Archyvas

2019.01.02 archyvas

K. Urba. Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste

Lietuvos ir Aisčių vardų kilmės tyrinėjimai trunkantys pusę tūkstantmečio davė ne vieną gerai žinomą ir ne kartą aptarinėtą aiškinimą[1].  Nuo XV-XVII a. populiaraus Lietuvos vardo kildinimo iš ‚litus‘ – lot.krantas, Vaidevučio sūnaus Litalanus arba Litwos, nuo itališkos iki keltiškos versijų,  bei kalbininko Kazimiero Kuzavinio – „iš upelės Lietaukos“ iki pasak Zigmo Zinkevičiaus „pakibusios ore“ istoriko Arūno Dubonio karių – ‚leičių‘ versijos. Joms visoms mūsų žymusis kalbininkas Z.Zinkevičius, sekęs ankstesniais etimologiniais žodynais ir lyginęs šaknis ‚Liet‘, ‚Lit‘ ir ‚Leit‘‚ priešpastato  gamtameldišką Lietuvos vardo versiją. Esą buvo nusižiūrėta į žemuose krantuose lengvai išsiliejančius vandenis[2].

Pastarųjų dešimtmečių fundamentalios kalbininko Simo Karaliūno ir archeologo Eugenijaus Jovaišos monografijos[3],[4] pateikė naujų įžvalgų, sugretinimų ir rekonstrukcijų, tačiau pakankamai pagrįstos ir patikimos tiek Lietuvos, tiek ir Aisčių vardų kilties hipotezės iki šiol nebuvo sukurta. Aisčių vardo kildinime[5] susidūrė du skirtingi požiūriai – baltiškasis ir germaniškasis, apėmę  net aštuonis kilties aiškinimus[6]. Akivaizdu, kad kurio nors vieno ar net keleto mokslų ribose šios problemos sprendinio negalima tikėtis, ir tik integralus kalbotyros, archeologijos, bei istorijos, numizmatikos, mitologijos, genetikos ir etnomuzikologijos faktų sugretinimas bei apjungimas galėtų duoti pakankamai patikimas teorines konstrukcijas.

Mitologinės derlingumo, vaisingumo deivės Lat paleolingvistinės šaknys

Abejoti, kad Lietuvos vardas turėtų būti kažkaip susijęs su „lieti“, vargu bau ar bent truputį bevertėtų. Itin svarbu, kad šio žodžio šaknies L/a/tʌ – ‚drėgnas‘ [7] geografija, pasak nostratinio (ikiindoeuropinio) kalbinio sluoksnio tyrinėtojų, yra nusidriekusi  nuo Afrikos žemyno (vakarų Čado) iki Graikijos, Airijos, Velso, Islandijos, germanų, baltų ar Kaukazo tautų[8], todėl jo amžius yra gretintinas vos ne  su pirmomis žmonių migracijomis ar bent jau žemdirbystės išplitimu iš jos lopšio – Artimųjų rytų.  Ne mažiau įspūdingas ir L/ä/jʌ – ‚vanduo, lieti‘ išplitimas nuo Čado, Somalio, Egipto iki indoeuropiečių ir uraliečių bei altajiečių kalbų[9].

Helėnų mitologijoje yra žinoma pietų vėjo atnešta, itin aukštą vietą jos hierarchijoje užėmusi Dzeuso žmona, Apolono ir Artemidės – vaisingumo ir derlingumo dievybės[10] motina Leto (gr.Λητώ[11], dorėnų Λατώ)[12], kuriai, pasak istorijos tėvo Herodoto, tolimieji šiauriečiai –  hiperborėjai gabendavę aukas į jos šventyklą Delo saloje.[13] Mažojoje Azijoje – Likijoje ji buvo žinoma, kaip spėjama, ir Lado vardu, pietų Palestinoje Leto žinota vardu Lat su šventaisiais finikinių palmės ir alyvuogių medžiais[14] greta analogijos Tarpupyje – Al-Lat,  o  etruskų ir romėnų mitologijoje jos atitikmuo yra Latunė bei Latonė. Lenkų, kitų slavų, lietuvių ir latvių mitologija žino, kaip spėjama, analogiškų funkcijų  dievybę Lado[15], kuriai senovėje būdavo nuo gegužės 25 d. iki birželio 25 d. dainuojama „Lado, lado, lado, didė mūsų deivė“[16] ir aukojami balti gaidžiai[17]. Graikų etimologiniai žodynai, apart jos paminėjimo[18], vardo kilmės nepateikia, tačiau nesieti jos su aukščiau minėtomis nostratinėmis šaknimis būtų neprotinga – koks gi derlius be lietaus ar  laistymo? Beje, bulgarų, serbų, slovėnų,s.čekų, rusų kalbose ‚lada‘, ‚lado‘ siejamas su ‚žmona, mergaite, sutuoktiniu‘, o iš  čia bus  ir kilęs pats ‚liaudies‘ terminas greta helėnizmo – ‚tautos‘ (gr.vienodi, tapatūs).

Kyla natūralus klausimas, kada ir kokiu būdu Leto[19]-Lado kultas išplito tokiame didžiuliame areale nuo Kretos salos iki Baltijos, ar net ir  iki, kaip spėjama, Ignalinos rj. tarp šešeto ežerų esančio Ladakalnio? Prielaidų gali būti ne viena – nuo akmens amžiaus „venerų“ figūrėlių, tarp kurių garsiausia iš Dolni-Vestonice Moravijoje[20]datuojama apie 24 tūkst. m. pr.Kr.,  nuo žemdirbystės slinkties arba dar gerokai vėliau, didžiosios helėnų kolonizacijos į skitų žemes ir jų pakraščius, prasidėjusios ir vykusios  XI-VI a.pr.Kr. metu[21].  Visos versijos galimos, o ir trečioji, daugiau kaip po tūkstantmečio gerokai sustiprinusi galimą pirmapradį indoeuropietiško bendrumo[22]kultą, yra pakankamai tikėtina. Juolab, priskaičiuojamos 75 ar net 90 Mileto miesto, įsikūrusio Mažojoje Azijoje, Likijos pakraštyje  kolonijų, tarp jų ir Apolonija, Odess, Olbija su vienintele išimtimi – Chersonu.

Galima teigti, kad Leto-Lato-Lado-Latonės kultas per amžius buvo itin stiprus, kadangi jis buvo susijęs su būtina išgyvenamumo sąlyga – derliumi ir giminės pratęsimu, mažiausiai trukdančiu sėjai bei rugiapiūtei.  Tai iš dalies patvirtintų ir latvių  ‚Ligo‘ šventimas per ilgiausią dieną metuose (kildintina nuo lot. ligo –surišti)  bei latvių mitologinė būtybė Jumis, kuris yra Leto proanūkio, Apolono vaikaičio Jamos[23]atitikmuo, juolab abu laikomi slėpingais. Istorikas romantikas  T.Narbutas,  greta Lado[24], irgi mini, ypač Trakų vaivadijoje, Latvijoje, Estijoje žinotą laisvės  deivę Liethua – Lietuva[25], tačiau be jai skirtos giesmės, kad nužengtų iš dangaus, bei  maištininkų vado vardo Leicis, nei platesnės argumentacijos, nei šaltinio, deja, nenurodo.     Dievą Lituans minėjo  V.Martinijus 1666 m. bei D.Kleinas, M.Strijkovskis ir J.Lasickis[26], o jo atitikmuo –  lietuvėnas žinomas iš tautosakos šaltinių[27].

Pamaskvio baltų, keltų ir latgalių vardų daryba

Didžiosios keltų ekspansijos iš derlingojo Europos vidurio į  vakarus bei rytus metu jie Mažojoje Azijoje III a.pr.Kr įkūrė savo keletą šimtmečių egzistavusią valstybę – Galatiją (gr. Γαλατία), kuri patyrė stiprią helėnizaciją. Miletietiško V.a. pr.Kr. keltų (Κελτοί) etnonimo kilmė yra nežinoma, tačiau graikiškąjį irgi galima bandyti sieti su dorėnų Lato, kuri kažkiek atitinka keltų namų dievybės –Litino[28] kultą, o pačią ekspansiją su savo pagrindinės dievybės šventovių paieška – savotišku ankstyvuoju „kryžiaus žygiu“.

Pamaskvės baltų gentį Голѧдь paminėtą dar 1058 m., kurios  baltiškumą įrodo neabejotinos kilmės hidronimų gausa[29], nuo K.Būgos laikų visi tyrinėtojai absoliučiai nekritiškai tapatina su galindais, nors pats K.Būga rašė tik, kad taip „galėjo vadintis“[30] ta gentis. Siekiant aiškumo ir ieškant „rakto“ į istorinius pavadinimus  tenka gilintis į pirmojo sando ‚– gal,   -gol,‘ kilmę, juolab estiškai Lietuva yra Leedu, o ne tik Lietuvoje yra pilna vietovardžių su ‚– gal, gala‘.

Yra galimos bent trys versijos. Pirmoji paremta nostratinėmis šaknimis „šaukti, vadinti“ – „*KAyLa“,“kaLΔhΔ[31],[32] antroji  bokšto, miesto pavadinimu (žr. – ghala[33]), trečioji baltiškoji, siejama su galu, kraštu. Beje, pirmoji savo prasmių virsmuose galėjo duoti pradžią kitoms.   Tada pamaskvės baltų gentį Голѧдь[34], atsižvelgiant ir į estišką Lietuvos pavadinimą, tektų tapatinti su Ledų, galimai laikiusių save antikinės Lado garbintojais,  o ne galindų vardu. Šią versiją galimą grįsti ir archeologiniais duomenimis apie archeologinių Zarubincų, Koločino[35] ir Moščino kultūrų  sąsajas  su legendinio Gelono miesto lokalizacijos, tapatinamos su įspūdingomis liekanomis ir gintaro bei helėniškais radiniais prie Vorsklos upės[36], išeiviais, pasitraukusiais šiauriau nuo antpuolių: jo apylinkėse yra baltų ir iranėnų hidronimijos, o pastaroji ten nuo III-II a. per.Kr. Herodotas rašė, kad medinės tvirtovės Gelono „Šventyklos helėniškos, helėnų dievams skirtos. Jų kalba yra skitų ir helėnų kalbų mišinys.“[37]  Vokiečių tyrinėtojas  G.Mairas aiškino, kad Gelono gyventojai buvo lietuviai, kurie įsikūrę greta Skitijos pardavinėjo Ponto pirkliams gintarą, kailius…[38]. Analogiškai atvirkščiai galima aiškinti ir ne taip toli nuo Голѧдь – Galėdų genties lokalizacijos esamos Latgalos vardo dėmenų prasmes: Latais vadinti.

Dar vienas argumentas  ‚gal-‚ – ‚vardo‘ traktavimui yra susijęs su Pomponijaus Melos tekste  minimais audros atblokštais į Germaniją indais (indus quosquam), kuriuos tyrėjai iki šiol tapatino su vindais, venedais[39], bet, deja, ne su galindais. Taigi, tiek keltai –galatai, tiek ir latgaliai bei Голѧдь savo varduose turi Europos, Mažosios Azijos, Palestinos derlingumo dievybės bei Tarpupio Al-Lat, susijusių su nostratinio ikiindoeuropinio horizonto „signatūra“ –   ‚LT‘, vardus.

Istorinės kultinės – militarinės  helėnų įtakos[40] kolonijoms ir jų pakraščiams

Jei, taip pat, bandytume Lietuvos ir Latvijos vardus,  tapatinti su Leto-Lato kultu[41], tai tektų atsakyti į klausimą, kaip gi miletietišką Lado, garbintą ir baltų kultinę dievybę „pastūmėjo“  helėnų – Leto ir doriečių – Lato? Atsakymo tenka ieškoti ir praeities tyrinėtojo signataro Algirdo Patacko publikacijose, kuriose jis aptardamas A.Dubonio aiškinimą,  atkreipia dėmesį į „λειτον = ληιτον (lēiton, leito). Achajai šitaip graikų ankstyvojoje istorijoje vadino rinktinių vyrų tarybą ir pastatą, kur ši taryba rinkdavosi – leito pritaneion (Her., 7, 107) – „lietos“ pritanija“ . A.Patackas nurodo, kad „λειτονργια (leitourgia) – bendruomeninė tarnyba, pareiga, tarnavimas valstybei (N. Testamente – tarnavimas Dievui, iš čia – liturgija)“.[42]

Tenka pastebėti, kad A.Patackas aiškindamas šias prasmes pernelyg sureikšmino vien militarinę ir valdymo prasmes, interpretuodamas Lietuvių kalbos žodyne pateiktą tekstą –  „pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“[43]. Krivių – pagrindinis senovės baltų žynių vaidmuo buvo religinis, o kad po aukojimo (galbūt, susijęs su  lot. auctum – didinti, garbinti, augur –žynys, augeri – augti) būdavo aptariami ir ūkio bei karo reikalai, stebėtis nereikia, todėl yra tikslinga, pirmiausia, tapatinti krivulę – lietą su Leto atitikmens kultu, juolab ne tik genčių vadai[44], bet ir didieji LDK kunigaikščiai atlikdavo ir žynių vaidmenį[45], o Lietuvių kalbos žodynas pirma „lieta“ prasme nurodo „naudą, pelną“, sietinus ir su derlingumu.  Galima teigti, kad kultas – būrimas ir prieš derlių, kitus svarbius darbus ar ir prieš karo žygį, buvo pirma jų[46], tiek amžių laikotarpyje, tiek ir kasdienybėje:

sakralinis kultas (Leto, Lata, Lada…) → valdymas (lieta), ūkis  → militarizmas (leičiai),

juolab proto įžodinimas yra sietinas su πρωτοπαπάς – (pirmasis) vyriausias žynys.

Graikijos jūreivystės istorija pasak archeologinių duomenų siekia sunkiai įsivaizduojamą net VIII tūkstantmetį pr.Kr., kuomet jie plaukdavo į salas vulkaninio titnago –obsidiano, todėl ši lyginamosios kalbotyros, archeologijos, istorijos bei mitologijos helėnų įtakų Skitijos pakraščiams problema baltų etnogenezėje laikytina viena prioritetinių.

Pateiktoji analitika atlikta nebojant griežčiausių lingvistinių apribojimų[47], kurie, visgi, yra išvesti indoeuropiečių prokalbės skilimo schemos ir to modelio kontekste, o ne sąlygoti ankstesnių ir gerokai vėlesnių galimų istorinių-kultūrinių įtakų bei įvairiausių, netgi,  spontaniškų dialektinių kaitų. Lyginamoji mitologija su istoriniu pagrindu yra galingesnė priemonė etnologijai,  nei ją suteikia vieni lyginamosios kalbotyros metodai, ypač, jei pastarieji neturi laiko dimensijos. Visgi, siekiant įrodyti Leto-Lado-Latonės kultų svarbą Lietuvos ir Latvijos vardų kiltims, tektų sureikšminti tiek antikinių  gintaro kelių įtakas ir pasekmes nuo Pelasgų bei Achajų laikų, tiek ir vėlesnes Ponto, padneprės helėnų įtakas, netgi, pabaltijui per Dnepro-Dauguvos ar kitus Nemuno, tapatinamo su ‚Chronos‘, baseino vandens kelius. Yra gi rašytinis ant kaulinės plokštelės įrodymas,  datuojamas VI a. pr.Kr., kad helėnų kolonijiniame mieste, įsikūrusiame P.Bugo žiotyse –  Olbijoje būta Leto garbinimo,[48] o jos sūnui Apolonui buvo pastatyta šventykla. Su Dauguva tapatinama III-IV a. Peutingerio kelių žemėlapyje (šias dienas pasiekė tik X-XII a. kopija) pažymėta Sėlių upė (Fluvius Selianus) gal ne atsitiktinai  atitinka helėnų bei romėnų žynių vardus:  Dodonės Σελλοί ir romėnų salii (Marso,ieties nešėjų žynys), juolab.  V.Toporovas sėlių etnonimą susiejo su Balkanų vardynu[49].

Leto – Lato kultą galima sieti ir su dviejų Herodoto paminėtų skitų genčių, lokalizuojamų Dnestro ir Pietų Bugo ištakų kairiame krante[50] – skolotų (gr. Σκολότους) ir paralatų (gr. Παραλάται )[51] vardo aiškinimu, jei tai interpretuoti kaip gentį su Lato kulto mokykla –gr. Σχολή (plg. su sklaveni[52] – venetų mokyklos gentis) ir gentį, esančią prie Latų.  Su tokiu aiškinimu dera ir galima Haličo bei Galicijos[53]žemių, Lucko miesto, Uličių (улутичи, лютичи), Lučėnų, Litomeričių, Zličėnų genčių vardų kilmė – nuo ‚keltų‘ ir ‚Leto‘, kuri būdingai ukrainiečių dialektams transformavosi į Lito, Liuto. Kad ten būta Leto-Lato kulto liudytų ir A.Patacko skyrelyje „Ukrainos Lietuva – Лeτaвa“ pavardinti vietovardžiai ir  hidronimija: „iš čia ko gero ir bus kilę tie pavadinimai L(i)etava, L(i)etičiv, Liatiči (gal būt ir ten pat esantys Litin, Ladyčin?)…šalia L(i)etava teka upelis L(i)etavka…  Dunojaus deltoje yra sala ir kaimas Leti (Letea rumuniškai)“, kuriuos A.Patackas, anaiptol,  tapatina ne su helėnų kolonizacija, o su tūkstantmečiu vėlesniais  LDK laikais. Beliktų pridurti Dnepro deltoje esančią salą Litovka ir konstatuoti dviejų kultūrinių-lingvistinių-istorinių sluoksnių samplaiką. Taigi, yra tikslinga sieti Latvijos ir Latgalos vardų kiltis su Paralatų (-prie Latų) gentimi, jos migracija į šiaurę nuo antpuolių, o Lietuvos su – lietomis, tikriausiai įsitvirtinusiomis per prekybą gintaru nuo XVI a.pr.Kr.

Lietuvių kilmės legendų helėniški,  alaniški, skitiški atspindžiai

Mūsų lingvistikoje nuo Pilypo Ruigio, lyginusio lietuviškus ir graikiškus žodžius, laikų (apie 1745 m.), nėra sistemingai ištyrinėta jų leksinės bendrybės, taigi, ir nėra jų susidarymo chronologizacijos, o antikos mitologijoje nėra išnagrinėta laiko tėkmėje vis tolesnius kraštus pasiekusių argonautų, tarp kurių buvo ir legendiniai  Palemonu pravardžiuotas Heraklis bei  Palaimon‘o (Παλαίμων) (kalvio Hefaisto, aprūpinusio strėlėmis Leto sūnų Apoloną[54], užmušusio Pitėją Delfuose sūnaus)  žygio mito svarba vienam pirmų Lietuvos kilmės aiškinimų. O tai atlikti, kaip ir archeologinių radinių lyginamąją analizę, tikrai verta, kadangi baltiški žalvario dirbiniai primena helėniškus aptiktus Dnepro baseine, bet ne zoomorfinių motyvų sklidinus skitiškus.  Juolab,  trijų legendinių Palemono sūnų vardai (Kunas, Barkas ir Speras) turi aiškią helėnišką medžiotojo, jūreivio ir sėjėjo -žemdirbio lingvistinę interpretaciją, bet ne lotynišką. Ir mitologiniai Hebos-Gabijos, Hestijos – Austėjos, Jumio-Jamos, šventų akmenų –  baitylos (βαίτυλος) –Vaidilos ir Vaideloto, vardų Alkimantes, Iliadoje minėto Troidzenos – Algimantas, Traidenis, latv. ‚mantat‘ –burtininkauti ir gr. ‚µαντίς‘- žynys,  atitikimai  verstų nagrinėti antikines helėnų įtakas Skitijos pakraščiams įvairių mokslų metodais, neatmetant ir Ponto valdovų Palemonų (Πολέμων) dinastijos[55]įtakų lietuvių  kilmės mitui versijos.

Dar vienu argumentu tokiam aiškinimui yra pateikta Lietuvos kilmės, susijusios suBrutenio (Pruton nuo Pruto(?)), Brudon), Vaidevučio (Widowuto) atvykusių į Ulmiganiją (tikslinga gretinti su žemėmis pradedant Kulmu ir baigiant Igaunija – lat.Estija, kaip ir Ulmigeriją – nuo Kulmo iki Geros upės) legenda[56], pusės tūkstantmečio laikotarpyje nuo Erazmo Stelos ir Simono Grunau leidinių nedavusi ramybės daugeliui tyrinėtojų[57], jei pirmąjį vardą kildinti nuo helėnų valdžios, bendruomenės centro ar prieglaudos (rus.притон atitikmuo), kuriame Hestijjos saugojo ugnį, bendrinio pavadinimo – Prytaneus  (Πρυτανεῖον). Gal būt, tai susiję ir su Austėjos kultu, nes bitininkystei reikia dūmų. Tuose tekstuose yra minimi ir žyniai – vaidelotai (K.Būga tai aiškina kaip vaidilos deminutyvą[58], T.Narbutas mini ir slavizmą ‚vaidelotkas‘), kuriuos N.Vėlius priskiria keturioliktai nepaprastų žmonių kategorijai, neabejotinai susijusiai su vandeniu: „Udones, Wanduolutti, Neruttei, Udburtullli“[59]. Beje, tarp, žinomų mitologemų yra ir Vilkalotas[60], todėl, tikėtinesniu atrodo ne K.Būgos –deminutyvo (vaidilutė)  versija, o T.Narbuto, kuris lotą siejo su švento akmens  „baitilo-stabo“ veido „mazgojimo“ (lot.lōtio – plovimas) veiksmu[61], juolab helėnai savo šventus akmenis – dievų namus tepdavo aliejais, laistydavo vynu, krauju[62]. ‚Lōtio‘   lingvistinės ištakos, neabejotinai, vėl gi, nostratinės. Taigi, galbūt, todėl jos neišsitekusios vien prūsų, kurie puolė Mozūrų kunigaikštį Lottko[63], ribose.

Patį Widowuto vardą yra tikslinga laikyti sudurtiniu ir sieti su jo galėtu valdymu nuo Vidivarijų (gentis Vyslos deltoje) iki Votų (finų gentis Peipaus-Čiudo ež.aplinkoje), o legendinį religinį centrą Rikojotą (Rickoyot)– galbūt, vadų ‚rikių ‚Jotą‘ , saistyti ir su Jotvingių genties vardu.

Neatrodo įminta ir žymiojo  Ptolemajo (100-187 po Kr.) paminėtų veltų ir su jais siejamų pilkapių – ‚valatoukų‘, kuriuose palaidoti milžinai – volotai, kiltis[64]. Gali būti, kad ‚veltai‘ yra trumpinys iš ‚Waidtlotten‘[65], o šie susiję su kriviu ‚kirwaido‘[66](nuo Curche)[67] –  forma, neatsakingai sulietuvinta į ‚krivaitį‘. Beje, galima sieti legendinę Plinijaus minėtą Thuli su Saremos sala bei estišku ugnies įžodinimu[68], tačiau, galbūt, vertėtų atkreipti dėmesį ir į prūsų kulto tarnus Tulissones – laidojimo apeigų dalyvius[69]?  A.Vijūko-Kojelavičiaus minimi geruliai, kurie Va. pabaigoje prašėsi praleidžiami į Tulę, savo kilme yra sietini su Geros upe[70] – Juodosios jūros intaku.

Pietų įtakų kryptį Lietuvos kilčiai liudytų ir A.Vijūko-Kojelavičiaus istorijoje[71]pateiktas legendinis Litalano vardas, jei jį sieti su alanais ( populiariu aiškinimu ir Volynės kariais(?)) bei atvykimu ir grįžimu į protėvių žemes), o priešpriešinės krypties – gausūs baltiški radiniai (pvz. lankinės segės lenkta kojele, žieduotos segės)  Černiachovo kultūroje greta Juodosios jūros[72]. Verta atkreipti dėmesį, kad garsiajam Katalaunijos mūšyje 451 m. dalyvavę romėnų pusėje liticiani, tyrinėtojų tapatinami su bretonų lokalizacija[73], kovėsi alanų pusėje[74], dalyvaujant (ostr-) rytų gotams[75], todėl pajėgų geografija neleidžia atmesti liticiani – lietuvių pulkų prielaidos.

Visas straipsnis:

Lietuvos ir Latvijos bei aisčių vardai Europos mitologijos ir istorijos kontekste

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Kęstutis Keblys. Antano Škėmos „Balta drobulė” (1968)

Lietuvių išeivijos leidyklos 1958 metais davė tik keturis romanus, tačiau šio žanro derlius buvo reikšmingas jau vien Antano Škėmos knyga „Balta dro­bulė”. Škėma dar Vokietijos periodu pasirodė kaip ta­lentingas beletristas. Jo novelės liudijo, kad jis žada eiti visai savitu kūrybiniu keliu, mėgindamas atverti mūsų literatūros langus dabarties reikalavimams. „Balta drobu­lė” buvo neabejotinas to pažado tesėjimas ir sėkminga pastanga į lietuvių literatūrą atvesti žmogų, nesuvaržytą etninių šarvų, neprislėgtą jokių epochų ar pramoginių tarnysčių. Šiuo veikalu Škėma aiškiai stoja greta Lands­bergio kaip modernaus romano atstovas lietuviškoj raš­tijoj, kaip bekompromisinis naujų kelių ieškotojas.

       Retai kada avangardiniai reiškiniai sutinkami išskės­tomis rankomis. Tad gal ir nenuostabu, kad ir A. Škėmos „Balta drobulė” pradžioje susilaukė gana mažai dėmesio. Knygos pasirodymą pažymėjo keletas šaltokų recenzijų ir nerimtų replikų spaudoj, dažniausiai dėl veikalo atvi­rumo erotinių elementų traktavimui. Susidomėjimas šiuo romanu ir visa Škėmos kūryba atgijo tik po autoriaus tra­giškos mirties 1961 metais, kilus kontroversiniam ginčui dėl tariamai „Baltoj drobulėj” skelbiamo nihilizmo. Ta­čiau, kaip ir visos didesnės mūsų literatūrą lietusios po­lemikos, taip ir šioji nukrypo daugiau į visuomenines bei pasaulėžiūrines lankas ir neįžiebė ne tik gilesnio žvilgsnio Škėmos kūrybon, bet nedavė net ir rimto lygio diskusijų apie literatūros reikšmę ir literatūros reikalavimus.

       ,Baltoj drobulėj” vaizduojamas lietuvis poetas, atsi­dūręs Amerikoj ir žengiąs paskutinius žingsnius į savo kūrybinį ir egzistencinį pralaimėjimą. Romano protago­nisto apibūdinimas lietuvių poetu nors formaliai ir tei­singas, tačiau per daug ribotas. „Baltos drobulės” vyriau­sias veikėjas pirmiausia yra žmogus, kurio išgyvenama kančia ir nerimas yra paženklinti giliu visuotinumo pra­du ir nekyla vien tik iš aplinkos bei etnografinių bruo­žų atsitiktinumo. Pasak V. A. Jonyno (Metmenys, 1962, Nr. 5, p. 140-152), šio vienintelio Škėmos romano per­sonažas iškyla dabarties žmogaus vidiniu chaotiškumu. Jis gal ir nėra patrauklus, bet jis yra gyvas ir autentiškas, žvelgiąs į gyvenimą savom akim. Jis nuolat kovoja prieš melą ir falsifikaciją, kurią mato ir aplinkoj, ir savyje. Jis be atvangos ieško priemonių įprasminti savo spurdėjimui beprasmiškai atrodančioj realybėj ir bando nugalėti vie­natvę, kuri yra neišvengiama jo, kaip kūrėjo, dalia.

       „Baltos drobulės” protagonistas yra žmogus be Dievo. Jis Dievo nei priima, nei atmeta. Jis dar nėra priėjęs ti­kėjimo-netikėjimo briaunos. Jis žino, kad Dievo klausi­mas egzistuoja. Bet asmeninėj plotmėj Dievo buvimas ar nebuvimas telieka jam teorija, kuri jo, kaip individo, betarpiškai nepaliečia. Tiesa, beviltišką pavojaus valan­dą jis ištaria maldos žodžius, bet ir toji malda yra grei­čiau siaubo pažadintas pasmerktojo riksmas negu sąmo­ninga komunikacija. Dievo aktyviai jis neneigia, tačiau atmeta visą realų gyvenimą, kuris jam atrodo absurdiškas ir kankinamai bjaurus. Jis pašiepia visas nelogiškas gy­venimo apraiškas — iliuzijom gyvenančius žmones, jų san­tykius, jų idėjas. Jis pasilieka sau tik biologinius gyve­nimo malonumus, bet ir jais netiki —jis moka pašiepti iliuziją ne tik kituose, bet ir savyje. Tiki jis tik vienu dalyku — kūryba, savo poezija. Tačiau kūrybinis svai­gulys jam neša tik kančią ir nedaug vilties surasti, išsa­kyti ieškomą tiesą. Galop ir ta maža viltis užgęsta, „Bal­tos drobulės” žmogui ir poetui atnešdama pralaimėjimą. Tačiau, kaip pastebėjo R. Šilbajoris, toji poeto pralaimėji­mo raida teikia naujų minčių, naujo supratimo ir naujų išgyvenimų lobius, atskleidžiančius betarpišką mūsų chaotiškų laikų kenčiančio žmogaus pažinimą (Metmenys, 1960, Nr. 2, p. 62-78).

       Atskleisdamas dabarties žmogų, Škėma nusigręžia nuo tradicinių, mūsų romane įprastų formos priemonių. Jo ro­mane nėra nei aiškios intrigos, nei vientisos fabulos, nė­ra stiliaus vienodumo, nėra chronologinės įvykių eigos, trūksta plačios, išsamiai apibūdintų personažų galerijos. Tradiciniame romane visi šie plyšiai būtų laikomi minu­sais, nes jie būtų atsiradę dėl rašytojo neapsižiūrėjimo ar literatūrinio įgudimo stokos. Tačiau Škėmos atveju tie trūkumai ar gal, tiksliau tarus, įprastinius elementus at-stojantieji išraiškos būdai yra įvesti sąmoningai. Jie pla­ningai tarnauja pagrindiniam romano tikslui — atskleisti žmogų jo gyvenamo chaotiško laikmečio šviesoje.

       „Baltoje drobulėje” Škėma vartoja mozaikinę pasako­jimo techniką. Atskirais epizodais, sudėstytais nechronologine tvarka, vaizduojamas pagrindinio veikėjo gyve­nimas Niujorke, jam dirbant keltuvininku viešbutyje, my­lintis su inžinieriaus žmona, neįstengiant kurti poezijos ir artėjant į išprotėjimą. Tarp šių epizodų įsiterpia protago­nisto ankstesnio gyvenimo vaizdai: vaikystės škicai, pir­moji meilė, kūrybinio darbo sunkumai bolševikmečio ir Vokietijos stovyklų aplinkoj. Šie grįžtelėjimai atgal nėra tik šiaip sau smaguriavimas literatūriniu memuarų, kaip kad, pvz., Pūkelevičiūtės „Aštuoniuose lapuose”. Čia kiek­vienas praeities epizodas, tarsi literatūrinė psichoanalizė, atskleidžia romano žmogaus vidinę raidą, privedusią jį iki dabartinio, amerikiniuose epizoduose vaizduojamo būvio.

       Kaip ir praeities pasakojimo gabalai, taip ir aplinkos koloritas dabarties epizoduose yra pajungti žmogaus iš­ryškinimui. Aplinka vien dėl aplinkos Škėmai neegzistuo­ja. Vis dėlto, atskirai paėmus, kai kuriais romano epizo­dais autorius būdingiausius laikmečio bruožus pagauna daug ryškiau negu nemaža romanistų, epochos vaizdavi­mą laikiusių pagrindiniu savo uždaviniu. Pavyzdžiui, poe­to susidūrimas su komunistine prievarta mažam „Baltos drobulės” epizode skamba daug autentiškiau negu šiam konfliktui pavaizduoti skirtame romane ,,Ora pro nobis”. Panašiai ir neilga stovyklos gyvenimo iškarpa daug akivaizdžiau nusako anuolaikinio buvimo beprasmybę negu ištisas Bavarsko romanas „Pilkieji namai”. Nors čia mi­nėtų epizodų tikroviškumas neturi lemiamos reikšmės Škė­mos romano vertei, tačiau šie pavyzdžiai liudija, kad įžvalgiam laikmečio pavaizdavimui nebūtinai reikia pa­aukoti pačią centrinę romano ašį — žmogų.

       Įprastinės intrigos Škėmai nereikia, nes jis vaizduoja žmogaus vidinės būsenos raidą, nesiremdamas logiška įvykių grandine ir išviršiniu veiksmu. Veiksmas romane yra suskaldytas, pateikiamas kapotais gabalais, dėsnin­gai atrinktais liudyti ieškančio žmogaus išgyvenamą kan­čią. Kadangi visas romano dėmesys skiriamas vienam žmogui, šalutiniai veikėjai lieka tarsi šešėlyje, kartais net neatrodo visai įtikinami personažai. Tačiau tai neišvengiarna, nes ribotumą diktuoja vientisa romano perspekty­va: nesvarbu, ar pasakojama pirmuoju ar trečiuoju asme­niu, viską mato, jaučia, išgyvena ir interpretuoja ne pa­sislėpęs, objektyvus autorius, bet romano protagonistas. Užtat kiti romano žmonės nėra pilni, bet tik tokie, ko­kius protagonistas mato. Tokiu atveju ribota personažų skalė nėra jokia yda. Priešingai, autoriaus sugebėjimas išlaikyti perspektyvos vientisumą yra jau didelis ir mūsų romanuose retai sutinkamas laimėjimas. Nėra yda ir kon­centruojamas dėmesys vienam personažui, kitus palie­kant nuošaly. Nors principas „vienas romanas — vienas žmogus” irgi nelaikytinas kokia nors nelaužoma taisykle, tačiau, sprendžiant mūsų literatūrinės praktikos požiū­riu, personažų ekonomija žmogaus atskleidimui daugiau padeda negu kliudo.

       Kaip avangardinis kūrinys „Balta drobulė”, be abejo, laikytina savos rūšies eksperimentu. Tačiau negalima su­tikti, kad šis Škėmos bandymas buvo vien tik naujų me­todų piršimas mūsų literatūrai, vien tik nuoga formalistika. Jei „Balta drobulė” ir buvo eksperimentas, tai eks­perimentas teisinga kryptim ir visai pavykęs, nes atsklei­dė mums gyvą, nors nepatrauklų, bet autentišką žmogų.

       1968

       Egzodo literatūros atšvaitai. Išeivių literatūros kritika, 1946–1987. Sudarytojas Liūtas Mockūnas. V.: Vaga, 1989.   

Straipsnio nuoroda:

Kęstutis Keblys. Antano Škėmos „Balta drobulė” (1968)

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Augustinas Raginis. Antano Škėmos „Balta drobulė”

Antanas Škėma iškilo į pirmas mūsų dramaturgų eiles, šalia to, jisai reiškiasi ir grožinėje prozoje. Pagaliau dar viena jo literatūrinės veiklos sritis – lyrinio pobūdžio kūriniai prozoje.

       Kaip beletristas, Antanas Škėma jau yra išleidęs novelių rinkinį “Nuodėguliai ir kibirkštys” ir paskui kitą novelių knygą – „Šventąją Ingą”. „Balta drobulė” yra paskutinis jo veikalas šioje srityje.

       Romanas yra jau susilaukęs keleto atsiliepimų. Dar prieš išspausdinant, Henrikas Nagys rašė, kad naujų dviejų A. Škėmos prozos knygų (“Čelestos” ir šio romano) pasirodymas “bus ne tik aiškus įnašas mūsų naujon prozon, bet ir tikras žingsnis šviežesnės tematikos ir novatoriškų eksperimentų link (“Dirva”, 1958 m. birželio 9 d.). Rankraštyje šis romanas buvo vadinamas berods “Keltuvu”. Knygai išėjus, “Laiškai lietuviams” trumpa drūtai bakstelėjo autoriui: “Tikimės, kad jis pasipriešins (nuosmukiui – A.R.) ir daugiau panašių veikalų nerašys ar bent nespausdins” (Nr.7).

       “Balta drobulė” struktūros atžvilgiu yra dviaukštė, ar gal net ir triaukštė. Viena plotmė – Antano Garšvos gyvenimas New Yorke. Antra – jo užrašai, iš kurių atsispindi jo praeitis. Tačiau yra keletas praeities momentų ir šalia užrašų. Tai ir galėtų sudaryti trečią aukštą. Literatūroje šis metodas apskritai nėra kokia naujiena. Jis pažįstamas ir mūsų raštuose. Seniau gražų tokio dvilypio pasakojimo pavyzdį galėtume rasti Igno Šeiniaus “Kuprelyje”, o paskesnių laiku jį vykusiai panaudojo B. Pūkelevičiūtė savo romane.

       Antanas Škėma išsiskiria tuo, kad jis yra modernistas, mūsų beletristikoje dabar gal net vienintelis, kai jau neturime Jurgio Savickio, kai Petras Tarulis seniai tapo realistinio pasakojimo šalininku. Gretimai Škėmos beliktų gal A. Landsbergis, nors ir daug klasiškesnis. Reikia pripažinti, kad Antano Škėmos psichologiniame priėjime, jo žvelgime į pasaulį modernistinis perpūtimas jaučiamas stipriai. Jis yra kiek eklektinis: sudėtas iš siurrealizmo, Kafkos, egzistencialistų ir kitų naujesnių vėjų. Imant pasaulinės literatūros mastu, kai kurios iš šių apraiškų jau spėjo nueiti ir į istorijos lapus, sakysime, toksai siurrealizmas, su kuriuo Andrė Breton piktino klasikus jau prieš trisdešimt metų.

       Tačiau greta modernistinių vietų “Baltoje drobulėje” randame beveik ištisus skyrius, parašytus realistiniu stiliumi, kartais beveik žurnalistine maniera. Iš čia plaukia knygos nevienodumas nuotaikos ir stiliaus prasme. Yra bandymų literatūroje, kai sąmoningai mėginami panaudoti įvairūs literatūriniai stiliai, betgi visumoje jie turėtų palikti vieną, sulydintą įspūdį. Apie šį veikalą to pasakyti negalėtume. Kai kur jaučiama, kai tiesiog valingai, mechaniškai šokama iš vienos technikos į kitą, iš vienos nuotaikos į kitą, priešingą. Tai gal yra literatūriniai kontrastai, tačiau A. Škėma čia neišvengė savotiškos pozos, netgi teatrališko mosto. Atrodo, tyčia po patetiškos scenos ar vaizdo sviedžiamas ciniškas ir vulgarus paveikslas, lyg nugąsdinti “geros valios žmonėms”. Kadangi tokių scenų ir paveikslų autorius ypač nešykšti, tai jos virsta savotišku metodu, tam tikru sąmoningu nusistatymu, ar įpratimu.

       Ryškiausias tokio įpratimo, tampančio tiesiog štampu, pavyzdys yra seksualinės scenos, kurių autoriaus šioj knygoj itin prikaišiota. Tad po keliasdešimt puslapių iš anksto žinai, kas atsitiks panašioje situacijoje sekančiuose puslapiuose. Reikia pasakyti, kad panašia liga daug kas serga ir dabartinėje amerikiečių literatūroje, net ir žymiau išreklamuoti autoriai. “New York Times” recenzentas, apžvelgdamas paskutinį John O’Haros “From the Terrace” romaną, panašų nusidėvėjimą pavadino “boring absurdity” (N.Y.Times Bsok Review, Nov. 23).

       Šis nuobodulys ir pasikartojimai kitos rūšies scenų yra stambi “Baltos drobulės” spraga. Sakysime, beveik jokių paįvairinimų nėra „Keltuvo“ scenose. Nebent tai galima būtų aiškinti knygos ritmo reikalu. Bet ir tada lauktinas įvairesnis ritminis įspūdis.

       Antanui Škėmai metodu yra virtusios ir tam tikros literatūrines priemonės. Viena iš jų yra aparatas iš kultūros istorijos, iš muzikos, meno, siekiant net urvinio žmogaus dailę, iš tautosakos, raudų, Yra užsiminimų iš Krėvės ir kitų. Pasitaiko vietų, kurios nuskamba herbačiauskiškai. Tokias išvykas jis gausiai panaudoja stilistinėmis priemonėmis, kaip: “Maža moteriškaite pilka suknele, pilkšvais plaukais, pilkom akim ir Baldovinetti madonos veidu” (44 p.). Šitoks metodas, nors jis mums naujas, kitur jau plačiai žinomas. Sakysime, jį seniai randame Jean Giraudoux raštuose.

       “Baltos dobulės” pagrinde autorius pastate Antaną Garšvą, vesdamas jį į išprotėjimą, kuriuo ir baigiama knyga, čia nebandysime analizuoti šio personažo, jo pasaulio ir jo laikysenos gyvenimo akivaizdoje. Yra veikale visos priežastys, visi praeities motyvai, kurie vėliau ar anksčiau turi Garšvą nugramzdinti, tačiau mums čia rūpi paties privedimo literatūrinis išvystymas. Pasilieka įspūdis, kad Antanas Vienuolis savo “Inteligentų palatoje” kažkaip natūraliau ir meistriškiau susidorojo su šia problema. Skirtumas gal tasai, kad Antanas Škėma nesilaiko chronologines įvykių eigos. Tad ir jo personažą galutinoji krizė ištinka tenai, kur nebūtinai galėtume jos laukti. Tektų pažymėti, kad skyrių, net ir pačios knygos užbaigimas, žiūrint iš techniško taško, nėra autoriaus stiprybe.

       Visus galus galan suvedus, kaip sakė kadaise Stasys Anglickis viename savo eilėraštyj, belieka tarti, kad Antano Škėmos romanas yra nevienodas literatūriniu požiūriu ir savo pasakojimo tempu, kuris panašus į tai, ką amerikiečiai kritikai linkę vadinti “pedestrian”. Yra ir ryškių ištryškimų. Vienas iš jų – tai šedevriškas tėvo aprašymas. Gražus plaukimo lenktynių vaizdas Palangoje. Puikiai aprašyta motina. Paskui yra smulkesnių proplėšų, žaibiško ryškumo ir taiklumo. Antanas Škėma ypač taiklus trumpuose apibūdinimuose, išplėštuose iš modernaus pasaulio, iš naujoviško žmogaus, kartais ciniškuose, kartais ironiškuose, kartais suvestuose iš kažkokių siurrealistinių netikėtumų ir kontrastų.

Aidai, 1959 m. sausis

Straipsnio nuoroda:

Augustinas Raginis. Antano Škėmos „Balta drobulė”

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Loreta Mačianskaitė. Antanas Škėma, „Balta drobulė“

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

R. Tamošaitis. Tragiškasis civilizacijos punktyras Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Nesudeginti Žemaitės laiškai

Biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“ parašiusi Aldona Ruseckaitė atskleidė daug rašytojos paslapčių ir dramatiškų gyvenimo vingių, apie kuriuos iš mokyklinės programos nieko nežinota. Daugeliui ji iki šiol buvo tik paprasta kaimo moterėlė su skara, o jos kūryba atrodė visiška atgyvena.

Tačiau Vilniaus mažasis teatras pagal Žemaitės apsakymą „Marti“ neseniai pastatė aktualiai ir šiomis dienomis skambantį spektaklį (rež. Gabrielė Tuminaitė). O su rašytoja A. Ruseckaite kalbėjomės apie Žemaitės gyvenimą, kuris būtų vertas intriguojamo filmo. Pastaruoju metu iš naujo atsigręžus į Žemaitę akivaizdu, kad ji ir jos kūryba iki galo neįvertinta.

Įsigilinusi į Žemaitės gyvenimą, perskaičiusi jos slapčiausius laiškus, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė, Žemaitės literatūrinės premijos laureatė A. Ruseckaitė pažino ją kaip labai stiprią, temperamentingą moterį. Biografiniame romane „Žemaitės paslaptis“ mūsų literatūros klasikė Julija Žymantienė-Žemaitė (1845–1921) suspindi naujomis spalvomis.

Daugiau skaitykite: 

Nesudeginti Žemaitės laiškai


© Lietuvos žinios

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Dalia Satkauskytė. Apie streiką, naujakalbę ir mokslo ekonominę naudą


Galvojau sau, imsiu ir parašysiu apie baisią biurokratinę naujakalbę, su kuria kasdien susiduriame. Bet Lietuvą ištiko mokytojų streikas, o vėliau keliolika mokytojų su profsąjungos vadovu priešakyje atsisakė išeiti iš ŠMM, kol su jais nebus pradėta derėtis. Streikas lyg ir nedidelis, o pagal ŠMM ir Co. manipuliacinę statistiką ir visai menkas. Streikavo, anot socialdarbiečių lyderio Gedimino Kirkilo, tik silpnos mokyklos (tuo metu prieš mano akis gulėjo prie streiko prisijungusių Vilniaus licėjaus mokytojų pareiškimas). Krito Švietimo ir mokslo ministrė, kažkodėl dovanų gavom dar dviejų ministrų galvas. Premjeras mokytojus apkaltino valstybės perversmo rengimu ir galbūt naudojimusi Kremliaus parama tarpininkaujant konservatoriams. Įvyko mokytojų palaikymo akcija „Paskutinis skambutis“, gal net didžiausia vieša protesto manifestacija nepriklausomybės laikotarpiu.

Naujakalbės problemos iš galvos išgaravo, transformavosi į aistringas ir aštrias diskusijas feisbuke su tais, kurie smerkė streikuojančius mokytojus už atsakomybės mokiniams stoką, nusigręžimą nuo tikrųjų vertybių, apeliavo į mokytojo idealizmą ir dvasingumą, kvietė ieškoti gražesnių protesto formų (tarytum kas nors į tokias protesto formas Lietuvoje kreiptų dėmesį). Turiu prisipažinti, kad dvasingumo ar idealizmo argumentai siutina labiausiai, nes siūlo paklusti ir susitaikyti. Neretai jais mėginama pašalinti laisvos diskusijos galimybę.

Pagunda naujakalbės problemą išmainyti į apmąstymus apie mokytojų streiką, jo reikšmę pilietinei savimonei (nė kiek ja neabejoju, nepaisydama visokių politinių prisiplakėlių, kadaise marinusių švietimo sistemą ir gražiai nutaisytais veidais žygiavusių mokytojų palaikymo akcijoje), išlindusią absurdišką valdančiųjų retoriką ar kažką panašaus. Bet apie tai jau prirašyta, kad neišvengiamai kartosiuosi. Arba imsiu rašyti kokį farsą, bet tokių irgi parašyta. Tad giliai įkvėpiau ir nusprendžiau grįžti prie naujakalbės problemos, juo labiau kad ji akivaizdžiai susijusi su dalykais, dėl kurių protestuoja mokytojai. Pinigais, laiku ir pagarba.

Darnus vystymasis, tvarumas, žmogiškieji ištek­liai, proveržis etc. tapo tuščiu skambesiu. Į šiuos burtažodžius tiesiog nebekreipiame dėmesio, biurokratinių popierių grafose padedame pliusiukus ir einame dirbti savo darbų. Tačiau, kai praėjusią savaitę kelias dienas laužydama galvą pildžiau paraišką dėl finansavimo dalyvauti konferencijoje, dėmesį į naujakalbę privalėjau kreipti. Nes atsirado naujų burtažodžių, kurių tiesiog nesupratau. Ką mano pranešimas apie lietuvių poeziją, kurį skaitysiu Prahoje, turi bend­ra su kažin kokiais „produkto stebėsenos rodikliais“ ir „rezultato stebėsenos rodikliais“? Ir kas tas „horizontaliųjų principų laikymasis“, kurį turėsiu užtikrinti? Pasirodo, jei noriu suprasti 19 puslapių naujakalbės šedevrą, neužtenka perskaityti paraiškos pildymo instrukciją šiai poveiklei (kas sugalvojo šį naujadarą?), tenka arba eiti į mokymus, arba kreiptis į apmokytą institucijos vadybininką. Arba skambinėti piktam atsakingam asmeniui, o šis kartais pasiunčia žioplus mokslininkus kuo toliau, pavyzdžiui, į Finansų ministeriją, kuri ir sugalvojo vieną paraiškos formą – nuo milijoninių pramonės iki kelių šimtų eurų vertės „mokslininkų kvalifikacijos kėlimo“. Kita siuntimo kryptis – Europos struktūriniai ir investicijų fondai, griežtai reikalaujantys atsiskaityti ne tik moksliniais pranešimais, išlaidų čekiais, bet ir biurokratiniais burtažodžiais. O gal tai ir yra biurokratinės mašinos esmė: niekas konkrečiai nėra atsakingas, viskas susipainioja ir pražūva sistemos labirintuose.

Pagarbos mokslininkui, pasitikėjimo juo šioje situa­cijoje nėra nė trupučio. Pildydama paraišką, studijuodama visus biurokratinius aplinkraščius sakiau sau, kad gal verčiau per tą laiką kaip nors kitaip būčiau užsidirbusi pinigų, už juos išvažiavusi į konferenciją ir didinusi tyrimų tarptautiškumą, kurio primygtinai reikalaujama. Ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, Lietuva yra antroje vietoje ES pagal švietimo finansavimo dalį, atitenkančią ne ikimokykliniam, ne pradiniam, ne viduriniam ugdymui, ne aukštajam mokslui, o „kitiems reikalams“. Pradėti tvarkyti tuos „kitus reikalus“, kaip jis siūlo, galima kad ir suskaičiuojant, kiek iš tikrųjų mūsų valstybei kainuoja nedidukai mokslininkų projektai, apaugę mokymais, naujomis biurokratinėmis darbo vietomis. Juk kažkas ir pasibaisėtinas paraiškos formas, ir biurokratinę naujakalbę gamina tikrai ne už dyką. Tik nereikia sakyti, jog čia ne mūsų, čia Europos Sąjungos pinigai, čia ne mūsų biurokratinės taisyklės, čia jų. Mūsų laiką tie biurokratizuoti pinigai vagia nepriklausomai nuo prieskyros, vagia patys save. Yra įsisavinami. Panašūs dalykai vyksta ir ŠMM, kur labai skubiai ruošiamasi atnaujinti vidurinio ugdymo programų turinį, mat, kaip viename iš pristatymų buvo pasakyta, „struktūriniai fondai suteikia galimybę realizuoti pokyčius“. Šia naujakalbės formule labai aiškiai pasakyta: svarbu ne programos ir ne ugdymas. Svarbu įsisavinti pinigus.

Straipsnis iš 3671 / 27 žurnalo (2018-12-21)

Dalia Satkauskytė. Apie streiką, naujakalbę ir mokslo ekonominę naudą

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos: