Archyvas

Įrašai, pažymėti ‘LKLMS’

Lilija Bručkienė. „Mokyklų spindesys ir skurdas: egzaminai, korepetitoriai ir savotiškos mokytojų poilsio formos“

Prieš savaitę oficialiai atsisveikinome su abiturientais. Linksmai, graudžiai, iškilmingai, komiškai – visaip. Jiems liko tiek nedaug ir įvyks vienas iš svarbiausių jaunystės virsmų – iš namiškių savo vaikystės erdvėse taps tik svečiais. Iš pradžių apsilankančiais dažnai, o paskui vis rečiau ir rečiau. Atkeliaus trumpam spinduliuodami jaunyste, viltimis, dvelkdami kitais miestais, kitomis šalimis, kitomis patirtimis ir idėjomis. O mokykla toliau gyvens savo ritmu. Su kitais abiturientais, naujais mokiniais, su kitais nuotykiais ir išbandymais, su kitais stropuoliais, išdykėliais, keistuoliais, maištininkais ir mąstytojais.

Čia yra amžino mokyklų gyvybingumo paslaptis – kai besigraudinančius dvyliktokus pakeičia smalsiai ir viltingai žiūrintys pirmokai, o subrendusius, visus savo vaikų paauglystės viražus išgyvenusius orius tėvelius – labai nerimaujantys ir nuo pasaulio sunkumų besitikintys apsaugoti mažųjų artimiausi žmonės (mamos, tėčiai, seneliai, močiutės, tetos, dėdės ir kiti… ). Ir visi jie turi lūkesčių, susijusių su mokytojų misija – padėti žmogui užaugti. Ir tai skamba labai gražiai. Kaip ir siūlymas, kad mokytojo profesija būtų prestižinė. Nes šalyje, kuri yra sąmoninga ir besirūpinanti ateitimi, taip ir turėtų būti.

Čia ir baigiasi mano lyriškoji dalis, kuri parodė spindinčią mokyklos pusę, inspiruotą Paskutiniojo skambučio graudulio. O dabar ta kasdienybė, kuri yra tapusi rutina. Ji reikalauja atidesnio žvilgsnio, gal net tam tikrų vidinių procesų išviešinimo. Mokymas ir mokymasis gimnazijose šiuo metu vyksta VBE kontekste. Ir šį kartą pabandysiu gerai žinomus faktus pateikti šiek tiek kitoje šviesoje, nes visi reiškiniai yra daugiabriauniai, bet mes matome tik savo patirtims svarbų/suprantamą aspektą. Mokytojai taip pat.

Balandžio mėnesį prasidėjusi valstybinių brandos egzaminų sesija daugiausiai visuomenės dėmesio sulauks, kai bus paskelbti rezultatai. Bet jau dabar pasirodė ne vienas ir ne du straipsniai apie tai, kaip neįmanoma pamokų metu abiturientams pasiruošti valstybiniams egzaminams, kaip mokytojai sąmoningai neaiškina tam, kad paskui galėtų papildomai užsidirbti ir t.t.. Informacija, sakyčiau, labai tendencinga ir vienpusiška, kyla įtarimų, kad jos tikslas – kiršinti visuomenę ir diskredituoti mokytojus. Nes nepasitenkinimas švietimo sistema neslopsta, o pokyčiai labiau dekoratyvūs/deklaratyvūs nei esminiai. Todėl straipsniai, kuriuose mokykla parodoma kaip visų įmanomų blogybių priežastis, yra puiki prevencija prieš vieningą visuomenės poziciją ir reiklumą tiems, kurie priima strateginius sprendimus.

Panagrinėkime situaciją su korepetitoriais detaliau. Taip, korepetitoriai kai kuriems samdomi, bet priežasčių gerokai daugiau, jos nėra vienareikšmiškos – gal vaikas psichologiškai tvirčiau jaučiasi tada, kai jį moko ir individualiai, gal kuris visus vienuolika metų tiesiog ateidavo į mokyklą ne mokytis, o gerai praleisti laiką ir dabar nori kaip nors užkamšyti žinių spragas, gal pats negali prisiversti sėdėti prie knygų – neturi savarankiško mokymosi įgūdžių, todėl su juo papildomai dirbantis specialistas yra patikimas būdas siekti tikslų, o gal tėvams atrodo, kad rezultatai neatitinka jų lūkesčių, todėl geriau sumokėti pinigus ir tikėtis, kad tos lėšos – tai patikima investicija į ateitį. Dar yra psichologinės vaikų problemos, didžiulė konkurencija stojant į tam tikras specialybes, mados tendencijos ir t.t.. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodanti informacija dažniausiai labai vienpusiška. O ir tėvai savo vaikus mato tik iš šeimos perspektyvos, dar gali pabandyti pabendravę ir paklausinėję, kaip ten kitose mokyklose būna, lyginti su draugų ar bendradarbių atžalomis. Tačiau viso konteksto jiems turbūt neįmanoma įžvelgti.

Galiu tik pasakyti tokį iškalbingą faktą iš savo patirties – net paskutinius mokslo metų mėnesius dalis mokinių, pasirinkusių valstybinius egzaminus, nelankė pamokų, nes pramiegojo, skrido į užsienį pailsėti, šiaip buvo pavargę, nes dalyvavo įvairaus lygio sporto varžybose, padėjo organizuoti renginius, turėjo kitokių darbų, neapsimokėjo atvažiuoti iš toliau (kai kurių pamokų nebuvo ir atsirado langų) ir t.t.. Į konsultacijas prieš egzaminus iš 52 abiturientų ateidavo apie 25-30. Aišku, tie neateinantys/nelankantys turbūt tėvams ir artimiesiems apie tai nepasakojo arba atrado milijonus „svarbių“ priežasčių. Kaip nepasakojo ir apie neatsiskaitytus darbus, apie tai, kad mokytojai kai kuriems ne vieną ir net ne du kartus turėjo priminti jų pareigas. Ir tai nėra kažkuo išsiskirianti mokykla. Kiek girdėjau, kitose gimnazijose padėtis dar sudėtingesnė. O jeigu vis dėlto nepavyks peržengti lemtingos procentų ribos arba rezultatai neatitiks lūkesčių (ne visada pagrįstų atkakliu ir nuosekliu darbu), ką lengviausia bus pasakyti?

Aišku, kai paskelbs rezultatus, bus visko – man visada skausminga, kai motyvuotas ir kryptingai dirbantis vaikas patiria kartais logiškai nepaaiškinamą nesėkmę, kai įtampa paveikia taip, jog mokinys viename darbe padaro daugiau klaidų nei per ketverius metus visuose savo rašiniuose (deja, esu mačiusi ir tokių atvejų), kai, mano nuomone, vertintojai nepastebi stipriųjų darbo aspektų arba nepakankamai juos įvertina – ir po apeliacijų taip pat. Tikrai bus visko – ir tik kiti abiturientų mokytojai supranta, ką reiškia birželio 1-ąją laukti žinių, kokios buvo temos spėliojant, kiek detaliai tie pasiūlyti aspektai buvo aptarti per pamokas. Arba laukti žinių, ar vaikai, dėl tam tikrų vidinių problemų ne visada galintys suvaldyti emocijas ir dėmesį, susikaupė ir parašė, o ne pasidavė ir išėjo nepabaigę darbo. Arba liepos mėnesį laukti tų laimingų/nelaimingų procentų ir ne džiaugtis su visais, kurių lūkesčiai pasiteisino, o liūdėti dėl tų kelių, patyrusių nesėkmę. Ir taip kiekvienais metais, kai išleidžiami dvyliktokai – iki šiol neišmokau atsiriboti, panašu, jau ir nebeišmoksiu. Kiek kalbėjau su kolegomis, jie išgyvena labai panašias emocijas. Visos tos kasdienybės, kaip ir tam tikrų elgesio dėsningumų, manau, nemato nei viską apie mokytojus ,,žinanti“ visuomenės dalis, nei tėvai.

Lygiai kaip nežino, kad pagal naująją darbo apmokėjimo tvarką (skambiai pavadintą etatinio reforma) abiturientų mokytojams mokama mažiau nei kitų klasių, nes skaičiuojamos tik tos savaitės, kai vedamos pamokos. O jos baigėsi gegužės 24 d.. Todėl visos konsultacijos, visi po to taisyti darbai, visi susitikimai su mokiniais ir t.t., panašu, traktuojami kaip mokytojų poilsis, laisvalaikis ir pramogos. Ir tik visai su mokykla nieko bendro neturintis žmogus gali įsivaizduoti, kad abiturientams po Paskutinio skambučio šventės nebereikia mokytojų pagalbos. Lygiai taip pat turbūt net neįsivaizduoja, kad valstybė sumoka tik už 2 – 3 ištaisytus vieno mokinio rašinius per metus (ir daugiau jokių darbų). Visa kita – irgi kaip poilsis ir laisvalaikio leidimo forma. Visa kita – tai dar bet 10 -15 įvairiausių rašto darbų. O dabar padauginkime iš, tarkim, mano minėtų 52 abiturientų… Ir tai absoliučiai nenormali situacija.

Štai dėl ko taip norisi sureaguoti į tuos straipsnius ir komentarus. Ne pykstant, o bandant paaiškinti, kad gyvenimas mokykloje yra gerokai sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis, o mokytojų situacija gerokai sudėtingesnė, nei tai gali pasirodyti žvelgiant iš šono. Nes kartais spaudoje pasirodantys straipsniai daugiau nagrinėja fasadinę pusę, kuri akcentuojama tam, kad nereikėtų gilintis į esmines problemas.

Bet didesnį nerimą kelia kitos tendencijos – jeigu nenormali padėtis švietimo sistemoje nesikeis, po 10-15 metų beveik nebebus mokytojų, nes kartų kaitos iš esmės nėra – sąlygos tokios, jog jauni žmonės nesiruošia ateiti į mokyklas, o atėjusieji ilgai neišsilaiko. Dalis visuomenės turbūt tuos pavojaus ženklus pastebės tik tada, kai tai bus ne pavojus, o katastrofa. Išeitis – visuomenei aktyviau įsitraukti į diskusijas ir kelti nepatogius klausimus – kur dingsta švietimui skirtos lėšos, kad nepasiekia mokytojų, kas keičiasi, tarkim, po auditorių išaiškintų negerovių įvairiose ŠMSM pavaldžiose įstaigose, kokia vienų ar kitų pertvarkų kaina ir pridėtinė vertė, kiek išleidžiama projektams, tik imituojantiems pokyčius, kas turėtų prisiimti atsakomybę už strategiškai neteisingus ir daug valstybei kainavusius sprendimus ir t.t.. Išeitis – būti aktyviems savo valstybės piliečiams ir palaikyti vieniems kitus gilinantis į esminius procesus ir jų pasekmes.

O kol kas Paskutinis skambutis tik labai simboliškas – paskelbė, kad baigėsi dar vieni mokslo metai abiturientams. Tikėkimės, kad tas amžinas mokyklos gyvybingumo ratas tęsis, bet tam reikia ne tik mokytojų, bet ir visos visuomenės palaikymo ir pastangų.

Straipsnio nuoroda

Rašinių kūrimo į(si)vertinimas

Kolegė Nijolė Bartašiūnienė dalijasi parengta rašinių įsivertinimo lentele mokiniams (ir mokytojams):

Dėl LKLMS nario mokesčio

Primename, kad  LKLMS nariams reikia susimokėti nario mokestį.  Šiais metais sumokėję vos keli žmonės.

LKLMS nario mokestis

Kategorijos: Skelbimai Žymos: ,

Seminaras „Inovatyvūs lietuvių kalbos mokymosi metodai: tradicijos ir modernumo dermė“

Kovo 15 d. 12. 30 val. Tauragės pagalbos mokytojui ir mokiniui centre , Aerodromo g. 6, Tauragė, vyks seminaras lietuvių kalbos mokytojams „Inovatyvūs  lietuvių kalbos mokymosi metodai: tradicijos ir modernumo dermė“. Lektorės – Ramunė Galdikienė, Klaipėdos „Aukuro“ g.  mok. eksp.; Laima Kaupienė, Klaipėdos „Aukuro“ g. mok. met. Kaina – 13 eurų.

Būtina išankstinė registracija.

Iš anksto registruotis iki kovo 8 d.  el. paštu murauskaite.inga@gmail.com

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos: ,

Dėl mokytojų dalyvavimo valstybinių brandos egzaminų vertinime privalomumo ir apmokėjimo

LKLMS iniciavo kreipimąsi į NEC, buvo gautas atsakymas. Skelbiame teisininko (advokato) Karolio Gerbausko, į kurį kreipėsi LKLMS, išaiškinimą:

TEISININKO KONSULTACIJA DĖL VBE VERTINIMO

Seminaras „Rašinio gidas: teksto kūrimo koordinatės 11-12 klasei“

Kovo 15 d. 13.00 val. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazijoje vyks Nijolės Bartašiūnienės seminaras „Rašinio gidas: teksto kūrimo koordinatės 11-12 klasei“. Jo metu bus kalbama, kaip dirbti su metodine priemone „Rašinio gidas“ bei elektroniniu priedu „Kultūros epochos lentelės“, supažindinama su trijų lygių teksto analizės ir kūrimo užduotimis. Seminaras nemokamas.

Daugiau informacijos ir REGISTRACIJOS nuoroda:

Rašinio gidas: teksto kūrimo koordinatės 11-12 klasei

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos: ,

Mokytojai: labai gaila, bet be namų darbų – niekaip

Tarptautiniuose tyrimuose jau kurį laiką stebima tendencija, kad Lietuva – viena iš daugiausiai namų darbais moksleivius apkraunančių šalių. Kylant diskusijoms apie namų darbų poreikį, mokytojai laikosi skirtingų nuomonių: įsivaizduoti mokyklą, kurioje visą medžiagą būtų galima išmokti pamokų metu, gali ne visi. Šįkart paklausėme mokytojų: kiek namų darbų ir kodėl jie užduoda savo mokiniams?

Mokytojas tiki, kad visą medžiagą galima išmokti pamokos metu

Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Petras Gedvilas mano, kad idėja atsisakyti namų darbų yra įgyvendinama. Anot jo, kūrybiškai dirbant, beveik visą dėstomo dalyko turinį įmanoma suspėti įsisavinti per pamokas.

„Mokykla yra savotiška darbo vieta ir mokiniams, tad visai logiška, kad vadinamieji namų darbai būtų atliekami čia ir dabar, tai yra pamokoje, pasikonsultuojant su mokytoju. Aišku, priklauso ir nuo dalyko specifikos. Pavyzdžiui, lituanistams svarbu ugdyti skaitymą, mes privalome, ypač didesnės apimties, kūrinius užduoti perskaityti namuose ar net vasarą“, – teigia P. Gedvilas.

Paklaustas, kiek namų darbų skiria savo moksleiviams, mokytojas atsako, kad nedaug. „Skiriu tikrai labai mažai namų darbų, nes tikrai viską suspėjame per pamokas. Aišku, išimtis jau mano minėti rekomenduotini perskaityti privalomi kūriniai. Jei matau, jog mokiniai nori, rekomenduoju rašyti papildomų rašto darbų, kurie nėra privalomi, perskaityti įvairių straipsnių, pažiūrėti video ir pan. Be abejo, visada reikalinga refleksija, aptarimas: kokia nauda, kur galima pritaikyti“, – teigia jis.

Mokytojo manymu, tam, kad namų darbų būtų atsisakoma, pirmiausia privalo būti keičiamas ir atnaujinamas bendrųjų ugdymo programų turinys, apimtys.

„Galbūt tai skamba absurdiškai, kadangi lietuvių kalbos ir literatūros programos visai neseniai buvo atnaujintos, išleisti nauji vadovėliai, tačiau programos perkrautos, esame priversti bėgti šuoliais, negalime ugdyti atidaus skaitymo gebėjimų. Dabar norime išeiti daug, bet gausa negarantuoja kokybės, su autoriais ir kūriniais susipažįstame tik fragmentiškai. Kas turėtų keistis? Atsakymas lyg ir paprastas – pakeisti programas ir suteikti dar daugiau laisvės kūrybiškai organizuoti ugdymo procesą pačiam mokytojui. Negąsdinti mokinių įvairiomis patikromis ir egzaminais, ugdyti tikrai, o ne deklaratyviai, kritiškai mąstantį Lietuvos pilietį“, – įsitikinęs P. Gedvilas.

Skaitykite daugiau:

Mokytojai: labai gaila, bet be namų darbų – niekaip




Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

LKLMS siūlymai dėl apmokėjimo už darbą ir darbo sąlygų gerinimo

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga nori atkreipti dėmesį į neadekvatų darbo apmokėjimą lituanistams. Pateikiame siūlymus, kaip galima pagerinti mūsų darbo sąlygas. Tikimės, kad į siūlymus bus atsižvelgta diskutuojant apie etatinio apmokėjimo modelio keitimus.

LKLMS siūlymai dėl apmokėjimo už darbą ir darbo sąlygų gerinimo

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos: ,

LKLMS sveikina su Lietuvos valstybės atkūrimo diena

Kategorijos: Kolega kolegai, Skelbimai Žymos:

Arūnas Šileris. Nežudykite strazdo giesmininko

Prieš 20 metų pradėjus vertėjauti žodžiu, profesinis kelias atvedė į Ugdymo plėtotės centrą. Švarko, kurį vos po studijų įsigijau pirmojo užsakymo proga, vidinėje kišenėje – trys tušinukai, rankoje – pora bloknotų, širdy – daug noro, veide – nepasitikėjimą maskuojanti šypsena. Man regis, būtent ten vienus iš pirmųjų kartų išgirdau švietimo burtažodžius: „kompetencijos“, „imtys“, „formuojamasis vertinimas“ ir pan. Kažin kur virš jų pleveno sunkiai suprantamas, bet labai reikalingas, naudingas ir išganingas „ugdymo turinys“, o paprastai sakant – tai, ko mokėmės mes, mokosi ir mokysis mūsų vaikai. Ir jeigu šitą tekstą nagrinėtumėt per pamokas, tai jau irgi būtų ugdymo turinio gabaliukas.

Sunku apsakyti, kaip pagarbiai žiūrėjau į žmones, kurie ne tik paaiškino, kas tas curriculum, bet ir realiai žinojo apie jo kūrimą, na, o jei dar nežinojo, tai jau tuoj tuoj turėjo sužinoti. Padėjo jiems visokie dumbldorai iš anglijų ir škotijų, Harvardo (!) profesoriai buvo atvažiavę. Ir turėjom mes tas paslaptis perkąsti, o mūsų vaikai laimingi, geri ir puikūs tapti, bet dabar, po visų šitų metų, iš paprastos „ugdymo turinio“ kaitos liko tik burtažodžiai. „Slinktys“ jau prasidėjo, o mokinių ūgtį ištiko stingtis ir paprastas turinys jau nebetinka. Reikia skaitmeninio. Truputis „stangos“, 7 milijonai tik šiūkšt viršun ir turėtų ištikti stebuklas. Tai apie milijonus manęs neklauskit, o apie turinį (literatūros) ir skaitmeną šiuokart ir pakalbėkime.

Savo trylikametį 2013 m. teko išleisti mokytis į Belgiją. Pasižadėjau stengtis, kad gimtosios kalbos jis neapleistų, augtų mūsų kultūros syvais pamaitintas, siurbtų ją iš prigimtinių gelmenų (girdėjau tokią frazę vienoje konferencijoje), būtų geras, doras, šaliai ir tautai ištikimas ir, aišku, visą mokyklinį literatūros kursą nuotoliniu būdu mokytųsi kruopščiai, atsakingai. Gal tai, ką čia surašiau, ir dvelkia autoironija, tačiau, patikėkit, greičiausiai čia tik būdas sumenkinti visas nuoširdžias pastangas, įdėtas siekiant užauginti tikrą lietuvį. Ir net ne pilietį, o kuo tikriausią patriotą. Juk lankėm piliakalnius, pilkapius ir šventas vietas, grėbėm lapus nuo partizanų kapų, o seneliams per kažin kokį laikiną sąmonės aptemimą nušnekėjus apie „banditus“ ir „savus, šaudžiusius į savus“, pritaikėm „laikiną teisių ribojimą“, nes negalima pilt srutų ten, kur auga mūsų gražių ir šviesių minčių sodas. Literatūros mokymasis, tikėjau, gal kiek palengvins šią užduotį… Juk vis tiek – mūsų, vis tiek – apie mus.

Pirmi nuotolinio mokymosi metai ėjo ir praėjo: per daug nelindau, nesikišau, bet, matyt, turėjau nujaust, kodėl pokalbiui pasisukus apie literatūros kursą, kitame skaipo laido gale vis dažniau išgirsdavau, kad ant stalo jau aušta blynai arba „tuoj tuoj“ reikės persijungti pokalbio su seneliais. Dar po gero pusmečio supratau, kad anksčiau po 40 knygų per metus skaičiusio vaiko susidomėjimą mokykline literatūra galiu padidinti tik davęs lazdų „per kombinezoną“ jo artimiausio vizito į Lietuvą laikotarpiu. Tai taip ir pasakiau: gal, vaikeli, nebvark, „neįtraukus“ tas ugdymo turinys ir ne tavo tai kaltė.

Neįtraukumą gal dar atleisčiau. Kada jau jis buvo labai įtraukus? Bet kaskart prisiminęs epizodą iš dabartinių dešimtokų programos suglumstu nuo tos tiesmukos indoktrinacijos, kuria jis persmelktas. Kai kas sakytų: juk taip patriotiškai „sukaltas“, kūriniai, uch, kokie atrinkti. Džiaugtumeisi. Periklio laidotuvių kalba, Horacijus ir t. t., ir visos jos tokios pakilios, vis pridedant žodelį kitą apie tai, kokia šlovė didvyrių laukia aname pasaulyje, kaip jų visi gedės, mylės ir kokie jie brangūs bus. Ir, žinote, mane suima siutas…

Dabar antra nakties, netoliese manęs snaudžia mano dvimetis birbyziukas, berniukas, kurio kulnelį paglostęs galiu apsiverkti, ir aš suprantu, kad turinio kūrėjams jis tik mėsos gabaliukas, kurį prifarširavus žodžių apie Tėvynės meilę, galima išstumti į priekines gretas ir už kadro kalbėti ką nors apie mūsų žemelę, „gausiai palaistytą didžiavyrių krauju“, „prigimtinius gelmenis“ ir panašius dalykus. Kitaip negaliu pavadinti „turinio“, kuriame tiek mirties ir aukos panegirikos, o apie karo – tikro žmogiškai žaliagličiamėsiškai baisaus karo kasdienybę ir realybę – nė žodžio. Apie nutrauktas kojas ir galvas, apie karį, apžiūrinėjantį išsivertusius savo paties vidurius, – nė žodžio. Kad bent Kazio Bradūno eilutė iš „Krauju krikštyti“ būtų. Kur tau. Turinys šitas skirtas kažkokiam statistiniam vienetui, be vardo ir be veido, be akių ir be šypsenos. Ir skirtas jis ne laisvam žmogui auginti, o pastumdėliui, kuriam galima sakyti tik pusę tiesos, pabarstyti literatūrinio kombikormo apie garbę ir šlovę, o tą dalį, kur apie tamsą ir kraują, kišt kuo giliau. Ir kam čia ta refleksija, kritinis mąstymas? Kam?

Apie literatūrinį kombikormą užsiminiau neatsitiktinai. Mokykloje mūsų viščiukai gauna „tik tai, kas geriausia“. Trupinukas to, trupinukas ano, ištraukėlė šen, ištraukėlė ten – viskas subalansuota, sudozuota, lentynosna sudėliota, tautiškai ir ideologiškai tarsi vertinga. Tik gal tada jau nebesakykim, kad ugdom, sakykim – indoktrinuojam, nes meilės tame turinyje nėra. Meilės knygai ir skaitymui tai tikrai, nes sudėtinga kaip nors kitaip pavadinti „turinį“, per kurį gali šokčioti skaitydamas vien vadovėlio ištraukas. Knygų skaityti veik nebereikia, vadinasi, ir gilintis, patirti, išgyventi. Juk viską galima pasigūglinti, o keliolika klišių išmokęs egzamine irgi nebeprapulsi: „Maironis – didysis lietuvių tautos dainius“; „Lietuvis nuo seno vertino gamtos grožį.“ Taip ir straksim per lūžtantį ledą naiviai tikėdami, kad krantą pasieksime saugiai, o pokalbiai apie politiką nesibaigs pokalbiais apie gyvulininkystę.

Ne ką kitą, o plonytį ledo sluoksnio pjūvį primena ir mūsų 15-mečių pasiekimus EBPO PISA tyrimuose iliustruojantis grafikas. Įsivaizduokite horizontalią liniją. Nepersitempkite. To pakaks. Ką tik išvydote mūsų pasiekimus apibendrinantį keliolikos metų literatūrinio raštingumo „vektorių“. Kaimynų lenkų, estų ir net rusų rezultatai šauna į viršų, o mūsuose ramu. Taip tolygu. Kaskart po rezultatų paviešinimo išgirstam apie ketinimus „pasivyti ir pralenkti“, bet pavarčius planus paaiškėtų, kad jau seniai turėjome tai padaryti. Realybėje galime tik dėtis širdin tarnautojos dar iš Dainiaus Pavalkio laikų ŠMM žodžius: „(…) rašant priemones negalvota, kiek tam prireiks pinigų: pasitelkus aukštąsias mokyklas, mokslo institutus, menininkus, tėvus bandyta rasti konkrečias priemones situacijai gerinti, (…) daug galima padaryti ir be pinigų.“1 Sveikinu atvykus į puikų naują pasaulį. Čia mintama šventąja dvasia. Bet kažin kodėl skaitant šiuos žodžius konvulsiškai trūkteli skrandis ir parūgštėja burnoje?

Kaip veikia „šventosios dvasios dieta“, sužinojau pasidomėjęs, kiek pinigų mokyklos skiria grožinei literatūrai įsigyti. Nutirpau išgirdęs tai, kas, pasirodo, jau seniai yra vieša paslaptis. Didelėje mokykloje grožinei literatūrai skiriama suma gali siekti 100–200 eurų per metus, bet įprastai sukasi apie keliasdešimt, kartais apie nulį. Dažniausiai ši žinia palydima atsidūsėjimu ir vienu iš kelių paaiškinimų: viską suryja vadovėliai, įsigyjam, jei metų pabaigoje lieka pinigėlių. Prie kavos domaujuosi: tai gal, sakau, geriau ne tuos vadovėlius pirkt, bet „tikras“ knygas? Už vadovėlio komplekto kainą išeitų 4–5 programinės, o „iš antrų rankų“ paieškojus, tai gal ir didesnė dalis visų tų – reikalingiausių. Baikit, sako, niekas jums nemokys be vadovėlių. Prikandu lūpą ir grįždamas namo visą kelią galvoju: tai kaip tie mokiniai Icchoką Merą ar Williamą Goldingą gali suprasti pagal vadovėlines nuotrupas? Ką daryt, jei „pinigėlių“ nėra, be vadovėlių neišeina, o literatūros vadovėliuose literatūrai vietos beveik neliko?

Gal tuomet išgelbės „skaitmena“? Bet kaip? Popierinė knyga Lietuvoje yra tiek romantizuota, kad tai pradeda kenkti pačiam skaitymui. Pageidautina, kad knyga būtų „tikra“, skaitoma jaukiai susisupus į pledą, su puodeliu arbatos prie židinio ir girdint verčiamų lapų šiugždesį. Sergėk Dieve, nuo skaitymo planšetiniame kompiuteryje ar mobiliajame telefone (nekvepia!), nes, anot Kristinos Sabaliauskaitės, kavą geriau gerti ne iš popierinio, o iš porcelianinio puodelio, arba, kaip sakė a. a. Leonidas Donskis, niekas nepakeis „jaukaus vinilinės plokštelės traškesio“. Keista, kad į pirmą vietą iškėlus estetinius ir juslinius fizinės knygos privalumus, nejučia brėžiama riba. Lygis ir nelygis. Fiodorą Dostojevskį, Antaną Škėmą ar Ernestą Heming­way’ų skaitai telefone? Nelygis. Nes ne prie židinio ir be kavos iš porcelianinio puodelio. Tik vargu ar toks skaitymo elitizavimas didina jo patrauklumą?

Teikti pirmenybę tam tikrai knygos formai savaime nėra blogai, tačiau mūsų švietimo sistemoje tai tampa kognityvnio disonanso šaltiniu. Viena vertus, valstybė nepajėgi investuoti keliasdešimt milijonų ir aprūpinti popierinėmis knygomis, kita vertus, į skaitmeną vis dar šnairuojama įtariai. Norima pokyčių, bet nenorima keistis. Todėl jau nebestebina, kad mokyklos vizijose ir misijose prirašo lozungų apie ugdymą XXI a. amžiui, bet atsisako pripažinti faktą – pasaulis keičiasi. Jau pasikeitė. Prie mobiliųjų programėlių greičio ir patogumo pripratintas mokinys visko nori čia ir dabar. Spaudi – gauni. Skaitai arba ne. Nūdienos paaugliui net vertingą ir įdomią knygą įsiūlyti sunku, o mes norime susukti jį į pledą ir padėti patirti „lėto skaitymo malonumą“. Paaugliai jums ir atsakytų: „Sėkmytės!“ Todėl norisi imtis už galvos išgirdus kai kurių direktorių ir bibliotekininkų pasakymus: kam reiks, tas ir į centrinę biblioteką nuvažiuos. Arba svarstymus apie „britų mokslininkų“ tyrimą, atskleidusį, kad skaitant popieriuje geriau įsisavinama informacija. Būkit geri, padėkite man, patarkite, kaip neįžeidžiant žmogaus pasakyti, kad joks popierius nepadės, kai lentynoj net programinių knygų kartais tik kelios ir tos – nutriušusiais kampais ir byrančiais lapais?

Dėl vaizdo dar pridėta įvairiausių grybų ir kerpių žinynų, o bibliotekininkės skundžiasi, kad gavus per paramos akcijas surinktas knygas matyti, jog žmonės pasinaudojo proga susitvarkyti rūsius. Pridėkim dar kartais išgirstamą nuvertinantį: mūsų vaikai ne tokie, jie neskaitys. Jausmas – tarsi iki pažastų būtum įsmukęs į ledinį vandenį. Taip, taip, jūs teisūs, ponai. Mūsų vaikai kvailesni, skaitmeninių knygų jie neskaitys, robotų nekurs, epluose ir gūgluose jie nedirbs, jiems tik egzaminus išlaikyt ir į Angliją. Taip ir saugom popierinės knygos prestižą, didinam savivertę ir spinduliuojam tikėjimą jaunąja karta nejučia primindami, kad skaitymas nėra svarbus. Šv. Egzaminui pakaks santraukų ir kelių vakarų prie „Vikipedijos“.

Bet vis dėlto. Gal skaitymo, knygos deromantizavimas ir yra didžioji skaitmenos ir mūsų vaikų galimybė? Pasvajokime. 2030 metai, mokytojo prestižas jau įvykęs reikalas. Mokytojais besąlygiškai pasitikim, gerbiam ir mylim. Nėra geodezinio detalumo literatūros programų, o tik bendri principai, kuriais vadovaudamiesi mokytojai sudaro savo turinį, renkasi knygas. Kas Vaižgantą, kas E. M. Remarque’ą, nelygu mokyklos profiliui, mokytojo ir mokinių susitarimui. Visi turi neribotą prieigą prie kokio nors nemokamo skaitmeninio knygų fondo ir niekas niekam neplauna smegenų, kad teksto paveikumas priklauso nuo rašytojo tautybės. Atrodo, paprasta. Bet paskui prisimeni. Turinys juk neseniai atnaujintas. Vadovėlių užsipirkta. Vilkas uodegą prišalo. Ai… Kaip nors.

Gal iš tiesų neverta reikalauti, kad literatūros ugdymo turinys dar ir malonumą teiktų, padėtų formuoti skaitymo įpročius, skatintų vertinti, mąstyti, analizuoti? Į knygą įkristi ir skristi ligi išauš. Gal palikime tuos dalykus tėvų rūpesčiui? Juk girdime, kad mokykla – ne pasiruošimas gyventi, mokykla ir yra gyvenimas. Kraujas, prakaitas ir ašaros. Jei taip, tai viskas gerai. Tik pasakykite tai garsiai. Ištarkite. O kol kas prašau: nežudykite strazdo giesmininko.

Visas straipsnis:

Nežudykite strazdo giesmininko