Maironis, Žemaitė, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris – didžiosios lietuvių literatūros, kultūros asmenybės. Jų portretus savo knygomis sukūrė poetė, prozininkė ir muziejininkė Aldona Ruseckaitė: „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“ (2012), „Žemaitės paslaptis. Biografinis romanas“ (2015), „Dūžtančios formos. Romanas apie Vytautą Mačernį“ (2017), „Padai pilni vinių. Romanas apie Salomėją Nėrį“ (2019). Tad ir pokalbis klostėsi apie kūrybą kaip gyvenimą ir gyvenimą kaip kūrybą.

Rašytoją, muziejininkę Aldoną Ruseckaitę kalbino Elvina Baužaitė.

Nėris politinių realijų maiše

– Kaip Jūs regite Maironį, Žemaitę, Vytautą Mačernį, Salomėją Nėrį? Ar šios asmenybės, Jūsų vertinimu, pažintos, suvoktos, įprasmintos mūsų šiandienoje?

– Sudėtingas klausimas. Jo aprėptis labai plati: čia ir švietimo problemos, ir kultūros laukas, ir visuomenės bendras suvokimas ir susivokimas. Daugelis vertinimo dalykų prasideda nuo mokyklos, bet man rodosi, jog literatūros programos vis keičiasi, vadovėliuose autoriai tai vieni, tai kiti, o ir mokytojai yra tik žmonės – kartais jų nuomonė irgi daug lemia.

Štai neseniai viename miestelyje, pristatant knygą „Padai pilni vinių“, sužinojau, kad paauglė moksleivė atėjo labai nenoromis, vedama mamos, kadangi nemėgsta Salomėjos Nėries dėl politikos, o šį požiūrį įdiegusi jos lituanistė… Mane stebina, kad mokyklose vis daromos lengvatos dėl lietuvių klasikos skaitymo, esą mokinių gaila, jiems neįdomu, sunku. Tuomet galvoju – betgi čia pamokos, būtina mokytis, skirti laiko, juk literatūra yra mokslas, kurį reikia suvokti, daug sužinoti, o ne aimanuoti ir skųstis.

Visas straipsnis:

Maironis, Žemaitė, Mačernis, Nėris… dvasios seserų ir brolių grandinėje – ir Aldona Ruseckaitė

Lapkričio 16 d., šeštadienį, 14 val. Salomėjos Nėries memorialinis muziejus (S. Nėries g. 7, Kaunas) kviečia į rašytojos 115-ojo gimtadienio šventę „Ir mano meilė nieko neužvylė…“ 

Daugiau informacijos:

http://www.kaunorasytojai.lt/…/115-ojo-s-neries-gimtadieni…/

Labiausiai Maironis didžiavosi savo sode užaugintais obuoliais, mėgo juos valgyti ir kitus vaišinti. Dar kas antrą dieną jam sesuo Marcelė įpildavo rūgusio pieno lėkštę su bulvėmis. Tik ar tikrai taip kukliai ir paprastai valgė poetas? Tuomet ką jo namuose veikė „Metropolio“ restorano šeimininkės ir baltais krakmolytais marškiniais pasipuošę padavėjai? Visas gurmaniškas poeto namų paslaptis ir prisiminimus išgirsite ekskursijoje, pamatysite, kur buvo dengiamas ilgas vaišių stalas, kokie sidabriniai įrankiai dėliojami…
O tada…

http://maironiomuziejus.lt/lt/maironio-lietuviu-literaturos-muziejus-124

Jauniausias mūsų literatūros klasikas Vytautas Mačernis – tragiško likimo kūrėjas, Jo gyvenimas truko vos 24 metus. Žemaičių Kalvarijoje, Šarnelės kaimo laukų išliūliuotas, pilnas svajonių, kūrybos polėkio, troškimų užvaldytas, V. Mačernis augo dramatiška lemtimi paženklintoje šeimoje.

Iš trylikos Mačernių šeimos vaikų išgyveno tik septyni. Dar būdamas paaugliu, V. Mačernis neteko tėvo – bajorą Vladislovą Mačernį mirtinai subadė jautis. Vėliau, kai karo skeveldra pasiglemš ir patį Vytautą Mačernį, jo vienas brolis pasitrauks į mišką pas partizanus. Sovietinis režimas poeto motiną Elžbietą Mačernienę ištrems į Sibirą, netrukus vienas po kito mirs du broliai.

V. Mačernio muziejaus gidas Bronius Kleinauskas teigia, kad visi Mačernių šeimos nariai iš gyvenimo išėjo tragiškai.

Pirmoji meilė ir noras tapti vienuoliu

V. Mačernis savo šeimoje dažnai likdavo nesuprastas, mat buvo kitoks. Jis gyveno knygų pasaulyje, buvo pakerėtas žodžio ir minties galios. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Su broliais, o ypač su vienu, nesutardavo. Visą laiką manė, kad mama labiau kitus myli ir labiau jiems pataikauja.

1970 metais išeina knyga – Žmogaus apnuoginta širdis…

Sovietiniai cenzoriai akylai narstė V. Mačernio kūrybą. Eilėraštis skirtas Rainių tragedijai, o kur dar bandymas trauktis į Vakarus. Net nėra abejonių, kad šie jo kūrybos ir gyvenimo biografijos faktai kliuvo okupacinei valdžiai. Valdžiai, kuri be abejo žinojo, kokių pažiūrų buvo V. Mačernis ir kaip jis skaudžiai išgyveno dėl brutaliai nužudytų Rainių kankinių, kaip baisėjosi tų nekaltų vyrų žudikais.

Sodai, miškai, pelkynai, kalvos – tai suteikdavo Vytautui ramybę. Jis galėdavo valandų valandas stebėti vakaro dangų ir svajoti apie savo ateitį. Bet namuose ramybės neturėjo. Nuolatiniai kivirčai su broliu Vladu išmušdavo jį iš vėžių.

Perėmęs šeimos ūkį į savo rankas, vyresnėlis nieko nedirbo, o tik uliodavo su moterimis, namo dažnai grįždavo girtas ir piktas. Motina, matydama tokį vyriausiojo sūnaus elgesį, tylėjo. Daug vėliau, jau karui prasidėjus, slapstydamasis nuo vokiečių kariuomenės, kuri tuo metu jaunus vyrus be teisės pasipriešinti veždavo darbams į Vokietiją, parbėgęs į gimtuosius namus Šarnelėje, Vytautas ne kartą laiškuose mylimajai Bronei Vildžiūnaitei guosis, kad šeima jo nemyli.

Pasak B. Kleinausko, motina visus vaikus mylėjo vienodai, bet negalėjo visų vienodai iščiūčiuoti: „Ji buvo ūkininkė, valdė ūkį ir turėjo viskuo rūpintis. O vaikais jau rūpinosi jos pačios mama, atvykusi į tuos namus gyventi.“

V. Mačernio šviesiausias ir gražiausias prisiminimas – senolė, kuri jį augino, kėlėsi naktimis, o ūgtelėjusiam sekė pasakas.

Tačiau senolė prarandama, o tuštuma dar ne kartą versis jauno poeto širdyje. Senolės išėjimas Amžinybėn tik kūrė jo vaizduotėje, jo esatyje, jo jaunatviškame pasaulyje Mirties pavidalą. Ir tame pavidale telpa ir pirmosios meilės liūdesys, kai anapilin iškeliaus visiškai jaunutė jo širdį pakerėjusi bendramokslė iš Telšių gimnazijos.

B. Kleinauskas sako, kad pirmoji V. Mačernio meilė buvo Danguolė iš Telšių gimnazijos. Gal po to, kai mergina netikėtai mirė, V. Mačerniui kilo noras tapti vienuoliu.

Neįvykusios vestuvės ir nepaprasta erudicija

Poetė Aldona Ruseckaitė teigia, kad V. Mačernis viską projektavo į Lietuvos ateitį: „Ir matė Lietuvos ateitį, kai jauni žmonės, poetai, filosofai valdys Lietuvą. Jie bus vedliai, jie bus švarūs morališkai, jie bus labai išsilavinę. Netgi teigė, kad kažkada bus bendra Europos taryba, ir jis norėtų į tą tarybą įeiti ir joje darbuotis.“

Mokydamasis Telšių gimnazijoje, V. Mačernis pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius.

Būtent čia prasidėjo būsimo intelektualo augimas. Mačernis kalbėjo aštuoniomis kalbomis, užsienio literatūrą skaitė originalo kalba. Buvo įnikęs į Nyčę, Platoną, Ulisą, Dostojevskį. Pradėjęs Vytauto Didžiojo universitete studijuoti anglų kalbą, vėliau persikėlė į Vilniaus universitetą ir ėmėsi filosofijos studijų.

V. Mačernis suprato, kad kalbų žinojimas mažos šalies piliečiui atveria didesnes galimybes pasaulyje, o universalios žinios ir humanitariniai pasiekimai kloja tvarios valstybės pamatus. Gal todėl neišskyrė Tikėjimo ir Dievo. Per giliamines diskusijose su kunigais siekė perprasti visas Švento Rašto filosofines tiesas. Gal todėl vėliau, kai po lenkų okupacijos duris atvėrė Vilniaus universitetas, pasirinko studijuoti filosofiją.Kadaise norėjęs pašvęsti gyvenimą Kartūzų vienuolijos sielovadai, šį sprendimą V. Mačernis pakeitė. Matyt suprato, kad pasauliečio gyvenimas leis nuveikti daugiau kūryboje ir intelektualiame gyvenime. Nors Kristus liks jo darbuose. Universiteto kursinį darbą taip ir pavadina – „Kristus ir Nyčė“.

Visas straipsnis:

Vytautas Mačernis: vis kažko susikrimtęs vaikas, dramatiško likimo šeima ir staigi mirtis

Poetas partizanas B. Krivickas: dūžtant gyvenimo formoms jas išlaikė kūryboje

„Kas šautuvus valė, kas eilėraščius perrašinėjo”, –  tokiais žodžiais apie poetą ir partizaną Bronių Krivicką pradeda kalbėti Virginijus Gasiliūnas – literatūrologas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyno vedėjas, Broniaus Krivicko kūrybos tyrinėtojas ir jo raštų rengėjas.

Minint 100-ąsias rašytojo gimimo metines, V. Gasiliūnas pasakoja apie netikėtai susiklosčiusį, bet iki galo kūrybos pripildytą Broniaus Krivicko gyvenimą.

Lapkričio 17 d. bus minimos 100-osios rašytojo ir partizano Broniaus Krivicko gimimo metinės. Kuo jis svarbus Lietuvai?

Bronius Krivickas yra tas, kuris įžodino laisvės kovą, paskutinį bandymą nepasiduoti. Iš vienos pusės, kai istorikai pasakoja, kokios buvo aplinkybės, mini okupacijas, aneksijas, vardija, kiek žmonių pasitraukė į miškus ir kiek žuvo, be abejo, šie dalykai yra būtini ir juos reikia žinoti, bet tai yra dalykai protui. Tačiau kitai žmogaus daliai – širdžiai – skaičiai nelabai ką sako. Reikia suprasti ir tai, ką kitas žmogus jaučia: kai jis žino, kad gali žūti, bet vis dėlto nesutinka gyventi pagal primetamas taisykles. Tai suvokimas, kad ne tik žmogaus teisė būti laisvam yra pamatinė, bet ir kad žmogus gali ne laukti tos laisvės, o būti laisvas.

Būna tokių situacijų, kai negalima trauktis, kad ir kas bebūtų. Krivicko poezijoje yra įžodinta ta patirtis, kuri šiaip jau yra bendražmogiška. Galbūt tai ir yra svarbiausia jo palikta žinia Lietuvai, jog būti laisvam yra ne tik teisė, bet iš esmės ir pareiga. Ir kad tavo mirtis nėra tokia baisi, jei gyvenimas pragyventas teisingai.

Kuo Krivickas išsiskiria iš savo kartos rašytojų?

Krivicko karta buvo pirmoji, kuri gyveno nepriklausomoje valstybėje ir nuo pradinės baigė nepriklausomą mokyklą. Kai pagalvoji, kad sovietmečiu buvome terorizuojami, kai mokykloj negalėjai kalbėti lietuviškai – ir vis tiek išėjo tokie žmonės… O čia nereikėjo kažko įveikinėti, priešintis – tiesiog imi tai, ką duoda mokytojai.

Skaitykite daugiau:

Poetas partizanas B. Krivickas: dūžtant gyvenimo formoms jas išlaikė kūryboje

Mokykloje praleisti metai mums duoda daugybę vertingų pamokų, lydinčių visą gyvenimą. Nuo spalio mėnesio projekte „Ačiū už pamokas“ DELFI skaitytojus kvietėme prisiminti mylimiausius mokytojus ir padėkoti jiems už nepamirštamas pamokas. Šiandien skelbiame 10 daugiausiai padėkų sulaukusių mokytojų, kurių laukia iškilmingas apdovanojimų renginys.

Projekte užregistruoti 200 mokytojų, kuriems balsuodami ištarėte daugiau nei 35 tūkst. „ačiū“. Šiandien skelbiame 10 daugiausiai palaikymo sulaukusių mokytojų.

Daugiausiai „ačiū“ sulaukė:

1. Petras Gedvilas (lietuvių kalba ir literatūra, Šilalės r. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazija)

2. Eugenija Bužinskienė (pradinis ugdymas, Molėtų pradinė mokykla)

3. Marytė Markevičienė (akordeono atlikėjo raiška, Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija)

4. Algirdas Baltuškonis (istorija, Vilniaus Fabijoniškių gimnazija)

5. Vilma Mekionytė (fizika, Jiezno gimnazija)

6. Ina Binkienė (pradinio ugdymo vyr. mokytoja, Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazija)

7. Sergej Kozlov (rusų kalba, Kauno „Varpo“ gimnazija)

8. Kristina Našlėnienė (socialinė pedagogė, Grinkiškio Jono Poderio gimnazija)

9. Jūratė Ivaškienė (pradinių klasių mokytoja, Šiaulių Dainų progimnazija)

10. Ingrida Valasevičienė (geografija, KTU inžinerijos licėjus)

Lapkričio 14 d. 14 val. MO muziejuje įvyks iškilmingas renginys, kuriame mylimiausius mokytojus apdovanosime inovatyvumą skatinančiais prizais. Projektą „Ačiū už pamokas“ rengia Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija kartu su interneto portalais.

Skaitykite daugiau: 

Skelbiame projekto „Ačiū už pamokas“ nugalėtojus: 10 mokytojų bus apdovanoti iškilmingame renginyje

Artėjant Salomėjos Nėries 115-osioms gimimo metinėms, pateikiame istoriko Antano Žilinsko straipsnį apie poetę ir sunkų, prieštaringą jos gyvenimo kelią. Straipsnis – iš jau spaudai rengiamos A. Žilinsko knygos, kurioje autorius prisiliečia prie Vilkaviškio krašto istorijos  ir jos žmonių.

***

Poetės Salomėjos Nėries talentas toks gaivus, o gyvenimas toks klaidus, kad iki šiol lietuvių literatūroje ir viešojoje erdvėje nenutyla ginčai vertinant jos asmenybę. Vilkaviškiečiai siekia miestą papuošti skulptūra, metaforiškai įkūnijančia Salomėjos poezijos dvasią, o uolūs „patriotai“ trokšta išbraukti jos vardą iš istorijos.

Ruošdamas šį rašinį peržvelgiau emigracijoje parašytus straipsnius ir prisiminimus apie mūsų krašto iškiliąją poetę. Vertinimai įvairūs: nuo negailestingų iki jos gyvenimą giliai apmąstančių. V. Lozoraitienė savo straipsnyje „Salomėjos Nėries kelias“ rašo: „Kokia Nėris maža ir primityvi atrodo šalia tų visų kovotojų už tikrąją laisvę.“ J. Grinius savo plačioje apybraižoje „Salomėja Nėris kryžkelėse“ objektyviau žvelgia į poetę rašydamas: „S. Nėries įnašas lietuvių literatūroje vis tiek pasiliks, nors daug kas apgailestaus jos klaidas, skaudžias pačiai poetei ir daugeliui lietuvių“ ir konstatuos: „Negaliu S. Nėries laikyti nei prokomunistine heroje, nei niekšiška lietuvių išdavike. S. Nėris man atrodo kaip paklydusi širdies moteris, kuri nemokėjo kritiškai vertinti savo jausmų bei vaizduotės poskrydžių ir nemokėjo jų derinti su tikrove, o už šitą nesugebėjimą gyvenimas jai skaudžiai atmokėjo.“

Žvilgsnis iš už Atlanto

„Atleisk, o Dieve, man kaltybes…“ (S. Nėris)

Vertinant poetės S. Nėries gyvenimą, prisiminti reikėtų ne vien jos elgesį, parvežant „Stalino saulę“ (beje, šį posakį spaudoje pirmas paskleidė poetas Kazys Boruta), bet ir pavartyti jos dienoraščius bei įsigilinti į kūrybą, ypač vertinant jos nuotaikas ir trykštančią atgailą rinkinyje „Prie didelio kelio“.

Visas straipsnis:

S. Nėris – antroji poetė po Maironio: gimusi ne iš meilės, bet išaukštinusi meilę

Dalinuosi leidiniu apie padrąsinimus:

Spalio 29 d., antradienį, 17 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks Jono Mačiulio-Maironio 157-ojo gimtadienio minėjimo vakaras ir knygos „Maironio balsai: kūryba, veikla, atmintis“ pristatymas. (Knygą sudarė Manfredas Žvirgždas, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019 m.). Renginyje dalyvaus: knygos sudarytojas dr. Manfredas Žvirgždas, prof. dr. Aušra Martišiūtė-Linartienė, prof. dr. Brigita Speičytė, dr. Ramutė Dragenytė, dr. Eugenijus Žmuida, taip pat Kauno Maironio universitetinės gimnazijos moksleivės Auksė Starkauskaitė ir Gabija Butytė.