristatymo „Baltų lankų” vadovėliuose. Gal trūksta interpretacijų? Ar klausimų? Ar praktinių užduočių?
Gal reiktų daugiau sąsajų su nūdiena? Būsiu dėkinga už visas pastabas.
Pasiūlymus galima siųsti ir e- paštu: [email protected].
Ačiū visiems už idėjas ir siūlymus. Drįstu pareklamuoti naujai parengtą kolektyvinę monografiją „Antanas Škėma ir slinktys lietuvių literatūroje”, Vilnius: LLTI, 2012. Viliuosi, kad bus naudinga.
Mes su kolegėmis praėjusią savaitę irgi kaip tik kalbėjom, koks būtų palengvinimas, kad vadovėliuose atsirastų pavyzdžių. Atrodo, taip paprasta, bet, matyt, mes, eiliniai, kažko nesuprantame.
Kaip ir nesuprantame, kodėl niekas neapibendrina egzaminų vertintojų pastabų, pasiūlymų, kodėl vis paliekami tie patys nelogiški vertinimo kriterijai (žr. mokytojos R. Dylienės komentarus apie rašinio vertinimą). Čia, aišku, kita tema, bet mes vis apie tą patį. Apie teorijų ir realaus darbo atskirtį.
Pritariu gerb. Reginai. Iš tikrųjų labai norėtųsi, kad būtų įdėta patarimų, kaip rašant temą ją susieti su kontekstu, norėtųsi ir pavyzdžių. Tai būtų didžiulė pagalba mokytojams.
Šiandien kaip tik žiūrinėjome su kolegomis Vilniuje anglų literatūros vadovėlį. Tarkim, aptariami prozos teksto komponavimo principai, tada pateikiamas PAVYZDYS, kaip aptarti konkretaus teksto kompoziciją, po to yra pateikiamas mokinio darbo fragmentas su komentarais…
Panašiai galėtų būti aptariamos temos / problemos ir mūsų vadovėliuose: pirmiausia aptarti pačią temą ir su ja susijusias problemas, tada tą temą / problemą konkrečiame kūrinyje, po to pateikti patarimus – taisykles, kaip rašant tokią temą susieti ją su kontekstu, tada eitų tokio aptarimo ir sujungimo su kontekstais pavyzdys… Visame vadovėlyje pakaktų kokių 5 tokių teminių pjūvių.
Pasvajokime…
Gal kam ir atrodo, kad per daug noriu, atseit čia ne Anglija… Bet aš šįmet žiauriai pavargau viską darydama pati, be jokio vadovėlio ar metodinės pagalbos, tokiai pamokai pasiruošti reikia bent poros valandų, o apmokama 10 min. Tad jei jau žmonės sako, kad rašo vadovėlį mums – mokiniams ir mokytojams, – tai gal neužsigaus ir dėl pageidavimų „koncerto” :)…
Ačiū, miela Joana, paguodėte mane. Nes jau buvau pamaniusi, kad mokytojai tik apie Schopenhauerį su mokiniais diskutuoja, o paties Škėmos teksto ir jo ironijos nemato:).
Aš labai dėkinga mokytojams už jų dalyvavimą šiame pokalbyje: net tai,kas man atrodo neteisinga, suteikia naujų minčių ir impulsų, kurių nebūtų be mokytojų įsijungimo.
Dar papasakokite, ką Jūsų mokiniai kalbėjo apie seksą Škėmos kūryboje. Ir kas juos labiausiai nervina „Baltoje drobulėje”? Ko nepriima?
Jums ir Jūsų – Loreta
Taip, skaitėme, nagrinėjome. Tai labai tinkanti jauniems žmonėms ištrauka.
Ar nagrinėjate šią ištrauką?
Kartais Antanas Garšva apleisdavo pamokas ir, prisirinkęs knygų, jis liesomis rankomis paremdavo savo veidą, jis išblizgindavo mokiniško švarkelio alkūnes, raides ir sakinius siurbė šviežutėliai smegenys. Knygų nugarėlės apdengtos ruda medžiaga, knygos-įrištos į kietą ir juodą kartoną. Storos ir plonos. Vieną storiausiųjų Antanas Garšva skaitė pakartotinai, ir tai pastebėjo valdininkas, ir ironiškai klausdavo: „Ar nenusižudysi?” Mokiniškame sąsiuvinyje tapo įrašytos suprantamos frazės – fiksuojamos neofitiniu įkarščiu.
Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilimai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.
Šitaip ėmė į save Schopenhauerį Antanas Garšva. Ir kartu su storuoju pesimistu grūdosi plonesniųjų knygų herojai. Jojo raitelis be galvos, ir aplink jo galvą švytėjo tomahaukų aureolė; išprotėjusi lady Macbeth tiesė į rampą nenuplaunamas rankas; Gustavo Emaro mandagūs net prieš mirti caballeros šlavė plunksnuotomis skrybėlėmis grindis nesuskaičiuojamuose reveransuose; labai giliai samprotavo sušalęs Raskolnikovas, pasirengęs nužudyti niekingą senutę; spurdėjo Goethes homunculus; virš Ukrainos kaimo vartė karštą mėnulio pilnatį gogoliškas velnias. Skulptūrinės knygų akys žvelgė į Garšvos sielą, ir visą knygų ermyderį dengė juodi išskėsti sparnai, ir jau nebebuvo apdulkėjusių skaityklos langų, ir nebebuvo smalsu, kaip juokiasi „Aušros” gimnazistės antrame aukšte. Gyvenimas-blogis. Šita frazė atrodė galutinė, jos neįmanoma sukritikuoti, kaip neįmanoma giliai atsikvėpti Lukšio gatvėje, kur žydiškų krautuvėlių silkinis kvapas troškina, kur Liaudies Namų laiptai apvemti užklydusių girtuoklių ir kur, kambarėlyje neišgarinamas krokuvinės dešros, olandiško sūrio, purvinų skalbinių, prarūgusios batų odos įsisenėjimas. Tie nukramtyti nagai, besprendžiant trigonometrines šaradas. Tas prakeiktas avitaminozinis spuogas kaktoje; iš jo juokiasi mergaitės gimnazistiniuose robaksuose ir neina šokti. Ir tas jaunuoliškas mirties troškimas, kai gyvenimas dar neišbandytas.
@Nijolee
O kitiems rašytojams ar veikėjams nebandote nustatyti diagnozės? Medikai dauguma jų laikytų nukrypimu nuo normos. Manote, kad toks požiūris padeda geriau suprasti kūrybą?
Mes pernai vedėme integruotą pamoką su biologijos mokytoja apie A. Garšvos ligos priežastis, jos eigą, rėmėmės neurologų išvadomis. Savotiškai buvo įdomu. Taip pat lyginome Garšvos veiksmus su Šopenhauerio filosofijos teiginiais pagal knygą „Gydymas Šopenhaueriu”.
@Regina Dilienė
Ir teisingai mokiniai daro, kad ironiškai žiūri. Nepaisant originalumo ir novatoriškumo, Škėma daug kuo ir kritikuotinas, ne vienas yra atkreipę dėmesį į jo kūryboje prasikišantį senimentalumą ar melodramatiškum. Aš manyčiau, kad ego išdidinimas ir menininko kančios hiperbolizavimas susijęs su romantizmo tradicija, iš kurios lietuvių literatūra taip ilgai vaduojasi neišsivaduoja. Kritikė Gražytė – Maziliauskienė tai vadino „kentėjimo sindromu”.
Iš tikrųjų labai prasmingai kalbamės apie vieną kūrinį. Mokiniams jis įdomus pirmosios meilės, kančios tema, ironišku požiūriu, visko neigimu… Bet, žinoma, esame priversti patys kasmet pasirašyti vadovėlius ir, anot Užkalnio, dar ir prisiimti kaltę, kad apie „tokias senienas” kalbame. Juk aukščiau esantieji mūsų negirdi, nes jie kuria programas tokias, kokias nori, užduotis sudarinėja tokias, kokias nori, vertinimo instrukcijas pateiks tada, kad panorės… Mokytojas esi vienas su savo fantazija, išmone ir sugebėjimais. Ir todėl liūdna.
Gal Loreta imtųsi perdaryti ne tik Škėmą, bet ir kai ką daugiau 🙂 🙂 🙂 ? Bent jau B.Sruogą su tuo pačiu V.Frankliu palyginti reikėtų…
Beje, mokiniai labai ironiškai žiūri į Garšvos „kančią” – palyginkite su Sruogos, Miškinio, Biliūno, Ivanauskaitės situacija ir pamatysite, kad visas šitas išsidirbinėjimas yra iš gero gyvenimo…
@Aldute
Ačiū už komentarus. Papasakokite konkrečiau. Ar jaunus žmones „veža” Škėmos nihilizmas, ar pati raiška, ironija, juodasis humoras? Kokie epizodai paprastai susilaukia didžiausio susidomėjimo?
@Regina Dilienė
Pritariu Reginai dėl galimos Škėmos ir Franklio sąsajos, tik siūlyčiau kalbėti ne apie „idėjų įtaką jaunam žmogui”, o apie XX a. vidurio katastrofas išgyvenusiųjų patirtį ir prasmės ieškojimo poreikį. Franklio nužymėti prasmės ieškojimo būdai – kurybos, atlikto darbo; meilės; kančios – atpažįstami ir „Baltoje drobulėje”.
Paprastai mokykloje mes lyginame du vagis- J. Savickio ir J. Biliūno. Pabandykime į Škėmos romaną pažvelgti iš „vagies” pozicijos: palyginkime Kristaus ir Grašvos kančią, pasiūlykime pamąstyti apie šių dienų žmogaus kančią, tada prisiminkime J. Savickio „Vagį”. Asociatyviai galime rasti panašumų. Tada gal ir Garšvos gyvenimo istoriją galėsime suvokti panašiai kaip Homero „Odisėją”- žmonijos kelionę per vertybių ( o gal antivertybių?) pasaulį…
@Perpetua
Mokiniams patinka kalbėti apie kančią, apie vienatvę, apie absurdą… Apie tai, su kuo jie nuolatos susiduria ir dabar.
@Regina Dilienė
Vadovėlio „kaip Anglijoj” mes privalome reikalauti. Gyvename ES, viskas europietiška. Negali būti jokių kompleksų ir savęs menkinimo.
Mūsuose vis dar vadovėliai teberašomi „kaip ir seniau”. Norisi nors vieno skyriaus kitokio 🙂
Mažosios serijos vadovėlyje ar 12 klasės „Baltų lankų” vadovėlio skyriuje siūliau klausimų apie Jonės reakciją į prievartą, Garšvos elgesį su moterimis ir kt. Kaip mokiniai vertina Jonės nuolankumą, Garšvos motinos pasirinkimą likti šeimoje, Elenos ryžtą skirtis su vyru? Ar bandėte diskututoti šiomis temomis?
Sutinku, kad keturiasdešimtečio menininko išgyvenimai dvyliktokui nėra itin suprantami , tačiau skyriai apie tėvą, motiną, bandymą žudytis, pirmąją meilę turėtų būti daugeliui aktualūs. Kas, Jūsų supratimu, mokiniams būna įdomiausia?
@johanaj
Ugdymo procese mes gal ir galime taip eksperimentuoti, tačiau egzamine tikrai nebus rašinio „Kaip pasielgtų dvyliktokas…”, kaip nelyginsime ir Radvano ar Sarbievijaus su XXI amžiaus problemomis…Tiesa, Škėma jaunam žmogui daug artimesnis, kad ir tiesmukai suvokiamas.
Klausiate : „O gal mes kūrinius vis tebeskaitome kaip ir seniau?” Bet aš jūsų irgi paklausiu: „O kada mokinys turi perskaityti (ir dar suvokti) maždaug 150 autorių?.. Vidurinės mokyklos moksleivis, deja, ne filologas. Pagalvokime, ar kartais mes iš viso imame reikalauti neįmanomo? To, ko reikalauja daugeliui mokytojų nepriimtina vidurinio ugdymo programa, beje, akivaizdžiai prasilenkianti su brandos egzamino programa. Pagalvokime ir apie profesines mokyklas.
Šiuolaikinis jaunas žmogus, kuris mokosi miesto geroje gimnazijoje, paprastoje rajono vidurinėje, proftechninėje ar suaugusiųjų, jaunimo vakarinėje mokykloje, paklausia, o kam man šito reikia, t.y. to „šizofreniko” Škėmos paistalų ar Garšvos išvedžiojimų kurti ar nekurti eilėraščio ir kas jį turi padėti parašyti. Todėl labai svarbu mokiniams akcentuoti, kad toks rašytojo kūrinys tebėra aktualus ir šiandien. Juk ir šiandien jaunam žmogui reikia rinktis, kokiu gyvenimo keliu eiti, t.y., kokios laikytis pozicijos ar nuostatų. Tai jis ir rašo rašiny „Kaip pasielgtų dvyliktokas, kuriam aštuoniolika metų, rinkdamasis meilę ar pareigą savo pasirinkimui (pašaukimui); atsidūręs vienas svetimame krašte (ar amerikose)?” arba – palyginkite XX a.pr. ir XXI a.pr. jauno žmogaus pasirinkimus (nuostatas dėl meilės, santykių su tėvais, požiūrio į emigraciją, Tėvynę ir kt.) Visa tai kalbama analizuojant „Baltą drobulę”. Pripažinkime, mieli mokytojai, valstybinio egzamino vertintojai, kad neperskaitėme įdomių Škėmos interpretacijų; juk mokiniai suprato tekstą labai tiesmukai, atpasakojo turinį. Ir kur čia šuo pakastas? Ar mes blogai mokėme, aiškinome pamokose, ar mažai „šopenhaurinome”, ar jau laikas yra kitoks ir mūsų mokiniai yra kitokie? O gal mes kūrinius vis tebeskaitome kaip ir seniau?
Tikiuosi, kad kalbėdami apie keturiolikmečio Garšvos skaitymus ir tų skaitymų poveikį, mokote atpažinti suaugusio pasakotojo ironiją.
Pritariu Reginai. Beje, Šopenhauerio, Nyčės, Froido, Bergsono… svarbiausios idėjos, susijusios su asmenybe, jos tapsmu mokinius laaaabai domina, jau nekalbant apie tai, kad suprantamos ir įdomiai komentuojamos (aktualinamos)…
O aš nesutinku, kad mums toli iki jų vadovėlių, juk vadovėliai yra rašomo, kuriami, kas gi trukdo padaryti „kaip Anglijoj”? Kodėl mokytojas kasdieniame savo darbe gali pasidaryti „kaip Anglijoj”, o jau vadovėlio autoriai – ne?
Iš įdomesnių darbų einant Škėmą, tai kūrėme jaunojo Garšvos eilėraštį apie pakaruoklius :), iliustravome Bavarijos stovyklos eilėraštį – tada puikiai matyti visi simboliai. Lyginome Liudo Vasario ir Antano Garšvos požiūrius į savo pirmąjį eilėraštį. Galima kalbėti apie tam tikrų filosofinių idėjų įtaką jaunam žmogui – lyginti Šopenhauerio gabaliukus (apie šią įtaką kalbama „B.dr.”) ir V.Franklio „Žmogus ieško prasmės” ištraukas.
Vadovėlyje po kiekvieno autoriaus galėtų eiti skyrelis „Idėjų bankas”, kur būtų sumestos tik idėjos, ką galima nuveikti su rašytojo kūryba, kokių paralelių pastebėti, kokių filosofinių minčių rasti…
Ačiū, miela Joana. Parašykite daugiau apie tai , kokie mokinių požiūriai Jus nustebino. L.M.
Ačiū, Joana, už racionalų požiūrį. Aš irgi galvoju, kad klausimai turi būti ne „šopenhaueriški”, o artintys kūrinį prie mokinio patirties. Man atrodo svarbu kalbėti apie vyrų ir moterų santykius, šeimos dramą, smurtą, asmenybės konfliktą su aplinka, poreikį išreikšti save ir pan. Įdomus Jūsų klausimas: „Kaip pasielgtų dvyliktokas, kuriam aštuoniolika metų, panašioje situacijoje?”. Kokią situaciją turite omenyje? Kokie mokinių savi supratimai Jus nustebino. Parašykite, tai labai įdomu.
Loreta
Deja, mes ne Anglija… Mes – Lietuva. Mes neturime Šekspyro, bet turime Škėmą… Ir mums iki jų vadovėlių…
Parsivežiau LITERATŪROS vadovėlį iš Anglijos – pusė vadovėlio skirta rašymo darbams, visi pavyzdžiai pateikti lygiais ir su komentarais…
Būtent, vien diskutuotinų temų nuorodų, ar teksto problemų / idėjų aktualizavimo nepakanka. Reikia mokymo samprotauti raštu pateikčių / suformuluotų užduočių atlikčių pavyzdžių…
Reikia VISO kitokio nei dabartinis vadovėlio, vienas skyrius nieko neišgelbės, tiesiog iškris iš sistemos. Aš nespėjau išeiti 1/4 11 kl. vadovėlio, ir tai nuolat viską trumpindavau, perkurdavau, daug dėmesio skyriau rašymui, apie kurį vadovėlyje nėra nė žodžio. Man tai atrodo žaiuru: visur deklaruojama, kad egzaminas tikrina tik tai, ko mokome, o rašymo mokymo nėra nė pėdsako, rašymo, kuris lieka vienintele egzamino užduotimi!
O aš manau, kad mokiniui per daug sudėtingi Šopenhauerio, Turino drobulės ir kt kontekstai. Juk šiais metais interpretuodami Škėmos ištrauką kai kas labai šiuolaikiškai kalbėjo apie pagrindinio personažo lytinius santykius su Elena dėl kūrybos. Todėl manau, kad reikia ieškoti sąsajų su šiandiena, kodėl tas kūrinys tebeskaitomas, kas čia yra tokio amžino ir įdomaus dabar jaunam žmogui. Gal svarbiau atkreipti dėmesį į žmogaus išbandymą ribinėje situacijoje? Kaip pasielgtų dvyliktokas, kuriam aštuoniolika metų, panašioje situacijoje? Žinoma, reikia ir tapatybės, ir santykio su istorija, ir kitų dalykų. Man baisiausia, kad mokinys perskaitęs kūrinį vis tiek jį supranta savaip ir dažnai niekaip nepriima nei vadovėlinių tiesų, nei mokytojo aiškinimo.
Kolegos, nelikime abejingi, siūlykime, juk mums patiems vadovėlis reikalingas…
Kad nepasimestų interneto platybėse, patalpinau miestelyje pirmuosius siūlymus iš kitos internetinės erdvės(manau, kolegos nesupyks…):
Petras Gedvilas
Loreta Mačianskaitė
Petras Gedvilas
Loreta Mačianskaitė
Regina Dilienė
Regina Dilienė
Loreta Mačianskaitė
Regina Dilienė
Regina Dilienė
Loreta Mačianskaitė
Petras Gedvilas
Vytautas Staugas