Tikriausiai ne į temą… Bet bet ką tik tame mamyčių forume paskaičiau, kad mažųjų dangaus angelų būrį papildė dar vienas mažasis kovotojas su Liga. Kokie tušti ir beprasmiai visi žodžiai tokią akimirką. Ir kaip mamos atlaiko?..
Ir dar labiau ne į temą: „Trobelė” padeda suprasti, kad už šitą pasaulį esame atsakingi mes patys – norėjome laisvės, pasirinkome pažinimą, o kur jis atvedė, – matome…
Žiauru
@levitaki
O mūsų gimnazijos viena mokytoja mergaitei, jau mirštančiai nuo vėžio, kamuojamai nepakeliamų skausmų, liepė parašyti interpretaciją iš J.Biliūno „Liūdnos pasakos”. Ar ne nuo čia prasideda nužmogėjimas?
Aš prisilietus prie tokio skausmo, mat prieš keletą metų, likus porai mėnesių iki abitūros egzaminų mirė mano auklėtinis. Klasėj a † a Rimantas buvo geriausias iš geriausių.
Knyga gera, šilta, miela, sukrečianti, apvalanti… Reikėjo tikėtis bažnyčios puolimo prieš ją, kaip kad kai kurios davatkos žegnojasi išgirdusios apie „Harį Poterį”…
Nedidelė refleksija: apie „Trobelę” sužinojau iš vieno forumo, kuriame kalbėjosi vėžiu sergančių arba jau mirusių vaikučių mamos. Jos jau seniai gyvena „trobelėje” ir moka TIKRAI džiaugtis kiekviena akimirka, nes laikas tik atima, o ne duoda: nuo auglio galvoje jau apakusio berniuko mama džiaugiasi vaikui suteikta delfinų terapija; kito šešiamečio , kuriam gydymas nutrauktas kaip neperspektyvus ,mama džiaugiasi, kad sūnelis dar kalba ir gali jai pasakyti: sulenk kojytę, sulenk rankytę, apversk ant šono; šypsenėlių pripiešė viena mamytė, kuri savo merdinčiai, jau komoj esančiai dukrytei gavo pačią gražiausią pasaulyje suknelę (supratote kam?)… Ir šitos Mamos diskutavo apie „Trobelę”, dalijosi ja, gyveno ja.
„Trobelėje” aš atradau tą pačią nuotaiką, tą pačią neišsakomą, neišmatuojamą meilę ir… begalinį žmogaus trapumą, pažeidžiamumą. Man tūkstantis penktoj vietoj, ar knyga atitinka Biblijos mokymą, ar ne, nes Dievo pajautimo negali savintis niekas, Dievas nėra nei kilnojamas, nei nekilnojamas turtas, Dievas yra visų, kad ir kaip banaliai tai skambėtų…
Ketinu apie tai kalbėtis su trečiokais gimnazistais, kai eisime Biblijos pasakojimus…
Netyčia radau internete keletą straipsnių apie ,,Trobelę”. Gal pravers šios nuorodos (ypač jei norėtume padiskutuoti su mokinukais):
Straipsnis: Dievo samprata romane „Trobelė“
Straipsnis: „Siaubų trejybė“?
Taip taip
Tikriausiai ne į temą… Bet bet ką tik tame mamyčių forume paskaičiau, kad mažųjų dangaus angelų būrį papildė dar vienas mažasis kovotojas su Liga. Kokie tušti ir beprasmiai visi žodžiai tokią akimirką. Ir kaip mamos atlaiko?..
Ir dar labiau ne į temą: „Trobelė” padeda suprasti, kad už šitą pasaulį esame atsakingi mes patys – norėjome laisvės, pasirinkome pažinimą, o kur jis atvedė, – matome…
Žiauru
@levitaki
O mūsų gimnazijos viena mokytoja mergaitei, jau mirštančiai nuo vėžio, kamuojamai nepakeliamų skausmų, liepė parašyti interpretaciją iš J.Biliūno „Liūdnos pasakos”. Ar ne nuo čia prasideda nužmogėjimas?
Aš prisilietus prie tokio skausmo, mat prieš keletą metų, likus porai mėnesių iki abitūros egzaminų mirė mano auklėtinis. Klasėj a † a Rimantas buvo geriausias iš geriausių.
Knyga gera, šilta, miela, sukrečianti, apvalanti… Reikėjo tikėtis bažnyčios puolimo prieš ją, kaip kad kai kurios davatkos žegnojasi išgirdusios apie „Harį Poterį”…
Nedidelė refleksija: apie „Trobelę” sužinojau iš vieno forumo, kuriame kalbėjosi vėžiu sergančių arba jau mirusių vaikučių mamos. Jos jau seniai gyvena „trobelėje” ir moka TIKRAI džiaugtis kiekviena akimirka, nes laikas tik atima, o ne duoda: nuo auglio galvoje jau apakusio berniuko mama džiaugiasi vaikui suteikta delfinų terapija; kito šešiamečio , kuriam gydymas nutrauktas kaip neperspektyvus ,mama džiaugiasi, kad sūnelis dar kalba ir gali jai pasakyti: sulenk kojytę, sulenk rankytę, apversk ant šono; šypsenėlių pripiešė viena mamytė, kuri savo merdinčiai, jau komoj esančiai dukrytei gavo pačią gražiausią pasaulyje suknelę (supratote kam?)… Ir šitos Mamos diskutavo apie „Trobelę”, dalijosi ja, gyveno ja.
„Trobelėje” aš atradau tą pačią nuotaiką, tą pačią neišsakomą, neišmatuojamą meilę ir… begalinį žmogaus trapumą, pažeidžiamumą. Man tūkstantis penktoj vietoj, ar knyga atitinka Biblijos mokymą, ar ne, nes Dievo pajautimo negali savintis niekas, Dievas nėra nei kilnojamas, nei nekilnojamas turtas, Dievas yra visų, kad ir kaip banaliai tai skambėtų…
Ketinu apie tai kalbėtis su trečiokais gimnazistais, kai eisime Biblijos pasakojimus…