Archyvas

2018.07 archyvas

Pakartotinės sesijos valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino (2018 m.) užduotys

Samprotavimo rašinio užduotys

  1. Koks yra piliečio ir valstybės ryšys? (J. Radvanas, B. Krivickas)
  2. Kur semtis gyvenimo išminties? (K. Donelaitis, V. Mačernis)

 

Literatūrinio rašinio užduotys

  1. Kraštovaizdžių prasmės literatūroje (A. Baranauskas, A. Škėma)
  2.  Idealų siekis literatūroje (Šatrijos Ragana, M. Ivaškevičius)

Keistas Franco Kafkos gyvenimas

Prieš 135 metus, 1883 m. liepos 3-iąją Prahoje gimė vienas savičiausių XX a. rašytojų Francas Kafka (Franz Kafka). Jo kūriniuose vaizduojamas keistas, grėsmės ir baimės kupinas pasaulis, kuriame tikrovė pinasi su fantastika, tragizmas su grotesku, kasdienybė – su vizijomis. Savo kūryboje rašytojas akcentavo susvetimėjimą, neviltį, žmogaus vienišumą ir būties paradoksalumą, ją persmelkia absurdiškumas ir pasaulio baimė. Keistų kūrinių autoriaus gyvenimas taip pat buvo keistas. Ir trumpas. Bet pasigilinus į F.Kafkos biografiją galima suprasti, kaip jo galvoje gimė visi tie neįtikėtini, bauginantys vaizdiniai.

Gimtinę mylėjo ir jos nekentė

Francas Kafka gimė Prahoje, žydų šeimoje. Tautybė F.Kafkai keldavo nemažai problemų – tais laikais Prahoje neretai vykdavo žydų pogromai. „Visą dieną praleidau gatvėse, skęstančiose neapykantoje žydams“, – rašė F.Kafka laiške, teigdamas, kad vienintelis išsigelbėjimas – bėgti iš miesto. Jis svarstė: būtų natūralu palikti vietą, kurioje tavęs taip nekenčia, bet jis liko, savo didvyriškumą prilygindamas didvyriškumui tarakono, kurio niekas negali iškrapštyti iš vonios kambario. Padėtis buvo absurdiška dar ir tuo, kad Čekijos žydas rašė vokiečių kalba, kurios Čekijoje daug kas nekentė. Maža to, F.Kafka net tapo Prahos simboliu – miesto, kurį jis mylėjo, bet kartu tapatino su blogiu, išsunkusiu visas jo jėgas. Kaip rašė vienas iš vokiečių prozininkų jau F.Kafkai mirus, jam pasisekė, kad jis taip anksti mirė nuo tuberkuliozės ir nematė, kaip jo broliai yra varomi į koncentracijos stovyklas, deginami, laidojami gyvi bendruose kapuose.

Statybininkų šalmo „autorius“

Francas visą gyvenimą blaškėsi tarp literatūros ir teisės. Kaip teigė pats, viskas, kas nėra literatūra, jam atrodo visiškai beprasmiška, nenaudinga, tuščia. Bet despotiškas tėvas privertė savo užguitą, visko bijantį sūnų studijuoti teisę ir net įgyti jurisprudencijos daktaro laipsnį. Gavęs puikų išsilavinimą, F.Kafka pradėjo dirbti kukliu draudimo bendrovės klerku. Savo darbo nekentė, bet dirbdamas matė, kokios pavojingos yra darbo sąlygos statybose ir pramonėje, pateikė kai kuriuos siūlymus dėl nelaimingų atsitikimų prevencijos, ir kai kurie jų buvo priimti, konkrečiai – dėl kieto šalmo dėvėjimo darbininkams. Už tai miestas jam įteikė specialų apdovanojimą.

Gėdijosi savo kūno

Nors F.Kafkos senelis buvo mėsininkas, rašytojas tapo vegetaru. Jį gąsdino paskerstų gyvulių kūnai, vien juos pamačius
F.Kafką apimdavo depresija. Kaip rašo tyrinėtojai, Kafkų giminėje visi pasižymėjo dideliu ūgiu. Pasakojama, kad senelis Jakobas Kafka galėjo įsikandęs pakelti miltų maišą. Šioje šeimoje visi buvo aukštaūgiai, net Franco seserys. O jis pats gėdijosi savo aukšto ūgio, dėl kurio jautėsi ne stiprus, o geibus, nerangus ir juokingas. Rašytoją kamavo žemas kraujospūdis, galvos skausmai, migrena, nemiga, jis labai gėdijosi savo kūno.

Bijojo moterų

F.Kafkos santykiai su moterimis buvo daugiau nei keisti. Nežiūrint to, kad įsimylėdavo dažnai, rašytojas moterų bijojo ir iki 26 metų artimų santykių neturėjo. Vėliau jo gyvenime pasirodė Felicija Bauer (Felice Bauer), visiškai negraži mergina, ir apie tai F.Kafka jai pareiškė jau per pirmąjį susitikimą. Per ketverius metus jis dukart piršosi Felicijai. Abu kartus F.Bauer sutiko, bet F.Kafka taip ir nepasiryžo tuoktis. Realus gyvenimas su moterimi jį nelabai traukė, labiau prie širdies jam buvo epistoliarinė romantika. Felicijos Bauer ir Franco Kafkos susirašinėjimas stebina savo jausmingumu, aistra, fantazijomis, todėl daugeliui jaunų merginų jų laiškai buvo įdomesni už patį meilės romaną. Bendraudamas su F.Bauer, Francas parašė nemažai kūrinių. Deja, tokia romantika tenkino tik rašytoją, o Felicija atvirai užsimindavo, kad nori šeimos ir vaikų. Ir vis dėlto santykiai nutrūko ne dėl F.Kafkos neryžtingumo. Rašydamas meilės laiškus F.Bauer, F.Kafka įsimylėjo jos draugę, bet pabandė tai nuslėpti. Viskas baigėsi tuo, kad abi moterys jį iškoneveikė kitiems girdint.

Prieš mirtį pasiryžo vesti

Vesti F.Kafka susiruošė tik sulaukęs 40 metų. Jo išrinktąja tapo 19-metė Dora Diamant, su kuria susipažino kurorte prie Baltijos jūros. Po 3 savaičių jie Berlyne apsigyveno kartu. Paskui Dora su Francu išvyko į Vienos priemiestį, kuriame buvo tuberkuliozės ligoninė, kurioje gydėsi F.Kafka. Jis parašė laišką mylimosios tėvui, maldaudamas kuo greičiau palaiminti jų santuoką. Bet Doros šeima nusprendė, kad 40-metis rašytojas, greitai mirsiantis nuo tuberkuliozės – ne geriausia partija jaunai merginai. Po vienuolikos mėnesių, prabėgusių po pažinties su Dora, rašytojas mirė ant jos rankų. O prieš mirtį F.Kafka visus savo dar neišleistus kūrinius atidavė draugui Maksui Brodui (Max Brod) ir privertė jį prisiekti, kad juos sudegins. Tuose kūriniuose atsispindėjo rašytojo baimė, fobijos ir mėginimai suvaldyti jį kankinusius jausmus. M.Brodas prašymo ne tik neišpildė, bet ir visaip stengėsi prisidėti prie F.Kafkos kūrybinio palikimo leidybos, jį reklamuoti. Taigi didžioji dalis F.Kafkos kūrybos buvo išleista autoriui jau mirus. Prahoje yra F.Kafkos namas muziejus, kuriame surinkti visi jo kūriniai. O kieme pastatytas keistas paminklas – dviejų besišlapinančių vyrų figūros…

Visas straipsnis:

Keistas Franco Kafkos gyvenimas

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Apmąstymai po VBE taisymų

Elžbieta Banytė

Čia bus toks keistas įrašas. Iš pradžių svarsčiau jį pasilikti privatų, bet vėliau pagalvojau, kad gal kitiems bus įdomu. Bet kuriuo atveju – tokiu būdu tiesiog bandysiu susidėlioti mintis. Dėl to čia bus visko daug ir viskas padrikai. Nemanau, kad labai konstruktyvus šitas įrašas, bet ką gi.

Tai va, taisiau aš tuos rašinius apeliacinėj komisijoj. Darbas nelengvas. Nuo 8 iki 17 kasdien. Aktyviausią dieną perskaičiau ir įvertinau 23 darbus. Dar kelis perskaičiau ir pasakiau nuomonę, nes buvo sudėtingi.

Dabar – kai vyksta tas procesas. Šiaip gana civilizuotai, nors tai netrukdė visam tam absurdui manęs vest iš proto. Visų pirma, aklai ištaisomos netaisytos darbų kopijos. Tai daro mokytojos trečiame UPC aukšte. Jeigu tarp kopijos įvertinimo ir originalo įvertinimo yra bent vieno taško skirtumas, ir ištaisyta kopija, ir originalas keliauja į antrą aukštą, kur vienoje patalpoje sėdi mokslininkai ir mokytojai. Mokslininkai perskaito darbą ir siūlo turinio įvertinimą, o mokytojos taiso stilių ir gramatiką. Bet kokiu atveju galutinis sprendimas turi būti priimtas abipusiu susitarimu: aš norėjau kelis darbus įvertinti visiškai kitaip negu galiausiai buvo nutarta. Kai jau visiškai nebesusikalbėdavome, nešdavome darbus pirmininkei (mokytojai ekspertei) ir sprendimas iš esmės būdavo jos. Žinoma, diskutuojant galima būdavo rasti kokį nors kompromisinį variantą.

Kalbant apie darbų vertinimą, verta pradėti nuo to, kad dauguma darbų buvo siaubingi. Aš neperdedu – siaubingi. Apeliacijas parašė maždaug 500 neišlaikiusių. Ir dar krūva išlaikiusių ant ribos (gavusių, tarkim, 21 balą). Tokiuose darbuose dažniausiai blogai iš esmės viskas – skystas argumentavimas, gausybė klaidų, klaikus stilius. Reikia kelis kartus skaityti tokį rašinį vien tam, kad dėl tos klaikios formos suprastum, kas norėta pasakyti. (Konfidencialumo sutartis neleidžia cituoti, bet gal niekas nepaduos į teismą, jeigu pasakysiu, kad viename rašinyje Sizifo darbas buvo supainiotas su sifilio darbu. Garšva atlieka sifilio darbą. O ką, nežinojot?) Pridėkime dar klaikų raštą, kur net nepasistengta parašyti bent kiek įskaitomiau. (Suprantu, idiotiška vien tai, kad reikia XXI a. rašyti ranka, kad negalima kompiuteriu. Mano raštas dabar, kai ranka beveik nerašau apie 10 metų, yra dar baisesnis negu tų vaikų. Nu bet velnias, reikia visgi galvot apie tuos, kurie skaitys. Tai ir yra tolerancija, tai ir yra empatija.) Kitaip tariant – praėjusią savaitę iš esmės prikėlinėjom lavonus. Kad gautų 32, ne 24. Kad neišlaikęs išlaikytų. Ir t. t.

Iš kur atsiranda toks kiekis tokių klaikių darbų? Egzaminas gali tiesiog nepasisekti. Gali iš vakaro užsiryt paslaugios tetulės paduoto Xanaxo. Gali sirgti. Niekas jau nekalba apie nelaimes šeimoje. Gali tiesiog palūžti iš streso. Nežinau, ar pati neprirašyčiau panašaus briedo po šitokio tų prakeiktų egzų sureikšminimo.

Dar šitie baisuokliai ateina iš to, kad mokyklose vyksta belekas. Dėl mokytojų kompetencijos. Iš to, kad darbai iš visos Lietuvos – įdomu, koks kiekis tų vaikų savo laiku valgė nemokamus pietus? Taip, aš čia socialinės aplinkos kortas metu. Nes jos labai svarbios. Jeigu niekas namuose neakcentavo išsilavinimo svarbos, vaikas nematė skaitančių ar apie ką nors protingiau diskutuojančių tėvų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesimokė, o mokykla, kad turėtų “krepšelių”, visus laiko ir net nebando palikti antriems metams arba pasiūlyti išeiti kitur, mokytojai nenori rautis ant tėvų, tai ar stebina žemas lygis?

Švietimui labai svarbios socialinės sąlygos. Turbūt nereikia kartot, kokio baisumo mūsų socialinė atskirtis. Tai va, tokio pat baisumo ir rašiniai. Lygiai kaip ir akivaizdu, kad geras švietimas ją padėtų mažinti. Circulo viciosos. Čia siūlyčiau investuot į mokyklinius autobusiukus ir vežt vaikus į dideles miestų ar miestelių mokyklas, o ne laikyt galudienes vargdienių ir šiaip visokių pažemintųjų ir nuskriaustųjų mokyklas, kur vaikai ateina pavalgyt ir pabėgt nuo girtaujančių tėvų. Tai esminių problemų neišspręstų, bet, manau, prisidėtų. O dar – neįsivaizduoju, ko galima išmokti, jeigu nei mokykloje, nei šeimoje nėra saugumo. Čia ja ir teoriškai pagal Maslow piramidę nebeįmanoma. Man žiauriai gaila tokių vaikų. Ir nežinau, kuo galėčiau padėti.

Kita baisiųjų darbų grupė yra aiškūs dislektikai, disgrafikai arba autizmo spektrui priklausantys. Mokiau jų pakankamai, kad atpažinčiau klaidas, specifišką rašyseną ir kt. Šitų man gaila labiausiai, nes jiems galima būtų padėti visiškai nesunkiai. Sistema tai leidžia: tiesiog vertintojas kartu su darbu gauna išrašą, kur pasakyta, kokių klaidų nežymėti. Jiems pridedama laiko. Bėda – kad vis dar vengiama siųsti vaikus į psichologinę pedagoginę tarnybą (toliau – PPT). O kad būtų suteikiamos kitokios sąlygos 10 arba 12 kl., reikia praeiti visas tos įstaigos procedūras. Reikia būti užsiregistravusiam iki 8 klasės. Ir t.t.

Kodėl vengiama? Nes tėvai jautriai reaguoja, kai mokytojai tai pasiūlo. Nes patys mokytojai nesiūlo (neabejoju, kad kaimuose net nesvarstoma apie tokią galimybę – ten gi sustingusio laiko kasyklos, pritaikant Parulskio apysakos pavadinimą). O ant tėvų niekas nenori rautis. Niekas niekada. Galų gale, net jeigu pasakai, jie dažnai atsisako. Patys vaikai sukelia isterikas: “Į man žiūri kaip į durnių!!!” Nekas su mūsų požiūriu į psichinę sveikatą. Nieko čia naujo. Juokingiausia tai, kad nei disgrafija, nei disleksija, nei autizmo spektras neturi jokio ryšio su psichinėm ligom ar kokiais ten asmenybės sutrikimais. Nu jokio absoliučiai. Ir šitos problemos išsprendžiamos – tiesiog reikia truputį kitaip dirbti ir leisti naudotis atramine medžiaga. Tai nėra sudėtinga. Patikėkit.

Kita vertus, aš puikiai suprantu, kad kai kurie tėvai sistemos akivaizdoj jaučiasi bejėgiai. Jie mato, kad jų vaikai neišmokomi. Jie nebūtinai gauna būtiną informaciją mokykloje. Jie mato, kad niekas negerėja, viskas kasmet prastėja. Tai tikrai gali susisukti į didžiulį nevilties ir apatijos (arba isteriško cypimo) gumulą. Čia juk nuo visko priklauso – nuo to, koks vaikas, kokie mokytojai, kokie tėvai, kokia mokyklos administracijos politika. Sudėtingi dalykai. O abiturientų tėvų man visada gaila, nes jie tikrai emociškai laiko egzaminus kartu. Maniškiai turbūt jaudinosi labiau negu aš. Nors tai neduoda jokio pagrindo pateisinti kai kurių supermamyčių cypavimo apie jų aukselių genialumą ir nuolatinio varymo net ant labai labai gerų mokytojų. (Beje, už prieš tai buvusį sakinį per egzą man įpieštų riebią stiliaus klaidą – ne dėl “supermamyčių cypavimų”, o dėl “neduoda pagrindo”.)

Bet pagrindinė rašinių baisumo priežastis visgi ta, kad žmonės tikisi samprotavimo rašiny parašyt bet kokias banalybes ir praslyst, todėl neskaito ir nesimoko. Tai jų pasirinkimas. Samprotavimo rašinį išties galima parašyt ir išlaikyt egzaminą (gaut, be abejo, nedaug balų) neperskaičius nei vieno kūrinio. Jeigu žmogui neįdomu ir jam pakanka išlaikyti, kodėl ne?

Evoliucija davė mums nuostabų dalyką – tingulį. Tai yra energijos tapymas: jeigu gali nedaryt, nedarai ir taupai energiją. Taip žmonės išgyvendavo daug atšiauresnėmis sąlygomis negu dabar. Ir štai – kai išgyvenimo klausimasTodėl visas tas klyksmas, kaip lietuvių literatūra galynėjasi su visuotine, skamba dar kvailiau: “Literatūros konspektas abiturientui” seniai užėmė Biliūno ir Krėvės tekstų vietą. Yra tokia knyga “How to Talk About Books You Haven’t Read“. Mūsiškiai dvyliktokai turbūt parašytų išsamesnę.

Kodėl vaikai neskaito? Nes ir šiaip žmonės ilgus tekstus vis sunkiau skaito; nes programa daugiau negu baisi, ir, kad ir kaip retoriškai gražiai kalbėtų jos apologetai, jokios emigracijos tokia nesustabysi anei darbo santykius pakeisi. Nes programoj labai daug tekstų, kurie dėl kiekio analizuojami labai paviršutiniškai, o kai aptarimas žemo lygio, natūraliai kyla pagunda neskaityti, nes neverta. Galų gale dėl to paties samprotavimo rašinio egzamine, kuriam skaityti ir nereikia. Dar pridėkite neskaitančius tėvus (jų nesmerkiu, žmogus turi teisę rinktis, kaip leisti savo laisvalaikį, galų gale, jie iš dalies irgi yra savo aplinkos produktai) ir per amžius susiformavusį neigiamą požiūrį į mokyklinę (o kadangi skaitomi beveik vien lietuviai, tai į lietuvių) literatūrą.

Išties niekas, o niekas nepadarė tokios žalos lietuvių literatūrai kaip mokyklinis jos darkymas autokratiškų mokytojų rankomis ir egzaminų šabloninėmis frazėmis; jeigu priklausyčiau Rašytojų sąjungai, rašyčiau kokią nors rezoliuciją apie tai. Kaip manot, kodėl lietuvių autorių tiražai tokie maži, išskyrus keletą atvejų? Tikrai ne dėl to (arba, blogesniais atvejais, nes literatūros lauke irgi yra visko, ne vien dėl to), kad ten kažkokie nevykėliai rašo. Reikėtų sociologinio tyrimo, bet įtariu, kad didžioji dalis mūsų visuomenės mieliau rinktųsi autoriaus nelietuviška pavarde knygą, jeigu nieko apie prieš tai nebūtų girdėję apie tuos autorius.

Man rodos, šiaip viskas čia gana paprasta: jokia programa, joks egzaminas ir jokie “švietimo ekspertai” negali paskatinti vaikų skaityti. Paskatinti gali šeima, draugai ir kažkiek mokytojas, bibliotekininkas ar kitas šviesus ir vaiką suprantantis suaugęs. Lygiai taip pat jie gali ir atgrasinti. Galų gale, man niekada nepatiko piešti, bet visada patiko skaityti. Todėl nematau didelės tragedijos, kai vaikas nėra knygų žiurkė – bet tokiu atveju jam tiesiog neįdomu ir jis tiesiog kamuosis iki pat 12 kl. Skambės žiauriai, bet ką padarysi. Visi su kažkuo kamuojamės. Tas klykavimas, kad mokslas turi teikti vien džiaugsmą, yra utopiškas: niekada visiems nepatiks literatūra. Niekada 100 porc. mokinių nepatiks matematika. Ir čia nieko nepakeisi: arba vaikas atras save kaip skaitytoją, arba ne.

Galima padėti atrasti, bet nieko per prievartą neįgrūsi, nes spjaus. Turiu daug mažai skaitančių arba beveik neskaitančių grožinės literatūros draugų. Jie gyvena puikiai, yra šaunūs ir žmogišką išmintį dabar gauna kitaip. Štai ir viskas. (Žinoma, tai nereiškia, kad galime nesimokyti literatūros ar matematikos, netgi priešingai – reikia save lavinti ir tose vietose, kur sunku. Gal tai net vertingiausia, nes labiausiai praplečia akiratį. Dabar labai džiaugiuosi biochemine klase licėjuj, nors kai mokiausi, visaip atrodė. Skamba banaliai, žinau.)

Be to, mokytojai. Ak, mokytojai. Visokių yra, visokių reikia (arba nelabai), čia ir baigiu. Jokiais būdais nenoriu juodint savo pačios profesijos (tai būtų idiotiška ir amoralu) ir sakyt, kad mokytojai blogai dirba. Visų pirma, apibendrinti teiginiai retai teisingi, o šis išvis nonsensiškas. Bet tikrai yra visko. Ir visaip. Vis planuoju parašyt kokį tekstą apie padėtį mokyklose, apie visas nesąmones, kiek prisižiūriu. Mokytojai ten tikrai ne kalčiausi. Nors vėlgi – visokių yra. Bet dabar tokių rašinių mažiausiai reikia, jie būtų žalingi. Jau gana vertinimo patirties. Mokytojų kompanijose dabar jau būnu retai, todėl patirtis savotiška. Rodos, protingas žmogus, bet atsipalaidavęs paleidžia frazę (citatos iš galvos): “Reikia futbole palaikyt Belgiją, nes joje mažiau juodaodžių imigrantų.” Arba: “Tie, kurie rašo paprastai ir raštingai, visada laimi prieš kūrybiškuosius, ir tai yra teisinga.” Arba: “Man daug smagiau ištempti silpną darbą negu knistis ties tais neva protingais.” Arba: “Aš Lietuvoj gyvenu, todėl skaitau lietuviškai – “cocacola”, o ne “kokakola”, nes taip parašyta, o aš Lietuvoj gyvenu ir skaitau, kaip lietuviškai parašyta, va.”

Man plaukai piestu stojosi nuo to buitinio nacionalizmo, bet kitiems atrodau įžūli liberastė, tai gal viskas čia ir nieko. Juolab kad porą kartų pavargusi pati riebiai nusišnekėjau. Tai nieko nekaltinu. Šiaip jos visos tikrai turi didžiulę patirtį ir apie tuos egzaminus tikrai išmano, o ir šiaip nėra kažkokie piktybiški žmonės – netgi, sakyčiau, labai geranoriški, tiesiog pagal savo supratimą. O mūsų supratimai gali skirtis. Niekas nedraudžia skaityt “cocacola” ir sirgt už komandą be juodaodžių. Kad man nepatiko, tai jau mano problemos ir alergijos. Čia kartų konflikto klausimai. Jie amžini. Tiesiog įsivaizduoju, kaip vaikai į tokius pasisakymus reaguoja. Dabar galvoju – gal tolerantiškaiu negu aš?..

Kalbant apie likusias priežastis – didelės dalies mokinių žinios nekokios daugelyje disciplinų. Mūsų visuomenė nemato išsilavinimo svarbos: pradedant nuo viršūnėlių ir baigiant paprastais paprastus darbus dirbančiais tėvais. Vėlgi tame yra daug ir labai šviesių išimčių. Bet bendras politinis ir socialinis fonas yra nelabai intelektualus ar kultūringas. Dėl to, matyt, buvo galima lengva ranka iš programų išbraukt sudėtingenius matematinius įrodymus – o kai vaikai nesimoko nieko įrodinėt, tai ir argumentavimas košmariškas. Jie daro tai, ko iš jų reikalaujama. Jeigu nėra programoj, tai negi mokysis kažkokių abstraktų papildomai? Olimpiadininkai mokosi, bet jie – atskira kasta. (Beje, jie ta kasta, kuri nukenčia per lietuvių kalbos egzaminą labiausiai. Jų ir gaila labiausiai, nes niekas jų netempia.) O ir matematikos mokytojai, sako, tam neparuošti. Todėl neverta stebėtis: kartais skaitant susidarydavo įspūdis, kad žmogus net nesuvokia, kas yra argumentas. Jeigu taip šeštokas parašytų, sakytum, kad mažas vaikas ir kad išmoks. Nu bet dvyliktoj klasėj… Šakės.

Grįžtant prie vertinimo proceso ir miruolių rašinių. Tebūnie skaityt ir bandyt ištempt iki išlaikyti reikalingų 30 taškų – kilnus darbas, bet visiškai nenaudingas. Mes galim pakeisti įvertinimą, bet nepakeisim to, kad tas žmogus dalyko tiesiog tragiškai nemoka. Ir viskas. Nors buvo pora atvejų, kai baisūs balai buvo dėl neadekvataus turinio įvertinimo. Bet čia dažniausiai eina kalba apie aukštesnį lygį – kad žmogus gaus ne, pvz., 60, o 80. Ir tokių tikrai nebuvo daug. Dažniausiai skirtumas yra apie 8-15 balų.

Toks didelis jis yra todėl, kad turinio taškai idiotiškai dvigubinami. Užuot kaip užsienio sistemose palikus intervalą pačiam nuspręsti, link kurio balo labiau tempiama, dabar už temos supratimą gali rašyti 7, 6, 5 ir t.t. taškus, kurie galiausiai dauginai iš dviejų. Tai jeigu parašai 5 iš 7, iš tiesų atimi ne du, o keturis taškus galutiniame įvertinime. Priklausomai nuo bendro taškų skaičiaus, aukštesniame lygyje tai gali būti 7 balų klausimas, nes taškai į balus konvertuojami pagal labai mandrą kreivę.

Skaitykite daugiau:

Apmąstymai po VBE taisymų

 

Pakartotinės sesijos mokyklinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino (2018 m.) užduotys

 Samprotavimo rašinio temos: 1. Kas darbui suteikia prasmę? 2. Kodėl svarbu siekti svajonės? Literatūrinio rašinio temos: 1. Žmogaus didybė ir menkumas literatūros kūriniuose 2. Kuo stiprios moterys lietuvių literatūros kūriniuose?  

Janinai Degutytei – 90

Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengta virtuali paroda Aš atėjau aiškiaregės akim aprėpti pasaulį supažindina su poetės Janinos Degutytės (1928–1990) gyvenimo fragmentais.
Virtuali paroda:

Janinai Degutytei – 90

 

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos:

Apsaugota: Gyvybės vertė literatūroje

2018.07.03 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Apsaugota: Ką gali vienas žmogus?

2018.07.03 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

Vietoje Lietuvos Edukologijos universiteto nekrologo: „Likimo ironija“

Edukologijos universitetas – seniausia pedagogus rengianti aukštoji mokykla, įkurta Prezidento Antano Smetonos iniciatyva 1935 metais, užbaigia savo savarankišką egzistavimą ir kaip Švietimo akademija prisijungia prie Vytauto Didžiojo universiteto.

Išgyveno okupantus

Likimo ironija. Universitetą, kaip savarankišką aukštąją mokyklą, uždaro ne nacių, ne sovietų okupantai, o nepriklausomos Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija.

Universitetas, ankstesnysis Pedagoginis institutas, nuosekliai vykdė jam patikėtas užduotis – ugdė kultūros skleidėjus, tautos dvasios įkvėpėjus.

Okupacijų metai nenutraukė instituto veiklos. Pedagoginio instituto auklėtiniai įnešė svarų indėlį ir į pokario metų Lietuvos laisvės kovų sąjūdį. Žinomi vardai Adolfo Ramanausko-Vanago, Siksto Varnelio, Rajos Butlerytės-Jasaitienės, kuri išvyko į Sibirą paskui vyrą-tremtinį ir ten 1991 metais susidegino, protestuodama prieš sovietų desantininkų veiksmus Lietuvoje.

Tie vardai liudija šios aukštosios mokyklos tautinės dvasios gyvybingumą.

Sovietiniais metais dalis dėstytojų buvo ištremti, tačiau likę rėmėsi Vakarų ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio moksline ir metodine literatūra, vengė paskaitų ideologizavimo. 1949 metais dėstytojas P. Mikotaitis bene pirmasis pokario metais viešai ir garsiai pareiškė, kad lietuvių kalbai gresia pavojus „tapti nulietuvinta, nugryninta ir suslavinta“.

Universitetas paruošė virš 70 tūkstančių pedagogų. Kada nors Lietuvos mokytojui bus pastatytas paminklas, nes labiau pasišventusių ir kantrių pedagogų pasaulyje nėra.

Skaitykite daugiau: 

Vietoje Lietuvos Edukologijos universiteto nekrologo: „Likimo ironija“

 

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Informacija apie valstybinių brandos egzaminų rezultatų skelbimą

Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino rezultatus planuojama skelbti liepos 3–4 dienomis.

NEC informacija

Kategorijos: Skelbimai Žymos: ,

Apie etatinį darbo apmokėjimą, klasės krepšelį ir kitas švietimo aktualijas

Gintaras Steponavičius

Gerų Jums atostogų, mokytojai ir švietimo vadovai, sako valdantieji, Seimo sesijos pabaigą vainikuodami keliomis „dovanėlėmis“ mokytojams, mokykloms ir visam švietimui. Bendrų opozicijos pastangų nepakako sustabdyti volo, kuriuo jau rugsėjo mėnesį važiuos per švietimo įstaigas. Nepritarta ir mūsų siūlymui atidėti įgyvendinimo metams ar bent pusmečiui.

Nepaisyta argumentų, nuogąstavimų apie tai, kad toks pasirinktas etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis, koks jis buvo pateiktas Seimui, demotyvuos didelėse klasėse dirbančius mokytojus, atvers kelią per nekontaktines valandas prisodrinti etatus įvairiomis, su švietimu nesusijusiomis, veiklomis, paliks už borto pagalbos specialistus ir darželių auklėtojus.

Nepagarba mokytojams rodoma tokius sisteminius pakeitimus pateikus birželio mėnesį, kai mokyklos jau išėjo atostogų, o įstatymus įgyvendinantys smulkesni sprendimai dar nepriimti.

Nepelnytai diskusijų nuošalyje liko ir klasės krepšelio įvedimas. Pati tvarka taip pat dar po septyniais užraktais, o pagal naują finansavimo sistemą gyvens visas bendrasis ir ikimokyklinis ugdymas nuo š. m. rugsėjo 1 d..

Nepaisant, kad Suomija, Švedija ir kitos kokybišką švietimą turinčios valstybės sėkmingai taiko mokinio krepšelio modelį, nepaisant, kad autoritetingos tarptautinės organizacijos nerekomenduoja įvesti klasės krepšelio ir net nepaisant, kad bandomasis projektas 5 savivaldybėse parodė, kad klasės krepšelis neskatina kokybės ir efektyvaus lėšų naudojimo, žingsnis žengtas. Nepaisoma nei logikos, nei argumentų, kad problema yra ne mokinio krepšelis, o jo dydis.

Štai video, kuriame detaliau išdėstau argumentus, kodėl klasės krepšelio įvedimas yra blogas sprendimas:

#LiūdnaDienaLietuvosŠvietimui #antikokybė

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: