Archyvas

2020.02 archyvas

Lietuvos mokinių ir mokytojų konferencija „Žydai Lietuvoje. Literatūrinis ir istorinis kanonas“

Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje 2020- 03- 13 d. organizuojama Lietuvos mokinių ir mokytojų konferencija „Žydai Lietuvoje. Literatūrinis ir istorinis kanonas“.

Kategorijos: Skelbimai Žymos: ,

Respublikinė gimtosios kalbos konferencija

Konferencija vyks 2020 m. kovo 5 d. Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje (Tilžės g. 137, Šiauliai). Pradžia 10.00 val.

Kategorijos: Skelbimai Žymos: ,

Inovatyvios mokymo priemonės ir jų taikymas mokymo ir mokymosi kokybei gerinti

Kviečiame registruotis į lektoriaus Laimono Tamošiūno paruoštą nuotolinį kursą „Inovatyvios mokymo priemonės ir jų taikymas mokymo ir mokymosi kokybei gerinti„.
Mobilus draugiškas turinys leis su šiomis mokymo priemonėmis patirti tokį patį turtingą ir interaktyvų mokymosi turinį kompiuteriuose, interaktyviose lentose, išmaniuosiuose telefonuose ir planšetėse. Naudosimės nemokama ir atviros licenzijos technologija internete.
Kursas tinka ikimokyklinio, pradinio ir pagrindinio ugdymo įvairių dalykų mokytojams, spec. pedagogams ir logopedams.
Programos nemokamos internete, jų nereikės diegti.Iki vasario 28 d. registracija internetu 

Dalyvio mokestis 32 Eur.Baigusiems kursą išduodamas 40 val. kvalifikacijos tobulinimo pažymėjimas.Kurso dalyviai gali sumokėti ir iš kvalifikacijos tobulinimui skirtų lėšų.
Penkiems ir daugiau mokytojų dalyvausiančių tame pačiame nuotoliniame kurse taikome 5 proc. nuolaidą.Kolektyvinė ir asmeninė registracija vyksta elektroniniu būdu interneto svetainėje www.tinklas.lt

Pagarbiai,
Andrius Gumuliauskas
VšĮ „Švietimo tinklas“ www.tinklas.lt
Akredituota institucija, pažyma Nr. IVP-10

Kategorijos: Seminarai Žymos:

Lietuvos mokinių komandinė lietuvių kalbos olimpiada kalbininkui Andriui Ašmantui atminti

Informacija apie  Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje organizuojamą Lietuvos mokinių komandinę lietuvių kalbos olimpiadą kalbininkui Andriui Ašmantui atminti:

Kategorijos: Skelbimai, Olimpiada Žymos:

Ar didžiausia teisėja-sąžinė? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Ar didžiausia teisėja-sąžinė?

Sąžinė-tai jausmas,pasąmonės  balsas ,kurį jaučiame ir girdime savyje kiekvienas .Poelgiai ,tai žaismas, kuriuo mes naudojamės ,kai turime sužaisti su savo minčių priekaištais. Kartais mums atrodo ,kad savo sąžinės klaidas bandome paslėpti  savo poelgiais,bandome negirdėti ,nepajausti savo  vidinio balso. Žmonės „sažinės“ sąvoką supranta kiekvienas skirtingai ,kas vienam normalu ir teisinga ,kitam atrodo niekinga.Tai kodėl kiekvienas  skirtingai suvokiame „sąžinės“ sąvoka?

 Svarbi žmogaus moralinio veido dalis yra jo sąžinė.Žmogus savo elgesiu parodo kas jis yra ir kaip jis gyvena. Sąžinės problemos neretai atveda žmogų į sudėtingą situaciją. Dažnai vieni žmonės, nenorėdami eiti į kompromisą su sąžine, meilės, tikėjimo vardan aukoja šeimą,darbą,draugus, net savo gyvybę. O kiti, teisindamiesi sąžinės liepimu, pasielgia niekšiškai. Kaip bebūtų, sąžinė žmones teisia už jų veiksmus,žodžius ir yra nenuperkama teisėja, o kitiems, neklausantiems sąžinės balso, teisėjais belieka tik visuomenė ir griežti įstatymai.Apie sąžinės graužatį rašė žymus XIX-XXa. lyrinės prozos pradininkas Jonas Biliūnas savo novelėje „Vagis“. Kūrinyje pasakojama, kaip pagrindinis veikėjas, Jokūbas, gindamas save ir savo mylimą kumelį,užmušė vagį. Nuo pat jaunystės Jokūbas apylinkėje nepraleido  nė vienų vestuvių ar vakaruškos be jo neapseidavo: visur būdavo, visur jo vieno buvo pilna, ir visiems patiko. Nė vieno nenuskriausdavo, nesuduodavo.Susirado mylimąją,susipažino su jos tėvais,nieko nelaukdamas pasipiršo ir iš kart po piršlybų,atsitiko siaubinga nelaimė,kuri Jokūbą griauže iki pat šiol.Žmogus gindamas savo turtą ar net gyvybę ,padarė tai ,kas sužlugdė jo moralę ir „sėdo“ ant sąžinės ilgam. Bet jis neturėjo iš ko rinktis,galėjo pulti vagį įbėgus į daržinę ,bet būtų tikriausiai likęs pats negyvas,Jokūbas puolė iš pasalų su didele medine kūle ir užmušė vagį. Jis suvokęs mintimis apmąsto ateitį : apie ūkį , mylimąją, vestuves. Kas laukia jo ir artimųjų , jeigu pateks į kalėjimą, todėl ilgai negalvodamas ir bijodamas palikti mylimus, artimus žmones įverčia numirėlį į vežimą ir nuveža į griovį. Nuo įvykio prabėgo daug laiko, tačiau pagrindinis veikėjas atsitikimo nepamiršo. Dabar pasakodamas išpažintį kaimynams ,senatvės sulaukęs, jis vis dar bijo savo kraštą palikti , vaikus ir žmona be šeimos galvos. Galima nuslėpti savo poelgius, apgauti ar įtikinti žmones, sumeluoti, tačiau apgauti save yra neįmanoma, nuo savo sąžinės nepabėgsi.

Sąžinė yra viena iš pamatinių žmogaus vertybių, lemiančių kiekvieno asmens moralumą ir elgesį, drauge formuodama visos visuomenės įstatymus, moralės normas, požiūrį į žmogų ir jo vertę. Sąžinės šaknys glūdi kažkur giliai kiekvieno žmogaus pasąmonėje.Kiekvienas  žmogus turi sąžine,bet skirtingai ją supranta,vieni ją saugo,o kiti ja naudojasi ,tik tada kai jiems yra naudinga.Sąžinė dažnai iškelia dilemą – pasielgti teisingai,moraliai, atsižvelgiant į teisingumą ,aplinkinius ir jų gerovę, ar pasielgti savanaudiškai, galbūt išnaudojant kitą žmogų ir jo geruma.Apie tai susimąsčiau perskaičiusi XX a.Jurgio Savickio novelę “Vagis”.Kūrinyje aprašoma apie vaiko poelgį ir sąžininguma.Kai tėvas už blogus darbus baudžia vagį,vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį.  „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai muša vagį!”. Vagis yra mušamas batų su pasagaitėmis. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kaimiečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo – vaiko – paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus.Berniukas nesijaučia blogai padaręs ,kad išlaisvino vagį,bet antra karta jam jau nebepadėjo,kai išgirdo ,kad vėl pagavo šitą vagį.Sažinė yra nenupėjamas dalykas,vieniems ji pasireiškia staiga ir nenuspėjamai,o kitiems tik per laika arba iš vis nepasireiškia.

Sąžiningo žmogaus gyvenimas padeda neišklysti iš savo doros kelio ir nepadaryti to, dėl ko vėliau gailėtumeis ir mastytumei ,kad to galėjo ir nebūti. Lietuvių patarlė sako: turtingas ne tas, kuris daug turtų turi, bet tas, kurio sąžinė rami . Švari sąžinė – labai didelis turtas, dėl jos galima paaukoti labai daug. Tačiau sąžinės svarba pasireiškia ne tik kritiniais istoriniais momentais, bet ir kasdieniniame žmonių gyvenime. Vincas Krėvė – Mickevičius – reikšmingiausias XX a. pradžios lietuvių rašytojas, literatūros klasikas. Krėvė esmingai praplėtė ir pagilino lietuvių literatūros problematiką filosofiniu žmogaus būties traktavimu.Apie sąžine,kančią,abejones  įsigilinau perskaičiusi  V. Krėvės kūrinį „Skirgaila“ – tragiškasis herojus, kuriam būdingas kentėjimas. Jis nori žmonėms gero, tačiau nežino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais, griaudamas nusistovėjusias gyvenimo normas, atneša žmonėms ir sau daug kentėjimų. Be viso to, tragiškasis herojus dar yra ir kaltas be kaltės. Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos ,jis negali eiti iš vien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali jo viduje ir priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti– iš čia kyla jo tragizmas.Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime. Sąžinė dažnai iškelia dilemą – pasielgti teisingai, atsižvelgiant į aplinkinių gerovę, ar pasielgti savanaudiškai, galbūt išnaudojant kitą žmogų.Bet visada geriau pasielgti ,kaip liepia sąžinė ir širdis.

Aš žinau žmogaus gyvenime tik dvi nelaimes: sąžinės graužimą ir ligą. (Levas Tolstojus)Taigi,viską apibendrinus galime teigti,kad  visi žmonės, nepriklausomai nuo to kaip jie elgiasi, turi sąžinę tik skirtingai su ja elgiasi – ją puoselėja, nuslopina arba naudojasi sąžine tik tada, kai tai jiems naudinga. Tikriausiai nėra pasaulyje žmogaus kuris prieš arba po tam tikrų savo veiksmų, nebūtų girdėjęs savo sąžinės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kaip suprantamas vyriškumas? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip suprantamas vyriškumas?

Vyriškumas tai visuomenėje plačiai paplitusi sąvoka, nurodanti ypatybę. Vyriškumas ir moteriškumas yra dirbtinės sąvokos, nes vienai lyčiai priskiriamomis savybėmis gali pasižymėti ir kita lytis, todėl neįmanoma šias savokas priskirti tik vieniems iš jų. Tradiciškai vyriškumas siejamas su narsumu, tėvynės gynimu ir tikslo siekimu. Tokių savybių galime atrasti tarp daugelio praeities ir dabarties vyrų ir moterų.

                      Renesanso epochos rašytojas, Vilijamas Šekspyras, yra pasakęs „Narsybė, kaip sakoma, labiausiai puošia vyrą“. Apie narsų vyrą rašė XVI amžiaus lietuvių rašytojas Jonas Radvanas didžiausiame tų laikų lietuvių literatūriniame herojiniame epe „Radviliada“. Kūrinyje aprašomas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Veikėjo narsumas kūrinyje yra įrodytas Ivano Rūščiojo kariuomenės nugalėjimu. Taip pat Lietuvos istorijoje savo drąsa vyras pasižymėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės delegacijos Liublino seime metu. Veikėjas, gindamas Lietuvos savarankiškumą, nepasirašė Liublino unijos akto, kuris turėjo sujungti Lenkijos ir Lietuvos valstybes, kas yra labai drąsu, nes tai buvo laikoma viešuoju prieštaravimu. To meto žmonės drąsiai galėjo teigti „Istuc viri est officium“, kas lotyniškai reiškia „Štai taip turi pasielgti tikras vyras“, bet argi tik vyrai gali pasižymėti drąsa? Atsakymą į šį klausimą galima rasti apibūdinant pagrindinę graikų tragiko Sofoklio kūrinio „Antigonė“ veikėją.  Po Polineiko mirties, jo sesuo Antigonė nusprendžia tinkamai jį palaidoti, nors supranta, kad tai sukels konfliktą tarp jos ir karaliaus. Veikėja suvokia pasekmes sau ir realiai įvertina savo ir karaliaus jėgas. Nepaisydama karaliaus įsakymo, Antigonė nesitraukia ir drąsiai siekia savo tikslo. Nors Antigonės drąsa neprilygsta Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Radvilo Rudojo narsumui, bet ji taip pat pasižymėjo vyriškumui būdingu bruožu.

                      Vyriškumu pasižymintis individas yra ne tik narsus, bet ir gynantis tėvynę. Jau nuo seniausių laikų lietuviai stodavo į karą, kad išgelbėtų savo gimtąjį kraštą, dalyvavo mūšiuose ar patys organizavo sukilimus. XIX amžiaus pabaigos- XX amžiaus pradžios rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ yra vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas, kuris taip pat buvo nulemtas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. Lietuvių valstietės Juozapotos vyras Petras, skųsdamasis dėl savo baimės ir nepaisydamas, kad jam sunku palikti mylimą moterį, eina į sukilimą ir nebegrįžta. Taip pat kūrinyje pabrėžiama, kad mylintys ir mylimi žmonės yra labiau pasiryžę aukotis. Pasiaukojo ir Petras, tuo pačiu įrodantis vyriškumą ginant tėvynę. Bet ne vien vyrai buvo mūsų šalies herojai. Ryžtingu tėvynės gynimu pasižymėjo grafaitė Emilija Pliaterytė, vadinama lietuviškąja Žana d‘Ark, taip pat nacionaline didvyre laikoma ir Lenkijoje bei Baltarusijoje. Grafaitė gynė tėvynę kiek ankščiau- 1831 metų sukilimo laikotarpyje. Nors Emilijos Pliaterytės dalinys buvo išblaškytas, ji pareiškė, kad ir būdama moteris, gali padėti vyrams kovoti už laisvę ir tėvynę. Jai buvo suteiktas kapitonės laipsnis, o jos vadovaujami būriai narsiai kovėsi ir pasižymėjo svarbiausiuose sukilimo mūšiuose. Taigi, šiandien mūsų šalis turi būti dėkinga ne tik vyrams, bet ir moterims, kurios dažnai jiems prilygdavo.

                      Galiausiai, dviem lytims galima priskirti tikslo siekimo bruožą, kuris taip pat suprantamas kaip vienas iš vyriškumui būdingų bruožų. Šiuo bruožu pasižymi daugelis žinomų ir nusipelnusių žmonių. Pavyzdžiui, vienas žinomiausių pasaulio fizikų, Albertas Einšteinas, turėjo rimtas problemas pradinėse klasėse. Berniukas nemokėjo nei skaityti, nei taisyklingai kalbėti, tai išmoko tik būdamas septynerių metų. Nepaisant to, kruopščiai dirbdamas ir stengdamasis, mokslininkas pasiekė savo tikslą ir išpildė svajonę- gavo Nobelio premiją fizikos srityje. Kitu tikslo siekimo bruožą turinčiu pavyzdžiu yra britų politikė Margaret Thatcher, kuri kelis kartus bandė laimėti rinkimus į parlamentą, kas jai pavyko tik iš trečio karto. Po sėkmingų rinkimų, moteris tapo pirmąja Didžiosios Britanijos ministre pirmininke, kuri savo pareigas ėjo ilgiau nei kuris nors kitas Anglijos vyriausybės vadovas.

                      Apibendrinant, vyriškumo sąvoka suprantama kaip dviejų lyčių-moterų ir vyrų- kurie per daugelį metų pasižymėjo narsumu, tėvynės gynimu ir tikslo siekimu, apibūdinimas. Manau, jog šie žmonės įrodė, kad kiekvienas gali būti vyriškas ar tokiu tapti, tereikia tik išugdyti savyje tam tikras savybes, būdingas vyriškumo sąvokai.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?

Kiekviena tauta turi savo istorija bei praeitį kuri išugdo žmoguje dvasines vertybes, kultūra, tradicijas, papročius. Tačiau atrodo, kad tautos istoriją yra vis labiau numojama ranka. Naujoji karta nebeturi jokio susidomėjimo praeitimi ir vis dažniau nebepaiso nusistovėjusiu tradicijų bei vertybių. Kiekvienos tautos praeitis yra neatsiejama nuo dabarties.  Praeitis yra mūsų visų palikimas, liudijimas ateinančioms kartoms apie visa tai teko išgyventi mūsų senoliams. Daugybė Lietuvos poetu, rašytojų labai mėgo rašyti apie istorinius įvykius ir akcentuoti į mūsų tautos praeitį. Tačiau man kyla klausimas: kuo tautos praeitis svarbi dabarčiai?

Mūsų protėvių puoselėjamos vertybės parodo lietuvybės svarba ir gali net padėti išsaugoti tradicijas bei tautiškumą. Iš istorijos pamokų visi labai gerai žinome jog buvusi Mažoji Lietuva priklausė Prūsams. XVIII a. Pradžioje į Mažąją Lietuvą skverbėsi švietimo idėjos, ir žmonės ėmė domėtis Lietuvos praeitimi senųjų prūsu likimu ir istorija, ir jų kalba. Mažojoje Lietuvoje lietuviai buvo laikomi menkaverte tauta kuri pataikauja vokiečiams. Ir apie tai mane privertė susimastyti vienas iškiliausiu lietuvių rašytojo XVIII a. Mažosios Lietuvos rašytojas lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis  savo poemoje ,,Metai“ aprašė tautos praeitį, kuri yra labai svarbi dabarčiai nes parodo kokia didelio vertybe turi tautiškumas ir lietuvybė Kristijono Donelaičio poemoje vaizduojamas valstietis kuris gyvena Rytų Prūsijoje ir yra atsidūręs pavojuje dėl nutautėjimo. Donelaitis į jį prabyla gimtąja kalba su aiškia tautine nuostata. Visame kūrinyje susiduria dvi tikrovės sritys ,,lietuviškoji“ ir ,,vokiškoji“. Veikėjai poemoje kalba apie tai jog ,, vokiečiai lietuvininką per drimelį laiko“ kad kitataučiai ,, lašinių lietuvišku prisiėdę; veržlybus lietuvininkus iškept nesigėdi“. Poetas teigia jog netekdamas papročių bei kalbos būras genda morališkai. Norint išsaugoti savita tradicijas reikia neleisti pasiduoti kitokio gyvenimo gundymams o norint išsaugoti tautiškumą būtina laikytis krikščioniškojo gyvenimo normų. Būrai didžiuojiesi savo kalba bei papročiais kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai minimi lietuviški valgiai tokie kaip lašiniai, dešros. Kitataučiu bendravimas ardo būrų bendruomenės uždaruma keičia papročius. Poemoje ,,Metai“ lietuvių nedorumas griežtai smerkiamas. Donelaitis tautiškumą sieja su dora bei išsižadėjimu savo papročių lietuviai pradeda ,,viežlybumą“ moralinį tvirtumą. Viežlybumas yra būtinas lietuvių bendruomenei išlikti, nes naikina tautiškumą. Donelaitis teigia jog teisingai gyvendami lietuviai pagal visas katalikiškas morales galima išsaugoti bei nenutolti nuo savo tautos praeities. Taigi galime teigti jog Donelaitis, savo poemoje ,,Metai“ parodo Mažosios Lietuvos gyvenimą, bei mano nuomone gan svarbias lietuvių problemas ir iškėlė tautiškumo bei lietuvybės svarba kuri yra aktuali net ir iki pat šių dienų.

Praeitis literatūroje parodo ne tik tikrus ir nesuvaidintus istorinius įvykius, bet ir tragiška tautos žmogaus likimą. Žmogus visais laikais stengėsi ieškoti geresniu gyvenimo ne vien sau bet ir savo šeimai bei tautai visomis išgalėmis stengėsi pasiekti savo tikslą nes laisvė tai vienas pagrindiniu dalyku norint gyventi laimingai. Puikiai tautos istorija aprašo vienas žymiausiu XIX a. lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas apysakoje ,,liūdna pasaka“. Apysakoje vaizduojama Banių šeimos likimas. Papūtęs naujas vėjas jauno žmogaus širdyje įžiebia dvasine viltį ir svajonę ,,jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas, turintis pakankamai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir su sava moterimi gyvenantis“. Petrą ir kitus vyrus į miškus išvilioja viltis sulaukti geresnio gyvenimo tačiau jie eina kovoti už žeme, laisve, nors kita visuomenės dalis iš jų juokęsi ir rūpinasi tik savimi. Pirmąsias sukilimo žiaurias pasekmes išgirstame iš senosios Ubagės pasakojimo kuri tvirtai tiki kad sukilimai tik beprasmiškai mirs ir bus kaip buvę. Tačiau pagrindinis apysakos vaidmuo atitenka Juozapotai kuri yra laikoma liaudės moters ir kančių, nelaimių simbolis. Bet Juozapota yra naivi bei jautri moteris kuri tiki jog rytdiena bus geresnė. Tačiau tą diena kai visos sukilimo viltys žlugo ir ji pamatė savo Petriuką kartuvėse jos dvasia mirė. Taigi nesunku suvokti jog Biliūno kūrinyje atsispindi tautos praeitis ir pasakojimai apie sukilimą, sukilėlius ir tragiška tautos likimą yra svarbūs dabarčiai nes tik iš tokių kūrinių galime sužinoti apie tai kas vyko praeityje.

Apibendrinant galima teikti jog kiekviena žmogaus tautos praeitis yra mažiau ar daugiau svarbi bet ne visi tai parodo. Daugelis Lietuvos poetu bandė sukelti susidomėjimą praeitimi, lietuvybės saugojimu ir tautiškumu. Praeitis yra svarbi nes ji yra tarsi atspirties taškas mūsų dabarties veiksmams. Jei nebūtu tokios praeitie kokia dabar turime tai ir nebūtume tokia tauta kokia esame.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Literatūra – būdas pažinti pasaulį ir save

„Jei mano knygoje yra viena tema, tai ją galima pavadinti tikėjimu žmogumi, jos sugebėjimu ištverti nugalėti aplinkybes ir savo likimą: – taip rašė JAV rašytojas, Nobelio premijos laureatas Viljamas Folkneris. Tikėjimas žmogumi, tikėjimas savimi padeda pažinti, suprasti save ir pasaulį. O kaip literatūra? Ar ji gali padėti pažinti savę?

Pažinti save, atrasti pasaulį yra vienas iš išgyvenimo tikslų, iššūkių. Pajusti, pamatyti pasaulį mes galime įvairiausiais, gana ir paprastais būdais, bet ar mes jį suvokiame, kaip neįtikėtiną reiškinį? Žmogaus gyvenimo tikslas – atrasti save, mylėti ir gerbti. Vienas iš lengviausių būdų pažinti aplinką ir save – literatūra. Apie savojo „aš“ pažinimą susimąsčiau, perskaitęs Jono Biliūno apysaką „Liūdna pasaka“. J. Biliūnas – XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių prozininkas, publicistas, lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje, visuomenės veikėjas. Likus kelioms savaitėms iki mirties, J. Biliūnas laiške teigė, kad „brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro.“ Teigia, kad pažinti save pasaulį padeda tikėjimas.  Šią apysaką J. Biliūnas rašė Zakopanėje, jau sunkiai sirgdamas. Akstiną parašyti apysaką, matyt, bus davę įspūdžiai, patirti 1906 m. vasarą besigydant Kačerginėje, stebint 1905 m. revoliucijos antslūgį ir reakcijos siautėjimą. Taip gimė „Liūdna pasaka“, kurioje rašytojas įkūnijo savo įdėję – iškėlė 1863 m. sukilimo įvykius ir jų pasekmes Lietuvoje. Pirmasis sakinys iškelia lietuviams šią svarbią ir skaudžią datą. Petras išeina į sukilimą, jis trokšta gražesnio gyvenimo. J. Biliūnas pavaizduoja šio sukilimo tragiškas pasekmes: sukilėlių (net kunigų) sušaudymą, nekaltų žmonių (Damulio) sumušimą, uždarymą (net ir moterų) į kalėjimą. Apysakoje vaizduojamas tragiškas Juozapuotos ir Petro Banių šeimos likimas, kurį apibendrintai galima suvokti kaip visos tautas likimą sukilimo metu. Pasakojimo ašis – ryškus pagrindinės veikėjos Juozapotos charakteris, mėgstanti svajoti: „Ar žinai: tu įvaisysi sodnelį, ir, kai paaugs vaikai, turėsma jiems vaisių ir uogų…“ J. Bilūnas sugebėjo įsijausti į jos vidinį pasaulį, subtiliai ir įtaigiai perteikti mąstyseną, elgesį, būseną.  Galiu teigti, kad lengviausia pažinti gyvenimą yra iš stebėjimo pusės. Literatūra – tobulas kelias atskleisti gyvenimą.

Visais laikais žmonių tarpusavio santykiai buvo sudėtingi. Žmonių bendravimas yra nenuspėjamas dėl to, kad nė vienas individas negali žinoti, ko jam linki kitas asmuo. Žmogus žeidžia, skaudina kitus kartais net pats to nenorėdamas. Į tokias skriaudas kiekvienas asmuo reaguoja skirtingai. Ne visi įskaudinti žmonės gali atleisti savo skriaudėjui. Mano nuomone, dovanodamas kitam, žmogus parodo savo dvasios stiprybę, nes pamiršta skriaudą ir iš naujo patiki kitu žmogumi. Atleisti mylimam ar atgailaujančiam individui yra dora ir teisinga, juk ne veltui Kristus moko gavus antausį atsukti kitą skruostą. Tik ciniškas ir silpnas žmogus gali iš karto imtis keršto, nesvarstydamas kitų aplinkybių. Apie būdą pažinti pasaulį ir save susimasčiau perskaitęs Mariaus Katiliškio romaną „Miškais ateina ruduo.“ Marius Katiliškis XX a. vidurio katastrofų laikotarpio lietuvių rašytojas, literatūros klasikas.  Romanas „Miškais ateina ruduo“ yra epinis realistinis kūrinys, artimas tradiciniam lietuvių romanui, tačiau jo audinyje liejasi ir moderniausios prozos spalvos, sužėrinčios netikėtomis metaforomis, originaliais palyginimais, paralelizmas, laisvu kalbėjimu. Rašytojas daug dėmesio skyrė egzistencinių problemų įprasminimui per žmogaus ir gamtos vienatvę. Romano ašis- lietuvis ir miškas. Veiksmo erdvė – miškų apsupta vieta kaip Lietuvos ženklas M. K. pabrėžia ypatingą savo kuriamo pasaulio uždarumą.  Romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduojama šeima – Petras Doveika ir Monika Doveikienė. Doveika susižavi į miestelį atvykusia naująją pienininke Monika ir įkalba už jo tekėti. Jaunoji žmona žavi  ne vien Doveiką, bet ir svečius, kurie pamatę Moniką ima keistai elgtis: „ O kaip jie žiūrėjo į Moniką, tai net šiurpu daręsi. Apsilaižydami.“ Monika žadina vyrų smalsumą, kursto aistras. Doveika jaučia begalinę aistrą žmonai ir trokšta jos kaip moters. Monika kreipiasi į Doveiką „jūs“, o ne „tu“, tai rodo, kad jam jaučia prielankumą, pagarbą, bet nieko daugiau. Šeimą sukūrė, susituokė, vaikų nesusilaukė, bet visgi tai yra šeima. Šeima iš pareigos, materialinės pusės, ne iš abipusės meilės. Būti žmona, vyru ir nejusti meilės savo antrajai pusei tai tas pats kas neturėti šeimos. Romanas atskleidžia didžiąją dalį dabartinio gyvenimo.

Apibendrindamas galiu teigti, kad dauguma žmonių gali atrasti save, savo gyvenimo būdą knygose. Literatūra atskleidžia tikrąjį gyvenimą, tokį apie kurį nedrįstame garsiai kalbėti. Rašydamas eiles rašytojas dažnai remiasi išgyventais jausmais, todėl aš manau, kad tai yra kelias pažinti pasaulį ir save.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Bendrieji integruoto ugdymo modeliai

Dalinuosi medžiaga apie integruotą ugdymą:
Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Ievos Simonaitytės meninio skaitymo konkursas

Maloniai kviečiame dalyvauti 1-12 klasių moksleivius Ievos Simonaitytės meninio skaitymo konkurse kovo 19 d. 11 val. Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje.

Skaitovų konkursu siekiama ugdyti domėjimąsi Klaipėdos krašto literatūra ir atskleisti kiekvieno moksleivio individualybę, ugdyti jaunų žmonių kūrybiškumą.

Skaitymo konkurso meno vadovė – aktorė, režisierė, Klaipėdos universiteto doc. Virginija Kochanskytė.

Norintys dalyvauti privalo užsiregistruoti paspaudus šią nuorodą: https://forms.gle/xCkdVYkx4khCWSag8

Dalyviai, kurie nori dalyvauti meninio skaitymo konkurse, turėtų skaityti vieną arba du kūrinius, iš kurių vienas yra laisvai pasirenkamas. Antras kūrinys – Klaipėdos krašto rašytojų arba Ievos Simonaitytės kūrinio ar kūrinio apie ją ištrauka, arba Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatų kūrinio ištrauka. Abiejų skaitomų kūrinių trukmė neturi viršyti 8 min.
Daugiau informacijos apie konkursą galite rasti konkurso nuostatuose.

Pridedame renginio programą ir konkurso nuostatus.

Siunčiame informaciją dar kartą ir maloniai prašome visų Jūsų dalintis žinia apie organizuojamą skaitymo konkursą savo turimais kontaktais, ypač su pedagogais, kuriems ši informacija gali būti aktuali.

Dėkojame už bendradarbiavimą!

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai, Konkursai Žymos: