Archyvas

Kategorijos ‘Laisvalaikiui’ archyvas

Popietė „Skaitau ir piešiu“

Gegužės 15 dieną Kalvarijos gimnazijos bibliotekoje vyko popietė „Skaitau ir piešiu“.  Mokiniai išsakė savo nuomonę apie skaitytas knygas. Vėliau piešė piešinius, kuriuose atvaizdavo mylimiausius  knygų herojus.

Mokytoja  Viktorija Rusevičiūtė

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos:

Rudenėlio šventė

Kolegė Viktorija Rusevičiūtė dalijasi:

RUDENĖLIO ŠVENTĖ

2018 m. spalio 19 dieną 11.30 val. nuotaikinga Rudenėlio šventė atkeliavo į Kalvarijos gimnazijos Jusevičių skyriaus ikimokyklinę ir priešmokyklinę ugdymo grupę „Šypsenėlė“. Šventę organizavo Kalvarijos gimnazijos Jusevičių skyriaus ikimokyklinės ir priešmokyklinės ugdymo grupės „Šypsenėlė“ mokytoja Loreta Vasikonytė ir mokytojos padėjėja Dalė Zaveckienė. Jos stengėsi šventę organizuoti taip, kad visiems būtų ne tik linksma ir įdomu, bet kad būtų gilinamos ir vaikučių žinios.
Kalvarijos gimnazijos Jusevičių skyriaus ikimokyklinės ir priešmokyklinės ugdymo grupės „Šypsenėlė“ vaikučiai nutarė pasipuikuoti tuo, ką savo darže užaugino ir mikliosiomis rankelėmis sukūrė, todėl iš pat ryto kartu su savo mokytojomis ugdymo grupę papuošė sukurtais darbeliais iš sodo ir daržo gėrybių. Į spalvingais rudeniniais lapais pasipuošusią ugdymo grupę rinkosi vaikučių tėveliai, Kalvarijos gimnazijos direktorė Dijana Kavaliauskienė, Jusevičių bendruomenės pirmininkė Renata Kalinauskienė, Jusevičių bibliotekininkė Zita Paulevičienė, Jusevičių laisvalaikio salės kultūrinės veiklos organizatorė Danutė Giedraitienė ir kiti svečiai.
Ugdymo grupėje veikė įspūdinga kūrybinių darbelių parodėlė „Rudens gėrybės“. Pasipuošę ugdymo grupės vaikučiai kartu su Rudenėliu visus pakvietė sudalyvauti ,,Rudenėlio šventėje“ – paklausyti dainelių apie rudenėlį, pažiūrėti lietuvių liaudies šokio „Du gaideliai“, pažaisti žaidimą – pasaką „Ropė“.
Rudenėlis padėkojo vaikučiams už koncertą ir už tai, kad jie taip aktyviai dalyvavo rudens gėrybių parodėlėje. Šventės pabaigoje Rudenėlis pakvietė visus pasivaišinti, jis buvo priruošęs vaišių pilną stalą. Nuotaikinga šventė baigėsi, o Rudenėlis jau atsisveikino… Bet jis ir vėl sugrįš su savo gėrybėmis….
Straipsnis ir nuotraukos Birutės Stankevičienės

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

LKLMS solidarizuojasi su protestuojančiais mokytojais

Lietuvos Respublikos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga solidarizuojasi su protestuojančiais mokytojais.

Lietuvos Respublikos Prezidentę, Vyriausybę ir  Seimą raginame kuo greičiau inicijuoti racionalias derybas, prisiimti atsakomybę už švietimo situaciją ir ją keisti pagal mokytojų praktikų reikalavimus.

Prašome pagarbaus susitarimo nesupriešinant mokytojų, kitų sričių specialistų, visuomenės.

LKLMS PAREIŠKIMAS

LKLMS informacija

Mokytojai, streikas ir ministerija

Kam reikalingi skaičiai arba liūdni mokytojai

Kad mokytojai neretai liūdni, pikti, pavargę ir sugniuždyti, nieko jau nestebina. Net už padoresnį gyvenimą kovoti po pamokų daugelis jau neturi jėgų…  Nemaža dalis vyresnio amžiaus pedagogų tiesiog atsitraukia, laukia pensijos – ,,mes jau kaip nors dagyvensim”. Kiti bijo valdžios , nes mes pripratę bijoti.  O ir tų profsąjungų ne viena… Tad metai bėga, o laivas plūdūriuoja pelkėj…

          5 eurai už valandą…

Man tikrai ne gėda pasakyti, kad gaunu 4.93 euro už valandą. Darbo užmokesčio lapelį galiu parodyti. 789 eurus padalinu iš 160 ir viskas aišku kaip ant delno. Tiesa, dirbti tenka ir daugiau, bet skirta 40 oficialių darbo valandų per savaitę, t.y. 8 valandas per dieną. Ir kur tas ,,daug laisvo laiko”?  Turiu pilną krūvį, artėju prie 20 metų stažo, esu vyr. mokytojas, bet už valandą  vis tie patys 5 eurai… Deklaruojamo didžiulio algų padidėjimo nepajutau… Man, kaip ir kolegoms, prisidėjo papildomų valandų, tad natūralu ir keliasdešimt (bet tikrai ne 150!) papildomų eurų. Deja, daug kam alga net sumažėjo…. Kas kaltas? Mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistema. Taigi:

Medus:

M okytojų

E tatinio

D arbo

UŽMOKESČIO (pabraukiau specialiai)

S istema

Tokiu „medumi” (t.y. darbo ir užmokesčio tirpalu) mus ministerija apipylė, nepaisydama kad LŠDPS ir kiti, žinantys, kas yra pamoka ir jos apmokėjimas, perspėjo apie ydingą „tvarką” dar prieš metus.

Kaip minėjau, turiu 25 kontaktines valandas (nuo seno tai vadinome apie 1,4 etato), bet tik 18 min. gaunu pasiruošimui ir taisymui (užduočių rengimui, parinkimui, kopijavimui, pamokos planavimui, darbų perskaitymui, klaidų ir teisingų atsakymų sužymėjimui, taškų suskaičiavimui, pastebėjimų ar pagyrimų parašymui, pavertimui į balus ir jų surašymui į dienyną). Kadangi tik 40 proc. pamokos laiko vaikų darbams taisyti duoda ministerija… (5 min. pasiruošimui ir 13 taisymui? O gal 2 min. pasiruošimui ir 16 taisymui? Ką manot?). Man pasisekė, nes anglų kalbos grupėje turiu apie 12-16 vaikų. Vienam darbui ištaisyti kaip tik! 1 minutę. Bet kaipgi lituanistai, matematikai ir kiti kolegos, turintys po 30 vaikų?  Jie vienam mokinio darbui įvertinti turi tik 30 sekundžių!

3 Kišenės: dvi „protingos“ ir trečia iš ministerijos…

Grįžkim prie pradžios. Kas gi tas „naujas” etatinis apmokėjimas? Ne mokytojams paaiškinsiu savo „kišenes“:

1 „kišenė”: 25 kontaktinės valandos;

2 „kišenė“: 40 proc. laiko (nuo pirmos) pasiruošimui ir taisymui (t.y. dar 10 val.) Iš viso 35 val.

3 „kišenė“: kelios valandos darbui su bendruomene (metodinė veikla, budėjimas, mokyklos renginiai, olimpiados ir konkursai) ir darbas su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais. Tai sudaro 40 valandų per savaitę. Etato neišėjo. Nors iki pilno etato nedaug trūksta. Berods, 0,94. Ministerija žadėjo suapvalinti. Nesuprantame ką – tik valandas ar ir atlyginimą? Taigi – 40 valandų. O iš viso – 5 eurai už valandą. Medus…

Tik problema liko – kaip pastebėjo ne vienas garbus Lietuvos švietimo profesionalas, visų mūsų 3 kišenė be proto skirtinga… Vieni prakaituoja pamokose, o kiti ne visai ir ne visada aišku kur…

Siekiant „socialinio teisingumo” (?), direktoriams teko ilgai sukti galvą, ką daryti su mokytojais, turinčiais,  pvz., 10 kontaktinių valandų. Ką rašyti ar nerašyti į trečią kišenę ir kiek… Kad būtų apmokami ,,visi darbai”. O kaip juos pamatuoti? O jei neužtenka lėšų? Kiek trunka pasiruošimas koncertui, varžyboms ir salės papuošimui ar plakatų klijavimui? Tarkitės ir derėkitės, broliai ir sesės! Ir laužykit galvas kartu su mokyklų vadovais…

Ir kokia gi čia  ,,nauja sistema”? Pamokas pavadino pirma kišene, ruošimąsi ir taisymą antra, o tą, kur arba nelieka pinigų, arba nueina per daug, – trečia? Medus.  Švelniai tariant.

Kaip „girdi” ministerija

Lapkričio viduryje teko du kartus dalyvauti susitikimuose su gerb. ministre, jos patarėjais,  švietimo profsąjungų nariais –  bandėme taisyti ,,medų”…  Nelabai ką pavyko ištaisyti, net ir išsakyti…  Na, gal tai, kad mažinti mokinių skaičių klasėse reikia, išgirdo. Ačiū. Bet tai ministerija girdi jau berods 20 metų. Ir niekas nekeičiama. Daroma, bet be rezultatų. Nes jiems KAŽKAS trukdo. Bet, atminkit,  jie girdi. Tariasi. Kalba. Tik švietimo laivas pelkėje buksuoja.

Kai prašėme daugiau tų niekingų minučių taisymui ir pasiruošimui, siūlėme ne 30-50%, o bent 50-60% visiems palikti. Graudu, kad pakeltu tonu įrodinėti teko, kad pamokos vedimas ir ruošimasis jai bei darbų taisymas yra esminė mokytojo darbo ir mokinių ugdymo dalis. Kad kalbų mokytojai tik vieną vyresniųjų rašinį taiso pusvalandį… Galvojome, pakeltų bent truputį šiuos niekingus skaičius, kad 30 %  akių nebadytų (15 min. VISOS KLASĖS DARBŲ taisymui), ir kolegų nežemintų, nepriešintų skirtingų dalykų ir dėstančių skirtingose amžiaus grupėse mokytojų?

Ir ministerijoje mus „išgirdo”: užuot skyrę 50-60% už darbų taisymą ir pasiruošimą pamokai visiems, skyrė 30-60%. Vėl nuo 30%.  Tik viršutines lubas pakėlė…. Vos neišvirtau iš kėdės, kai rytojaus dieną buvo visai Lietuvai paskelbta apie šį „ženklų“ susitarimą. Viršutinę ribą pakėlė 10 %! Tai yra kiek? Ogi dar 4,5 minutės! Uau! Tiesa, iš kėdžių virto ir lapkričio  22 d. vykusio Mokytojų suvažiavimo dalyviai, apie šį laimėjimą išgirdę tiesiai iš gerb. ministrės lūpų.

Ir vėl  direktoriai skaičiuos, dalins, o mokytojai derėsis, tarsis… Dėl ko? Ogi dėl to, kiek – 15, 20 ar net 27 min. gausime pasiruošti pamokai ir brangių 30 mokinių darbams perskaityti, ištaisyti ir įvertinti… ,,Susitarėme”. Medus.

Sprendimus protestuojantys mokytojai seniai pateikė ant lėkštutės

Mokytojus ginanti, vienijanti ir už juos aktyviausiai kovojanti  A. Navicko vadovaujama LŠDPS, neapsikentusi kelių dešimčių metų neveiklumo, o pastaraisiais metais itin intensyvaus melo ir patyčių iš mokytojų, prieš ėmusis kraštutinės kovos priemonės, neterminuoto mokytojų streiko, jau ne kartą anksčiau Švietimo ir mokslo ministerijai teikė  reikalavimus.

Oi. Ne reikalavimus! O elementarius, paprastus, aiškius ir visiems būtinus, reikalingus ir  lig šiol akivaizdžiai vienintelius ,,naujojo etato taisymo” būdus: sumažinti vaikų skaičių klasėse ir darželiuose (tik tada jūsų, brangūs tėveliai, vaikai gali tikėtis bent panašių į normalias ugdymo(si) sąlygų). Padidinti mokytojų darbo valandos įkainį 20 proc. (tada mano valanda kainuotų ne 4,93 eurus, o net 5.91 euro… Tikiuosi, pradžiai). Pasiruošimui, taisymui ir visiems kitiems darbams skirti tiek valandų, kiek yra kontaktinių valandų (18 pamokų turintys mokytojai gautų dar 18 pamokų pasiruošimui).

STOP!

Čia man pasidarė baisu, nes pasirodė, kad kalbu apie kosmosą. Nes… Turiu 25 kontaktines valandas ir reikalauju dar 25. (Bet palaukit. Ne „už nieką”, kaip sakė kažkuris garbus valstybės tarnautojas. O už ruošimąsi pamokoms, už užduočių rengimą, už bendravimą su tėvais ir vaikais, už taisymą, už pažymių surašymą, už konkursus ir olimpiadas…). 5 eurai…. Medus.

Vietoj pabaigos

Deja, ministerija nebijančių ir dar turinčių jėgų bei vilties kovoti už tiesą mokytojų (ir jiems atstovaujančios LŠDPS) pateiktų sprendimų katastrofiškai situacijai spręsti vis dar nemato…

O, regis, ir milijonų šitiems procentėliams padidint mažiau reiktų,

Ir trijų kišenių modeliams „dizainerių“ samdyt nebūtų reikalo,

Ir vaikai ne po 30 suvaryti į klases (atsiprašau, kaip paukštyno gyventojai) būtų…

Ir t.t.

Post Scriptum

Ir dar. Tokios komunizmu alsuojančios propagandos ir baltais siūlais siūtų straipsnių, kaip pateikia ŠMM, nemačiau nuo žurnalistikos studijų laikų (tada studijavome fašizmo ir komunizmo žiniasklaidą)… Fenomenas. Chruščiovo, Brežnevo ir Musolinio klasika gyva ir šiandien. Sukluskite, gerbiamieji žurnalistikos ir viešųjų ryšių dėstytojai, studentai ir specialistai! XXI a. Europos laisvoje ir demokratinėje šalyje pamatyti su bet kokiais sveiko proto ar “sveiko melavimo” rėmais prasilenkiančius pranešimus apie  ,,susitarimą”, akcentuojančius tik ,,mažumą nepatenkintų”, ,,menką dalį streikuojančių” mokytojų ar mokyklų vadovų net ir paprastam žmogui, švelniai tariant, turėtų būti keista…

Aivaras Dočkus,

Elektrėnų “Ąžuolyno” progimnazijos vyr. mokytojas

Visas straipsnis:

MOKYTOJAI,STREIKAS IR MINISTERIJA

 

Elžbieta Banytė. Kas liko nutylėta: visokie švietimo sistemos norminimai

Tiesiog pagalvokim visi kartu ir labai kritiškai – o kaip padaryt, kad būtų geriau negu tai, ką parašysiu. Ir nebūtinai jau čia vienintelę teisybę. Tiesiog kaip matau pabuvusi skirtinguose sluoksniuose. Dauguma turbūt siūlys tobulinti tai, kas yra. Bet man regis, čia vienas tų atvejų, kurie neveikia būtent todėl, kad per daugybę metų interesų grupės jį tobulino tiek, kad dabar jis kainuoja milžiniškus žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Sistema tiesiog neveikia, nes patobulinimai įvedė daugybę apribojimų, ir visa sistema iš esmės užimta tuo, kad žiūri, kaip geriau atitikti tuos apribojimus, o ne kaip siekti savo tikslų. O galiausiai tikslas pasidaro atitikti apribojimus, visi kiti pasimeta.

Rašau šitą tekstą todėl, kad keliems straipsnio 15min skaitytojams kilo labai logiškas klausimas: kas gi tie stiliaus normintojai ir turinio plokštintojai? Kam čia ant scenos surengt ilgas ovacijas? Čia mokslininkai, mokytojai, kas? Iš ko sudarytos egzamino turinio kūrino, vertinimo ir dar balažin, kokios komisijos?

Taigi: kas ten tokie?

Bėda, kad čia arba kvieti mažiausiai pusšimtį žmonių, arba nekvieti nieko: šita sistema yra kolektyvinio proto (ar veikiau – kolektyvinės beprotystės) padarinys. Todėl bet koks bandymas ją pagerinti tik dar labiau klampina viską žemyn. Taip jau yra: bandymas kažką tobulinti nekeičiant esmės, deja, baigiasi dar didesne blogybe.

Įsivaizduokit: kas nors parašo labai blogą romaną, o tada jį išsiunčia penkiems redaktoriams. Pirmas sutvarko kalbą pagal VLKK. Antras sugalvoja, kad siužetą reikia tobulinti. Trečias nusprendžia, kad čia nepakankamai intelektualu, ir pabando padaryt kokį metatekstinį lygmenį. Ir t. t. Kai jau autorius gauna suredaguotą tekstą, jis nebeatpažįsta, kad tai jo. Dar blogiau – niekas, net tie, kurie siūlė šituos redaktorius, nesupranta, ką skaitė.

Su rašiniu taip ir yra. Veikia VLKK, mokytojų sambūriai ir profsąjungos, ministerija, UPC, ŠMM, NEC, mokslininkai, politikai. Tiesą sakant, jie veikia visoje sistemoje. Ir tai gerai, nes turi balsą. Bet už sprendimus juk turi būti kažkas atsaingas – kažkas aiškus? O nėra. Todėl dabar švietimo sistema yra pasidariusi tokia keista, kad iki galo jos niekas nesupranta: vaikai nesupranta, ką jie veikia mokykloj, jų tėvams irgi šitas neaišku. Mokytojai juo labiau. Ir būtent todėl iš esmės nepiktybiška ir seniai planuota etatinio darbo užmokesčio reforma atnešė ministrei ne triumfą, o interpeliaciją – tiesiog tai buvo lipinta ant seno išpuvusio pagrindo.

Todėl, mielieji, visiškai natūralu, kad jūs nesupratote kai ko, ką rašiau. Internetuose prisiskaičiau, kad mano straipsnio kai kas visiškai nesuprato, kad kai kurie teiginiai liko neaiškūs. Taip, tai buvo perspektyva iš vidaus. O kai sistema tiek išpuvusi, žinoma, kad ji nelogiška. Ir, man regis, ten net neįmanoma normaliai visko suprasti, nes ten daug kas yra absurdas ir nesąmonės, o rimtu veidu ir loginiu protu aiškint idiotizmą – reiškia jį legitimuot, kaip kitados man sakė vienas labai geras universiteto dėstytojas.

Žmonės, pavyzdžiui, nesuprato, kaip gali reikėti specialių instrukcijų ištaisyti mokyklinį rašinį. Aš irgi suprantu tik tiek, kad tai – tipiškas stagnuotos sistemos veikimas: kiekvienas funkcionierius ten atrodo esąs svarbus, nors iš tiesų visi resursai skiriami ne esmei, o šalutinėms sritims. Įsivaizduokite tradicinę biurokratinę sistemą, kur 70 proc. žmonių gauna atlyginimus už tai, kad kilnoja popierius. Čia taip yra. Krūva pavaldžių ŠMM įstaigų gauna didžiulį finansavimą iš mūsų visų kišenių, kad kurptų vizijas, misijas, tikslus, uždavinius, programas, jų etapus ir dar neaišku, ką. Ir jie visi, supraskite, reikšmingi.

Dar vienas įdomus dalykas: lituanistui UPC (taip, to paties apsiskandalinusio Ugdymo plėtotės centro) Kalbų skyriaus vedėjas yra antras žmogus po ministrės. Jis kuruoja ŠMM lėšomis vykdomus kvalifikacijos tobulinimo kursus, nuotolinių kursų svetainę “Lituanistų avilys”, tvirtina ugdymo programas prieš jas pasirašant ministrei, tvirtina egzaminų programas. Žinoma, viskas vykdoma viešųjų pirkimų keliu. Ne, viešųjų pirkimų skyrių vadovai nekontroliuoja – na, manau, prireikus gali prakišti savus, bet vargu ar gali plauti pinigus. Tam yra visokie totoraičiai.

Bet čia mes turim labai įdomią autoritarinę personą, kuri nori paklusnumo, bet apie literatūrą neką teišmano. Ir tada natūraliai kyla kova tarp tų suinteresuotų šalių, nes visi bando egzaminą ir sistemą bendrai užtempt ant savo kurpaliaus. Ir dar visada atsiranda tų žaidėjų, kaip Dargis, kurie judina nematomus pinigėlių ir paramos siūlus.

Tai kaip ten viskas vyksta?

  • UPC skelbia viešąjį pirkimą sudaryti ugdymo programas. Laimi savi, nes konkursas parodomas tik tam, kam reikia. Nu jis viešas, taip. Bet ar kas sėdi toj keistoj viešųjų pirkimų svetainėj ir žiūri, ar naujas nepaskelbtas? Niekas apie jį netrimituoja, patikėkit. Nors turėtų. Jeigu laimi neaiškūs (t. y., ne savi), tada jie parašo programą, kuri nugula į stalčių – taip yra buvę.

Čia jeigu kam įdomu – viešasis pirkimas yra baisi biurokratinė tryda. Pvz., neįsivaizduoju, kaip buvo įmanoma suburti tinkamą komandą tam skandalu pasibaigusiam UPC pirkimui dėl ugdymo turinio atnaujinimo. Peržiūrėjau reikalavimus – ten buvo pirkimas konkrečiai sričiai “Kalbos”. Vadinasi, tas, kuris ryžtasi dalyvauti tam pirkime, turi suburti komandą nuo baltarusių kalbos iki lotynų. Nuo 5 iki 12 kl.

  • UPC skelbia viešąjį pirkimą sudaryti egzaminų programas, kurios siauresnės už bendrojo ugdymo programas. Laimi tie patys, kurie sudaro programą, nes jie geriausiai išmano 🙂 taip, egzaminų programos atskirtos nuo bendrojo ugdymo programų. Koks rezultatas? Žinoma, kad dauguma mokyklų kala egzaminų programas ir į ugdymo per daug net nesigilina! Ate, šiuolaikine literatūra. Ate.
  • Tie patys ekspertai, kurie sudarinėjo programas, rašo vadovėlius ir rengia mokytojų “kvalifikacijos kėlimo” (iš tiesų – valstybės pinigų plovimo) seminarus. Čia klaikūs pinigai, žinokit.
  • NEC skelbia viešųjų pirkimų konkursą parengti egzaminų užduotis. Čia skelbiama kasmet panašiu metu, tai jeigu nori, susižiūri ir dalyvauji. Kas ir kodėl laimi, nežinau.
  • Egzaminų rengėjai – valstybės paslaptis, supratot? Nepakviesit atsiimt ovacijų. Ugdymo programų rengėjai betnt nurodomi mažom raidelėm. O štai egzaminų rengėjų nesužinosit niekaip, nebent bus durni ir prisipažins. Arba išaiškės, kad ruošė dvyliktokus egzams pagal savo sudarytas užduotis. Tada jau teisinė atsakomybė.
  • Dabar jau konkrečiai – apie lietuvių kalbos ir literatūros VBE. Čia yra vertinimo normų lentelė. Kas sugalvojo, kad galima rašinį įvertint 100 balų skale ir išdiferencijuot, kuo skiriasi 56 nuo 61, yra durnas. Nes gali niekuo nesiskirti, gali visu kuo skirtis. Autorystės tiksliai nežinau, įtariu, kad ta lentelė, kaip ir kitkas čia – kolektyvinio idiotizmo produktas, kur vienas pasakė, kitas susapnavo ką kita.
  • Buvo visokių bandymų tą lentelę tobulint, bet suprantat – ydinga ji iš esmės. Bet koks tobulinimas kuria naują šizofreniją. O vertinimą daryt visai kitokį nesutinka niekas. O niekas. Nes visi tiki, kad lentelės ir standartizavimas savaime kuria skaidrumą. Nu čia tiek pat skaidrumo kiek viešuosiuose pirkimuose.
  • Dabar ta VBE vertinimo sistema yra kasmet tobulinama, bet ne keičiama iš esmės. Klausimai nuo 2011 nėra, ko mes tikimės iš vaiko. Ne ne. Klausimas: ar iš dviejų dauginti visus taškus, ar tik galimus surinkti už vadinamąjį turinį? Kas nežino, pasakau, kad nuo 2017 m. lapkričio iš dviejų dauginami tik turinio taškai. Kartu ir paklaidos.
  • (Ne, mokytojo sakė, kad intervalai neįmanomi, siūlėm. Neįmanoma parašyt, kad “labai pagrįsta analizė” – 13-14 taškų. Turi būt 7, nes 13-14 numato subjektyvumą, o va 7 atsieit ne. Ak, šventasis naivume. Subjektyvumo juk neišvengsi. Anksčiau, kad susidarytų 100, iš viso galima buvo surinkti 50 taškų ir už turinį, ir už raišką, o jie visi su visom neišvengiamom vertinimo paklaidom paklaidom buvo dauginami iš 2, taigi paklaida buvo dar didesnė. Viena skyrybos klaida realiai, viską ten sudauginus, galėjo lemti du taškus ir atitinkamai 3-4 VBE balus. Dabar, sakykim, bent čia geriau, nors vertinant turinį, kur vertinimo paklaidos kaip tik didžiausios, jos dar ir padauginamos iš dviejų.)
  • Pernai buvau tų lentelių “tobulinime”, kur dėl milijono susikertančių interesų ir dar supernelanksčių įstatymų nieko per daug nepatobulinsi. Šiemet, kaip supratau, nurašyta pernykštė lentelė. O gal ir buvo koks posėdis, bet kas ten posėdžiavo ir kas ten ką darė, nežinau. Tiksliau, įtariu, kad mokytojų eksperčių gvardija.

Ne, ne visi mokytojai ekspertai yra blogis. Dauguma šiaip yra didus gėris. Čia sakau labai rimtai. Tiesiog egzamino vertinimas visų pirma veikia savo galios įtvirtinimo principu. Ant manęs per apeliacinę komisiją viena tokia beveik staugė: “Čia reikia subordinacijos!!” Juokingiausia, kad mane kvietė kaip ekspertę. Ačiū už šituos subordinacijos norus.

Dabar – pats vertinimas: kas nusprendžia, kur yra stiliaus klaida?

Idėjos švietimo sistemoje seniai nėra priežastis veikti. Jos yra pateisinimas įvesti savo galią, savo įtaką, primesti savo prioritetus. Atsimenat, ką rašėm abi su Vaicekauskiene? Kad kabinėjimasis prie “kalbos kultūros” arba stiliaus, arba dar balažin, ko, užtemdo minties plėtotę.

O dabar pažiūrėkit į tai, ką čia pusę pamiršdama surašiau. Veikia tas pats principas: absoliučios neatsakomybės už nieką ir darbo imitavimo. Prisimenat Balį Sruogą, kai jam prižiūrėtojas liepė ryte žabus po vieną kraut į vieną tvoros pusę, o vakare vėl atgal? Taip ir mūsų švietime – niekam nerūpi, kas iš to, rūpi, kad nepritrūktų žabų ir kad krūvelė būtų tvarkinga. Ir negali sakyt, kad tie žmonės nedirba, ne. Manyčiau, jie netgi jaučiasi perkrauti, menkai finansuojami ir tiesiog skriaudžiami. Taip jau būna su neefektyviomis sistemomis.

Per patį egzaminų vertinimo etapą sistema maždaug tokia:

  1. Visos vertinimo komisijos pirmininkė ir centrų (Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje) pirmininkės perskaito keliasdešimt rašinių kiekviena tema.
  2. Klampesni darbai atspausdinami ir visos dienos ilgio seminare aptarinėjami kartu su mokslininkais. Siūlomas vertinimas.
  3. Jau šiuo etapu iš kažkur (tikrai nežinau, iš kur) atsiranda “kalbos kultūros” ir stiliaus klaidų sąrašų papildymai.
  4. Tada vertinimo centrų pirmininkės veda seminarą tuose centruose dirbantiems vertintojams. Kiekvienam centrui paskiriama tam tikra tema pagal tai, kiek darbuotojų centre (Vilniaus didžiausias) ir kiek mokinių rašė kokia tema.
  5. Vyksta vertinimas centruose. Vertintojai apkraunami konfidencialumo sutartimis. Yra moksliniai konsultantai. Kiekvieną rašinį skaito du vertintojai. Jeigu jų vertinimas skiriasi, skaito trečiasis. Ar būna, kad antrasis mechaniškai perrašo pirmojo žymėjimus? Būna.
  6. Visi ištaisyti darbai suplaukia į Vilnių ir vyksta kontrolinis vertinimas. Kiek mačiau, per jį rašinys, įvertintas kaip labai geras, gali būt visiškai nukaltas. Ten tos pačios žiniuonės, kur pradžioje seminarus rengia.
  7. Tada jau skelbiami rezultatai, po jų renkasi apeliacinė komisija ir taiso tuos darbus, kurių autoriai apeliuoja.

Aš niekad nemaniau, bet pasirodo, toje keistoje hierarchijoje taisyti vad. “kontrolinius” ir apeliacijas yra garbė. Realiai tai įšventinimas į Žinančiųjų luomą. Tą, kuris skundžiasi neišmokančiomis pagal jų įsivaizdavimą mokytojomis. Kai kada, žinoma, pagrįstai. Kai kada ne.

Tai o kur atsakomybė?

Dabar galima galvoti apie mokslą, tyrimus, studijas – ką norite. Man regis, per visą švietimo sistemą perėjęs šitas mechanizmas, kai niekas už nieką neatsako, kai atsakomybė pasiskirsčiusi į visas puses, todėl galiausiai dėl visko kaltas ministras arba seimas, nors jie rašinėlių netaiso. Arba kokia nors visų vertintojų pirmininkė. Arba Banytė, nes ji va ėjo, taisė, o ką daryt. Visi ir niekas.  Ir būtent todėl didžioji dalis dalyvių jaučiasi panoptikume. Deja, čia vienas atvejų, kai Foucault perkeltas praktiškai, ir tai nėra malonu.

Nežinau, kam tai naudinga – na, politikams control-freakams arba nedraugiškiems kaimynams tikrai, bet dalis tų ekspertų, kurie ten ateina ir pakeičia skūrą, nerūpi nei kontrolė, nei šnipai. Ne, čia yra kažkas kito – noras suvienodinti, užgniaužti, apriboti, įforminti, subiurokratinti. Tikslas, mano galva, yra ne kokie nors reptiljanai arba masonai, ar dar kas, kiek visuotinis nebesuvokimas, kam išvis reikalingas mąstymas ir išsilavinimas. Žinoma, kad jis dingo, nebūtinai yra atsitiktinis dalykas, bet to aš neaptarinėsiu, nes nuoširdžiai nežinau, kam konkrečiai to gali reikėti. Nekursiu sąmokslo teorijų, nors kuo toliau, tuo labiau švietimo sistemos žlugdymas man atrodo tiek pat blogos per dešimtmečius susiklosčiusios vadybos, kiek ir nenoro ją keisti bei siekio lobti iš ES pinigų rezultatas. Ir gerai, jeigu tik tiek.

Atsimenat, ką mudvi su Loreta rašėm – kad rašinių knisinėjimas užtemdo visuminio vertinimo galimybę? Tas pats visoje švietimo ir mokslo sistemoje: susiformuoja vientisas neatsakomybės mechanizmas, kur veiksmų daug, o naudos jokios. Žodžių daug, bet jie nieko nelemia. Diskusijos vyksta, bet į tuštumą.

 

Siaubas.

Taigi – toks banalus dalykas kaip netikęs rašinėlio įvertinimas arba idiotiškas noras išmesti užsienio autorius iš literatūros programos yra to paties reiškinio kitokie pasirodymo variantai. Ir nei vienas nedžiugina.

Ką daryti? Kalbėti ir kalbėtis, neužsidaryti, mokytis, suvokti žinias kaip vertybę, kurios reikia siekti, o ne duotybę iš pateptųjų biurokratų ir prie jų prisėdusiųjų rankų. Ir šįkart tai adresuoju visų pirma patiems mokytojams net labiau, negu vaikams. Tada gal būtų reali galimybė mažinti demokratijos ir nelipt kiekvieną kartą ant to grėblio, nes dabar, panašu, laipiojimas ant grėblių yra nacionalinis sportas, o biurokratija visiems patogi, nes išvaduoja nuo asmeninės atsakomybės.

Ir būtent todėl būtini esminiai, ne kosmetiniai pokyčiai.

Straipsnio nuoroda:

Kas liko nutylėta: visokie švietimo sistemos norminimai

 

Susitikimas su poetais Mariumi Buroku ir Tomu Petruliu

 

Į Nacionalinę biblioteką grįžta gyvi pokalbiai su autoriais, kurių kūriniai nominuoti „Metų knygos“ titului. Šiemet į susitikimus su skaitytojais kviesime ne tik po vieną rašytoją, bet ir jų poras.

Visą šiųmetiniuose „Metų knygos rinkimuose“ nominuotų lietuvių autorių knygų sąrašą rasite čia: http://bit.ly/2OCE67i. Už labiausiai patikusią knygą balsuoti galima iki 2019 m. vasario 17 d. vienu iš trijų būdų: interneto svetainėje http://bit.ly/2yZcvUG (iš vieno įrenginio balsuoti galima ne daugiau kaip 5 kartus), elektroniniu paštu metuknyga@lrt.lt arba paštu adresu „Metų knygos rinkimams“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Gedimino pr. 51, 01504 Vilnius.

Su knygomis susipažinti ir jas skaityti kviečiame į Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skaityklą. Knygas rasite ekspozicijoje „Metų knygų rinkimai 2018“ (pirmame skaityklos aukšte).

Gruodžio 4 d., 18 val. susitikimas su poetais Mariumi Buroku ir Tomu Petruliu

Pirmosiomis gruodžio dienomis kviečiame į susitikimą su dviem „Metų knygos rinkimuose“ nominuotais poetais Mariumi Buroku ir Tomu Petruliu. Susitikimą moderuos literatūrologė dr. Virginija Cibarauskė.

Šiųmetinei „Metų knygai“ nominuota poeto, vertėjo ir literatūros kritiko M. Buroko knyga „Švaraus buvimo“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018) yra trečioji ir paskutinė trilogijos (ankstesnės dalys – „Būsenos“, 2005 m. ir „Išmokau nebūti“, 2011 m.) knyga. Kritikai pabrėžia, kad naujam poeto eilėraščių rinkiniui būdinga apsivalymo, vidinių traumų įveikimo samprata yra artima išpažintinei poezijai. Kitas kritikų atpažintas aspektas – iki šiol lietuvių poezijoje gana retos tėvystės, atsakomybės už santuoką ir apskritai santykius su aplinkiniais temos. Literatūros kritikė V. Cibarauskė atskirai išryškina M. Buroko knygos monotoniją. Pasak jos, „Švaraus buvimo“ stokoja ryškesnių lūžių, poetinio balso moduliacijų. Aprašomos būsenos, patirtys, net situacijos kartojasi, įvaizdžių repertuaras gana minimalus.“ Kita vertus, monotoniją ir pasikartojimus ji yra linkusi interpretuoti kaip susiformavusio, užbaigto pasaulėvaizdžio požymį, paradoksaliai koreliuojantį su paskirų įvaizdžių daugiaprasmiškumu.

Kaip ir Greta Ambrazaitė, T. Petrulis į „Metų knygos rinkimus“ (Naujas vardas, 2017) pateko su pirmąja savo poezijos knyga „Triukšmo gatvė“ (el. knygą rasite čia >). Poezijos senbuvio M. Buroko nuomone, poetui pavyksta išvengti beveik visų poetiškumo spąstų ir su pasimėgavimu nuvilti įprastus poetinius lūkesčius: „Pradedi skaityti eilėraštį ir, regis, jau atpažįsti siurrealizmą. O pasirodo ne – jis baigiasi meiliu „šveikišku“ kreipiniu, nešvankybe ar prozišku it palto saga sakiniu. Pradedi skaityti kitą eilėraštį ir, regis, atpažįsti seną gerą lietuvišką impresionizmą – betgi ne. Tekstas staiga brutaliai nutrūksta, netikėtai pasibaigia arba švelniai pasiunčia tave velniop. Svarbiausia šiuose tekstuose – siūlės, neatitikimai, sudūrimai ir susidūrimai, ribos.“

M. Buroko ir T. Petrulio knygos nominuotos „Poezijos knygos“ kategorijoje.

Susitikimas vyks Valstybingumo erdvėje, II a. Įėjimas laisvas.
Daugiau akcijos „Metų knygos rinkimai“ susitikimų su knygų autoriais: http://bit.ly/2FdMPJR

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos:

Literatūriniai objektai, minimi Antano Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ , Jurgio Kunčino romane ,,Tūla” (projektas „Literatūrinė Lietuva“)

VL.Sirokomlės gimnazijos III-ų klasių mokinių grupė apėjo Vilnių , sekdama literatūros kūrėjų Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio ir Antano Ramono personažų pėdomis ir įsiamžino objektuose, paminėtuose Antano Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, Ričardo Gavelio  „Vilniaus pokeryje“  , Jurgio Kunčino  romane ,,Tūla”. 

Poetiškiausias šios vietos aprašymas esąs Antano Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, kurioje pagrindinis herojus (jis yra ir pasakotojas) labai anksti ryte atkeliauja į aikštę iš Geležinkelio stoties: įėjęs į miestą per Aušros vartus, poetiškai kalbama apie koplyčios Madoną,  nusileidęs Didžiąja ir Pilies gatvėmis, atsisėda čia ant suoliuko, žvelgia į katedrą, kurios požemiuose palaidota Barbora Radvilaitė,  ir aprašo ją ypatingu būdu, stengdamasis žodžiais perteikti jos architektūrinį grafinį vaizdą.

O Ričardo Gavelio  „Vilniaus pokeryje“  katedra net  neminima, yra tik „Gedimino aikštė“ ir Gedimino bokštas – Lietuvos išsekusios galios simbolis, anot rašytojo.
Užupio gyventojai didžiuojasi tuo, kad Jurgio Kunčino  romano ,,Tūla” pagrindinė veikėja Tūla gyveno name Užupyje. Kažkada ten sėdėjo Ričardo Gavelio personažas, mąstydamas apie Lietuvos istorijos peripetijas“.

Ričardo  Gavelio romane iš erdvės fragmentų dėstomas nepriklausomybės praradimo istorinis pasakojimas, labai akcentuojamos oficialaus, imperinio ir sovietinioVilniaus vietos: Lenino aikštė, Saugumas, laiptai iš žydų antkapinių akmenų, Didžiosios Pohuliankos (dabartinės J. Basanavičiaus gatvės) cerkvė,pastatyta Rusijos Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejui paminėti. Žodžiu, Rusijos imperiniai ženklai“.

Kolegė Natalija Kozlovskaja

p. s. Nuotraukos yra „Literatūrinės Lietuvos“ galerijoje:

A. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/1-1-e1542886196827.jpeg

B. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/2-11-e1542886210419.jpg

C. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/3-11-e1542886224434.jpg

D. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/4-9-e1542886254249.jpg

E. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/5-8-e1542886269965.jpg

F. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/6-6-e1542886287303.jpg

G. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/7-e1542886239430.jpeg

H. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/8-e1542886303917.jpeg

I. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/9-2-e1542886317532.jpg

J. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/10-e1542886334555.jpeg

K. http://kalbam.lt/wp-content/uploads/2018/11/11-e1542886350612.jpg

Loreta Vaicekauskienė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš šalies

Reta kultūra šitaip žaloja savo vaikus dėl gimtosios kalbos kaip šiandien Lietuvoje. Taip, būtent taip ir manau. Pažiūrėkim, kaip suprantamas raštingumas švietimo dokumentuose. Palyginimas – suvokimo motina, todėl greta lietuviškų, pasidėjau dar daniškus dokumentus.

Pirma reikėtų pasakyti, kad susigaudyti lietuviškų programų, jų priedų, metodinių instrukcijų ir lentelių gausoje žmogui iš šalies (universiteto) nėra lengva. Ypač nepalengvėja atsivertus Danijos gimnazijoms skirtus aprašus – jie profesionalesni, konkretesni, su švietimo idėjomis lengva tapatintis, galima atpažinti taip pat mąstant save. Skaityti gerokai lengviau, neperkrauta šimtais nefunkcionalių terminų kaip lietuviškose programose. Ir kompiuterinis raštingumas aukštesnis – dokumentai patogiai sumaketuoti, su turiniu, interaktyviomis nuorodomis.

Programų idėja, sandara ir didaktika Lietuvoje ir Danijoje skiriasi kaip diena nuo nakties. Danijoje raštingumu laikomas sugebėjimas profesionaliai skaityti, analizuoti ir kurti įvairaus žanro dalykinius tekstus. Per egzaminą vertinama, kaip tikslingai mokinys naudojasi lingvistikos, literatūros ir medijų mokslų žiniomis ir metodais. Taigi – žanrinė įvairovė, mokslinė prieiga.

Taip pat danukams keliami informacinio ir skaitmeninio raštingumo reikalavimai. Mokiniai studijuoja ir kuria multimodalius tekstus – tokius, kurie įtraukia vaizdinę, garsinę, video medžiagą (filmus, tinklalapius, youtube filmukus, grafines noveles ir kitus). Mokykla augina jų sugebėjimą, cituoju: „kaip piliečiams, susivokti ir veikti šiuolaikiškoje, demokratiškoje, digitalizuotoje ir globalioje Danijos visuomenėje“. Baigę gimnaziją tokie piliečiai, tikimasi, „nepasiklys, mokės atsirinkti ir kritiškai bei analitiškai vertinti įvairių žiniasklaidos kanalų pateikiamą informaciją“. Taigi – medijos, kritiškumas, skaitmena, ateitis.

Bet grįžkime namo, kur mes turime savo kozirį – „puoselėjame“, „saugome“ ir „gryninamės“, nes esame netaisyklingi berniukai ir mergaitės.

Skaitykite daugiau:

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš šalies

Elžbieta Banytė: Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

„Jau išmokau rašyti rašinio sakinius“, – sako mokinys, o mokytojai per nugarą lyg perbėga kažkas šalto – panašus jausmas būna, kai kyla temperatūra pirmą peršalimo dieną. Bet ką nors pasakyti sunku: taip, egzistuoja „rašinio sakiniai“, tokie štampai kaip „Vincas Krėvė – vienas žymiausių XX a. pirmosios pusės rašytojų“ arba „visais laikais žmonės mylėjo vienas kitą“.

Šitos frazės padeda parašyti 500 privalomų egzamino rašinio žodžių, bet jomis nepasakoma beveik nieko. Iš kur šitokie sakiniai? Čia mokytojos to reikalauja? Čia privaloma taip parašyti?

Ogi čia suveikia elementari vaikų ir mokytojų savisauga, kylanti iš iki šleikštumo išpreparuotų abitūros rašinio vertinimo normų. Jame 42 taškai (išties 21, kuris padauginamas iš dviejų) skiriami už turinį – temos supratimą, argumentavimą arba teksto interpretaciją, rėmimąsi kontekstu ir struktūrą, o 58 – už raišką (14 už rašybą, 15 – skyrybą, 9 – „kalbos kultūrą“, 20 – stilių). Tegu mane velniai griebia, jeigu teksto struktūra yra labiau turinys, o ne forma, kaip atrodo vertinimo normų kūrėjams; bet čia kalbame apie kur kas rimtesnę problemą.

Ji matyti ir tada, kai sėdama vertinti rašinių: užuot ramiai perskaičius tekstą, apie jį pagalvojus ir tik tada pažymėjus rašybos ir skyrybos klaidas, čiumpamas spalvotas tušinukas ir klaidos žymimos iškart. Žinoma, tai susiję su iš tiesų rimtais mokytojų įgūdžiais, kurie atsiranda skaitant labai daug rašinių, bet vis dėlto tokiu būdu matyti darbo visumą nelengva. Juolab kad taisoma apsikrovus skyrybos taisyklėmis, žodynais, specialiai vertinimui parengtais lankstukais, kur išvardijamos klaidos, ir t.t. Į juos tenka žvilgčioti – netikiu, kad mintis nenuklysta. Dar vienas momentėlis – per apeliacinę komisiją greta mokytojos sėdi mokslininkas: mokytojos taiso rašybą, skyrybą, kalbos kultūrą, stilių, o mokslininkas jas konsultuoja turinio klausimais.

Atvirai pasakius, nieko per daug neprikonsultuosi, nes literatūriniam rašiny pagal reikalavimus turi būt abiejų autorių biografiniai ar kūrybos kontekstai, ir, nors tu nusprok, negalėsi skirti taškų už puikią, bet hermetišką analizę; o vaiką, kuris rašo apie meilę remdamasis veikiausiai psichologijos ar etikos pamokų medžiaga ir kūrinius ima tik kaip pavyzdžius, vadina manipuliatoriumi, nors kitur literatūros išnaudojimas žymiai baisesnis. Kyla nepolitkorektiškas klausimas: ar jos pačios, visos tos ilgametės VBE vertintojos ir mokytojos ekspertės, parašytų rašinį pagal savo reikalavimus, kur už turinį būtų skirtas maksimumas vertinant aklai? Šio straipsnio autorės manymu, sunkiai.

Bet minėtoje situacijoje matyti dar ir tai, ko tikimasi atitinkamai iš mokytojų ir iš mokslininkų: kad pirmiesiems kažkaip sunkoka su mąstymu, o antrieji rašyt nemoka. Ir pasirodo, kad tikrai nemoka, nes kažkaip kiauliškai nepastebi „kalbos kultūros“ klaidų, o apie stilių jau net kalbėti neverta. Išties mokslininkai, kiek mačiau, stiliaus atžvilgiu žymiai nuolaidesni, jiems ten atrodo „viskas tvarkoj“.

Skaitykite daugiau: 

Kaip mūsų vaikus padaro neraštingais – žvilgsnis iš vidaus

 

 

 

S. Nėries gimtadienio šventė

2018 m. Lapkritis 17 d., šeštadienis,  14:00 – 16:00 val. 
Salomėjos Nėries gimtadienio šventė KAM TĄ VAKARĄ ŠIANDIE MINIU… S. Nėries memorialiniame muziejuje.

Paminėsime poetės Salomėjos Nėries 114-ąsias, skulptoriaus Bernardo Bučo 115-ąsias gimimo metines ir šią porą supažindinusios rašytojos bei tapytojos Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės 130-ąjį jubiliejų. Dalyvaus muziejininkė Jūratė Pačinskienė (Knygnešių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinė sodyba-muziejus, Anykščių r.), aktorė Edita Niciūtė, kanklininkė Anė Lažauninkaitė.
Maloniai laukiame! Įėjimas nemokamas.

Ir Salomėja sutiko nueiti kartu su Kazanavičiais pas Elzbietą Jodinskaitę, kur gyveno ir skulptoriaus dirbtuvę turėjo ir jos globotinis Bernardas Bučas, dabar jau žinomas skulptorius. Susipažino, pasižiūrėjo jo darbų, bet šis pirmas susitikimas dar nieko nenulėmė. Vėliau ne kartą buvo susitikę, pašokdavo, pasikalbėdavo, tik niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad ši pažintis bus lemtinga…

Alekna, V. Salomėja. Vilnius, Dienovidis, 1996

Fotografijoje – Salomėja Nėris (dešinėje) su Aldona Didžiulyte-Kazanavičiene. Kauno geležinkelio stotis. 1934 m.

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos: