Poetas Marcelijus Martinaitis: „Nebijau gyventi Lietuvoje”

Netiesa, kad sovietmečiu vieni kitiems buvome geresni, nuoširdesni. Niekšų, išgamų būna panašiai tiek pat, tik galimybės veikti būna skirtingos. Sovietmečiu jie buvo „organizuojami“, juos verbavo KGB, viliojo į stribus, į represines įstaigas, visokias tarnybas. Jie turėjo galingesnių priemonių veikti: šnipinėjo, trėmė, žudė, skundė, tardymo kamerose revolveriais daužė dantis. Nepakantumas tarp mūsų žmonių visokiais būdais buvo skatinamas, gerai apmokamas, demoralizavimas vyko gana plačiu mastu. Antra vertus, tada juos gerai atpažindavome pagal uniformas, pareigas, privilegijas ir pan.

Dabar karjera daroma be revolverių, pasitelkiant įstatymus, sutartis, pinigus, pažintis, todėl dažnai jų neatpažįstame, juo labiau kad ir teismai kartais apsimeta jų neatpažįstą. Visa bėda, kad dabar sunkiau atpažinti niekšus, kurie neturi antpečių, uniformos, revolverių.

Niekšybė tampa sisteminė, anoniminė. Štai kas labiausiai erzina, supriešina, kelia nepasitikėjimą ne vien valdžia, bet ir vienas kitu, skatina įtarinėjimą, įkalčių ieškoma netolimoje praeityje. O tai persimeta net į artimiausių žmonių santykius.

Štai apie ką mes šiandien dažnai galvojame: su kuo mano buvęs bičiulis tebėra ar buvo pažįstamas, su kuo jisai Seime sėdi, nors daboklėje ar net kalėjime galėjo sėdėti kartu, kokios markės automobiliu važinėja, kiek jis uždirba? Mus ištiko naujo pobūdžio nuasmeninimas arba nusiasmeninimas, istorinės atsakomybės praradimas, užvaldžius kokioms nors fobijoms.

O dar kitas dalykas, kuris verčia dabar mane galvoti ar net pergalvoti, lyg visa lietuvių literatūra buvo tik kentėjimo, kančios istorija, rodos, kiekvienas kūrėjas privalo būti vienoks ar kitoks kankinys. Nežinau, gal tai susiję su katalikybe, kančios kultu?

Kodėl taip negerai linksmintis, juoktis, kvailioti, net blevyzgoti apie šventenybes, ką smagiai darė beveik šventas žmogus Erazmas Roterdamietis. Kodėl mums, lietuviams, taip sunku gyventi, kodėl slegia tokia viso pasaulio kančia, lyg mums paties Dievo būtų uždėta sunkiausia prigimtosios nuodėmės kaltė.

Ištrauka iš interviu „Resbublikoje” (straipsnio nuoroda komentare)