Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘LKLMS’

Kodėl aš sveikinsiu ir švęsiu Mokytojo dieną?

Nežinau ,ar visiems taip, bet man paskutiniu metu norisi kalbėti apie Mokytoją, o ne apie atlyginimus, etatinius apmokėjimus ir t.t. Mokytojų dienos proga rašau tekstą pirmiausia tiems, kuriems ta diena yra šventė.  Kodėl? Nes savo profesiją suprantu kaip nuolatinę tarnystę, kurios vertė tikrai nematuojama etato dydžiu ar kontaktinių valandų skaičiumi. Tarnystę vaikui, savo mokiniu, tegul ir netobulam, piktam, nesuprastam, manęs nevertinančiam. Tegul… Vis tiek tai MANO mokinys, kuriam aš galiu pabandyti suteikti NORS ŠIEK TIEK buvimo prasmės šiam netobulam pasauly. Žiniom, patarimais, tiesiog buvimu šalia.

  Su švente, mieli Mokytojai, Kolegos; Būkit kartu su savo mokiniais, padėkim vieni kitiems susigaudyti ir net prasibrauti pro painius švietimo brūzgynus, vis tiek kada nors bus kitaip…

Su Viltimi

 Šilutės profesinio mokymo centro  Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, LR Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narė, Daiva Trijonienė

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

Seminaras ,,Skirtingų lygių gebėjimų ugdymas per literatūros pamoką“

Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre (P. Butlerienės g. 3, Marijampolė) 2019 m. lapkričio 13 d., 11.00 val. vyks  seminaras  ,,Skirtingų lygių gebėjimų ugdymas per literatūros pamoką“. Lektorė – Nijolė Bartašiūnienė, Klaipėdos „Ąžuolyno” gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė. Seminaras skirtas  Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, dirbantiems 9-12 (gimnazijų I-IV) klasėse.

Seminaro  trukmė –  6 akademinės valandos, kaina – 19,00 eurų.  

Registracija į seminarą –  www.semiplius.lt  .

Informacija el. paštu: vygantas.msc@gmail.com

Pagarbiai,

Vygantas Dilys,

Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centro metodininkas

Tel. Nr. 8-343-92572; +370 682 15825

El. paštas: vygantas.msc@gmail.com

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos: ,

Lilija Bručkienė. „Mokyklų spindesys ir skurdas: egzaminai, korepetitoriai ir savotiškos mokytojų poilsio formos“

Prieš savaitę oficialiai atsisveikinome su abiturientais. Linksmai, graudžiai, iškilmingai, komiškai – visaip. Jiems liko tiek nedaug ir įvyks vienas iš svarbiausių jaunystės virsmų – iš namiškių savo vaikystės erdvėse taps tik svečiais. Iš pradžių apsilankančiais dažnai, o paskui vis rečiau ir rečiau. Atkeliaus trumpam spinduliuodami jaunyste, viltimis, dvelkdami kitais miestais, kitomis šalimis, kitomis patirtimis ir idėjomis. O mokykla toliau gyvens savo ritmu. Su kitais abiturientais, naujais mokiniais, su kitais nuotykiais ir išbandymais, su kitais stropuoliais, išdykėliais, keistuoliais, maištininkais ir mąstytojais.

Čia yra amžino mokyklų gyvybingumo paslaptis – kai besigraudinančius dvyliktokus pakeičia smalsiai ir viltingai žiūrintys pirmokai, o subrendusius, visus savo vaikų paauglystės viražus išgyvenusius orius tėvelius – labai nerimaujantys ir nuo pasaulio sunkumų besitikintys apsaugoti mažųjų artimiausi žmonės (mamos, tėčiai, seneliai, močiutės, tetos, dėdės ir kiti… ). Ir visi jie turi lūkesčių, susijusių su mokytojų misija – padėti žmogui užaugti. Ir tai skamba labai gražiai. Kaip ir siūlymas, kad mokytojo profesija būtų prestižinė. Nes šalyje, kuri yra sąmoninga ir besirūpinanti ateitimi, taip ir turėtų būti.

Čia ir baigiasi mano lyriškoji dalis, kuri parodė spindinčią mokyklos pusę, inspiruotą Paskutiniojo skambučio graudulio. O dabar ta kasdienybė, kuri yra tapusi rutina. Ji reikalauja atidesnio žvilgsnio, gal net tam tikrų vidinių procesų išviešinimo. Mokymas ir mokymasis gimnazijose šiuo metu vyksta VBE kontekste. Ir šį kartą pabandysiu gerai žinomus faktus pateikti šiek tiek kitoje šviesoje, nes visi reiškiniai yra daugiabriauniai, bet mes matome tik savo patirtims svarbų/suprantamą aspektą. Mokytojai taip pat.

Balandžio mėnesį prasidėjusi valstybinių brandos egzaminų sesija daugiausiai visuomenės dėmesio sulauks, kai bus paskelbti rezultatai. Bet jau dabar pasirodė ne vienas ir ne du straipsniai apie tai, kaip neįmanoma pamokų metu abiturientams pasiruošti valstybiniams egzaminams, kaip mokytojai sąmoningai neaiškina tam, kad paskui galėtų papildomai užsidirbti ir t.t.. Informacija, sakyčiau, labai tendencinga ir vienpusiška, kyla įtarimų, kad jos tikslas – kiršinti visuomenę ir diskredituoti mokytojus. Nes nepasitenkinimas švietimo sistema neslopsta, o pokyčiai labiau dekoratyvūs/deklaratyvūs nei esminiai. Todėl straipsniai, kuriuose mokykla parodoma kaip visų įmanomų blogybių priežastis, yra puiki prevencija prieš vieningą visuomenės poziciją ir reiklumą tiems, kurie priima strateginius sprendimus.

Panagrinėkime situaciją su korepetitoriais detaliau. Taip, korepetitoriai kai kuriems samdomi, bet priežasčių gerokai daugiau, jos nėra vienareikšmiškos – gal vaikas psichologiškai tvirčiau jaučiasi tada, kai jį moko ir individualiai, gal kuris visus vienuolika metų tiesiog ateidavo į mokyklą ne mokytis, o gerai praleisti laiką ir dabar nori kaip nors užkamšyti žinių spragas, gal pats negali prisiversti sėdėti prie knygų – neturi savarankiško mokymosi įgūdžių, todėl su juo papildomai dirbantis specialistas yra patikimas būdas siekti tikslų, o gal tėvams atrodo, kad rezultatai neatitinka jų lūkesčių, todėl geriau sumokėti pinigus ir tikėtis, kad tos lėšos – tai patikima investicija į ateitį. Dar yra psichologinės vaikų problemos, didžiulė konkurencija stojant į tam tikras specialybes, mados tendencijos ir t.t.. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodanti informacija dažniausiai labai vienpusiška. O ir tėvai savo vaikus mato tik iš šeimos perspektyvos, dar gali pabandyti pabendravę ir paklausinėję, kaip ten kitose mokyklose būna, lyginti su draugų ar bendradarbių atžalomis. Tačiau viso konteksto jiems turbūt neįmanoma įžvelgti.

Galiu tik pasakyti tokį iškalbingą faktą iš savo patirties – net paskutinius mokslo metų mėnesius dalis mokinių, pasirinkusių valstybinius egzaminus, nelankė pamokų, nes pramiegojo, skrido į užsienį pailsėti, šiaip buvo pavargę, nes dalyvavo įvairaus lygio sporto varžybose, padėjo organizuoti renginius, turėjo kitokių darbų, neapsimokėjo atvažiuoti iš toliau (kai kurių pamokų nebuvo ir atsirado langų) ir t.t.. Į konsultacijas prieš egzaminus iš 52 abiturientų ateidavo apie 25-30. Aišku, tie neateinantys/nelankantys turbūt tėvams ir artimiesiems apie tai nepasakojo arba atrado milijonus „svarbių“ priežasčių. Kaip nepasakojo ir apie neatsiskaitytus darbus, apie tai, kad mokytojai kai kuriems ne vieną ir net ne du kartus turėjo priminti jų pareigas. Ir tai nėra kažkuo išsiskirianti mokykla. Kiek girdėjau, kitose gimnazijose padėtis dar sudėtingesnė. O jeigu vis dėlto nepavyks peržengti lemtingos procentų ribos arba rezultatai neatitiks lūkesčių (ne visada pagrįstų atkakliu ir nuosekliu darbu), ką lengviausia bus pasakyti?

Aišku, kai paskelbs rezultatus, bus visko – man visada skausminga, kai motyvuotas ir kryptingai dirbantis vaikas patiria kartais logiškai nepaaiškinamą nesėkmę, kai įtampa paveikia taip, jog mokinys viename darbe padaro daugiau klaidų nei per ketverius metus visuose savo rašiniuose (deja, esu mačiusi ir tokių atvejų), kai, mano nuomone, vertintojai nepastebi stipriųjų darbo aspektų arba nepakankamai juos įvertina – ir po apeliacijų taip pat. Tikrai bus visko – ir tik kiti abiturientų mokytojai supranta, ką reiškia birželio 1-ąją laukti žinių, kokios buvo temos spėliojant, kiek detaliai tie pasiūlyti aspektai buvo aptarti per pamokas. Arba laukti žinių, ar vaikai, dėl tam tikrų vidinių problemų ne visada galintys suvaldyti emocijas ir dėmesį, susikaupė ir parašė, o ne pasidavė ir išėjo nepabaigę darbo. Arba liepos mėnesį laukti tų laimingų/nelaimingų procentų ir ne džiaugtis su visais, kurių lūkesčiai pasiteisino, o liūdėti dėl tų kelių, patyrusių nesėkmę. Ir taip kiekvienais metais, kai išleidžiami dvyliktokai – iki šiol neišmokau atsiriboti, panašu, jau ir nebeišmoksiu. Kiek kalbėjau su kolegomis, jie išgyvena labai panašias emocijas. Visos tos kasdienybės, kaip ir tam tikrų elgesio dėsningumų, manau, nemato nei viską apie mokytojus ,,žinanti“ visuomenės dalis, nei tėvai.

Lygiai kaip nežino, kad pagal naująją darbo apmokėjimo tvarką (skambiai pavadintą etatinio reforma) abiturientų mokytojams mokama mažiau nei kitų klasių, nes skaičiuojamos tik tos savaitės, kai vedamos pamokos. O jos baigėsi gegužės 24 d.. Todėl visos konsultacijos, visi po to taisyti darbai, visi susitikimai su mokiniais ir t.t., panašu, traktuojami kaip mokytojų poilsis, laisvalaikis ir pramogos. Ir tik visai su mokykla nieko bendro neturintis žmogus gali įsivaizduoti, kad abiturientams po Paskutinio skambučio šventės nebereikia mokytojų pagalbos. Lygiai taip pat turbūt net neįsivaizduoja, kad valstybė sumoka tik už 2 – 3 ištaisytus vieno mokinio rašinius per metus (ir daugiau jokių darbų). Visa kita – irgi kaip poilsis ir laisvalaikio leidimo forma. Visa kita – tai dar bet 10 -15 įvairiausių rašto darbų. O dabar padauginkime iš, tarkim, mano minėtų 52 abiturientų… Ir tai absoliučiai nenormali situacija.

Štai dėl ko taip norisi sureaguoti į tuos straipsnius ir komentarus. Ne pykstant, o bandant paaiškinti, kad gyvenimas mokykloje yra gerokai sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis, o mokytojų situacija gerokai sudėtingesnė, nei tai gali pasirodyti žvelgiant iš šono. Nes kartais spaudoje pasirodantys straipsniai daugiau nagrinėja fasadinę pusę, kuri akcentuojama tam, kad nereikėtų gilintis į esmines problemas.

Bet didesnį nerimą kelia kitos tendencijos – jeigu nenormali padėtis švietimo sistemoje nesikeis, po 10-15 metų beveik nebebus mokytojų, nes kartų kaitos iš esmės nėra – sąlygos tokios, jog jauni žmonės nesiruošia ateiti į mokyklas, o atėjusieji ilgai neišsilaiko. Dalis visuomenės turbūt tuos pavojaus ženklus pastebės tik tada, kai tai bus ne pavojus, o katastrofa. Išeitis – visuomenei aktyviau įsitraukti į diskusijas ir kelti nepatogius klausimus – kur dingsta švietimui skirtos lėšos, kad nepasiekia mokytojų, kas keičiasi, tarkim, po auditorių išaiškintų negerovių įvairiose ŠMSM pavaldžiose įstaigose, kokia vienų ar kitų pertvarkų kaina ir pridėtinė vertė, kiek išleidžiama projektams, tik imituojantiems pokyčius, kas turėtų prisiimti atsakomybę už strategiškai neteisingus ir daug valstybei kainavusius sprendimus ir t.t.. Išeitis – būti aktyviems savo valstybės piliečiams ir palaikyti vieniems kitus gilinantis į esminius procesus ir jų pasekmes.

O kol kas Paskutinis skambutis tik labai simboliškas – paskelbė, kad baigėsi dar vieni mokslo metai abiturientams. Tikėkimės, kad tas amžinas mokyklos gyvybingumo ratas tęsis, bet tam reikia ne tik mokytojų, bet ir visos visuomenės palaikymo ir pastangų.

Straipsnio nuoroda

Rašinių kūrimo į(si)vertinimas

Kolegė Nijolė Bartašiūnienė dalijasi parengta rašinių įsivertinimo lentele mokiniams (ir mokytojams):

Dėl LKLMS nario mokesčio

Primename, kad  LKLMS nariams reikia susimokėti nario mokestį.  Šiais metais sumokėję vos keli žmonės.

LKLMS nario mokestis

Kategorijos: Skelbimai Žymos: ,

Seminaras „Inovatyvūs lietuvių kalbos mokymosi metodai: tradicijos ir modernumo dermė“

Kovo 15 d. 12. 30 val. Tauragės pagalbos mokytojui ir mokiniui centre , Aerodromo g. 6, Tauragė, vyks seminaras lietuvių kalbos mokytojams „Inovatyvūs  lietuvių kalbos mokymosi metodai: tradicijos ir modernumo dermė“. Lektorės – Ramunė Galdikienė, Klaipėdos „Aukuro“ g.  mok. eksp.; Laima Kaupienė, Klaipėdos „Aukuro“ g. mok. met. Kaina – 13 eurų.

Būtina išankstinė registracija.

Iš anksto registruotis iki kovo 8 d.  el. paštu murauskaite.inga@gmail.com

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos: ,

Dėl mokytojų dalyvavimo valstybinių brandos egzaminų vertinime privalomumo ir apmokėjimo

LKLMS iniciavo kreipimąsi į NEC, buvo gautas atsakymas. Skelbiame teisininko (advokato) Karolio Gerbausko, į kurį kreipėsi LKLMS, išaiškinimą:

TEISININKO KONSULTACIJA DĖL VBE VERTINIMO

Seminaras „Rašinio gidas: teksto kūrimo koordinatės 11-12 klasei“

Kovo 15 d. 13.00 val. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje vyks Nijolės Bartašiūnienės seminaras „Rašinio gidas: teksto kūrimo koordinatės 11-12 klasei“. Jo metu bus kalbama, kaip dirbti su metodine priemone „Rašinio gidas“ bei elektroniniu priedu „Kultūros epochos lentelės“, supažindinama su trijų lygių teksto analizės ir kūrimo užduotimis. Seminaras nemokamas.

Daugiau informacijos ir REGISTRACIJOS nuoroda:

Rašinio gidas: teksto kūrimo koordinatės 11-12 klasei

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos: ,

Mokytojai: labai gaila, bet be namų darbų – niekaip

Tarptautiniuose tyrimuose jau kurį laiką stebima tendencija, kad Lietuva – viena iš daugiausiai namų darbais moksleivius apkraunančių šalių. Kylant diskusijoms apie namų darbų poreikį, mokytojai laikosi skirtingų nuomonių: įsivaizduoti mokyklą, kurioje visą medžiagą būtų galima išmokti pamokų metu, gali ne visi. Šįkart paklausėme mokytojų: kiek namų darbų ir kodėl jie užduoda savo mokiniams?

Mokytojas tiki, kad visą medžiagą galima išmokti pamokos metu

Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Petras Gedvilas mano, kad idėja atsisakyti namų darbų yra įgyvendinama. Anot jo, kūrybiškai dirbant, beveik visą dėstomo dalyko turinį įmanoma suspėti įsisavinti per pamokas.

„Mokykla yra savotiška darbo vieta ir mokiniams, tad visai logiška, kad vadinamieji namų darbai būtų atliekami čia ir dabar, tai yra pamokoje, pasikonsultuojant su mokytoju. Aišku, priklauso ir nuo dalyko specifikos. Pavyzdžiui, lituanistams svarbu ugdyti skaitymą, mes privalome, ypač didesnės apimties, kūrinius užduoti perskaityti namuose ar net vasarą“, – teigia P. Gedvilas.

Paklaustas, kiek namų darbų skiria savo moksleiviams, mokytojas atsako, kad nedaug. „Skiriu tikrai labai mažai namų darbų, nes tikrai viską suspėjame per pamokas. Aišku, išimtis jau mano minėti rekomenduotini perskaityti privalomi kūriniai. Jei matau, jog mokiniai nori, rekomenduoju rašyti papildomų rašto darbų, kurie nėra privalomi, perskaityti įvairių straipsnių, pažiūrėti video ir pan. Be abejo, visada reikalinga refleksija, aptarimas: kokia nauda, kur galima pritaikyti“, – teigia jis.

Mokytojo manymu, tam, kad namų darbų būtų atsisakoma, pirmiausia privalo būti keičiamas ir atnaujinamas bendrųjų ugdymo programų turinys, apimtys.

„Galbūt tai skamba absurdiškai, kadangi lietuvių kalbos ir literatūros programos visai neseniai buvo atnaujintos, išleisti nauji vadovėliai, tačiau programos perkrautos, esame priversti bėgti šuoliais, negalime ugdyti atidaus skaitymo gebėjimų. Dabar norime išeiti daug, bet gausa negarantuoja kokybės, su autoriais ir kūriniais susipažįstame tik fragmentiškai. Kas turėtų keistis? Atsakymas lyg ir paprastas – pakeisti programas ir suteikti dar daugiau laisvės kūrybiškai organizuoti ugdymo procesą pačiam mokytojui. Negąsdinti mokinių įvairiomis patikromis ir egzaminais, ugdyti tikrai, o ne deklaratyviai, kritiškai mąstantį Lietuvos pilietį“, – įsitikinęs P. Gedvilas.

Skaitykite daugiau:

Mokytojai: labai gaila, bet be namų darbų – niekaip




Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

LKLMS siūlymai dėl apmokėjimo už darbą ir darbo sąlygų gerinimo

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga nori atkreipti dėmesį į neadekvatų darbo apmokėjimą lituanistams. Pateikiame siūlymus, kaip galima pagerinti mūsų darbo sąlygas. Tikimės, kad į siūlymus bus atsižvelgta diskutuojant apie etatinio apmokėjimo modelio keitimus.

LKLMS siūlymai dėl apmokėjimo už darbą ir darbo sąlygų gerinimo

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos: ,