Paminėsime poetės Salomėjos Nėries 114-ąsias, skulptoriaus Bernardo Bučo 115-ąsias gimimo metines ir šią porą supažindinusios rašytojos bei tapytojos Aldonos Didžiulytės-Kazanavičienės 130-ąjį jubiliejų. Dalyvaus muziejininkė Jūratė Pačinskienė (Knygnešių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių memorialinė sodyba-muziejus, Anykščių r.), aktorė Edita Niciūtė, kanklininkė Anė Lažauninkaitė.
Maloniai laukiame! Įėjimas nemokamas.

Ir Salomėja sutiko nueiti kartu su Kazanavičiais pas Elzbietą Jodinskaitę, kur gyveno ir skulptoriaus dirbtuvę turėjo ir jos globotinis Bernardas Bučas, dabar jau žinomas skulptorius. Susipažino, pasižiūrėjo jo darbų, bet šis pirmas susitikimas dar nieko nenulėmė. Vėliau ne kartą buvo susitikę, pašokdavo, pasikalbėdavo, tik niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad ši pažintis bus lemtinga…

Alekna, V. Salomėja. Vilnius, Dienovidis, 1996

Fotografijoje – Salomėja Nėris (dešinėje) su Aldona Didžiulyte-Kazanavičiene. Kauno geležinkelio stotis. 1934 m.

TIK AKIMIRKOS SUTEIKIA AMŽINYBĘ

Aš piešiau staigiais
Chaotiškais potėpiais
Pilka spalva
Plačioj pilkoj drobėj…
Gal išryškės tas, kas turi.
Gal įvyks,
Kas turi įvykti.

Mari Poisson

„Susitikimai su rašytojais man – ypatingas šventas dalykas! Ta nekasdieninė aplinka, įdomios mintys, pakylėta savijauta, sielų virpėjimas sukelia pasididžiavimo jausmą tuo, kas vyksta ir netgi savimi, kad esu tame. Džiaugiuosi pažintimi su rašytoja Marija Jurgelevičiene (Mari Poisson)“- saulėtą 2018 m. spalio 26 dienos popietę kalbėjo poetė iš Šiaulių Ramutė Saulė (Saulienė). Tądien Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje į literatūrinę popietę, skirtą  iš Kaltinėnų kilusiai rašytojai Mari Poisson, rinkosi ne tik gimnazijos moksleiviai ir miestelio bendruomenė, bet ir poetės buvę studentai ir poetai, draugai iš Šiaulių. Tądien skambėjo daug Marijos Poisson ir kitų poetų eilių, savo kūrybiniais ir gyvenimo išgyvenimais bei išbandymais, įsimenančia patirtimi dalijosi pati poetė. Vyko kūrybos skaitymai, sklido prisiminimai, pasisakymai, liejosi linkėjimai, eilės, išvyniojamos gėlės, po to žavūs pašnekesiai prie kavos puodelio ir dar rašytojos skambinimas pianinu Jos pačios namuose!
Ačiū visiems atvykusiems ir dalyvavusiems, susitikusiems su rašytoja Mari Poisson šventiniame renginyje, suteikusiems jaukumo ir dvasingumo švenčiant rudenį!

Petras Gedvilas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas, 2018 – 10- 31

Straipsnis Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos puslapyje:

Kūrybos rečitalis su rašytoja Mari Poisson

„Mažoj mažų žmogučių žemėj“ (Vytautas Mačernis)

„Nuostabi diena šiandien. Tikrai poetinis ruduo. Vytautui Mačerniui tikrai patiktų tai, kas čia aplink mus: tie lapai, tolumoje spindintis saulės virpėjimas. Kaip gražiai į tai įsilieja Poeto pašaukimas — dovanoti naują pasaulį. Naują viziją. Matyti kitaip tikrovę, mus supančią. Poetas per metaforas padovanoja tai, ką galėtume pavadinti žengimu į kitą tikrovę. Tos dimensijos, kurias atveria žmogus, apdovanotas talentu valdyti metaforą, yra padrąsinimas mums kurti pasaulį, tapti kūrėjais. Tik įsivaizduokite, jaunuolis, studijavęs čia, gimnazijoje, staiga padovanoja pasaulį visai Lietuvai, kuri šiandien juo žavisi“- taip susirinkusius į poeto Vytauto Mačernio paminklo atidengimo iškilmes Telšių Žemaitės gimnazijoje kreipėsi Jo Ekselencija Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.

2018 – 10 – 15 d.  Telšių Žemaitės  gimnazijoje lankėsi ir mūsų abiturientės Aistė Kasperavičiūtė, Karolina Baltrušytė ir Aušra Vitaitė. Po iškilmingos paminklo Vytautui Mačerniui atidengimo ceremonijos vyko respublikinė mokinių ir mokytojų konferencija „Poeto Vytauto Mačernio likimo žvaigždės“. I konferencijos dalyje pranešimus skaitė profesorė Virginija Balsevičiūtė – Šlekienė, literatūrologė Žydronė Kolevinsnkienė, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros  mokytojas ekspertas Petras Gedvilas, Telšių Žemaitės gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė  Dalia Pabrėžienė,  Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Laima Skabickienė ir Tauragės „Versmės“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė  Vitalija Juškevičiutė.

II konferencijos dalis skirta moksleivių pranešimams. Mūsų gimnazijos abiturientės tyrinėjo poeto Vytauto Mačernio kūrybą, domėjosi asmenybe ir parengė pranešimus. Aistė Kasperavičiūtė skaitė pranešimą „Ar XXI amžiaus žmogui aktuali Vytauto Mačernio kūryba?“, Karolina Baltrušytė- „Moters įvaizdis Vytauto Mačernio kūryboje“, Aušra Vitaitė- „Ar tikrai Vytautas Mačernis vienas ir vienišas?“

„Mes džiaugiamės, kad skulptūra stovi šalia Žemaitės gimnazijos, kurioje gimnazistas Vytautas Mačernis pajuto savo kūrybines galias. Ir, be to, išgyveno savo pirmąją meilę“- apibendrindami konferenciją ir paminklo atidengimo iškilmes akcentavo organizatoriai. Prisijungdami prie telšiškių džiaugsmo, mes, dalyvavę nuostabiame renginyje, taip pat galime tvirtinti, kad galėjome prisiliesti prie „aukštųjų akimirkų“ (V. Mačernis) ir turėjome galimybių sėdėti toje klasėje, kurioje mokėsi poetas Vytautas Mačernis.

Petras Gedvilas, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas

2018 – 10 – 30

Straipsnio Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos tinklapyje:

„Mažoj mažų žmogučių žemėj“ (Vytautas Mačernis)

Dalinuosi įrašu apie 2018 -10 -12 d. paminklo Vytautui Mačerniui atidengimo ceremoniją:

Štai ir vėl Mokytojų diena, kuri, kaip ir kasmet, atneša diskusijų bei sveikinimų, bet labai retu atveju – pozityvių permainų. Maža to, turbūt šiandien, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą, padėtis mokyklose yra prastesnė nei kada nors anksčiau. Tai patvirtintų absoliuti dauguma mokytojų. Nors idėja Lietuvai skambėjo gražiai, tačiau kol kas nepanašu, kad mokytojo profesija taps prestižinė iki 2025 m. Veikiau priešingai – neretas mokytojas šiandien palieka mokyklą, nes jaučia nusivylimą dabartine Švietimo ir mokslo ministerijos strategija ir galvoja, kad teigiamos permainos tokiomis sąlygomis nebėra įmanomos. Mažų mažiausiai sukandęs dantis eina į darbą, bet viduje vis tiek išgyvena kartėlį. Tam, kad mokytojo specialybė taptų prestižinė, iš esmės reikalingi trys dalykai: 1) didesnė alga, 2) ankstesnis pensinis amžius, 3) daugiau teisių ir laisvių. Šiuos dalykus ir apžvelgsiu.

Darbas altruistinis, bet turi būti apmokamas 

Viena iš pagrindinių mokytojo profesijos problemų yra alga. Įvedus etatinį apmokėjimą, dauguma mokytojų nebeturi net viso etato. Viena esminių priežasčių – vietoje 18-os pamokų šiandien privalai turėti 24-ias. Natūralu, kad kuo daugiau reikia pamokų, tuo didesnė tikimybė, jog mokytojai neturės viso etato. Šitaip galima „gerinti“ mokytojų gyvenimą ir toliau, kol mokyklose jų nebeliks. Nors ir kartojame, jog mokytojo darbą reikia padaryti prestižinį, bet kol jis nesieks bent jau 1000 eurų į rankas ir etatas nebus 18-a, o ne 24-ios pamokos (ir tai tikrai daug), tol tikėtis, kad dabartiniai mokiniai panorės rinktis mokytojo specialybę ir pakeisti mokytojus, nėra vilties. Prestižas visų pirma grįstas vertinimu, o rinkos ekonomikos sąlygomis neretai vertinama remiantis tuo, kiek uždirbi. Deja, dažnai į mokytoją žiūrima kaip į nieko daugiau nesugebėjusį pasiekti nuobodą, kuris, anot kai kurių politikų, dirba itin prastai, tad turi mokytis iš užsienio ekspertų ar netgi pačių mokinių. Keista, Lietuvos mokytojai žinovais nelaikomi beveik niekada. Tokia yra tik tobula ir neklystanti Švietimo ir mokslo ministerija, nes gauna pačias geriausias ministres. Pavyzdžiui, itin dideliu neraštingumu pasižymėjusią Audronę Pitrėnienę arba Jurgitą Petrauskienę, kuri realiai galvoja, kad namų darbai yra blogis, o tyla gera byla, nes, neduok Dieve, sužinosi, kad vyras įtartinai laimi dvylika konkursų, susijusių su vadovaujama ministerija. Dar geriau nesikalbėti ne tik su vyru, bet ir su darbuotojais, kurie gali ministrei užsiminti apie tai, koks gabus verslininkas jos išrinktasis. Žodžiu, greta pasakos, kad etatinio mokytojų apmokėjimo sistema yra gėris, ministrė gali sekti naują pasaką rinkėjams pavadinimu „12 konkursų, nežinia kodėl apie mano vyrą lakstančių“. Bet pasakomis realybės nepagražinsi: nė viena iš šių pasakų nepakels mokytojo specialybės prestižo, kol nebus realaus ir greito algos kilimo.

Ankstesnis pensinis amžius

Nors mokytojai dažnai ilgai išlieka jaunatviški, tačiau vargu ar ši specialybė taps prestižinė tol, kol bus manoma, kad netgi garbų amžių pasiekęs pedagogas privalo vesti pamokas. Šiandien, kai gyvuoja kvailas, netoliaregiškas, bet visgi aršus jaunystės kultas, mokytojui gresia pajusti nepagarbą vien todėl, kad jau yra sulaukęs garbaus amžiaus. Tuo labiau kad per televiziją nuolat garsiai trimituojama, kokia vertybė yra jaunystė. Ir visai nebekalbama apie tai, kokia svarbi vertybė yra patirtis. Taigi bent šiek tiek ankstesnis pensinis amžius suteiktų mokytojui pasirinkimo laisvę ir galimybę nusilpus sveikatai dėl darbo stresinėmis sąlygomis išeiti bent keleriais metais anksčiau į pensiją. Tokia galimybė smarkiai prisidėtų prie mokytojo specialybės prestižo augimo.   

Daugiau teisių ir laisvių 

Sena lietuvių patarlė „Kiaušinis vištą moko“ šiandien su kaupu įgyvendinta mokykloje. Nežinia kodėl nusprendus, kad mūsų mokytojai yra nieko verti, o neretai nuo telefonų ir kompiuterinių žaidimų priklausomi mokiniai yra geriausi ekspertai, prieita prie kraštutinumo. Šiandien mokyklose šeimininkauja mokiniai ir, deja, neretu atveju ne patys geriausi. Mat visi puikiai supranta, kad paskui mokinį seka valstybės lėšos, tad dalis mokinių ar jų tėvų įžūliai tuo manipuliuoja ir „giljotinuoja“ mokytojo autoritetą. Tai dažnai girdžiu kalbėdamasis netgi su tais pedagogais, kurie savo pasiekimais akivaizdžiai priskirtini mokytojų elitui. Nuolatinis įvairiausių dokumentų ir perdėtų susirinkimų reikalavimas veda į tą patį akligatvį. Deja, tokie reikalavimai, gimstantys ministerijos kabinetuose, virsta realiomis mūsų švietimo sistemos ydomis. Tuo tarpu mažesnė biurokratija ir didesnė „teisėta“ erdvė asmeninei mokytojo iniciatyvai atvertų duris, kurios neretai lieka užsklęstos.

Kodėl mokytojo prestižas toks svarbus?

Svarbu suprasti, kad mokytojų prestižo klausimas reikšmingas ne dėl to, jog jie galimi rinkėjai, ir ne dėl to, kad jų balsas girdimas, nes kol kas panašiau, jog yra priešingai. Mokytojas – tai pirmasis intelektualas, su kuriuo didžiąją laiko dalį praleidžia jauni žmonės. Autoritetingas mokytojas jaunam žmogui yra pavyzdys, kad verta siekti aukštojo mokslo, tačiau jei pavyzdžiu turintis būti asmuo sunkiai sudurs galą su galu, natūraliai kils klausimas: ar verta stengtis mokytis ir kokia prasmė būti išsilavinusiam, jei vis tiek „normaliai“ neuždirbsi? Puikiai suprantu, kad šis požiūris, švelniai tariant, siaurokas, tačiau būtent jį neretai ir išgirsta mokytojai iš šiuolaikinių mokinių.

Vietoje išvadų 

Padėtis yra sunki. Rašydamas šį straipsnį jaučiuosi lyg populistas, nes žinau, kad neturiu tokių svertų, kurie leistų vykdyti būtinas reformas, o be keleto minėtų elementų paversti mokytojo profesijos prestižine mums nepavyks. Visgi norisi tikėtis, kad bus pajudėta šia kryptimi, o idėja Lietuvai taps ne tik gražiu šou, bet ir realybe. Tad išlikite stiprūs, brangūs mokytojai.

Adolfas Ramanauskas- Vanagas, Laisvės kovotojas, buvo ir Mokytojas!

„Prisimenu jį kaip žmogų su geru humoro jausmu. Jis buvo pripratęs bendrauti su mokiniais, tai su jaunesniais bendražygiais irgi elgdavosi kaip su mokiniais. Jis mokėjo greitai rasti bendrą kalbą su žmonėmis. Užeidavom pas žmones ir jie labai greitai pamildavo Vanagą“, – taip Adolfą Ramanauską–Vanagą prisimena jo bendražygis, paskutinis Pietų Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis–Tigras.

ADOLFUI RAMANAUSKUI – VANAGUI ATMINTI

Šiemet (2018 m.) Našlaičių kapinėse rasti laisvės kovotojo palaikai penktadienio ryte (2018 -10- 05 d.) atvežti į Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčią, kur iki vakaro juos galės pagerbti visuomenė. Vidurdienį partizano atminimą pagerbs prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Saulius Skvernelis. Laidotuvės sostinės Antakalnio kapinėse vyks šeštadienio (2018- 10 06 d.) popietę.

Pokario metais A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų, ją skatino okupacinės sovietų valdžios vykdomos represijos, trėmimai į Sibirą.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Kauno „Žalgirio“ arenoje spalio 3 d. iškilmingai paminėta Tarptautinė mokytojų diena. Socialiniame tinkle „Facebook“ paplito vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip per koncertą, skirtą mokytojams, buvo nušvilpta švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Ministrė per koncertą „Žalgirio“ arenoje sakė sveikinimo kalbą.

Skaityti daugiau:

Mokytojų spjūvis švietimo ministrei

Spalio 3 d. vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko koncertas, skirtas Tarptautinei mokytojų dienai. Jo metu sveikinamąją kalbą sakė ir ministrė J.Petrauskienė.

„Didelė garbė, didelė atsakomybė sveikinti mokytojų bendruomenę su Tarptautine mokytojo diena“, – kalbą pradėjo ministrė. Dar net neįpusėjus sveikinimo žodžių pasigirdo švilpimas. J.Petrauskienė tęsė.

„Visuomenė keičiasi taip, kaip keičiasi švietimas“, – sakė ministrė.

Po to vėl pasigirdo švilpimas, o drauge – ir plojimai.

Kai ministrė pradėjo kalbėti apie rugsėjį pasitinkančius pokyčius, vėl pasigirdo švilpimas, aidėjo ir skanduojamas žodis „Gėda“.

Skaitykite daugiau: 

Švietimo ir mokslo ministrei – mokytojų antausis