Archyvas

Kategorijos ‘Laisvalaikiui’ archyvas

Andrius Jakučiūnas. Ar lietuvių literatūros pamokos turi pagaminti lietuvį?

Suprantu, kad klausimas delikatus ir ne toks jau paprastas. Bet vykstant diskusijai apie tai, ar galima (kitos pusės požiūriu – veikiau ar ne nusikalstama) leisti moksleiviams per abitūros lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą vieną iš dviejų autorių pasirinkti savo nuožiūra, kvaila būtų nepamėginti išsiaiškinti, koks gi apskritai yra literatūros pamokų tikslas.

Mes diskutuojame ne apie tai, kaip padėti jaunam žmogui suprasti jį supantį pasaulį ir save, ne apie tai, kaip suteikti jam galimybę perskaityti geriausia, kas yra sukurta, bet apie tai, kokiu būdu nacionalinė propaganda pasieks jo smegenis. Atkreipkit dėmesį – mes nekeliam klausimo, ar reikia kažką prievarta svetimose smegenyse steigti. Mes nesutariam tik dėl būdų ir priemonių, kuriomis naudojantis tai geriausia padaryti. Tai šlykštu, ir jei tik būčiau jaunas, aš tikrai svarstyčiau, ar noriu kurti ateitį valstybėje, kuri siekia man parodyti pasaulį be praeities, o Lietuvą – be pasaulio ir jo kūrinijos stulbinančios įvairovės.

Aš manau, kad įsriegti į smegenis kaip varžtą lojalumą Lietuvai, įskiepyti meilę ir pagarbą Lietuvos kultūrai neįmanoma – tai įvyksta arba neįvyksta dėl daugybės tarpusavyje nebūtinai susijusių priežasčių, dažnai netgi atsitiktinių, į ką valstybė tikrai niekada neinvestavo.

(Kita vertus, ir lojalumas Lietuvai, meilė jai nėra, kaip kartais vis dar įsivaizduojama, dainos ir skambūs šūkiai – mylint Lietuvą neretai ir emigruojama, ir jos aistringai nekenčiama, o atskirais atvejais – kaip kitados nutiko, pavyzdžiui, Salomėjai Nėriai, – ji išduodama. Iš meilės.)

Visus šituos dalykus sakau, nes mano paties kelias link lietuvių kultūros ir ypač literatūros nebuvo rožėmis klotas. Aš mylėjau literatūrą kaip tokią, bet viskas, kas buvo parašyta lietuviškai lietuvių, man, paaugliui, kėlė siaubą.

Aš šlykštėjausi kaimu – o dauguma programinių lietuvių literatūros tekstų buvo agrariniai. Goethe, Homeras ar netgi koks šumerų epas apie Gilgamešą buvo suprantamesnis ir aktualesnis už Kudirką, Žemaitę, Biliūną, Vaižgantą. Pagaliau lietuvių kalba, kuria buvau priverstas skaityti tekstus, atrodė veikiau neišvengiamybė, tai, kuo reikėjo pagadinti tobulumą, kad šis būtų man prieinamas. Dabar juokinga, o tada kai kurios raidės (tarkim, š, ž, č) atrodė nepatikimos, griaunančios žodžio kaip tokio esmės grožį.

Aš aistringai nekenčiau visų lietuvių klasikų nuo Donelaičio iki Kondroto. Lietuvių literatūra man ir buvo šiedu autoriai (na, ir gal dar iš dalies Škėma), visa kita nedvejodamas ir neraudonuodamas laikiau šlamštu. Nenuostabu, kad daugelį mokykloje privalomų autorių skaičiau atmestinai, juo labiau kad trūko laiko skaityti man tuo metu įdomius ir aktualius užsienio autorius – Faulknerį, Camus, Kafką ir t.t. Ilgus mėnesius, kai pagal programą būdavo nagrinėjami lietuvių autorių kūriniai, literatūros pamokose manęs tarsi nebūdavo – kažką svajodavau arba demonstratyviai akvarele paišaliodavau į sąsiuvinį. Prisimenu, kad sykį vietoj rašinio apie Kudirką ar kokį Vydūną, esu parašęs tekstą apie karvių seksą – ir gavau teigiamą pažymį (taigi man pasisekė gerokai labiau nei kitados jaunajam Witoldui Gombrowicziui, kuris gavo kuolą, rašinyje išsityčiojęs iš Słowackio).

Dabar suprantu, koks buvau naivus, ir kokios angeliškos kantrybės reikėjo mano literatūros mokytojai, kad atsispirtų pagundai nubausti mane už naivų nonkonformizmą (paprasčiau kalbant – durnumą). Stebiuosi, kokia tolerantiška visokiems paklydimams ir kokia natūraliai laisva buvo gariūnlaikio Lietuva. Niekieno netrukdomas aš galėjau sau leisti augti, – kaip, matyt, pasakytų gerb. D.Kuolys, piktinąsis LRKM mokiniams suteikta galimybe patiems pasirinkti vieną autorių – mankurtu, aklu lietuvių kultūrai. Negalėčiau su juo nesutikti: išties tuomet nebuvau spjovęs gal tik į vieną išskirtinai lietuviškos kultūros produktą – Anykščių „rašalą“, kurį vėlesnėse klasėse jau sėkmingai vartojau svaiguliui sukelti.

Dabar galiu pasidžiaugti, kad mano tuometinio pasidygėjimo lietuvių literatūra (netgi kažkiek ir pačia lietuvybe – tuomet ji siejosi su visokiais badautojais, „megztomis beretėmis“ ir pan.) nesustabdė nė lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas, tuo metu vykdavęs dar gimtojoje mokykloje. Laisvos rašinių temos iš egzamino jau buvo kaip ir išnykusios, bet aš priklausau tai laimingai 94-ųjų egzamino kartai, kuri turėjo galimybę parašyti rašinį beveik laisva tema – kažką apie autoriaus ir jo biografijos panašumus. Skliausteliuose buvo nurodyti keli REKOMENDUOJAMI lietuvių autoriai, tačiau buvo galima remtis – tuo ir tąsyk ne iš karto patikėjau, perklausiau mokytojų, ar man nesivaidena – BET KOKIAIS LIETUVIŲ ARBA UŽSIENIO autoriais

Tai beveik neįtikėtina – kad taip galėjo būti. Tačiau tai yra faktas: tuometiniai egzaminų tvarkos kūrėjai, tarp kurių, tikėtina, buvo ir tas pats D.Kuolys (švietimo ministras 1990-1992m.), stojo vadinamojo mankurtizmo pusėn, stojo Joyce‘o, Kafkos, Faulknerio – autorių, kuriuos tuo metu mylėjau, ir apie kuriuos parašiau egzamino rašinį – pusėn. Taip pat Užkalnio, Tapino, Vanagaitės pusėn, nes niekas nedraudė – jei tik kam būtų kilęs toks noras – parašyti rašinį, remiantis vien tik to meto užkalniais, tapinais ir vanagaitėmis. (Ar girdit kaip braška šalies pamatai?)

Skaitykite daugiau: 

Ar lietuvių literatūros pamokos turi pagaminti lietuvį?

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Mindaugas Grigaitis. Ar mokyklinė lituanistika pagaliau pasuko tinkamu keliu? (atsakymas Sauliui Jurkevičiui)

Viešojoje erdvėje ir vėl verda karštos diskusijos dėl Lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio brandos egzamino. Atnaujinimai kelia aistras: vieniems atrodo, kad bus paniekinta lietuvybė, kiti teigia, kad pagaliau pradėtas seniai lauktas mokyklinės lituanistikos liberalizavimas.

Reaguoja ne tik lituanistai. Štai Saulius Jurkevičius, pats būdamas istorikas, ne pirmą kartą imasi komentuoti lietuvių literatūros ir kalbos programas. Kiekvienas turi teisę išsakyti savo nuomonę, bet geriausia vadinamos Lietuvos mokyklos direktoriaus bandymas „nurašyti“ visus dabar privalomus lietuvių ir užsienio autorių kūrinius atrodo gana keistai ir, drįsčiau teigti, neprofesionaliai. Licėjaus direktoriui netinka nei A. Škėma, nei A. Camus, nei O. Wilde‘o „Doriano Grėjaus portretas“. Kaip mokytojas praktikas galiu patvirtinti: tai mokiniams bene įdomiausi kūriniai, sukrečiantys jų mąstymą, priverčiantys apmąstyti asmens ir individo santykį, netgi asmeninės egzistencijos problemas.

Įdomu, kokios reakcijos sulauktų kokios nors Didžiosios Britanijos elitinės mokyklos direktorius, pasiūlęs iš privalomų autorių pašalinti nepaskaitomąjį Šekspyrą? Mažų mažiausiai būtų apkaltintas diletantizmu ir neprofesionalumu. Jokiu būdu neginu dabartinių literatūros programų (beje, jeigu S. Jurkevičius pažiūrėtų į tų programų kūrėjų sąrašą, pamatytų nemažai jam pažįstamų vardų), bet teigti, kad visa literatūra, kurios dabar mokome, mokiniams yra nepaskaitoma, – nekompetentinga. Problema yra ne privalomi kūriniai, o jų kiekis: trūksta laiko įsigilinti į kūrinius. Jeigu kūrinių sumažėtų, literatūros dėstymas būtų įdomesnis ir prasmingesnis. Be to, nuvilia daugybę metų švietimo srityje dirbančių žmonių požiūris: be emocionalių kritikos pliūpsnių ir nepasitenkinimo išsakymo nepateikiama jokia racionalesnė analizė ir, svarbiausia, nepateikiamos jokios strategijos, kaip situaciją keisti.

Siūlau ramiai apmąstyti susiklosčiusią situaciją ir dabar vykdomas reformas. Neseniai paskelbti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pakeitimai, mano manymu, yra pirmas teigiamas žingsnis. Netiesa, kad tai grėsmė lietuvybei (manoma, kad leidus remtis ne tik lietuvių autoriais, degraduos tautiškumas). Egzamino pakeitimai pagrindžia vidurinio ugdymo programos koncepciją: žmogus tautoje, tauta – pasaulyje. Vidurinio ugdymo kursas reikalauja nustatyti sąsajas tarp Europos ir lietuvių literatūros tendencijų, tad dabar tai įteisinama ir egzaminu. Tik tam, kad realiai būtų įgyvendintas šis tikslas, dabar reikia, kad ir egzamino literatūrinių rašinių temos būtų formuluojamos su raktažodžiu „literatūroje“, ne tik „lietuvių literatūroje“. Tai jokiu būdu nereiškia, kad lietuvių kultūra ir literatūra sumenkinama: juk tėra 4 privalomi užsienio autoriai (W. Shakespeare’as, J. W. Goethe, F. Kafka, A. Camus – kuo puikiausiai paskaitomi ir suvokiami), o lietuvių autorių – beveik 8 kartus daugiau – 32. Tad didžioji dalis ugdymo proceso vyksta analizuojant lietuvių literatūros tekstus ir kontekstus. Mokiniai tikrai turi galimybę perprasti tautinės literatūros specifiką.

Nei papildomos atsakomybės, nei papildomo darbo tokie egzamino pakeitimai mokytojui neužkrauna: ir iki pakeitimų užsienio autoriai buvo privalomi. Lituanistai ir iki šiol neabejotinai kalbėjo apie tų autorių kontekstus, nes be kontekstų tų kūrinių paprasčiausiai neįmanoma suvokti. Beje, kitaip nei S. Jurkevičiaus samprotavimai, mano pedagoginė praktika rodo, kad gabesni mokiniai sėkmingai ir originaliai remiasi ir F. Kafka, ir A. Camus tiek samprotavimo, tiek literatūriniuose rašiniuose. Lygindami lietuvių ir užsienio autorių kūrinius, mokiniai atranda daug įdomių dalykų ir mūsų literatūroje, sugeba suvokti jos specifiką ir vertę. Turime pasitikėti savo mokytojais bei mokiniais ir džiaugtis, jei pasaulinio lygio klasikus jaunuoliai geba panaudoti spręsdami problemas ar analizuodami literatūros temas. O jie tikrai gali.

Nuogąstavimai, kad mokiniai nesuvoks tekstų arba nutols nuo lietuvių literatūros, turėtų būti siejami ne su egzamino programos pakeitimu, o su perkrauta ugdymo programa: autorių yra per daug, reikia bėgti maratoną sprinto greičiu, todėl nelieka laiko įsigilinti į kūrinius ir suvokti jų gelmės. Greitai bėgant suprimityvinama literatūra. Kritiško, savarankiško ir kūrybiško mąstymo bei gilesnio literatūros ir kultūros suvokimo ugdymui reikia lėto ir atidaus skaitymo, aukštesniuosius gebėjimus ugdančių kūrybinių ir probleminių užduočių, kurioms atlikti dabar pritrūksta laiko. Pakeitus egzamino programą žengtas pirmas žingsnis mokinių ir mokytojų išlaisvinimo iš griežtų reglamentų link. Dabar telieka laukti kito etapo: keisti programą – mažinti autorių skaičių.

Reikia suburti specialistų komandą, kuri paruoštų programą, pagrįstą šiuolaikine ugdymo filosofija (tarpdisciplinišumu, probleminiu mokymu, kūrybiškumo lavinimu). Jau yra pasirodę pirmieji alternatyvūs eksperimentiniai elektroniniai vadovėliai 9–10 kl. mokiniams, kurie sėkmingai realizuoja šiuos siekius. Tad užuot švaistę intelektualinę ir emocinę energiją diskusijomis dėl neesminių dalykų, turėtume pradėti diskutuoti apie esminius – programos atnaujinimą. Tik ne ištrinant svarbius modernizmo autorius, o suteikiant galimybę juos skaityti lėtai.

Skaitykite daugiau:

Mindaugas Grigaitis. Ar mokyklinė lituanistika pagaliau pasuko tinkamu keliu?

 

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Vytas Drunis. Advento dangus

VYTAS DRUNIS

Jau gruodis, bet už lango dar ne žiema… Lietūs ir vėjai beldžias į langą, prašos nakvynėn nekviesti svečiai… Bet ir aš nejaučiu ramumo, nėra to dvasinio jaukumo, kurio moko dvasios tėvai. Ir gamta susimokė su politikais, atėmė iš mūsų šviesias dienos valandas, tikėjimą, kad kažkada bus senoviška žiema, o po jos – išsiilgtas pavasaris. O dabar dienos skendi prieblandoje. Kaip ir mūsų tikėjimas. Dangus tarsi nusileido, užklodamas žemę tiršta debesų marška, kurią tik vėjas retkarčiais sudrasko. Nežinau, kas iš nevilties pasakė: „Dangau, liaukis šliaužiojęs žeme…“ Tačiau dangus nepaiso mūsų norų… O gal mes per daug visko iš karto norime?

Pirmiausia, žinoma, norime ir laukiame tiesos ir teisingumo. Juk buvo pasakyta: „Tiesa padarys jus laisvus.“ Laisvę jau senai turime. Bet kažkur prapuolė tiesa ir teisingumas. Pasiliko tik politikų šūkiuose ir partijų pavadinimuose. Pasirodė, kad ta vienintelė Tiesa, dėl kurios kovojome, suskilo ir išsibarstė mažais gabalėliais tarsi veidrodžio šukės. Ir štai turime kiekvienas „savo“ tiesą, dėl kurios kovojame aršiau nei už laisvę. O laisvės yra per akis. Tik ne visi žino, ką su ta laisve daryti. Tie, kurie žino, paverčia nežinančius savo tarnais, pasmerktais jiems tarnauti visą gyvenimą už duonos kąsnį, už viltį, panašią į gražų miražą. Nes nežinojimas neatperka nuodėmių, neatrakina Dangaus vartų.

„Mano stiprybė yra silpnume“, – kartą pasakė kažkuris Evangelijos autoritetas, pralaimėjęs aršią kovą su savimi ir pasidavęs Tiesai. Ak, tie išmintingieji Evangelijos autoriai. Jie viską žino – visos pasaulio paslaptys telpa jų žodžiuose. Kartais pagalvoju: o kaip tie silpnavaliai, alkoholikai, narkomanai, azartinių žaidimų vergai – ar jie stiprūs savo silpnume? Ar laimingi..?

Adventas. Amžino laukimo metas. Kartu su Bažnyčia, laukiame antrojo Jėzaus Kristaus atėjimo. Kaip vaizdingai, negi poetiškai pasakė br. Arūnas Pranciškus Peškaitis: „…Gal ji naivi, toji Bažnyčia, bet kartu ir teisi, kaip teisi esti nuotaka, išsiilgusi savo išrinktojo, kaip teisi moteris, laukianti į pasaulį ateinančio naujo žmogaus, – be jų juk tuščia pasaulyje, nejauku, šalta, be jų pasaulis yra nebaigtas, tarsi ne iki galo sukurtas.“

Dievaži, kokie prasmingi, kokie teisingi žodžiai.. Bet teisiųjų dabar nelabai kas klauso. O dar va, ta šventvagiška mintis galvoje kirba: „Kaip atskirs Kristus teisiuosius nuo nusidėjėlių? Žemiški teisėjai jų neatskiria…“ Ir vėl nerimo kirminas, maitinamas abejonių ir sutrikimo, graužia tikėjimą. Naikina Viltį…

Adventas. Po advento dangum – visai neadventiškos mintys gyvena. Ne visi išgyvena susikaupimo, gyvenimo permąstymo metą. Politikams ir didžiojo verslo žmonėms nėra kada medituoti, suvesti sąskaitas su savo sąžine, nuraminti, praskaidrinti sielą. Prekybos tinklų savininkai skelbia „didžiojo išpirkimo“ penktadienį. Ar jis juos išpirks? Jie negalvoja apie Kristaus atėjimą. Negi atėjęs Kristus ką nors iš jų nupirks? Pas mus dar kultūringai žmonės apsiperka, o Niujorke per tą „juodąjį penktadienį“ pirkėjai mušėsi, spardėsi, vyrai ir moterys tarsi prieš paskutinįjį teismą traukė vienas kitam iš rankų prekes. Tarsi geidžiamą „žaliąją kortą“ į Rojų. Bet netikiu, kad šv. Petras jiems taip lengvai išduos vizą.

Po advento dangum, laukimu ir viltimi gyvename. Ir kiekvienas pagal savo pasaulio supratimą kelia sau klausimus, į kuriuos nežino atsakymų. Ir tikisi, kad kažkas jam į juos atsakys. Ar atsakys? Kas?.. Jei ir atsakytų, jie vis tiek liks nepatenkinti…

Visi mes laukiame visko: šviesos ir šilumos, jautrumo ir ramybės, pripildančios sielą. Laukiame Išganytojo, laukiame stebuklo… Ar ne per daug norime? Juk vienuolis pranciškonas Julius Sasnauskas sako: „…Adventas palieka man teisę būti tik žmogumi. Adventas ir jam palieka teisę būti Dievu, nepavaldžiu mūsų taisyklėms ir norams…“ Tad gal pasilikime prie kuklesnių norų, gal išmokime džiaugtis mažaisiais džiaugsmais, išmokime branginti valandą, minutę, ir… žmogų – artimą savo. Ir nerūstinkime advento dangaus.

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Saulius Jurkevičius. Suirutė galvose, arba mokinių atgrasymas nuo literatūros

Kiekvienais metais po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino, kai mokiniai sužino savo įvertinimus, tenka matyti daugelio jų nuostabą ir sutrikimą.

Kalbėdamas mokiniams apie brandos egzaminus, nuolat kartoju, kad jeigu sąžiningai ir stropiai mokeisi, gali tikėtis realiai prognozuojamo įvertinimo.

Deja, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatai yra skausminga išimtis, kuri kelia, anot apsakymo „Šuns širdis“ herojaus profesorius Preobraženskio, pagrįstą suirutę daugelio galvose. Istorija liudija, kad sumaištis prasideda tada, kai iškeliami siekiai pradeda stipriai neatitikti esamos realybės. Tai akivaizdžiai iliustruoja noras išskirtinai sureikšminti lietuvių kalbos discipliną ir mėginti prisiimti įsivaizduojamą misiją, kurią mokykloje neva gali atlikti tik šio dalyko mokytojai.

Neadekvačių siekių ir nepagrįstų ambicijų virtimas suirute prasideda nuo Pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrųjų programų turinio. Jos yra prisodrintos daugiaprasmiais literatūros kūriniais, kurie iš esmės neatitinka mokinių amžiaus tarpsnio ir jų gebėjimo suvokti jų mokymo(si) prasmę.

Mokiniai 9-10 klasėse privalo skaityti Dantės „Dieviškosios komedijos“ ištraukas, bandyti suprasti provokuojančias O. Vaildo „Doriano Grėjaus portreto“ daugiasluoksnes mintis, įsismelkti I. Mero, R. Gavelio ir S. Gedos kūriniuose keliamas problemas. Galbūt būtų galima apsiriboti mokiniams labiau prieinamais kūriniais, tačiau programų kūrėjų misija juos veda į Senąjį ir Naująjį Testamentą tuo lyg ir netiesiogiai teigiant, kad tikybos ir etikos mokytojai išaiškinti Šv. Rašto kvalifikuotai negali.

Taip pat yra manoma, kad tik per lietuvių kalbos pamokas galima skaityti „Periklio kalbą, laidojant atėniečius“, Didžiųjų kunigaikščių laiškus, pokalbius su M. Gimbutiene arba N. Sadūnaitės kalbas teismuose. Išties gražios siekiamybės gan stipriai atitrūksta nuo realių Lietuvos mokinių suvokimo galimybių.

Galbūt šiuos kūrinius ir galėtų pabandyti nagrinėti 11-12 klasių mokiniai, tačiau pastariesiems yra keliami dar aukštesni reikalavimai. Jie turi aiškintis A. Kamiu herojaus Merso kiekviena dingstimi kartojamus žodžius „Man vis tiek“ ir perprasti jo paaiškinimą dėl arabo nušovimo: „Aš manau, kalta saulė“. Dėl visapusiško Kamiu egzistencializmo filosofijos suvokimo būtinai reikėtų paminėti ir „Sizifo mito“ pirmąjį sakinį: „Yra tik viena tikrai rimta filosofinė problema – savižudybė“. Greičiausiai nuoširdžiai tikima, kad tai yra būtina žinoti, kad galėtum suprasti į A. Škėmos „Baltos drobulės“ herojaus žodžius: „Mirtis graži“, tarė Antanas Garšva pusbalsiu: „Mirtis dieviška“.

Savaime suprantama, kad pastarosios citatos neatspindi pilnos šių kūrinių esmės, tačiau jos neakivaizdžiai daro mokiniams įtaką ir jaunam žmogui kuria keistoką pajautos lauką. Programos kūrėjai mano, kad tūlas mokinukas privalo paklajoti „pro alum ir urinu trenkiančias tarpuvartes“, skaitydamas J. Kunčino romaną „Tūla“. Įdomu, ar tikrai reikia gramzdinti vaikus į romane aprašomą beprotnamį, kalėjimą ir kitas abejotinos vertės patirtis, kad jie suprastų sovietinį kuklios raiškos paribio menininką. Vynelio gurkšnojimas ant Vilnelės krantų ir neįgyvendintos ambicijos objektyviai neatspindi ne tik sovietinės daugiaplanės tikrovės, bet ir palieką neteisingą supratimą apie to meto epochą. Toks kūrinių parinkimas jaunam žmogui formuoja ne tik iškreiptą tikrovės suvokimą, bet ir netiesiogiai įteigia negatyvią pasaulėžiūrą, vedančią į marginalinio elgesio sureikšminimą.

Skaitykite daugiau: 

  Suirutė galvose, arba mokinių atgrasymas nuo literatūros

 

 

Dėstytoja apie lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą: kur čia dangus griūva?

Palaikau švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimą pakeisti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą ir įtraukti privalomus programinius pasaulinės literatūros autorius. Tai galimybė mokiniams parodyti savo išmanymą Visų pirma palaikau dėl to, kad mokiniai galės labiau realizuoti savo išmanymą, žinias ir patirtį. Kartais mąstome, kad jaunas žmogus yra kvailas, nieko neišmano, neturi savo […]

Dantė ir jo „Dieviškoji komedija“

J. VENCKUS, S.J.

Dantė Alighieri priklauso prie didžiausių pasaulio poetų bei rašytojų šalia Šekspyro, Miltono, Cervantes, kuriuos žmonės su pasigėrėjimu net po kelis kartus gali skaityti ir skaityti. Jie priklauso ne prie kurios nors vienos tautos, ar kurio krašto, ar kurio laikotarpio, bet prie viso pasaulio ir visų laikų kultūros. Dantė savo „Dieviškoje komedijoje“ aprašo ir šventuosius, ir nusidėjėlius, prie pastarųjų priskirdamas ir save patį, nes jaunystėje savo laisvesniu gyvenimu buvo patekęs į klystkelius.

VIDURAMŽIS — KRIKŠČIONYBĖS AUKSO AMŽIUS

     Dantė gyveno ir kūrė viduramžio laikotarpiu (1265-1321). Voltaire ir enciklopedistai savo bedievišką amžių pavadino „šviesiuoju“, o viduramžius — „tamsiaisiais“. Tačiau viduramžiai yra krikščionybės klestėjimo laikai, kai buvo pradėtos statyti puikios gotiškos katedros su į dangų besistiebiančiais bokštais, įvairiaspalviais vitražais, daugybe šventųjų statulų. Žmonių pamaldumas labai augo.

Viduramžiais iškilo daug žymių dailininkų, architektų ir skulptorių. Vienas didžiausių viduramžio menininkų yra Giotto. Jis nutapė ir Dantės portretą, kurį prie šio straipsnio įdedame.
Dantės laikais gyveno ir kiti žymūs žmonės: šv. Tomas Akvinietis (1225-1274); Roger Bacon (1214-1295), anglų filosofas; Ispanijoje gyvenęs filosofas Mozė Maimonides (1135 – 1274) ir arabų filosofas Averroes (1126-1198). Visi šie garsūs žmonės buvo Tomo Akviniečio mokytojai. 13-tame šimtmetyje buvo įsteigti du dideli ir lobai reikšingi ordinai: Pranciškonai 1209 m. ir Domininkonai 1215 m. Pirmieji greitai tapo masių misijonieriai ir mylimi liaudies pamokslininkai, o antrieji — mokyklų bei universitetų steigėjai ir profesoriai.

DANTĖS GYVENIMO BRUOŽAI

Dantė gimė Florencijoje, Toskanos provincijoje. Tai nepaprastai gražus kraštas,  prie sarunios upės Arno krantų. Žemė derlinga, todėl gyventojai turtingi. Gamina daug gero vyno, gal labiausiai pagarsėjusi vyno rūšis — Chianti.
Dantė gyveno prieš 700 metų, tad nedaug ką bežinome iš jo gyvenimo. Motina mirė, kai jis buvo tik šešerių metų amžiaus. Tėvas vedė antrą kartą. Psichologai sako, kad vaikai, užaugę be motinos, yra paprastai užsispyrę, užsidarę, blogesnio charakterio. Kai Dantė buvo devynerių metų, įvyko nepaprastas dalykas. Iš tikrųjų tai buvo gal tik smulkmena, bet ji turėjo didelės į-takos visam Dantės gyvenimui ir kūrybai. Jis pamatė mergaitę tokio pat amžiaus kaip ir jis ir ją be galo įsimylėjo iš pirmo pažvelgimo. Ji buvo apsivilkusi gražia suknele ir persijuosusi juosta. Jis su ja nesikalbėjo visą gyvenimą, įsimylėjo tik iš tolo, bet niekad jos neužmiršo. Visą laiką ji pasiliko jam gražiausia ir garbingiausia moteris, viso jo gyvenimo angelas ir įkvėpėja. Antrą kartą jis ją pamatė po devynerių metų. Ta mergaitė niekad nesužinojo, kad Dantė ją buvo taip įsimylėjęs. Daugeliui gali kilti labai natūralus klausimas, dėl ko jis su ja nesusipažino, nepasikalbėjo. Tai klausimas, į kurį sunku rasti atsakymą.
Beatričė ištekėjo už Simone di Bardi ir mirė jauna, vos sulaukusi 25 metų. Dantė, jos labai paliūdėjęs, vedė Gemą Donati, garsios giminės mergaitę. Susilaukė keturių vaikų. Viena jo dukra tapo vienuole, jos vardas buvo Beatričė.
Dantė baigė aukščiausius mokslus Florencijos universitetuose pas domininkonus ir pranciškonus. Būdamas ištrėmime, taip pat lankė universitetus ir jų bibliotekose sėdėdavo per dienas ir naktis. Sakosi gyvenime mylėjęs tris karalaites: Beatričę, Filosofiją ir Teologiją.
Italija tik praėjusiame šimtmetyje tapo viena valstybe. Pirmiau ji visados buvo pasidalinusi į mažas valstybėles ir respublikas, panašiai kaip senovėje Graikija. Florencija buvo Toskanos sostinė. Valdė magistratas iš septynių žmonių. Tada buvo dvi politinės partijos: Gvelfai ir Gibelinai. Gvelfai buvo popiežiaus partija, o Gibelinai — karaliaus. Gvelfai buvo pasidalinę į dvi grupes: Juoduosius ir Baltuosius. Juodieji buvo už popiežiaus valdžią net ir pasauliniuose reikaluose, nes popiežius daug kartų išgelbėjęs kraštą su organizuota kariuomene iš pagonių ir eretikų. Dantė buvo karališkosios valdžios šalininkas. Jis gynė karaliaus valdžią savo veikale „Monarchia“ (1309), vartodamas argumentą iš Šv. Rašto, kur sakoma, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo (plg. Rom 13,1). Taip pat ir šv. Mato evangelijoje (22,17) sakoma: „Atiduokite tai, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo — Dievui“. Kai popiežiaus partija (Juodieji) laimėjo, Dantė buvo ištremtas. Ištrėmime (Ravenoje) jis išbuvo iki mirties 1321 m.
Pirmoji Dantės knyga „Naujasis gyvenimas“ buvo parašyta tuoj po Beatričės mirties — 1293 m. Knygoje jisai slepia savo tikrąją meilę, įtraukia ir kitas moteris, kad niekas neatspėtų, jog jo vienintelė ir didžiausia meilė buvo Beatričė. Jis dažnai turėjęs Beatričės vizijas ir pasižadėjęs apie ją parašyti knygą. Jis norėjo taip apie ją parašyti, „kaip niekas niekados dar nė apie vieną moterį nėra parašęs“. Dantė apie ją parašė savo „Dieviškąją komediją“.

DIEVIŠKOJI KOMEDIJA

     Šį savo kūrinį Dantė pavadino „Komedija“, o „dieviškoji“ (divina) buvo pridėta jau po dviejų šimtų metų, jam mirus. Šis epitetas buvo pridėtas dėl veikalo nepaprasto grožio. Komedija veikalas pavadintas dėl jo laimingos užbaigos. Pats Dantė taip komediją aptaria: „vidutinio stiliaus liaudies kalba parašytas poetinis kūrinys su gąsdinančia pradžia ir laiminga pabaiga“.
„Dieviškoji komedija“ susideda iš šimto giesmių, kuriose aprašoma Dantės kelionė per pragarą, skaistyklą ir dangų. Aprašoma, kaip Dantė savo gyvenimo pusiaukelėje paklydęs tamsiame miške. Jam kelią pastoję trys žvėrys: pantera, liūtas ir vilkė. Mergelė Marija, Liucija ir Beatričė atsiuntusios poetą Virgilijų jam padėti, išvaduoti iš tų trijų žvėrių. Paskui Virgilijus vadovavo jo kelionei po pragarą.
„Dieviškąją komediją“ sudaro trys dalys: pragaras, skaistykla ir dangus. Geriausiai Dantei pasisekė aprašyti pragarą. Čia apie šią komedijos dalį šiek tiek plačiau pakalbėsime, pasinaudodami Alekso Churgino vertimu (Dieviškoji komedija, Vilnius 1968).
Dantė su Virgilijum keliauja po pragarą vis siaurėjančiais ratais ligi pat žemės centro. Juo giliau, juo didesni nusidėjėliai kenčia amžinas kančias.
Pirmiausia juodu patenka į pragaro prieangį. Čia yra vėlės, kurios dangui buvo per blogos, o pragarui per geros. Tai daugiausia tinginiai, nerangūs žmonės. Jie nėra nieko blogo padarę, bet nepadarę nė gero. Jie yra nusikaltę „apsileidimu“. Tos vėlės laksto nuogos pragaro prieangyje, verkia, kenčia nuo musių, vapsvų, širšių ir kirminų. Tos vėlės Dantei atrodo labai neįdomios. Tarp jų atsitiktinai jis pamato ir atpažįsta popiežių Celestiną V, kuris atsisakė popiežystės, savo vietą užleisdamas Bonifacui VIII, daug nelaimių atnešusiam Florencijai ir pačiam Dantei.
Savo veikalą Dantė pradeda šiais žodžiais:
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio.
Aš atsidūriau tankmėje,
Pametęs tiesų pėdsaką takelio.
Toji tankmė arba miškas reiškia nuodėmingą žmogaus gyvenimą. Nuėjęs pusę kelio, reiškia, kad jis tada buvo apie 35 metų amžiaus. Laukiniai žvėrys — pantera, liūtas ir vilkė — vaizduoja pagrindines aistras: pantera — gašlumą, liūtas — puikybę, vilkė — gobšumą. Virgilijus simbolizuoja išmintį. Greitai abudu su Virgilijum, praėję pragaro prieangį, atsiduria prie jo vartų su užrašu:
Čia kelias į dejonių viešpatystę,
Čia kelias ten, kur skausmas ir tamsa.
Čia kelias į šešėlių karalystę.
Kūrėją mano įkvėpė tiesa.
Pirmoji meilė suteikė man galią
Ir išminties nemirštanti šviesa.
Čionai įžengęs viltį mesk į šalį.

Pirmasis ratas: Limbo. Limbo —germaniškos kilmės žodis, reiškiąs ribotą erdvę. Čia yra nekrikštytųjų vėlės. Jie nekenčia, bet nemato Dievo. Poetas čia sutiko graikų filosofus: Aristotelį, Platoną, Sokratą. Ir pats Virgilijus iš čia atėjęs poetui į pagalbą. Jie visi čia džiaugiasi ne antgamtine, bet natūralia laime.

Antrasis ratas: Svetimoteriai. Čia jie sutiko Semiramis, Asirijos ir Babilonijos karalienę (1356-1314 pr. Kr.), pagarsėjusią žiaurumu ir ištvirkavimu; Kleopatrą, Egipto karalienę, Tristaną, Tristano ir Izoldos, herojų.
Jie visi pagonys. Iš krikščionių buvo Pranciška ir jos meilužis Paulius Malatesta. Pranciška buvo ištekėjusi, bet jos vyras nebuvo geras. Ištekėjo už kito. Tarp jų buvo labai karšta meilė, bet pirmasis vyras iš keršto abudu užmušė. Juodu prieš mirtį neturėjo laiko apgailėti savo nuodėmių ir pateko į pragarą. Pragare juodu buvo surišti, negalėjo atsipalaiduoti vienas nuo kito. Pranciška smulkiai nupasakoja, kaip skaitant Lančelotą, meilės knygą, jai kilo aistros: „Taip mus knyga įstūmė pragaran“. Dantė iš gailesčio sako: „Ir žemėn aš lyg užmuštas kritau“.

Trečiasis ratas: Apsirijėliai ir girtuokliai. Juos saugo trigerklis šuo Cerberis. Cerberis kamuoja tuos vargšus, kurie voliojasi kaip kiaulės su išsipūtusiais pilvais. Dantė čia sutiko ir vieną savo pažįstamą bankininką iš Florencijos.
Ketvirtasis ratas: Šykštuoliai ir išeikvotojai. Jie stovi vieni prieš kitus. Visi rita aukso gabalus savo krūtinėmis ir spardo vieni kitus. Jie vieni kitų labai neapkenčia. Gyvendami žemėje, vieni labai šykščiai taupė, o kiti išeikvojo savo turtus. Vieni jų yra pliki, kiti — nuolat sugniaužę kumštis.

Penktasis ratas: Pikčiurnos ir tinginiai. Jie drasko ir plėšo vienas kitą dantimis. Čia jau pasibaigia viršutinis pragaras. Dabar prasideda Liuciferio miestas, apsuptas aukštomis sienomis ir apvestas grioviais. Šiame žemutiniame pragare yra ypatingai biaurūs prakeiktieji. Poetas labai piktai juos aprašo ir sako, kad jų nereikia gailėtis, nes net pats Dievas jų nesigaili.

Šeštasis ratas: Eretikai. Čia yra ne tik erezijų steigėjai, bet ir jų sekėjai. Eretikai tikrai yra baisūs. Kitos nuodėmės su nusidėjėlio mirtimi baigiasi, bet erezijos pasilieka ir po jo steigėjo mirties. Moteriškais veidais furijos lakstė po pragarą. Jų galvos buvo apkabinėtos hidromis, medūzomis ir gyvatėmis. Nagais draskė savo krūtis. Čia pilna duobių su metaliniais karstais. Tuose karstuose guli erozijų kūrėjai ir vis kaišioja galvas iš tų baisių karstų.

Septintasis ratas: Plėšikai. Dantė sako, kad smurtininkai, apgaudinėtojai, namų padegėjai pelnytai susilaukia prakeikimo. Jie kitiems duobę kasė, o dabar patys duobėje guli. Kuo mažiau kas meilės parodo savo artimui, tuo giliau nugrimzta į pragarą. Šito rato sargas yra Minotauras, kuris ėsdavo jaunus berniukus ir mergaites, slapstėsi labirinte kalnuose, maitinosi žmogiena ir čiulpė žmonių kraują.
Čia yra toks simbolizmas: kas kenkia savo artimui, čiulpia jo kraują. Šiame rate skraido harpijos, tai yra gyviai pusiau moterys ir pusiau paukščiai. Jos skraidydamos leidžia baisų dvokimą. Tai reiškia, jeigu kalbi prieš artimą, subiauroji visą aplinką. Šiame rate yra daug skyrių. Viename yra savižudžiai, kitame homoseksualai ir t.t. Čia teka kraujo upė, prie kurios pilna visai nuogų, vaitojančių pasmerktųjų. Iš viršaus ant jų kūnų krinta ugnies kamuoliai.

Aštuntasis ratas: Simonas Magas, Popiežiai, Kaipas ir Anas.
Simonai mage, niekšai, juo pasekę, Kurie net Dievo dovanas šventas Išmainėte, nuo godulio apakę.
Čia randame du popiežius: Nikalojų III (pop. 1277-1280) ir Bonifacą VIII (pop. 1294-1303).

Devintasis ratas: Žemės galiūnai ir tironai, kovoję prieš Dievą. Nors visi pragaro gyventojai yra skausmų ir kančių draugai, bet vienas kito nekenčia. Jie nekalba, tik bliauna, staugia, vienas kitam liežuvį rodo, badosi kaip ožiai ir t.t.
Mes traukėm gilumon devinto rato, Tenai, kur nusidėjėliai pliki Aukštielninkai ledan pavirtę krenta.
Liuciferis. Apie Liuciferį yra rašę ir kiti rašytojai bei poetai. Miltono Demonas yra puikuolis, patį Dievą provokuojąs į kovą. Lermontovo Demonas galingai skraido Kaukazo viršūnėmis ir vis galvoja, kaip daugiau blogo padaryti Dievui ir žmonėms. Goethės Mefistofelis, pavirtęs džentelmenu, gundo gražią ir pamaldžią Margaritą. Dantės Liuciferis yra be galo biaurus, turi tris veidus. Jis, apsiputojęs kraujuotomis seilėmis, kandžioja Brutą ir Kasijų ir laiko apsikabinęs Judą. Jie visi trys buvo išdavikai. Pirmieji du nužudė Julių Cezarį, Romos didybės kūrėją, o Judas išdavė savo Mokytoją Kristų.

Skaistykla ir dangus. Skaistykloje esantieji taip pat kenčia, bet kenčia su viltimi. Dantė sutinka Beatričę, kuri jam vadovauja kelionėje į dangų.

Straipsnio nuoroda:

Dantė ir jo „Dieviškoji komedija“

Kodėl nereikia bijoti lietuvių VBE liberalizavimo

Elžbieta Banytė

Pakeista egzamino vertinimo “absoliutaus nulio” – t. y. tokios situacijos, kai rašinys išvis nevertinamas ir egzaminas neišlaikytas – sąlyga. Anksčiau viena iš sąlygų buvo, kad absoliutus nulis rašomas tada, kai nepasiremta nei vienu privalomu autoriumi. Dabar – tik tuo atveju, jeigu parašyta kita tema. Katastrofistai didina apsukas ir liūdnai pranašauja tautos bei valstybės, o dar svarbiau – pamatinių vertybių griūtį. Nei 4 iš 36 užsienio autoriai, nei pakeistos egzamino išlaikymo sąlygos tikrai to nesugriaus, netgi priešingai.

Nepasirėmus privaloma literatūra tik turinys “nulinamas”, o pagal gramatikos kriterijus vertinama toliau. Taigi raštingas mokinys gali kažkokį nedidelį balą gauti ir minimaliai išlaikyti egzaminą net ir nepasirėmęs privaloma programine literatūra samprotavime. Siaubas: raštingas žmogus išlaikys lietuvių KALBOS ir literatūros egzaminą!

Tik štai kur klaidinga logika: raštingas žemo balo nenorės, todėl vis tiek skaitys ir mokysis, o neraštingas nepraslys – neišlaikys vis tiek, nes bus krūvos klaidų. Nes turinio 0 reiškia -42 taškus. Todėl tos kalbos apie tai, kad Ministeriją palaikantys žmonės neķenčia lietuvybės ir kad Tapinas prilyginamas Škėmai, o Vanagaitė Milošui, yra nesąmonė. Nuo kada -42 taškai yra lygiava?

Ten emocijos kalba, nebe logika. “Nomadų karta, kuriai gražiau viskas, kas nelietuviška”? “Sąmokslas prieš valstybę”? Jūs rimtai? Nuo kada lituanistams taip patinka autoritarizmas ir privalomas socialinis reguliavimas – net ir vyresniųjų klasių moksleivių, kurie tuoj išeis į universitetą? Ar tikrai užsienio literatūra mus žaloja? Ką tuomet veikiam mes, mokytojai, kad jau nepaaiškinam, kuo Škėma geriau už Vanagaitę?..

Ir dar stebina nepedagogiškas noras BŪTINAI priversti mokinius kalbėti tą, ką reikia, ir taip, kaip reikia. Labai baisu, kad nepaadoruos Škėmos? Įrodykim, kad ten – geras, svarbus, prasmingas kūrinys, ir pasirems juo. Ir lygiai tas pats apie kiekvieną galioja. Mokiniai nėra banditai, kurie tik ir žiūri, kaip tautą sugriauti. Apie tai, kad Maša nešioja NKVD kepuraitę, sužinojau iš pasipiktinusių mokinių. Man ta Maša – buvus nebuvus. Nemačiau nei vienos serijos. Ar jie matė, nežinau, bet kažkaip atraportavo man.

Neįsivaizduoju, kodėl sąmoningas žmogus gali norėti ką nors apgaudinėti, piktybiškai nesiremti programine literatūra ir bandyti praslysti. Neišneša galva. Tas absoliutus nulis ir buvo absoliuti nesąmonė, dirbtinė kliūtis, dėl kurios blogai jausdavosi ir mokytojos, ir vertintojos. O dabar – tikras brandos egzaminas: patikrina, ar esi pakankamai brandus prisiimti atsakomybę, ar ne.

Bent aš taip suprantu. Šiaip reikėtų, kad ir Ministerija daugiau argumentuotų, nes šio pokyčio pati nesiūliau ir todėl jo logiką aiškinu taip, kaip suvokiu. Nesakau, kad neturiu abejonių – puikiai suprantu, kodėl tai gali gąsdinti. Man irgi viduriuose kažkas skausmingai apsiverčia, kai žmonės ima aiškinti, kad nereikia skaityti Škėmos.

(Dabar pagalvojau – ar atsisakyčiau Škėmos, jeigu dauguma nuspręstų, kad jis tikrai netinkamas autorius mokyklai?.. Varge, koks kazusas. Tikriausiai bandyčiau įtikinti, kad jis reikalingas. Galų gale, jei nepavyktų, pasiduočiau su kartėliu ir nusivylimu. Todėl nemanykit, mielieji Kolegos, kad į Jūsų poziciją neįsijaučiu. Dar ir kaip.)

Visiškai sutinku su tuo, kad pirmiausia reikia (-ėjo) keisti vertinimą. Tik nueikit į NEC ir pasiūlykit ką nors 🙂 vat pabandykit. Verintojų akytės pasidaro apvalios kaip va šito emotikono: :O

Siūliau kelis dalykus. Visų pirma, kad turinio taškai nebūtų dauginami iš dviejų, nes dabar prarasdamas tašką mokinys praranda du egzamino balus. Kaip tai padaryti? Įvesti intervalą. Tarkime, už temos supratimą ir aktualizavimą ne 7 (x2), o 13-14 taškų. Kitas kriterinis lygis – 11-12. Ir t. t. Kaip įvertinti? Truputį subjektyviai. Ar dabartinis vertinimas objektyvus? Labą dieną. Tai kur problema? Nes “visuomenė nesupras”. O tai kam antras vertintojas? Kam trečias? Bet jie juk anonimiškai vertina: negali žmonės galvų sukišę pasitarti. Atrodo, kad visi vagys ir banditai.

Antras siūlymas buvo tiesiog leisti vertintojui skirti, tarkime, 5 arba 10 taškų, jeigu rašinys jam atrodo kuriuo nors aspektu – minties plėtote, netikėtomis įžvalgomis, struktūra – labai geras ir įdomus. Tiesiog leisti vertintojui laisvai skirti tuos taškus. Kaip sakoma – pagal savo sąžinę arba sugedimo laipsnį. Nu bet kur gi ten visuomenė supras 🙂 Nuskambėjus šitam siūlymui įsivyravo kapų tyla. Man rodos, net kvėpuot žmonės nustojo, tokia baisi pasirodė ši mintis.Esė tipo užduotis, mano galva, geriausiai būtų įvertinama holistiška, t. y. visuminiu požiūriu. Bet jo neįdėsi į 100 balų. Va ir stop, mašiną – nėr benzino, kaip močiutė sako.

Kol šito klausimo neišspręsim, belieka tik kosmetiškai remontuoti griūvantį namą. Toks ir buvo šių metų pakeitimų tikslas – kadangi radikaliai nieko keisti negalima (teisiškai tai daroma tik prieš dvejus metus), priimti minimalūs pakeitimai kaip atsvara temų, programos, to išpreparuoto į balažinkiek grafų vertinimo ir kt. košei.

Dabartinė situacija rodo, kad literatūra tebėra šventa karvė, toks graudus ir kančios kupinas reikalas, ir todėl bet kokie pokyčiai, susiję ne su ideologija, o su sveiku protu, dalies bus iškart atmetami. Ir būtent tai toliau kurs tą nesaugumo atmosferą, kuri ir neleidžia nei konstruktyviai ramiai diskutuoti, nei kažko keisti, nes pokyčiams būtinas bent minimalus pasitikėjimas. Įvertintų ir tą rašinį mokytojos be 100 lentelių, jeigu visuomenė (ir kai kurie kiti lituanistai) nustotų visur matyti priešus.

Manot, man čia labai patinka rašinėt ir rėkaut? Tikrai?.. Atsibodo iki gyvo kaulo. Tiesiog jaučiu, kad šitie dalykai skausmingi ir svarbūs, nes nuo jų priklauso, kaip gyvensim, kokio intelektualinio pajėgumo žmonės ateis į universitetus, o tada – kaip suprasime mokslo tarptautiškumą: ar kaip šūdstraipsnių rankiojimą po bilekokius britų kaimo koledžo žurnalus, ar kaip gebėjimą matyti save pasaulyje, o pasaulį – savyje ir prasmingai apie tai kalbėti. Turbūt naiviai skamba, bet tikrai manau, kad nuo požiūrio į mokyklos programas ir ugdymą visa tai ir prasideda.

Straipsnio nuoroda:

Kodėl nereikia bijoti lietuvių VBE liberalizavimo

Lapkričio 17 d.- Salomėjos Nėries gimtadienis

2017 m. lapkričio 17 dieną sukanka 113-osios metinės, kai 1904 m. lapkričio 17 d. Kiršuose (Alvito valsčius, Vilkaviškio apskritis) gimė poetė Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė), 1904 11 17 Kiršuose (Alvito vls., dab. Vilkaviškio r.). Jos kūriniai paveikti romanso poetikos, lietuvių liaudies motyvų. Paskelbė poezijos rinkinius „Anksti rytą“ (1927), „Pėdos smėlyje“ (1931), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945) ir kt. Įsitraukė į politiką, kolaboravo su Sovietų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos valdžia (1940–1945). 1911 m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o 1918 m. pavasarį – Marijampolės mergaičių progimnazijos antrąją klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau 1919 m. persikėlė į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Gimnazijoje veikė moksleivių ateitininkų kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius prozos vaizdelius, eilėraščius.

1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama Jūraitės ir Liūdytės slapyvardžiais, o po 1923 m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo Nėries slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo 1924 m., jos eilėraščiai, pasirašyti Nėries, o vėliau Salomėjos Nėries slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje. Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą, taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – psichologiją, ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Balio Sruogos paskaitų, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų.

Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais – Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru, Petronėle Orintaite, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją Juozą Eretą. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis. Augino kasas, jas nukirpo tik 1929 m., grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštas baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais. Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė.

1928 m. baigė universitetą. 1928 m. persikėlė į Lazdijus: nuo rugsėjo 1 d. Švietimo ministerijos paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, S. Nėris dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. liepos 3 d., Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.

1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į Vieną. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 m. 1930 m. vasarą trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į Kauną. 1931–1934 m., gyvendama Kaune vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis. Kaune suartėjo su trečiafrontininkais – kairiųjų ir prokomunistinių pažiūrų rašytojais.

1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo pasakų rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į Panevėžį: nuo rugsėjo 15 d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja. Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, S. Nėris vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi Bernardu Buču. 1935 m. pradžioje išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus.

1936 m. kovo 15 d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos – realistės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu S. Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius. 1936 m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. 1936 m. gruodžio 12 d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės. 1937 m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius miesto paminklus, muziejus, teatrus, dailės parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į Palemoną prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves.

1937 m. rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panevėžio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. Spalio 23 d. pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą. 1938 m. pirmojoje pusėje išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1939 m. sausio 13 d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, Valstybės teatre, surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už šį rinkinį. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas. 1939 m. išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. 1940 m. kovo 27 d. Maskvoje, Vakarų Meno muziejaus rūmuose atidaryta lietuvių knygos paroda, kurioje buvo eksponuoti ir S. Nėries kūriniai.

1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ (rašyta 1937–1940 m.) ir eiliuota pasaka „Našlaitė“, už kurias Lituanistikos instituto komisija paskyrė 1940 m. premiją kaip už geriausius veikalus, populiarinančius lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir tautosaką. 1940 m. okupacija buvo S. Nėries gyvenimo dramos kulminacija. Poetė paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (išrinkta AT deputate) prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Josifo Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į SSRS sudėtį, ji perskaitė pagal Vladimiro Dekanozovo nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką. S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje periodikoje išspausdino poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. 1941 m. pradžioje išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais. S. Nėris aktyviai dalyvavo rinkimų mitinguose Zarasuose, Dusetose ir Utenoje. 1941 m. sausio 12 d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. 1941 m. vasarą, nacistinės Vokietijos kariuomenei pradėjus įsiveržimą į SSRS, bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su mažu sūnumi per Zarasus, Daugpilį, Didžiuosius Lukus, Rževą pasitraukia į Rusiją. Latvijos teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo S. Nėris, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu pražuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim. 1941 m. birželio paskutinėmis dienomis S. Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba. 1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į Penzą, kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai”, „Tėvynė”, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos” ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Gruodžio 10 d. iš Penzos išvažiavo į Ufą. Kurį laiką pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai pradėti skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu. 1942 m. birželio viduryje poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per radiją.

Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojus. 1944 m. rugsėjo 30 d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. Apsigyveno Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. Jau sirgdama poetė nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute. 1944 m. rudenį lankėsi savo tėviškėje. 1945 m. sausio 30 d. Kaune, kino „Forum“ salėje, įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.

1945 m. birželio 8 d. S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.

1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. 1992 m. palaikai iš Karo muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines.

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Abiturientams palankūs ilgai laukti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pokyčiai

Šių metų laidos abiturientų, laikysiančių lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, laukia palankūs pakeitimai – autorius, atskleidžiančius rašinio temą, bus galima laisvai pasirinkti iš visų lietuvių kalbos ir literatūros programoje nurodytų privalomų autorių. Pakeitimas įsigaliojo švietimo ir mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei įsakymu pakeitus Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programą. Per egzaminą prie kiekvienos temos bus […]

Kova laimėta: abiturientams suteikiama daugiau laisvės 

Jau dabartiniai dvyliktokai per lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą galės laisviau rinktis autorius, kuriais remdamiesi rašys rašinį.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė nusprendė, kad rašydami literatūrinį ar samprotaujamąjį rašinį per brandos egzaminą abiturientai neprivalės remtis konkrečiais nurodytais autoriais, bet galės rinktis bet kuriuos autorius iš privalomos ugdymo programos.
„Esame gavę labai daug nusiskundimų, vyko labai plačios diskusijos dėl lietuvių kalbos egzamino vertinimo praeitais metais, ir manau, kad tam tikra kritika yra pagrįsta, todėl kartu sėdėjome su specialistais: lietuvių kalbos mokytojais, ekspertais, siekdamai išspręsti problemas (…). Tą sprendimą tikrai palaiko moksleiviai“, – BNS ketvirtadienį sakė ministrė.
Anot jos, pakeitimas leis per brandos egzaminus geriau pademonstruoti mokykloje įgytas žinias.
„(Autorių) rekomendacija bus pateikta, bet ja bus galima nesiremti, bus galima remtis bet kuriais kitais autoriais, kurie yra numatyti mokyklos kurse“, – sakė ministrė.
Lietuvos kalbos ir literatūros egzaminas abiturientams yra privalomas.

Straipsnio nuoroda:

Kova laimėta: abiturientams suteikiama daugiau laisvės