Amžinosios vertybės lietuvių literatūroje

Vertybės – tai tam tikros moralinės nuostatos, pagal kurias žmonės gyvena, dirba, kuria šeimą ar valstybę. Vertybių svarba žmogaus gyvenime yra ypač didelė. Ateitis ir geras gyvenimas užtikrintas tiems, kas jų paiso ir jas puoselėja. Tačiau kiekvienam iš mūsų žodis „vertybė“ duoda skirtingą reikšmę ir suvokimą. Vienam – tai meilė, darbas, tikėjimas,  kitam tai gali būti patriotiškumas, įsipareigojimas Tėvynei, jos istorijai ar gamtai. Per visą savo egzistencijos laikotarpį žmogus susiduria su begale vertybių, tačiau tik kelios iš jų yra amžinosios. Būtent apie tokias vertybes yra rašoma lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, Antanas Baranauskas savo kūrinyje „Anykščių šilelis” pabrėžė gamtos ir žmogaus santykį.  Kristijono Donelaičio „Metuose“ jaučiama meilė darbui, akcentuojamas tikėjimas į Dievą. O Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare” kaip didžiausia vertybė pabrėžiama šeima. Taigi, remdamasi šių autorių kūriniais, aptarsiu amžinąsias vertybes lietuvių literatūroje.

                      Nuo neatmenamų laikų gamta laikyta nepaprasta vieta, kuri nepaklūsta žmogiškajai jėgai. Tai nepaprasta nebyliai besikeičiančios ir besiformuojančios gyvybės erdvė, kurioje mes atrandame ramybę bei harmoniją, pajaučiame gyvenimo prasmę, o kartais ir su liūdesiu suvokiame gilią rezignaciją. Glaudus žmogaus bei gamtos santykis  yra amžinoji vertybė, apie kurią poemoje „Anykščių šilelis“ rašė XIXa.  Romantizmo epochos atstovas, Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas Antanas Baranauskas. Šiame kūrinyje rašytojas pabrėžia žmogaus ir gamtos ryšį, pasakodamas apie mišką, kuriame atsidūręs žmogus atsiranda gyvybės ir grožio kupiname pasaulyje, kuris paverčia žmogaus vidų harmoningesniu. A. Baranauskas savo poemoje parodė, kaip glaudžiai liaudies žmogaus gyvenimas siejasi su gamta. Ypač lietuviams labai didelę reikšmę turėjo miškai. Vešlios Lietuvos girios buvo dosnios žmogui. Giriose knibždėte knibždėjo žvėrių, žmogus nejutęs nei alkio, nei šalčio. Jos teikė medžiagą pastogei. Miškas lietuvį gynė nuo priešų, jam davė reikalingų gyvenimui dalykų, bet labiausiai miškas veikė lietuvį, jį ramindamas, guosdamas. A. Baranauskas puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Jo sugebėjimas jausti gamtos grožį iškėlė net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus. Tikram lietuviui miškas yra šventa vieta. Juk nuo senų senovės baltai kūreno aukurus girioje, prie medžių. Vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. Visos šios apeigos rodo, kad prieš daugelį šimtų metų žmogus ir miškas buvo viena visuma, todėl ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, dvasinis jų bendravimas nepaprastai glaudūs. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis. Tai išaukština visus, kurie jaučia tokius jausmus savyje. Būtent tai galime perskaityti “Anykščių Šilelyje”. Manau, A. Baranauskas šia poema norėjo pasakyti, kad lietuvis ir gamta nedalomi. Jų gyvenimai persipynę garbės, globos, meilės saitais. Anykščių šilelis – tai tikras mūsų poezijos perlas, be jo ir mūsų nebūtų buvę taip pasakė Maironis ir jis buvo teisus, juk Antanas Baranauskas savo poemoje norėjo parodyti ne tik gamtos grožį , bet ir tai, kad lietuvių kalba graži , vaizdinga, kad ja galima sukurti pačius gražiausius kūrinius. Mums ši poema svarbi tuo kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Taigi „Anykščių šilelis“ kūrinys, kuriame miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis veikėjas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Gamtos ryšys su žmogumi išreiškiamas kaip amžinoji vertybė.

                      Kiekvienas iš mūsų žino, jog darbas- tai ne tik materialiųjų išteklių šaltinis, bet ir viso gyvenimo veiklos įprasminimas. Šitoks darbo svarbos suvokimas nuo seniausių laikų diegiamas kartų kartoms. Apie darbštumą , kaip amžinąją vertybę rašė vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“. Tai yra vienas ryškiausių ir atviriausių realizmo kūrinių, kadangi K. Donelaitis aprašė tikrą būrų gyvenimą, buitį, nieko nepagražindamas ir neiškreipdamas. K.Donelaičio kūrinys kupinas aukštos moralės, šeimos dorybių bei tėvynės meilės. ,,Metuose“ jaučiama meilė būrui, jo aplinkai, gamtai. Autorius būrais taip žavisi todėl, kad jie darbui jaučia didelę pagarbą ir meilę. Į darbą būrai skubėdavo net nespėję pavalgyti ar tinkamai apsirengti, kad tik suspėtų, visuomet būtų laiku. Visus darbus nudirbdavo sąžiningai, atsakingai, plušo savęs negailėdami. K.Donelaitis parodė kokie būrai yra ištvermingi ir atsidavę darbui, kad jie net ir patį purviniausią, bjauriausią darbą sugeba atlikti laiku ir sąžiningai. Taip pat šioje poemoje labai akcentuojamas tikėjimas į Dievą. Būrai tokie darbštūs, sąžiningi, dori ir geri žmonės buvo todėl, jog tikėjo, kad visus darbus, vargus ir džiaugsmus jiems atsiunčia Dievas. Jie melsdavosi, eidavo į bažnyčią, už viską Jam dėkodavo.  Nors kūrinyje yra kritikuojamas baudžiavinis žmogaus išnaudojimas, būrams darbas yra vertybė, padedanti išlikti oriam, gyvenimo būdas, pasaulėžiūra, jų prigimtis. Darbštumo juos moko gamta: gandrai, kurie sugrįžę pavasarį randa sudraskytą lizdą, pirmiausiai imasi jo tvarkymo, o tik vėliau maisto ieškojimo. Šiuo epizodo yra siekiama pamokyti lietuvius, jog šeimos gerovę užtikrina darbštumas, o ne pilnas skrandis. Svetimšalių ponų santykis su darbu yra kitoks nei būrų: jie nevertina darbštumo, yra apsiriję, tyčiojasi iš jiems dirbančių valstiečių. Darbas žmogui suteikia fizinio ir moralinio tvirtumo, ugdo išmintį ir lemia jo vertę. Taigi K.Donelaičio poemoje „Metai“ vaizduojamas darbas yra amžinoji vertybė, kuri Mažosios Lietuvos valstiečiams padeda neprarasti orumo, jungia juos į bendruomenę, yra reikalingas šeimai aprūpinti.

                      Šeima yra viena didžiausių žmogaus vertybių, kuri reikalauja visiško atsidavimo. Šeimoje galima rasti pagalbą ir rūpestį sudėtingose akimirkose. Būtent apie tokią vertybę rašė XIXa. pabaigos – XXa. pradžios lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare”. Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos Žemaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polėkiai. Apysakoje „Sename dvare“ nagrinėjamas ryšys tarp motinos ir dukros. Šis ryšys tarp pagrindinės veikėjos Mamatės ir jos dukters Irutės pavaizduojamas ypač šiltai, poetizuojamas ir idealizuojamas. Jis apysakoje tampa viena centrinių temų, kuriai rašytoja teikia pagrindinį dėmesį. Mamatė – tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną ir gamtos grožį moteris. Ji skaito poeziją, skambina Šopeno kūrinius. Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno “gailestinga seserimi” – tokį ji jaučia savo pašaukimą.  Šatrijos Raganos dvaras – ne socialinio ar moralinio blogio įsikūnijimas, o ,visų pirma, grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Tokia aplinka sudaro sąlygas atskleisti subtilų motinos ir dukters bendravimo grožį. Irusios ir Mamatės santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Irutė negali nuo jos atsitraukti, yra labai prisirišusi, žavisi ja, jaučia džiaugsmą būdama su ja, netgi bijo ją prarasti, nusiramina motinos apkabinta. Ji nepalieka motinos netgi jai apžiūrint ligonius, dirbant buities darbus, susitinkant su draugais ar keliaujant po kaimą. Mamatė Irutei yra autoritetas. Duktė neabejoja motinos požiūriu į žmonių tarpusavio santykius, tikėjimą, tautiškumą, gėrisi jos pasiaukojimu, nuoširdžiu požiūriu į kiekvieną žmogų, nepaisant jo luomo. Motinos ir dukters bendravimas ir jo temos “Sename dvare” byloja apie jų sielų tarpusavio artumą. Mamatė neretai paguodžia ir nuramina nerimo ar liūdesio kankinamą Irutę, pasakoja jai apie paprastuose dalykuose glūdinčius gilesnius. Tuo tarpu dukra dalinasi savo svajonėmis, klausia motinos patarimų ar paaiškinimų. Motina jai pats artimiausias žmogus, kuriam ji gali atverti savo širdį bei išlieti jausmus. Taigi Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ kaip amžinoji vertybė išaukštinama šeima, be kurios kitos vertybės prarastų svarbą.

                      Taigi, apibendrinant mintis galima teigti, kad vertybių yra daug, tačiau tik kelios iš jų yra amžinosios. Jos aprašytos lietuvių literatūroje. Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ kaip amžinąją vertybę išaukštino glaudų ryšį tarp gamtos ir žmogaus. Kristijono Donelaičio „Metuose“ darbas yra viso gyvenimo veiklos įprasminimas. O Šatrijos Raganos „Sename dvare“ šeima- visuomenės branduolys, kurį reikia puoselėti ir branginti.  

Medžiaga iš interneto: