Archyvas

Kategorijos ‘Laisvalaikiui’ archyvas

Arūnas Šileris. Nežudykite strazdo giesmininko

Prieš 20 metų pradėjus vertėjauti žodžiu, profesinis kelias atvedė į Ugdymo plėtotės centrą. Švarko, kurį vos po studijų įsigijau pirmojo užsakymo proga, vidinėje kišenėje – trys tušinukai, rankoje – pora bloknotų, širdy – daug noro, veide – nepasitikėjimą maskuojanti šypsena. Man regis, būtent ten vienus iš pirmųjų kartų išgirdau švietimo burtažodžius: „kompetencijos“, „imtys“, „formuojamasis vertinimas“ ir pan. Kažin kur virš jų pleveno sunkiai suprantamas, bet labai reikalingas, naudingas ir išganingas „ugdymo turinys“, o paprastai sakant – tai, ko mokėmės mes, mokosi ir mokysis mūsų vaikai. Ir jeigu šitą tekstą nagrinėtumėt per pamokas, tai jau irgi būtų ugdymo turinio gabaliukas.

Sunku apsakyti, kaip pagarbiai žiūrėjau į žmones, kurie ne tik paaiškino, kas tas curriculum, bet ir realiai žinojo apie jo kūrimą, na, o jei dar nežinojo, tai jau tuoj tuoj turėjo sužinoti. Padėjo jiems visokie dumbldorai iš anglijų ir škotijų, Harvardo (!) profesoriai buvo atvažiavę. Ir turėjom mes tas paslaptis perkąsti, o mūsų vaikai laimingi, geri ir puikūs tapti, bet dabar, po visų šitų metų, iš paprastos „ugdymo turinio“ kaitos liko tik burtažodžiai. „Slinktys“ jau prasidėjo, o mokinių ūgtį ištiko stingtis ir paprastas turinys jau nebetinka. Reikia skaitmeninio. Truputis „stangos“, 7 milijonai tik šiūkšt viršun ir turėtų ištikti stebuklas. Tai apie milijonus manęs neklauskit, o apie turinį (literatūros) ir skaitmeną šiuokart ir pakalbėkime.

Savo trylikametį 2013 m. teko išleisti mokytis į Belgiją. Pasižadėjau stengtis, kad gimtosios kalbos jis neapleistų, augtų mūsų kultūros syvais pamaitintas, siurbtų ją iš prigimtinių gelmenų (girdėjau tokią frazę vienoje konferencijoje), būtų geras, doras, šaliai ir tautai ištikimas ir, aišku, visą mokyklinį literatūros kursą nuotoliniu būdu mokytųsi kruopščiai, atsakingai. Gal tai, ką čia surašiau, ir dvelkia autoironija, tačiau, patikėkit, greičiausiai čia tik būdas sumenkinti visas nuoširdžias pastangas, įdėtas siekiant užauginti tikrą lietuvį. Ir net ne pilietį, o kuo tikriausią patriotą. Juk lankėm piliakalnius, pilkapius ir šventas vietas, grėbėm lapus nuo partizanų kapų, o seneliams per kažin kokį laikiną sąmonės aptemimą nušnekėjus apie „banditus“ ir „savus, šaudžiusius į savus“, pritaikėm „laikiną teisių ribojimą“, nes negalima pilt srutų ten, kur auga mūsų gražių ir šviesių minčių sodas. Literatūros mokymasis, tikėjau, gal kiek palengvins šią užduotį… Juk vis tiek – mūsų, vis tiek – apie mus.

Pirmi nuotolinio mokymosi metai ėjo ir praėjo: per daug nelindau, nesikišau, bet, matyt, turėjau nujaust, kodėl pokalbiui pasisukus apie literatūros kursą, kitame skaipo laido gale vis dažniau išgirsdavau, kad ant stalo jau aušta blynai arba „tuoj tuoj“ reikės persijungti pokalbio su seneliais. Dar po gero pusmečio supratau, kad anksčiau po 40 knygų per metus skaičiusio vaiko susidomėjimą mokykline literatūra galiu padidinti tik davęs lazdų „per kombinezoną“ jo artimiausio vizito į Lietuvą laikotarpiu. Tai taip ir pasakiau: gal, vaikeli, nebvark, „neįtraukus“ tas ugdymo turinys ir ne tavo tai kaltė.

Neįtraukumą gal dar atleisčiau. Kada jau jis buvo labai įtraukus? Bet kaskart prisiminęs epizodą iš dabartinių dešimtokų programos suglumstu nuo tos tiesmukos indoktrinacijos, kuria jis persmelktas. Kai kas sakytų: juk taip patriotiškai „sukaltas“, kūriniai, uch, kokie atrinkti. Džiaugtumeisi. Periklio laidotuvių kalba, Horacijus ir t. t., ir visos jos tokios pakilios, vis pridedant žodelį kitą apie tai, kokia šlovė didvyrių laukia aname pasaulyje, kaip jų visi gedės, mylės ir kokie jie brangūs bus. Ir, žinote, mane suima siutas…

Dabar antra nakties, netoliese manęs snaudžia mano dvimetis birbyziukas, berniukas, kurio kulnelį paglostęs galiu apsiverkti, ir aš suprantu, kad turinio kūrėjams jis tik mėsos gabaliukas, kurį prifarširavus žodžių apie Tėvynės meilę, galima išstumti į priekines gretas ir už kadro kalbėti ką nors apie mūsų žemelę, „gausiai palaistytą didžiavyrių krauju“, „prigimtinius gelmenis“ ir panašius dalykus. Kitaip negaliu pavadinti „turinio“, kuriame tiek mirties ir aukos panegirikos, o apie karo – tikro žmogiškai žaliagličiamėsiškai baisaus karo kasdienybę ir realybę – nė žodžio. Apie nutrauktas kojas ir galvas, apie karį, apžiūrinėjantį išsivertusius savo paties vidurius, – nė žodžio. Kad bent Kazio Bradūno eilutė iš „Krauju krikštyti“ būtų. Kur tau. Turinys šitas skirtas kažkokiam statistiniam vienetui, be vardo ir be veido, be akių ir be šypsenos. Ir skirtas jis ne laisvam žmogui auginti, o pastumdėliui, kuriam galima sakyti tik pusę tiesos, pabarstyti literatūrinio kombikormo apie garbę ir šlovę, o tą dalį, kur apie tamsą ir kraują, kišt kuo giliau. Ir kam čia ta refleksija, kritinis mąstymas? Kam?

Apie literatūrinį kombikormą užsiminiau neatsitiktinai. Mokykloje mūsų viščiukai gauna „tik tai, kas geriausia“. Trupinukas to, trupinukas ano, ištraukėlė šen, ištraukėlė ten – viskas subalansuota, sudozuota, lentynosna sudėliota, tautiškai ir ideologiškai tarsi vertinga. Tik gal tada jau nebesakykim, kad ugdom, sakykim – indoktrinuojam, nes meilės tame turinyje nėra. Meilės knygai ir skaitymui tai tikrai, nes sudėtinga kaip nors kitaip pavadinti „turinį“, per kurį gali šokčioti skaitydamas vien vadovėlio ištraukas. Knygų skaityti veik nebereikia, vadinasi, ir gilintis, patirti, išgyventi. Juk viską galima pasigūglinti, o keliolika klišių išmokęs egzamine irgi nebeprapulsi: „Maironis – didysis lietuvių tautos dainius“; „Lietuvis nuo seno vertino gamtos grožį.“ Taip ir straksim per lūžtantį ledą naiviai tikėdami, kad krantą pasieksime saugiai, o pokalbiai apie politiką nesibaigs pokalbiais apie gyvulininkystę.

Ne ką kitą, o plonytį ledo sluoksnio pjūvį primena ir mūsų 15-mečių pasiekimus EBPO PISA tyrimuose iliustruojantis grafikas. Įsivaizduokite horizontalią liniją. Nepersitempkite. To pakaks. Ką tik išvydote mūsų pasiekimus apibendrinantį keliolikos metų literatūrinio raštingumo „vektorių“. Kaimynų lenkų, estų ir net rusų rezultatai šauna į viršų, o mūsuose ramu. Taip tolygu. Kaskart po rezultatų paviešinimo išgirstam apie ketinimus „pasivyti ir pralenkti“, bet pavarčius planus paaiškėtų, kad jau seniai turėjome tai padaryti. Realybėje galime tik dėtis širdin tarnautojos dar iš Dainiaus Pavalkio laikų ŠMM žodžius: „(…) rašant priemones negalvota, kiek tam prireiks pinigų: pasitelkus aukštąsias mokyklas, mokslo institutus, menininkus, tėvus bandyta rasti konkrečias priemones situacijai gerinti, (…) daug galima padaryti ir be pinigų.“1 Sveikinu atvykus į puikų naują pasaulį. Čia mintama šventąja dvasia. Bet kažin kodėl skaitant šiuos žodžius konvulsiškai trūkteli skrandis ir parūgštėja burnoje?

Kaip veikia „šventosios dvasios dieta“, sužinojau pasidomėjęs, kiek pinigų mokyklos skiria grožinei literatūrai įsigyti. Nutirpau išgirdęs tai, kas, pasirodo, jau seniai yra vieša paslaptis. Didelėje mokykloje grožinei literatūrai skiriama suma gali siekti 100–200 eurų per metus, bet įprastai sukasi apie keliasdešimt, kartais apie nulį. Dažniausiai ši žinia palydima atsidūsėjimu ir vienu iš kelių paaiškinimų: viską suryja vadovėliai, įsigyjam, jei metų pabaigoje lieka pinigėlių. Prie kavos domaujuosi: tai gal, sakau, geriau ne tuos vadovėlius pirkt, bet „tikras“ knygas? Už vadovėlio komplekto kainą išeitų 4–5 programinės, o „iš antrų rankų“ paieškojus, tai gal ir didesnė dalis visų tų – reikalingiausių. Baikit, sako, niekas jums nemokys be vadovėlių. Prikandu lūpą ir grįždamas namo visą kelią galvoju: tai kaip tie mokiniai Icchoką Merą ar Williamą Goldingą gali suprasti pagal vadovėlines nuotrupas? Ką daryt, jei „pinigėlių“ nėra, be vadovėlių neišeina, o literatūros vadovėliuose literatūrai vietos beveik neliko?

Gal tuomet išgelbės „skaitmena“? Bet kaip? Popierinė knyga Lietuvoje yra tiek romantizuota, kad tai pradeda kenkti pačiam skaitymui. Pageidautina, kad knyga būtų „tikra“, skaitoma jaukiai susisupus į pledą, su puodeliu arbatos prie židinio ir girdint verčiamų lapų šiugždesį. Sergėk Dieve, nuo skaitymo planšetiniame kompiuteryje ar mobiliajame telefone (nekvepia!), nes, anot Kristinos Sabaliauskaitės, kavą geriau gerti ne iš popierinio, o iš porcelianinio puodelio, arba, kaip sakė a. a. Leonidas Donskis, niekas nepakeis „jaukaus vinilinės plokštelės traškesio“. Keista, kad į pirmą vietą iškėlus estetinius ir juslinius fizinės knygos privalumus, nejučia brėžiama riba. Lygis ir nelygis. Fiodorą Dostojevskį, Antaną Škėmą ar Ernestą Heming­way’ų skaitai telefone? Nelygis. Nes ne prie židinio ir be kavos iš porcelianinio puodelio. Tik vargu ar toks skaitymo elitizavimas didina jo patrauklumą?

Teikti pirmenybę tam tikrai knygos formai savaime nėra blogai, tačiau mūsų švietimo sistemoje tai tampa kognityvnio disonanso šaltiniu. Viena vertus, valstybė nepajėgi investuoti keliasdešimt milijonų ir aprūpinti popierinėmis knygomis, kita vertus, į skaitmeną vis dar šnairuojama įtariai. Norima pokyčių, bet nenorima keistis. Todėl jau nebestebina, kad mokyklos vizijose ir misijose prirašo lozungų apie ugdymą XXI a. amžiui, bet atsisako pripažinti faktą – pasaulis keičiasi. Jau pasikeitė. Prie mobiliųjų programėlių greičio ir patogumo pripratintas mokinys visko nori čia ir dabar. Spaudi – gauni. Skaitai arba ne. Nūdienos paaugliui net vertingą ir įdomią knygą įsiūlyti sunku, o mes norime susukti jį į pledą ir padėti patirti „lėto skaitymo malonumą“. Paaugliai jums ir atsakytų: „Sėkmytės!“ Todėl norisi imtis už galvos išgirdus kai kurių direktorių ir bibliotekininkų pasakymus: kam reiks, tas ir į centrinę biblioteką nuvažiuos. Arba svarstymus apie „britų mokslininkų“ tyrimą, atskleidusį, kad skaitant popieriuje geriau įsisavinama informacija. Būkit geri, padėkite man, patarkite, kaip neįžeidžiant žmogaus pasakyti, kad joks popierius nepadės, kai lentynoj net programinių knygų kartais tik kelios ir tos – nutriušusiais kampais ir byrančiais lapais?

Dėl vaizdo dar pridėta įvairiausių grybų ir kerpių žinynų, o bibliotekininkės skundžiasi, kad gavus per paramos akcijas surinktas knygas matyti, jog žmonės pasinaudojo proga susitvarkyti rūsius. Pridėkim dar kartais išgirstamą nuvertinantį: mūsų vaikai ne tokie, jie neskaitys. Jausmas – tarsi iki pažastų būtum įsmukęs į ledinį vandenį. Taip, taip, jūs teisūs, ponai. Mūsų vaikai kvailesni, skaitmeninių knygų jie neskaitys, robotų nekurs, epluose ir gūgluose jie nedirbs, jiems tik egzaminus išlaikyt ir į Angliją. Taip ir saugom popierinės knygos prestižą, didinam savivertę ir spinduliuojam tikėjimą jaunąja karta nejučia primindami, kad skaitymas nėra svarbus. Šv. Egzaminui pakaks santraukų ir kelių vakarų prie „Vikipedijos“.

Bet vis dėlto. Gal skaitymo, knygos deromantizavimas ir yra didžioji skaitmenos ir mūsų vaikų galimybė? Pasvajokime. 2030 metai, mokytojo prestižas jau įvykęs reikalas. Mokytojais besąlygiškai pasitikim, gerbiam ir mylim. Nėra geodezinio detalumo literatūros programų, o tik bendri principai, kuriais vadovaudamiesi mokytojai sudaro savo turinį, renkasi knygas. Kas Vaižgantą, kas E. M. Remarque’ą, nelygu mokyklos profiliui, mokytojo ir mokinių susitarimui. Visi turi neribotą prieigą prie kokio nors nemokamo skaitmeninio knygų fondo ir niekas niekam neplauna smegenų, kad teksto paveikumas priklauso nuo rašytojo tautybės. Atrodo, paprasta. Bet paskui prisimeni. Turinys juk neseniai atnaujintas. Vadovėlių užsipirkta. Vilkas uodegą prišalo. Ai… Kaip nors.

Gal iš tiesų neverta reikalauti, kad literatūros ugdymo turinys dar ir malonumą teiktų, padėtų formuoti skaitymo įpročius, skatintų vertinti, mąstyti, analizuoti? Į knygą įkristi ir skristi ligi išauš. Gal palikime tuos dalykus tėvų rūpesčiui? Juk girdime, kad mokykla – ne pasiruošimas gyventi, mokykla ir yra gyvenimas. Kraujas, prakaitas ir ašaros. Jei taip, tai viskas gerai. Tik pasakykite tai garsiai. Ištarkite. O kol kas prašau: nežudykite strazdo giesmininko.

Visas straipsnis:

Nežudykite strazdo giesmininko

Linksmoji aritmetika, arba „Žali“ tarp pilkų debesų

Pirmojo Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2002 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Antrojo M. Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2018 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Taigi abu leidimai – 4 tūkst.

Ar egzempliorių skaičius atitinka šios knygos skaitytojų skaičių? Į šį klausimą atsakyti, ko gero, neįmanoma: nėra žinoma bibliotekų statistika. Viena vertus, asmuo, nusipirkęs „Žalius“, galėjo knygą perleisti draugams, kaimynams, kolegoms. Kita vertus, galėjo perskaityti 20 puslapių ir knygą numesti (labai tikėtinas scenarijus!). Nepaisant šių problemų, labai nesuklysime teigdami, kad romaną „Žali“ yra (per)skaitę ne daugiau kaip 10–15 tūkst. žmonių.

Dabar – kita istorija. Šių metų pradžioje Lietuvos kino centras paskelbė 2018 m. kino teatrų lankomumo duomenis. Dažniausiai žiūrėtas praėjusių metų filmas – režisieriaus Mariaus Markevičiaus drama „Tarp pilkų debesų“. Šis filmas ekranuose pasirodė tik 2018 m. spalį, o iki metų pabaigos jau buvo peržiūrėtas daugiau kaip 240 tūkst. kartų. Lyginant dviejų Marių – Markevičiaus ir Ivaškevičiaus – kūrinius, akivaizdu, kad M. Markevičiaus filmą peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu perskaitė M. Ivaškevičiaus romaną.

Šiuos kūrinius savotiškai jungia vienas asmuo. Partizano Tigro dukra Angelė Jakavonytė kartu su tėvu dalyvavo išankstinėje filmo „Tarp pilkų debesų“ premjeroje. 2018 m. spalio 9 d. A. Jakavonytė savo feisbuko paskyroje publikavo įrašą, kuriame dėkojo rašytojai Rūtai Šepetys, romano „Tarp pilkų debesų“ autorei, ir visai komandai „už tokį puikų filmą apie Lietuvos žmonių išgyventas pragariškas kančias, mirtį, badą ir šaltį“.

Po kelių mėnesių (2019 m. sausio 21 d.) savo feisbuko paskyroje ji publikavo įrašą, kuriame buvo cituojamos kelios M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ ištraukos, kurias lydėjo šie įrašo autorės komentarai: „Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeižia konkrečius partizanus, manau, kad tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti LR Generalinė prokuratūra.“ Taip pat: „Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, bet esu prieš melą, tai yra du skirtingi dalykai.“

Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją.

Tikslas kovoti su melu iš tiesų yra šventas ir teisingas. Tačiau ar aukščiau pateiktas tos pačios A. Jakavonytės dviejų skirtingų reakcijų į du skirtingus meno kūrinius palyginimas neatskleidžia tam tikro selektyvumo? Teigti, kad gausybės kritikų skersai išilgai už įvairiausius nelogiškumus, netikslumus ir paprasčiausias istorines klaidas (o kuo istorinė klaida skiriasi nuo melo?) suvarpytas „Tarp pilkų debesų“ yra „puikus filmas“, o gerokai sudėtingesnis, gilesnę mūsų istorinės sąmonės problematiką užkabinantis „Žali“ yra melas – ar tikrai tai objektyvus požiūris?

Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją. Grįžtant prie fakto, kad „Tarp pilkų debesų“ peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu (per)skaitė „Žalius“ – kuris iš šių meno kūrinių daro didesnę žalą mūsų istorinei sąmonei?

Žinoma, tokiai aritmetikai atsiras aršiai prieštaraujančiųjų. Bus teigiančiųjų, kad M. Ivaškevičius savo kūriniu formuoja neteisingą Laisvės kovų įvaizdį, o „Tarp pilkų debesų“, nors ir silpnas kūrinys, tačiau „su teisinga ideologine įkrova“ atskleidžiantis lietuvių tautos tragediją, kančias ir skausmus.

O ar „Žali“ tos tragedijos neatskleidžia? Taip, „Žali“ – ne apie trėmimus, „Žali“ – apie partizaninį karą. Tačiau ar tikrai, atmetus kai kurias galbūt ne visai užtikrintas citatas, vertinant M. Ivaškevičiaus romaną kaip visumą – ar tikrai jis neatskleidžia totalitarizmo girnose atsidūrusios mūsų tautos tragedijos? 

Kiekvienas galime turėti individualų estetinį skonį, taip pat savitą istorinės sąmonės supratimą. Nepaisant to, yra objektyvių dalykų. Ar „Žaliuose“ yra istorinių netikslumų? Taip, yra. Ar tokių pat istorinių netikslumų yra filme „Tarp pilkų debesų“? Taip, yra. Ar abu minimi kūriniai – meno kūriniai? Taip, abu yra meno kūriniai.

Kiek žmonių (per)skaitė M. Ivaškevičiaus „Žalius“? Galima spėti, apie 10–15 tūkst. Kiek peržiūrėjo M. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“? Tiksliai žinoma, kad daugiau kaip 240 tūkst. Jeigu vertiname abu kūrinius ne pagal tam tikrų netikslumų turėjimą (populiari formuluotė – meninė autorių išmonė), o kaip tam tikrų istorinių faktų, ištransliuojamų plačiajai visuomenei, rinkinius – kuris iš šių kūrinių daro didesnę žalą? Logiška: tas, kuris lengviau pasiekiamas – filmas. O dėl kurio iš šių kūrinių kreiptasi į Generalinę prokuratūrą? 

Jau girdžiu balsus teigiančiųjų, kad melas, kurį ištransliuoja M. Ivaškevičius, ir „Tarp pilkų debesų melas – nelygūs. Įsivaizduoju nuomones, kad M. Ivaškevičiaus melas neva yra kuo nors žalingesnis. Nesutinku. Melas negali būti truputį mažiau arba daugiau melas. Melas yra melas, tiesa yra tiesa. Jei skalpuojame ir prokurorų dėmesin atiduodame M. Ivaškevičių, tai ar jis vienintelis, į kurį reikėtų mesti akmenį?

O galbūt – tuo šventai tikiu – meno kūrinys yra laisvas nuo tokių priekabių? Galbūt jau praėjo epocha, kai už meno kūrinį galima buvo sulaukti baudžiamosios atsakomybės? Sovietmečiu Jonas Laucė už romaną apie pokarį sulaukė realios laisvės atėmimo bausmės – bet tai buvo totalitarinėje Sovietų Sąjungoje. Gal nebenukrypkime į tas lankas? Tegul kūrinius vertina meno kritikai, (per)skaitytojai, bet ne prokurorai.

Bernardinai.lt

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Zita Alaunienė. Egzaminas, kaip tobulas absurdas

„Kur pažvelgsi, visur… juoda“, – taria žmogus, regėdamas pasaulio netobulumą, ir grimzta į egzistencinio liūdesio pelkę. Žmogau, neliūdėk – pažvelk į gyvenimą kitaip. Prisimink, kad profesorius Panglosas, Kandido mokytojas, kadai kada įrodė, jog mūsų pasaulis yra geras – pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Sakai, nuo Voltaire’o laikų gyvenimas pasaulyje labai pasikeitė, subjuro. Didžiai klysti. Prieš pat Naujuosius Anapilin išėjęs akylas dabarties stebėtojas Jurgis Gimberis trumpai ir aiškiai paskelbė absoliučią tiesą: gyvenimas eina į priekį, o ne į užpakalį. Kas galėtų paneigti?

Gyvenimas išties eina pirmyn, į šviesią ateitį. O mūsų ateitis, žinia, – jaunimas. Žengia jis tvirtai, nesidairydamas į užpakalį, nes jam kelią nušviečia mūsų švietimo koncepcijos ir strategijos, vizijos ir misijos, reformos ir naujinimai, ir tobulinimai ir t. t. Vadinasi, mūsų jaunimas puikiai parengtas pasitikti ateitį. Tai patvirtina ir brandos egzaminai.

Štai kiekvieną pavasarį nemažą šurmulį sukeliantis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas turi patikrinti, ar abiturientas įgijo gebėjimų tinkamai vartoti valstybinę kalbą ir nuosekliai išplėtoti mintį. Šie gebėjimai gyvenime svarbūs, todėl egzaminas vis tobulinamas, naujinamas, pertvarkomas. Pažvelkime bent į vieną kitą tobulinimą.

Nuo seno abiturientai, laikydami brandos egzaminą, turėdavo pasirinkti vieną iš dviejų samprotaujamojo tipo rašinių: arba literatūrinį, arba neliteratūrinį (publicistinį, laisvąjį). Dabar toks skirstymas patobulintas: abiturientai renkasi arba literatūrinį, arba samprotavimo (samprotaujamąjį) rašinį. Pagaukit mintį: rašant literatūrinį rašinį samprotauti jau nebereikia. Mat šio rašinio tikslas, kaip nurodyta egzamino programoje, – interpretuoti kūrinį. Spręsti problemų, t. y. samprotauti, nereikia. Ar tai nelengvina egzamino užduoties? Na, jei nori pasirodyti, kad gebi mąstyti, rinkis samprotavimą, nes tik šio rašinio tikslas – problemų sprendimas. Toks ypatingas rašinių skirstymas – inovacija ne tik didaktikos, bet ir logikos moksle. Perskaitykit kokį nors abitūros rašinį ir pasakykit – jis literatūrinis ar samprotaujamasis?

Visa egzamino tobulybė atsiskleidžia tik kartu su kita inovacija. Jos tikslas – pričiupti neskaitančius grožinės literatūros mokinius. Mat esama tokių, kurie literatūros nemėgsta ir neskaito. Kaip jiems įdiegti meilę literatūrai? Pasirinkta efektyviausia priemonė – rimbo metodas. Jis taikomas, kai vaikas neklauso, tingi arba nesupranta, yra kvailas. Kaip kitaip įkrėsti jam proto? Esmę sudaro ne pats seniai išbandytas metodas, bet naujas taikymo būdas – reikalavimas, kad abiturientas rašinyje būtinai remtųsi privalomais autoriais (dabar galima rinktis iš viso 36 autorių sąrašo). Šis reikalavimas įtvirtintas tobulai laikantis rimbo metodo taisyklių – už jo nesilaikymą gresia absoliutus nulis. Kai kas tvirtina, kad šis naujas skaičiavimo vienetas jau panaikintas. Iš tiesų atsisakyta tik termino, bet ne esmės – absoliutaus nulio dvasia ir toliau gyvuoja. Nacionalinio egzaminų centro 2018-11-22 patvirtintuose rašinio vertinimo kriterijuose aiškiai pabrėžta: „Pastaba. Nuliu visas rašinys vertinamas, jei nesiremiama nė vieno iš privalomų kūriniu (-iais).“ Tad mokinys, nors ir puikiai parašęs samprotavimo rašinį, bet pasirėmęs, tarkim, Antanu Vienuoliu, ar Ieva Simonaityte, ar Algimantu Baltakiu, ar kitais autoriais, neįtrauktais į privalomąjį sąrašą, egzamino neišlaikys.

Mokiniai stengiasi šį reikalavimą žūtbūt įvykdyti, nors ir nesklandžiai. Stropieji normą dar ir viršija, kai kurie net demonstruoja, kad yra skaitę ne tik privalomą, bet ir antikinę literatūrą, net F. Nietzsche’s filosofiją. Tikriausiai gabus mokinys turėtų ir savų minčių, bet jas atskleisti sunku, nes reikia galvoti, kaip į rašinį įtraukti privalomus autorius.

Iš esmės pasikeitė rašinių tematika. Egzaminams privalu teikti tik tokias temas, kurios susietos su sąraše nurodytais klasikų kūriniais. Todėl literatūrinės temos plačios: reikia atskleisti, kaip pasirinkti autoriai atstovauja lietuvių (dabar jau pasaulinei) literatūrai, pvz., „Gyvybės vertė literatūroje“; „Gaivališka asmenybė lietuvių literatūroje“. Atsisakyta „gimnaziškų“ temų – veikėjo charakteristikos, kūrinio nagrinėjimo kokiu nors požiūriu ir pan. Vadinamojo samprotavimo rašinio temos irgi abstrakčios – egzistencinės, filosofinės: „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“; „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ Jau neberašoma artimų mokinių pasauliui ar atliepiančių nūdienos aktualijas temų, nes jų neįmanoma grįsti klasikais – jie nerašė nei apie informacinių technologijų poveikį, nei apie internetą, nei apie emigraciją ir kt.

Net disertacijas apgynę lituanistai prisipažįsta, kad negebėtų įveikti egzaminui teikiamų temų. Pavyzdžiui, išdėstyti požiūrį į paribio žmogų. Šio termino turinį įspūdingai apibūdino Česlovas Milošas, atskleisdamas savo, kaip paribio žmogaus, laikyseną bei jauseną. Abiturientai per 2017 m. brandos egzaminą irgi gavo progos apie tai rašyti. Remdamiesi Jonu Biliūnu arba Jurgiu Savickiu, arba Marcelijumi Martinaičiu?! Jei kas būtų pasirėmęs Adomu Mickevičiumi, būtų gavęs absoliutų nulį.

Ypač svarbu, kad pasikeitė rašinio mokymo metodika, nes mokytojų ir korepetitorių tikslas – išmokyti įterpti, įmontuoti kokią nors klasiko mintį. Dėl to iš esmės pakito požiūris į literatūrą, jos misijos suvokimas: literatūra tapo priemone rašiniui parašyti, t. y. gauti atestatą. Pasiekta gerų rezultatų: mokinys ima į rankas knygą turėdamas tikslą rasti joje minčių, kurias galėtų pritaikyti vienai ar kitai temai, jis kaupia citatas, net stengiasi kai kurias išmokti atmintinai. Bet vargsta ne visi: yra knygelių, kaip pasirengti egzaminui, internete skelbiami patarimai, kūrinių santraukos, citatos. Pasiskaito ir egzaminą išlaiko. Tobula.

Tiesa, mokytojai kartais stebisi, kad jų gerųjų mokinių rašiniai įvertinti prastai, o tie, kurie rašė vos patenkinamai, gauna daug balų. Stebisi ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kaip negebantis tinkamai plėtoti minties, pusiau beraštis mokinys sugebėjo išlaikyti valstybinį egzaminą. Paaiškinti paprasta – reikia tik palyginti, kaip, nuolat prastėjant mokinių raštingumui, buvo didinamas leistinų klaidų skaičius. Dabar po vieną balą mokinys gali gauti, jeigu bus padaręs 9 gramatikos ir leksikos, 15 rašybos, 14 skyrybos klaidų. Vadinasi, iš viso galima padaryti 38 įvairias klaidas ir gauti 3 balus. Na, jei vienos rūšies klaidų skaičius peršoks nustatytą ribą, tarkim, radus 16 rašybos klaidų, bus rašomas nulis. Bet ne absoliutus, jį gali kompensuoti taškai pagal kitus kriterijus. Būtų labai įdomu pamatyti, kaip vertinamas abituriento rašinys: kaip vertintojai taisė, į ką atkreipė dėmesį, kaip recenzavo, paaiškino, už ką skiriami balai. Deja, sužinoti neįmanoma, mokinių darbai net ir po egzaminų neprieinami. Užtat vertinimo kriterijai viešai paskelbti – galite juos nagrinėti. Jeigu sugebate perprasti, kodėl reikia dviejų rašinio turinio vertinimo lentelių, kaip, kuo remiantis jos sudarytos, kokiu pagrindu išskirti kriterijai ir kaip įdomiai jie kertasi, kodėl argumentavimas įeina į kelių kriterijų sudėtį. Gal pasisektų suvokti, kaip suprantama teksto struktūra ir kaip ją vertinti. Jeigu kompiuteris gautų užduotį pagal šiuos kriterijus įvertinti mokinio rašinį, tikriausiai išsikraustytų iš proto.

Tad viskas tinkamai sutvarkyta. Vis dėlto kai kas kiša savo dvylekį ten, kur nereikia – siūlo net savo patarimus. Pavyzdžiui, buvo publikuotas egzamino pertvarkymo projektas („Gimtoji kalba“, 2018, Nr. 5), kuriame konkrečiai išdėstyta, kaip būtų galima visai paprastai pertvarkyti brandos egzaminą. Projektas nekainuoja nė cento, nesudėtingas. Pirma, panaikinti reikalavimą būtinai remtis privalomais autoriais (atsirastų galimybė pateikti įvairių mokiniams aktualių temų, kad jie galėtų remtis įvairiais šaltiniais kaip Suomijoje ir kitur). Antra, per kalbėjimo įskaitą 12 klasėje patikrinti, ar mokiniai perskaitę privalomą literatūrą, kartu tikrinant jų sakytinės kalbos sugebėjimus. Komisija neperskaičiusiems privalomos literatūros neleistų laikyti egzamino.

Žinoma, sumanymas, kad abiturientai, per įskaitą trumpai pasirengę, kalbėtų tik apie literatūrą ir atsakinėtų į komisijos užduodamus klausimus, panaikintų visą įskaitos žavesį: mokiniai netektų galimybės iš anksto kalbėjimo temos pasirinkti, sugalvoti arba nusipirkti (internete – 20 Eur), negalėtų teksto iškalti atmintinai. O blogiausia – tada būtų sužlugdyta prekyba kalbėjimo tekstais. Kaip į projektą buvo reaguota? Atspėjote, atsakas – tobulas ignoravimas. Ne tik projekto, bet ir etikos, ir etiketo. Taigi egzaminas jau tobulai absurdiškas. Jo nepakeisi, nors persiplėšk.

Bet atūžė, atidundėjo nauja reforma su milijonais eurų, su slaptingais konkursais, kriminalais, skandalais, mitingais, streikais ir kt. Jau prasidėjo. Matome naujas reformos aukas: nukirsta galva vieno centro direktoriui, jo vieton paskirtas kitas irgi neteko galvos, krito ir pati švietimo ir mokslo ministrė. Įdomu, ar išsisuks kito centro direktorius? Tad gyvenimas tobulas, įvairus ir įdomus. Pavyzdžiui, sportiškas mokytojų laipiojimas per langą, nemokama nakvynė Švietimo ir mokslo ministerijoje. Bet didžiosios įdomybės laukia ateityje, kai bus reformuojamas ugdymo turinys. Delfis skelbia Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus perspėjimą, kad nauja ugdymo turinio reforma bus dar baisesnė nei skubotas etatinio apmokėjimo įvedimas. Anot jo, turinio keitimas reikalauja plataus ir gilaus išmanymo, o dabar valstybėje net nėra potencialo, kuris sugebėtų ką nors pasakyti apie ugdymo programas.

Kaip tokiame kontekste atrodo rūpimasis brandos egzaminas? Juk jį reikia atnaujinti kartu su visu mokymo turiniu, kuriam įsisavinti skirti milijonai. Rastas tobulas sprendimas – brandos egzaminą nukarūnuoti: egzaminui skirti tik pusę ar kiek mažiau vertinimo balų, o likusią dalį turėtų sudaryti mokytojų skiriami balai – už metinius pažymius ir už brandos darbą. Esą užsienio šalyse taip daroma.

Internete paskelbtą sprendimą komentatoriai sutiko entuziastingai. Daugelis pritarė, nes: 1) pagaliau bus išspręsta mokytojų atlyginimo problema, 2) pakils mokytojo prestižas, 3) bus dideli konkursai stojančių į pedagogines specialybes, 4) sumažės dėmesys egzaminui, o kritika bus perkelta į mokyk­lą – ant mokytojų galvų. 5) mokiniai galės tobulinti kritinį mąstymą: stebėti, kaip vertinami jų gebėjimai ir skelbti streiką, jeigu mokytoja „neteisingai“ parašė pažymį.

Komentatoriai dalijosi džiugiomis viltimis, kad mokinių tėveliai gebės sutarti su pedagogais, gražiai paprašys mokytojos parašyti geresnį pažymį. Žinoma, mokytoja už tai bus atitinkamai pamaloninta. Kai kurių tėvelių finansinės problemos nevargina, dėl savo vaiko negailėtų nieko. Klausimas, ką darys nesuduriantieji galo su galu. Jie turėtų suprasti: ne kožnam pabažnam… Bet ne visi supras. Kas dėsis mokyklose?

Neišleiskime iš akių ir brandos darbo: už jį gauti balai prisidės prie baigiamojo vertinimo. Tikėtina, brandos darbų paklausa bus didesnė negu dabartinių kalbėjimo įskaitos tekstų. Rasis daugiau įmonių, plėtojančių brandos darbų bei kalbėjimo tekstų verslą. Tai prisidės prie prekybos augimo ir krašto gerovės.

Reikia pripažinti: yra mokytojų, pasiryžusių nesitarti su tėvais, nekreipti dėmesio į savo draugų ir pažįstamų prašymus. Bet jei mamytė su ašaromis maldaus negriauti vaiko ateities? Jeigu pasakys, kad mokinio tėvelis sunkiai serga – neišgyvens vaikui gavus prastą pažymį? Arba kad vaiko nervai itin jautrūs – jis neištvers. Ar pavargusi mokytoja atlaikys tokį spaudimą? Žinoma, daugelis stengsis atsispirti, priešintis. Ištvermingieji kovos.

Visada vyko ir vyks kova su absurdu. Ar verta kovoti? Juk absurdas nenugalimas. Vis dėlto…

Straipsnio nuoroda:

Egzaminas, kaip tobulas absurdas

Kas taps 2018-ųjų Metų žodžiu ir Metų posakiu?

Kelias savaites – nuo sausio 10 d. iki vasario 20 d. – portale www.lzinios.lt vyks balsavimas dėl 2018-ųjų Metų žodžio ir Metų posakio. Tokie rinkimai Lietuvoje rengiami jau antrą kartą.
Kas yra „organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią“? O kas yra „tokios bendruomenės valdomas kraštas“? Šiandien sakome – valstybė. Nežinia, kaip sakytume, jei ne Simonas Daukantas.

2018-ieji buvo Simono Daukanto metai ir atkurtosios Lietuvos valstybės šimtmečio metai. Žodį „valstybė“ jubiliejiniais 2018-aisiais kartojome dažnai. Bet jo mums prireikia ne tik ypatingų sukakčių proga. Kalbininkai Giedrius Subačius ir Pėteris Vanagas, atsivertę 1997 m. išleistą „Dažninį dabartinės lietuvių rašomosios kalbos žodyną“, priminė: tai 61-as pagal dažnumą lietuvių kalbos žodis, 9-as pagal dažnumą mūsų daiktavardis. „Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne“ tarp maždaug 140 mln. žodžių ir formų pavartojimų vien vardininkas „valstybė“ esąs pavartotas maždaug 20 tūkst. kartų.

Iš kur lietuvių kalboje atsirado ir kaip paplito „valstybė“, išnagrinėta minėtų autorių straipsnyje mokslo žurnale „Archivum Lithuanicum“ (t. 18, 2016, prieiga internete ČIA)

Trumpai pasakytina tiek: Giedrius Subačius ir Pėteris Vanagas nustatė, kad žodis „valstybė“ lietuvių kalboje pradėtas vartoti apie 1828 m., nusižiūrėjus į latvių „valstība“ (karalystė, karalija, viešpatystė, viešpatija). Šį skolinį iš latvių kalbos savo raštuose pirmasis ėmė vartoti Simonas Daukantas. Žodis gijo, prigijo, nurungė anuometinius konkurentus „viešpatystė“, „viešpatija“, „valstija“.

Latviai valstybę vadina žodžiu „valsts“. Lietuvos valstybė mūsų artimiausiems broliams baltams yra „Lietuvas valsts“, nepriklausoma valstybė – „neatkarīga valsts“.

Tegul viskas gerai klojasi Lietuvos ir Latvijos valstybėms, 2018-aisiais atšventusioms nepriklausomybės šimtmetį.

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos:

Loreta Vaicekauskienė: Ei, švietimo tvarkytojai! Jūs skolingi vaikams išsilavinimą

Šiuo metu svarstoma, kaip keisti „Lietuvių kalbos ir literatūros“ programą ir egzaminą. O aš meldžiu greito galo dabartinei sistemai ir kad reformatoriai pagaliau pamatytų sistemines problemas. Ne dėliotų rašytojus į „privalomus“ ir „šalutinius“, ne kaitaliotų gremėzdiškas vertinimo metodikas, o keistų dalyką iš esmės, išstudijavę, kaip dirba tie, kurie dešimtmečius nuosekliai ėjo prie dabartinių modelių.

Mūsų bėda ne Žemaitė ar Shakespeare’as (įrašykit bet kokią pavardę, kūrėjai niekuo dėti). Bėda yra mąstymas sąrašų prievolėmis ir reglamentais. Mentalitetas, kad švietimo tvarkytojas žino geriau apie kito žmogaus norus ir pasirinkimus. Vertybių monopolis, kuriame mokiniui įsiterpti savo balsu beveik nepaliekama vietos.

Tai va prašom – surašiau, kokia reforma mane džiugintų. Daugiausia turėjau galvoje gimnaziją, nes joje ta branda, kai smegenims jau reikia rimtos mankštos ir maisto. Atrodys gana paprasta, bet ar pasiekiama mūsų mokyklai? Jūs pasakykit.

Apie ką turėtų būti „Lietuvių kalba ir literatūra“?

Nejuokinkim svieto – tikrai ne apie „kalbos kultūrą“. Ir ne vien apie grožinę literatūrą.

Trumpai: verkiant reikėtų išplėsti skaitomų ir rašomų tekstų įvairovę, „kalbos kultūrą“ pakeisti kalbotyra, greta kalbotyros ir literatūrologijos įtraukti medijų perspektyvą, mokyti teorijų ir metodų, mokyti atlikti ir pristatyti tyrimus.

Būtų tobula, jei „Lietuvių“ stiprintų Lietuvos ir pasaulio kultūros pažinimą ir mokinių komunikacijos įgūdžius per pačius įvairiausius tekstus lietuvių kalba (nebūtinai lietuvių autorių). Jei mokykloje būtų ne šiaip skaitoma, rašoma, kalbama, bet po truputį tampama sąmoningais tekstų skaitytojais ir kūrėjais, suvokiančiais turinio, formos ir funkcijos ryšį.

Skaitykite daugiau:

Ei, švietimo tvarkytojai! Jūs skolingi vaikams išsilavinimą

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

I. Simonaitytės premija- Domui Kaunui už knygą „Aš esu Etmės Evė“

2019 m. sausio 23 d. 17 val. Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda) bus įteikiama 33-ioji literatūrinė I. Simonaitytės premija knygotyrininkui, bibliofilui, edukologui, kultūros tyrinėtojui Domui Kaunui už parengtą ir išleistą atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Evė“ ir nenuilstamą bei vaisinga veikla liudijamą meilę Klaipėdos kraštui.

Iškilmėse dalyvaus premijos laureatas prof. habil. dr. Domas Kaunas, Klaipėdos universiteto Baltų filologijos katedros prof. dr. Roma Bončkutė. Premiją įteiks mecenatas UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas. Muzikuos kanklininkė Ingrida Kurienė. Renginį ves rašytojas Juozas Šikšnelis.

Knygą „Aš esu Etmės Evė“ sudaro 1978–1983 m. užrašyti 57 asmenų liudijimai apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą. Knygoje taip pat skelbiamos archyvinės nuotraukos ir kai kurie dokumentai. Veikalas parengtas kaip mokslinė simonaitistikos šaltinių publikacija. Jos paskirtis – įprasminti socialines ir kultūrines naujoves pralenkusios garsios asmenybės kūrybinių idėjų tęstinumą. Knyga „Aš esu Etmės Evė“ – vertingos autentiškos informacijos šaltinis lituanistams, pedagogams, istorikams, visiems besidomintiems Klaipėdos krašto savita istorija, literatūriniu palikimu.

Literatūrinę I. Simonaitytės premiją prof. habil. dr. Domas Kaunas pelno antrą kartą. Pirmoji buvo paskirta 1998 m. už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“.

Skaitykite daugiau:

I. Simonaitytės premija- Domui Kaunui už knygą „Aš esu Etmės Evė“

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

126 metai, kai gimė V. Mykolaitis- Putinas

Sausio 6-ą sukanka 126-eri metai, kai 1893 m. gimė Vincas Mykolaitis-Putinas, XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas. Labiausiai žinomas savo simbolistiniais eilėraščiais ir romanu „Altorių šešėly“ (m. 1967 m.).

***

KLAJŪNAS


Išėjau aš vieną vakarą į gatvę
Gatvę juodą, gatvę purviną ir šlykščią.
Nieks nelydi, nesutinka, nepasiūlo
Apliūdėti mano laimę vakarykščią.

Buvo rūkas. Drėgnos tvoros, kreivos lūšnos.
Kažkas verkė, kažkoks balsas toly spiegė…
O rūke kaip žiburiai pakibę žodžiai:
Tavo laimė ir beprasmė, ir bejėgė.


Kažkur ore šniokštė šakos, staugė vielos,
Vielos staugė, vėjas daužė seną skardą.
Kažkas šaukia. Klausia vardo? Ne tai monai
Pamiršau aš vakar dieną savo vardą.


Nesustojau, nepatyriau, kas ten šaukia,
Tik ėjau per gatvę juodą, gatvę šlykščią
Į tą naktį, į tą rūką, į tą vėją
Apliūdėti savo laimę vakarykščią.

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Rainer Maria Rilke. „Šventieji Trys karaliai“

Šventieji Trys karaliai
Legenda

Tai buvo dykumos krašte:
kaip vasaros gale
atskleidžia riešutas sode,
ką slepia kevale –
taip Viešpaties valia
po viena radosi Žvaigžde
karaliai trys šalia.

Ir tie karaliai – trys išsyk,
Žvaigždė virš jų galvų,
keliu patraukė (pamanyk:
dairais – aplink monarchai tik!)
į tvartą už kalvų.

Barškėjo dovanos smagiai,
Betliejun vežtos jų.
Ant pabalnoto prabangiai
juodkarčio jojo patogiai
vyriausias iš trijų.
Jam dešinėj – švelnios širdies,
meiliausias iš meilių.
O tas, kur jojo iš kairės,
iš apvalios tokios taurės
(tikriausiai niekas neatspės
jos vardo, anei paskirties),
įpūtęs jos viduj ugnies,
linguodamas ją iš peties,
tarsi iš pypkės didelės
vaišinos dūmeliu.
Keistokai pasijuokdama
iš jų tada Žvaigždė
link tvarto nulėkė pirma
Marijai pakuždėt:

„Štai trys karaliai svetimi.
Juos užsieny radau.
Gabena jie su savimi
topazų, aukso daug.
Pagonys jie, bet būk rami –
nepavojingi tau.
Neturi joks iš jų sūnaus,
namie – dukrų būrys.
Todėl jie tavojo maldaus –
jis būtų saulė jų dangaus
ir sostų ateitis.
Bet tau galvoti nevalia,
kad karaliaut bedieviams bus
šio kūdikio dalia:
kol jie galų gale
atkako į šituos kraštus,
užvaldė rūmus jų gimtus
kažin kieno galia.
Čia jautis uosto jiems ausis –
kutenimai šilti! –
o jie gal skurdžiai jau visi
ar mirti nuteisti.
Jiems paklydimuose sunku –
tad būki jiems gera!
Kai apsigręši su vaiku,
melsvai apšvies aušra
ties horizonto linija,
ką metė dėl tavęs:
Smaragdą su Rubinija
ir Turkines upes.“

Berlin-Schmargendorf, 1899-07-23

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Juozo Tumo-Vaižganto metai. Dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“

Juozas Tumas-Vaižgantas – viena ryškiausių XX a. pirmos pusės asmenybių energija, optimizmu ir tolerancija pelnė neprilygsta­mą populiarumą tiek tarp šviesuomenės, tiek tarp paprastų žmonių. Jo asmenybei atskleisti skirtas naujausias LRT dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“.
Kunigo vienuolio J. Tumo-Vaižganto pažiūros laikėsi ant krikščioniškų pamatų, tais pamatais rėmėsi jo atjauta ir pagarba kitam žmogui, sąžinės laisvei – dėl to Vaižgantas traukė ir tuos, kuriems siauras tikėjimo supratimas nebetiko. Dėl teisybės buvo pasiruošęs ir nukentėti – pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškosios raštijos darbo, slaptai gabeno ir platino knygas.

Jau laisvoje Lietuvoje Vaižgantas rašė publicistiką ir kritiką, dėstė lietuvių literatūrą universitete. Grožinei kūrybai likdavo negausios laisvos valandos, tačiau būtent kūrybinis palikimas pelnė jam literatūros klasiko titulą.Režisierius Eimantas BelickasScenarijaus autorius Liudvika PociūnienėProdiuseris Teresa RožanovskaOperatorius Narvydas NaujalisGarso takelis Gabrielius ZapalskisVaidina Rolandas Kazlas, Ramūnas Cicėnas

Filmas „Tumo kodeksas“ LRT mediatekoje

Šviesių švenčių!


Ingrida Navalinskienė, leidyklos „Šviesa“ lietuvių kalbos ir literatūros edukacinių leidinių vadovė
Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: