Dabartinėje Lietuvos mokykloje gimtosios lietuvių kalbos ir literatūros mokoma pagal vieną bendrą programą. Tokiu būdu vaikus mokantys mokytojai konstatuoja smunkantį raštingumo lygį, tarptautiniai tyrimai (PISA 2009) rodo prastėjančius lietuvaičių gebėjimo skaityti rezultatus. Dešimtmetį vykdyto valstybinio lietuvių gimtosios kalbos brandos egzamino modelis pripažintas netinkamu, daugelis naujojo modelio detalių dar neaiškios.
Tačiau nemažai lituanistų prisimena, kaip gimtosios kalbos ir literatūros mokyklose buvo mokoma ir pagal dvi atskiras programas, o mokytojai vaikus mokė tik kalbos arba tik literatūros.
Gal verta tokią praktiką pasitelkti šių laikų ugdymo problemoms spręsti?
< …> Ypatingo dalyko ugdymui – ypatingos priemonės: didesnis pamokų skaičius, privalomas brandos egzaminas. Tik ar toks priemonių arsenalas yra pakankamas ugdymo programoje suformuluotiems tikslams pasiekti?
Mokytojai konstatuoja pastebimai smukusį mokinių raštingumo lygį, tarptautiniai tyrimai (PISA 2009) – prastėjančius lietuvaičių gebėjimo skaityti rezultatus.
Ne ką geriau ir su brandos egzaminu. Neseniai atsisakyta ištisą dešimtmetį diegtos ir egzaminavimui naudotos literatūros kūrinio interpretacijos. Pasak lituanisto Regimanto Tamošaičio, dėl egzaminavimo praktikos bei gebėjimų tikrinimo metodų teksto interpretacija tapo pernelyg formalizuota, atskyrė mokinį nuo literatūros, blokavo gyvą kūrinių skaitymą, slopino natūralius grožinės literatūros skaitymo bei laisvo mąstymo įgūdžius. Dariaus Kuolio žodžiais, teksto interpretacija buvo suprimityvinta, susiaurinta, atsieta nuo kontekstų, paversta spekuliatyviu tuščiažodžiavimu ir tapo tokia pat primityvi kaip ir sovietinis rašinys.
Tačiau nėra jokių garantijų, kad po dešimties metų panašiai nebus kalbama ir apie naująjį brandos egzamino modelį. Juk į pagrindinį klausimą – kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima per gana trumpą laiką objektyviai įvertinti galybę kūrybinių darbų, vargu ar bus atsakyta.
Ar neturėtų ypatingo dalyko ugdymo būdų arsenalas būti daug gausesnis? Ar nebūtų geriau, jei lituanistai, kurių širdys labiau linksta prie literatūros, turėtų galimybę jos vaikus ir mokyti? O tie, kam mieliau ugdyti gebėjimą kalbėti ir rašyti aiškia, taisyklinga ir turtinga kalba, tuo ir užsiimtų? Juk turbūt ne šiaip sau VU Filologijos fakultete veikia ir Lietuvių kalbos, ir Lietuvių literatūros katedros? Panaši padėtis, beje, ir Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakultete.
Juk turbūt ne šiaip sau du garsūs Lietuvos lituanistai – Laima Abraitytė ir Jonas Kaziukonis – niūriu sovietmečiu dirbę daug žymių žmonių išugdžiusioje Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, naudojo originalų, pačių sugalvotą ir ministerijos neaprobuotą lietuvių kalbos ir literatūros mokymo būdą – vienas vedė tik kalbos, kitas – tik literatūros pamokas.
O ką apie tokio atskyrimo galimybę mano patys lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai?
