< ...>Ypač džiugina mokyklų įvairovė. Jų pristeigta visokių tipų, kad būtų kuo įvairesnių. Ir kad mokiniai vienoje mokykloje per ilgai neužsibūtų, kad nepriprastų prie tos pačios mokyklos ir mokytojų. Prisirišimas prie vietos nėra teigiamas dalykas siekiant baigusiuosius mokyklą išsiųsti į kitas šalis. Ten juos gali apimti nostalgija, kai kas gali panorėti grįžti. Todėl jau nuo mažens reikia pratinti keisti mokyklas ir kad jos būtų kuo toliau nuo namų. Ir dar reikia stengtis nuo pat pradinių klasių mokyti anglų kalbos, kad svečiose šalyse (ne/svetingose?) galėtų gerai suprasti šeimininkų nurodymus. Pastangos akivaizdžios: tūlas pradinukas jau gražiai taria angliškus žodžius, dainuoja daineles, nors lietuviškai dar švepluoja. Girdėti, kad jau ir darželinukai norėtų mokytis anglų kalbos, taip sakant, iš pat mažumės rengiasi skristi iš gimtojo lizdo. Anot tos patarlės: anksti kėlęs – nesigailėsi…< ...>
Visas „Dialogo” nr., kuriame yra šis straipsnis:
Bet yra žinoma ir kita patarlė, jog „kiekviena pušis savo šilui ošia”… Bet kadangi emigracijos problema, kaip supratau iš straipsnio ištraukos, nebeaktuali Lietuvai ir lietuviams, reikia nuo mažens ugdyti, ruošti vaiką vaiką gyvenimui kitame krašte 🙂