Vilniaus Vl. Sirokomlės gimnazijos IIIg klasių moksleivių grupė atrinko lietuvių kūrėjų poezijos kūrinius, kuriuose apdainuojamas Vilnius, ir įsiamžino poetinėse vietose.

Aa.

•Anelė Snukiškytė-Ališaukienė „Prie Neries“ 
,,Prie Neries stoviu ir verkiu, ašaros krinta iš akių, 
O Neries bangos neša jas per slėnius, pievas, per girias.“•Paulius Širvys „Prie pasakų miesto“ 
,,Aš lauksiu 
Prie Vilniaus, 
Prie pasakų miesto, 
Kur teka Neris 
Su žara. „

•M.K. Sarbievijus„Odė Pauliui Kozlovijui“ 

,,Plukdo Vilija vėl derlianešius laivus 

Pro sodybas, laukus praplaukdama tyloj, ..“

Bb.

M.K.Sarbievijus„Odė Pauliui Kozlovijui“ .

,,Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,

Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,

 Įsiklausę, kaip gurga

   Vandenys plaukdami prošal.“  

Cc.

•M.K. Sarbievijus „Odė Pauliui Kozlovijui“ 

,,Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,..“ 

Dd.

Judita Vaičiūnaitė. „Saulėgrąža“  ,,Vilniuj, Totorių gatvės statybvietėj,..“  

Ee.

Judita Vaičiūnaitė ,,Vilniaus bažnyčia“ 

,,O Šventoji Kotryna (sužieduotine kankine),

iš chaoso išnyrant altoriaus kolonoms

 ir miglotoms šventųjų skulptūroms,
apakina tavo auksas pro dulkes…“Judita Vaičiūnaitė „Saulėgrąža“ 

,,…lyg išdygus iš Vilniaus baroko,..“ 

Ff.

Judita Vaičiūnaitė „Šiaurės Atėnai“ 

,,Baltos kolonos šiaurės rūke rūškanam,

 Vilniaus kolonos (Katedros, rotušės, rūmų),..“

Gg.

M.K. Sarbievijus „Odė Pauliui Kozlovijui“    

,,Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų

Gedimino pilis lyg Kapitolijus 

Stūkso ir į padangę 

 Bokštais remiasi išdidžiais.“ 

Kolegė Natalija Kozlovskaja

Į tradicinę konferenciją „Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“, skirtą 134-osioms prezidento Aleksandro Stulginskio gimimo metinėms ir Lietuvių kalbos dienoms paminėti, vasario 28 d. rinkosi entuziastingai nusiteikę Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos mokiniai. Renginio vedėjas Paulius Lapinskas (IIIg klasė) retoriškai ir metaforiškai į gausiai susirinkusią auditoriją kreipėsi mūsų grožinės literatūros pradininko poeto Kristijono Donelaičio žodžiais: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“ ir kvietė pasisemti kultūrinės bei literatūrinės patirties iš 23 gimnazijos lektorių. Kruopščiai ir atidžiai išstudijuoti šaltiniai, kaupta medžiaga, pasidalijimas svaria kultūrine ir literatūrine patirtimi – didžiulės galimybės atskleisti retorinius gebėjimus ir įkvepiantys saviraiškos pavyzdžiai.

Svarbu ir tai, kad pranešimai parengti sklandžia, taisyklinga gimtąja kalba, nes juk, kaip pabrėžė konferencijos vedėjas Paulius apibendrindamas renginį, „per gimtąją kalbą reiškiasi tautos sąmonė, gimtoji kalba kuria savo mokslą ir meną. Ji skambi, daili, taisyklinga, bendra, visiems įmanoma, nepametusi ryšių su savo praeitimi“

Skaitykite daugiau:

Ieškant ryšių su praeitimi ir gimtąja kalba

Tarptautiniuose tyrimuose jau kurį laiką stebima tendencija, kad Lietuva – viena iš daugiausiai namų darbais moksleivius apkraunančių šalių. Kylant diskusijoms apie namų darbų poreikį, mokytojai laikosi skirtingų nuomonių: įsivaizduoti mokyklą, kurioje visą medžiagą būtų galima išmokti pamokų metu, gali ne visi. Šįkart paklausėme mokytojų: kiek namų darbų ir kodėl jie užduoda savo mokiniams?

Mokytojas tiki, kad visą medžiagą galima išmokti pamokos metu

Šilalės rajono Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Petras Gedvilas mano, kad idėja atsisakyti namų darbų yra įgyvendinama. Anot jo, kūrybiškai dirbant, beveik visą dėstomo dalyko turinį įmanoma suspėti įsisavinti per pamokas.

„Mokykla yra savotiška darbo vieta ir mokiniams, tad visai logiška, kad vadinamieji namų darbai būtų atliekami čia ir dabar, tai yra pamokoje, pasikonsultuojant su mokytoju. Aišku, priklauso ir nuo dalyko specifikos. Pavyzdžiui, lituanistams svarbu ugdyti skaitymą, mes privalome, ypač didesnės apimties, kūrinius užduoti perskaityti namuose ar net vasarą“, – teigia P. Gedvilas.

Paklaustas, kiek namų darbų skiria savo moksleiviams, mokytojas atsako, kad nedaug. „Skiriu tikrai labai mažai namų darbų, nes tikrai viską suspėjame per pamokas. Aišku, išimtis jau mano minėti rekomenduotini perskaityti privalomi kūriniai. Jei matau, jog mokiniai nori, rekomenduoju rašyti papildomų rašto darbų, kurie nėra privalomi, perskaityti įvairių straipsnių, pažiūrėti video ir pan. Be abejo, visada reikalinga refleksija, aptarimas: kokia nauda, kur galima pritaikyti“, – teigia jis.

Mokytojo manymu, tam, kad namų darbų būtų atsisakoma, pirmiausia privalo būti keičiamas ir atnaujinamas bendrųjų ugdymo programų turinys, apimtys.

„Galbūt tai skamba absurdiškai, kadangi lietuvių kalbos ir literatūros programos visai neseniai buvo atnaujintos, išleisti nauji vadovėliai, tačiau programos perkrautos, esame priversti bėgti šuoliais, negalime ugdyti atidaus skaitymo gebėjimų. Dabar norime išeiti daug, bet gausa negarantuoja kokybės, su autoriais ir kūriniais susipažįstame tik fragmentiškai. Kas turėtų keistis? Atsakymas lyg ir paprastas – pakeisti programas ir suteikti dar daugiau laisvės kūrybiškai organizuoti ugdymo procesą pačiam mokytojui. Negąsdinti mokinių įvairiomis patikromis ir egzaminais, ugdyti tikrai, o ne deklaratyviai, kritiškai mąstantį Lietuvos pilietį“, – įsitikinęs P. Gedvilas.

Skaitykite daugiau:

Mokytojai: labai gaila, bet be namų darbų – niekaip

Marija Pečkauskaitė (1877–1930 m.), žinomesnė kaip Šatrijos Ragana, jaunystėje gėrėjosi bičių gyvenimu, svajojo tapti bitininke.

Tapo unikalia rašytoja, į literatūros pasaulį atnešusia dvarų kultūros dvelksmą, pedagoge. Šeimos nesukūrusi moteris visą savo gyvenimą altruistiškai tarnavo kitiems – tai jai atrodė vienintelis teisingas pasirinkimas.

Kai Anupras Pečkauskas (jo protėviai kilę iš rytinės dabartinės Baltarusijos dalies) vedė 18 metų jaunesnę iš bajorų kilusią Stanislavą Šiukštaitę – nepaprasto grožio, meniškos natūros merginą, jiems vienas po kito gimė keturi vaikai. Marija – vyriausia. Iki šešerių metų mergaitė augo motinos tėviškėje Plungės rajone, Medingėnų dvare, Šiukštų giminės lizde. Šio dvaro – vėliau rašytoja jį poetiškai pavaizdavo apysakoje „Sename dvare“ – sienos buvo nukabinėtos protėvių portretais, o iš svetainės nuolat sklisdavo fortepijonu skambinama muzika.

Vėliau šeima persikėlė į Labūnavos dvarą netoli Kelmės. Šiame krašte šaknų neįleido, nes tėvui nelabai sekėsi ūkininkauti, jis klimpo į skolas. Pečkauskas dvarą Labūnavoje išnuomojo, o pats su šeima išsinuomojo didesnį – Užvenčio. Įsikūrę naujoje vietoje Pečkauskai lėšų bajoriškiems poreikiams patenkinti dar nestokojo – vaikams samdė mokytojus, namus prižiūrėjo tarnai, nuolat užsukdavo svečių.

Vaikystę rašytoja prisimena kaip palaimingą, saulės nutviekstą. Artimiausias žmogus jai buvo mama… „Mano Motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia, labai maldinga“, – pasakojo rašytoja. Nenuostabu, kad motinos pavyzdžio, jos etinių imperatyvų ir dvasingumo veidrodžiu tapo pačios rašytojos gyvenimas ir kūryba.

Guvernančių padedama, Marija išėjo pradžios mokyklos kursą, o tada įstojo į Šv. Kotrynos bažnyčios gimnaziją Sankt Peterburge – iškart į trečią klasę. Mokytis sekėsi, tačiau dėl drėgno ir atšiauraus Rusijos uostamiesčio klimato ėmė prastėti sveikata. Taigi po pusmečio mergaitė grįžo į Užventį ir toliau mokėsi privačiai.

Rafinuota aplinka, išsilavinę tėvai, knygų kolekcijos, namų mokytojai ir viskuo aprūpinta buitis leido Marijai puoselėti dvaro panelei tinkamus pomėgius – ilgas valandas skaityti, gėliauti, maudytis, čiuožinėti ir jodinėti. Vis dėlto būsimoji rašytoja matė kitaip gyvenančius žmones.

Žvelgti plačiau padėjo ir pažintis su dvejais metais vyresniu Povilu Višinskiu. Šis vaikinas, Šiaulių gimnazijos penktos klasės mokinys, 1981 m. buvo pasamdytas repetitoriumi jos broliui Steponui, kad padėtų pasirengti mokslams gimnazijoje. Povilui teko verstis privačiomis pamokomis, nes kito pajamų šaltinio neturėjo. Tėvai – prakutę valstiečiai – sūnaus nerėmė, nes pasipriešino jų valiai atsisakęs stoti į kunigų seminariją.

Skaitykite daugiau:

Šatrijos Ragana: nelaimingą meilės trikampį išgyvenusi Marija apribojo save savotiškais įžadais

Šilalės r. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas Petras Gedvilas pirmą kartą visos Lietuvos mokiniams organizuoja edukacinį žaidimą „Literatūrinė Lietuva“, kuriuo siekia patraukliai ir įdomiai ugdytiniams pristatyti literatūrinės mūsų šalies išskirtinumą.

Skaitykite daugiau:

Mokiniai kviečiami į kelionę „Literatūrinė Lietuva“

Lietuvos žurnalistikos legenda ir rašytojas Algimantas Čekuolis, prieš dvejus metus atsisveikinęs su televizija – nenuobodžiauja. Savita autoriaus maniera ir keliautojo dvasia šį kartą atgimsta jau dvidešimtojoje kūrėjo knygoje „Kur velnias nenešioja“. Naujausias A. Čekuolio kūrinys, išleistas leidyklos „Alma littera“, tęsia grožinės literatūros knygų seriją ir savo puslapiuose talpina ne vieną skaitytoją sužavėsiančias pavojingas, juokingas ar liūdnas, bet neabejotinai tikras žmonių istorijas. 

Praėjusiais metais A. Čekuolis po kelių dešimtmečių pertraukos nuo dokumentinės prozos grįžo prie grožinės literatūros, savo gerbėjams pristatęs apysakų rinkinį „Teisuolių vakarienė“. Pats autorius tokių žanro pokyčių priežastį aiškina ne tik pasikeitusia veikla, bet ir kaip būtinybe kūrėjui – norėdamas stebinti skaitytoją, rašytojas turi keistis.

„Per tiek metų supratau, kad televizijoje gali kalti kiek tik nori – iš to nieko nelieka, o knygos – amžinos. Dirbant tokį darbą, kai kada reikia jį pakeisti, kad netaptum nuobodus pats sau ir tuo labiau – skaitytojui. Rašydamas knygas turiu užduotį – pasakyti tai, kas būtų svarbu arba nežinoma. Jeigu tai svarbu arba nežinoma – skaitytojui bus įdomu“, – sako autorius.

Naujausia A. Čekuolio knyga „Kur velnias nenešioja“ atspindi ne tik gyvenimo blaškomo autoriaus patirtis, bet ir abejingų nepaliksiančių kelionių metu sutiktų žmonių istorijas. Šį kartą rašytojo kūrinio centre – lietuviškų šaknų turintys herojai. Apysakų bei apsakymų personažai skaitytojams tik iš pirmo žvilgsnio pasirodys skirtingi, tačiau juos vienija drąsa rizikuoti, ginti savo įsitikinimus dėl kilmės ar meilės, ir kaip ir patį autorių – noras smalsauti ir įveikti pačius netikėčiausius gyvenimo vingius.

„Lietuviai jau daugelį metų į pasaulį žvelgia kaip į bendrą tėvynę. Nesakau, kad esame kosmopolitai, bet pasaulis yra ta vieta, kurioje gyvename. Taip jau susiklostė likimas, kad šiek tiek mačiau to pasaulio. Mačiau jį ne iš lėktuvų skrydžių, ne per televizijos kanalus, o tiesiog gyvendamas kartu su žmonėmis. Tad man norėjosi tiesiog apie tai papasakoti, pasidalinti sukauptomis istorijomis tam, kad žmonės jas žinotų, nebijotų patys atsiverti ieškojimams ir paprasčiausiai – neišsibyrėtų“, – apie priežastis, paskatinusias imtis knygos rašymo, pasakoja autorius.

Ši knyga jau – dvidešimtoji. A. Čekuolis per 87-erius metus išbandė ne vieną profesiją, bet pats autorius sako, kad ne kas kitas, o rašymas užima pagrindinę vietą jo gyvenime.

„Rašyti pradėjau vos išmokęs dėlioti raides – manau, kad esu tam gimęs. Išmokyti kitą žmogų rašyti – neįmanoma, to išmokstama tik skaitant. Negalima skaityti gerų ar labai gerų knygų – reikia skaityti tik pačias geriausias ir iš jų mokytis“, – įsitikinęs rašytojas.

A. Čekuolis savo knygą „Kur velnias nenešioja“ gerbėjams pristatys Vilniaus knygų mugės metu. Autorius sako, kad knygų mugėje labiausiai laukia susitikimo su skaitytojais – jų nuomonę apie savo kūrybą rašytojas itin vertina.

„Susitikimai su skaitytojais yra vienintelis būdas sužinoti, ar tau pavyko užmegzti pokalbį su žmogumi, ar žmogus buvo kurčias, o gal tu buvai nebylus, bet manei, kad kalbi“, – sako A. Čekuolis.

Algimantas Čekuolis – žurnalistas, rašytojas ir keliautojas. 27-erius savo gyvenimo metus paskyrė darbui nacionalinėje televizijoje, kurioje parengė apie tūkstantį „Popietės su Algimantu Čekuoliu“ laidų. Vyriausiu pasaulyje reguliarų TV laidų vedėju tituluotas žurnalistas jau parašė 20 knygų – ne viena jų tapo bestseleriu, o bendras autoriaus knygų tiražas yra perkopęs 200 000 egzempliorių, neskaitant vertimų į užsienio kalbas.

A. Čekuolio knygą „Kur velnias nenešioja“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 25 metus vykdo savo misiją – skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.

Straipsnio nuoroda:

A. Čekuolis: išmokyti kitą žmogų rašyti – neįmanoma, to išmokstama tik skaitant

Kultūros ministerijos kasmet organizuojamame Knygos meno konkurse geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo knygoms išrinkti šiemet pateikta 130 leidinių. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

Pagrindinė metų premija paskirta Sigutei Chlebinskaitei už jautrią estetiką ir konceptualią visumą knygoje: Icchokas Rudaševskis, ,,Vilniaus geto dienoraštis. 1941–1943 / Togbukh fun Vilner geto. 1941–1943“ (leidėjas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Šešios premijos pagal temines grupes:

Grožinė literatūra ir eseistika

Agnei Dautartaitei-Krutulei už elegantišką vaizdo ir teksto dermę knygoje: Mindaugas Nastaravičius, ,,Bendratis“ (leidėjas UAB ,,Tyto alba“, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Knygos vaikams

Rasai Jančiauskaitei už betarpišką santykį su skaitytoju knygoje: Marius Marcinkevičius, ,,Maži eilėraščiai mažiems“ (leidėjas Mažoji bendrija ,,Tikra knyga“, spaustuvė „UAB BALTO print“).

Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai

Jurgiui Griškevičiui už raiškų dizainą knygoje: Kristupas Sabolius, ,,Materija ir vaizduotė“ (leidėjas Vilniaus universitetas, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai)

Ingai Navickaitei už sėkmingą kelių vaizdinių koncepcijų suderinimą leidinyje: ,,Žurnalas Kaunui ,,Į“ (leidėjas Asociacija Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė UAB dizaino studija ,,Kopa“).

Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai

Rūtai Mozūraitei už istorinio turinio šiuolaikišką perteikimą knygoje: ,,Laisvųjų testamentai. Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“, sudarytojas Klaudijus Driskius (leidėjas VšĮ ,,Tautos paveldo tyrimai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai

Gyčiui Skudžinskui už prasmingą minimalizmą knygoje: Madara Gritane, ,,Layers“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“, Algis Kaveckis, įrišimas VšĮ ,,Nerutina“).

Dvylika diplomų pagal temines grupes:

Grožinė literatūra ir eseistika

Deimantei Rybakovienei už novatorišką klasiką knygoje: Kornelijus Platelis, ,,Įtrūkusios mėnesienos“  (leidėjas VšĮ leidykla ,,Odilė“, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Gyčiui Skudžinskui už žaismingą vizualumą knygoje: Benediktas Januševičius, Gytis Skudžinskas, ,,Raidžių paveikslai“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“).

Knygos vaikams:

Ingai Dagilei už įtraukiančią vaizdų dinamiką knygoje: Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė, ,,Istorijos skanėstai“ (leidėjas Mažoji bendrija ,,Žalias kalnas“, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Rokui Gelažiui už meistrišką iliustracijų medžiagiškumo perteikimą  knygoje: ,,Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių stebuklinių pasakų ir dar viena“, sudarytojai Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis, iliustracijos Mariaus Jonučio (leidėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai:

Dovydui Stonkui ir Deimantei Brukštaitei už netradicinį įvaizdinimą knygoje: Rimvydas Laužikas, Antanas Astrauskas, ,,How the Future King of England Ate Peacock in Vilnius: the Shared Cultural, Political and Culinary History of Britain and Lithuania“ (leidėjas Lietuvos kultūros institutas, spaustuvė Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Baltijos kopija“).

Ulai Šimulynaitei už tikslingą dizainą knygoje: Vilma Gradinskaitė, ,,Lietuva litvakų kūryboje / Lithuania in Litvak Arts“ (leidėjas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai)

Indrei Klimaitei ir Laurai Klimaitei už atskleistas šiuolaikines estetines tendencijas leidinyje: ,,MO muziejus / MO Museum“ (leidėjas VšĮ MO muziejus, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Arūnui Prelgauskui už klasikinių tradicijų puoselėjimą ir puikią dokumentinės medžiagos kokybę knygoje: ,,Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išnykusi praeitis“, sudarytoja Aušra Racevičienė (leidėjas Lietuvos nacionalinis muziejus, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai

Gyčiui Skudžinskui už dizaino interaktyvumą knygoje: Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, ,,Inscenizuoti paveikslai / Staged Pictures“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“).

Ingai Navickaitei už netradicinę teksto ir vaizdo jungtį knygoje: Virgilijus Šonta, ,,Mokykla – mano namai / School is my Home“, sudarytojas Gintaras Česonis (leidėjas Asociacija Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė UAB dizaino studija ,,Kopa“).

Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai

Gyčiui Skudžinskui už ironišką leporello interpretaciją leidinyje: Gabrielė Gervickaitė, ,,03“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“, įrišimas VšĮ ,,Nerutina“).

Gyčiui Skudžinskui už panaudotą interaktyvią žanrų jungtį knygoje: ,,Kolekcijos / Collections“ (leidėjas VšĮ Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, spaustuvė UAB dizaino studija ,,Kopa“).

Vilniaus dailės akademijos premija paskirta Monikai Vaicenavičienei už knygą ,,Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ (leidėjas Mažoji bendrija ,,Tikra knyga“, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Lietuvos dailininkų sąjungos premija  skiriama Mariui Jonučiui už knygą ,,Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių stebuklinių pasakų ir dar viena“, sudarytojai Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis, iliustracijos Mariaus Jonučio (leidėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Diplomai Knygos meno konkurso nugalėtojams – dailininkams, leidėjams ir spaustuvininkams – bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d. 12 val. (Parodų ir kongresų centras LITEXPO, LRT salė / 5.1.).

Prieš 20 metų pradėjus vertėjauti žodžiu, profesinis kelias atvedė į Ugdymo plėtotės centrą. Švarko, kurį vos po studijų įsigijau pirmojo užsakymo proga, vidinėje kišenėje – trys tušinukai, rankoje – pora bloknotų, širdy – daug noro, veide – nepasitikėjimą maskuojanti šypsena. Man regis, būtent ten vienus iš pirmųjų kartų išgirdau švietimo burtažodžius: „kompetencijos“, „imtys“, „formuojamasis vertinimas“ ir pan. Kažin kur virš jų pleveno sunkiai suprantamas, bet labai reikalingas, naudingas ir išganingas „ugdymo turinys“, o paprastai sakant – tai, ko mokėmės mes, mokosi ir mokysis mūsų vaikai. Ir jeigu šitą tekstą nagrinėtumėt per pamokas, tai jau irgi būtų ugdymo turinio gabaliukas.

Sunku apsakyti, kaip pagarbiai žiūrėjau į žmones, kurie ne tik paaiškino, kas tas curriculum, bet ir realiai žinojo apie jo kūrimą, na, o jei dar nežinojo, tai jau tuoj tuoj turėjo sužinoti. Padėjo jiems visokie dumbldorai iš anglijų ir škotijų, Harvardo (!) profesoriai buvo atvažiavę. Ir turėjom mes tas paslaptis perkąsti, o mūsų vaikai laimingi, geri ir puikūs tapti, bet dabar, po visų šitų metų, iš paprastos „ugdymo turinio“ kaitos liko tik burtažodžiai. „Slinktys“ jau prasidėjo, o mokinių ūgtį ištiko stingtis ir paprastas turinys jau nebetinka. Reikia skaitmeninio. Truputis „stangos“, 7 milijonai tik šiūkšt viršun ir turėtų ištikti stebuklas. Tai apie milijonus manęs neklauskit, o apie turinį (literatūros) ir skaitmeną šiuokart ir pakalbėkime.

Savo trylikametį 2013 m. teko išleisti mokytis į Belgiją. Pasižadėjau stengtis, kad gimtosios kalbos jis neapleistų, augtų mūsų kultūros syvais pamaitintas, siurbtų ją iš prigimtinių gelmenų (girdėjau tokią frazę vienoje konferencijoje), būtų geras, doras, šaliai ir tautai ištikimas ir, aišku, visą mokyklinį literatūros kursą nuotoliniu būdu mokytųsi kruopščiai, atsakingai. Gal tai, ką čia surašiau, ir dvelkia autoironija, tačiau, patikėkit, greičiausiai čia tik būdas sumenkinti visas nuoširdžias pastangas, įdėtas siekiant užauginti tikrą lietuvį. Ir net ne pilietį, o kuo tikriausią patriotą. Juk lankėm piliakalnius, pilkapius ir šventas vietas, grėbėm lapus nuo partizanų kapų, o seneliams per kažin kokį laikiną sąmonės aptemimą nušnekėjus apie „banditus“ ir „savus, šaudžiusius į savus“, pritaikėm „laikiną teisių ribojimą“, nes negalima pilt srutų ten, kur auga mūsų gražių ir šviesių minčių sodas. Literatūros mokymasis, tikėjau, gal kiek palengvins šią užduotį… Juk vis tiek – mūsų, vis tiek – apie mus.

Pirmi nuotolinio mokymosi metai ėjo ir praėjo: per daug nelindau, nesikišau, bet, matyt, turėjau nujaust, kodėl pokalbiui pasisukus apie literatūros kursą, kitame skaipo laido gale vis dažniau išgirsdavau, kad ant stalo jau aušta blynai arba „tuoj tuoj“ reikės persijungti pokalbio su seneliais. Dar po gero pusmečio supratau, kad anksčiau po 40 knygų per metus skaičiusio vaiko susidomėjimą mokykline literatūra galiu padidinti tik davęs lazdų „per kombinezoną“ jo artimiausio vizito į Lietuvą laikotarpiu. Tai taip ir pasakiau: gal, vaikeli, nebvark, „neįtraukus“ tas ugdymo turinys ir ne tavo tai kaltė.

Neįtraukumą gal dar atleisčiau. Kada jau jis buvo labai įtraukus? Bet kaskart prisiminęs epizodą iš dabartinių dešimtokų programos suglumstu nuo tos tiesmukos indoktrinacijos, kuria jis persmelktas. Kai kas sakytų: juk taip patriotiškai „sukaltas“, kūriniai, uch, kokie atrinkti. Džiaugtumeisi. Periklio laidotuvių kalba, Horacijus ir t. t., ir visos jos tokios pakilios, vis pridedant žodelį kitą apie tai, kokia šlovė didvyrių laukia aname pasaulyje, kaip jų visi gedės, mylės ir kokie jie brangūs bus. Ir, žinote, mane suima siutas…

Dabar antra nakties, netoliese manęs snaudžia mano dvimetis birbyziukas, berniukas, kurio kulnelį paglostęs galiu apsiverkti, ir aš suprantu, kad turinio kūrėjams jis tik mėsos gabaliukas, kurį prifarširavus žodžių apie Tėvynės meilę, galima išstumti į priekines gretas ir už kadro kalbėti ką nors apie mūsų žemelę, „gausiai palaistytą didžiavyrių krauju“, „prigimtinius gelmenis“ ir panašius dalykus. Kitaip negaliu pavadinti „turinio“, kuriame tiek mirties ir aukos panegirikos, o apie karo – tikro žmogiškai žaliagličiamėsiškai baisaus karo kasdienybę ir realybę – nė žodžio. Apie nutrauktas kojas ir galvas, apie karį, apžiūrinėjantį išsivertusius savo paties vidurius, – nė žodžio. Kad bent Kazio Bradūno eilutė iš „Krauju krikštyti“ būtų. Kur tau. Turinys šitas skirtas kažkokiam statistiniam vienetui, be vardo ir be veido, be akių ir be šypsenos. Ir skirtas jis ne laisvam žmogui auginti, o pastumdėliui, kuriam galima sakyti tik pusę tiesos, pabarstyti literatūrinio kombikormo apie garbę ir šlovę, o tą dalį, kur apie tamsą ir kraują, kišt kuo giliau. Ir kam čia ta refleksija, kritinis mąstymas? Kam?

Apie literatūrinį kombikormą užsiminiau neatsitiktinai. Mokykloje mūsų viščiukai gauna „tik tai, kas geriausia“. Trupinukas to, trupinukas ano, ištraukėlė šen, ištraukėlė ten – viskas subalansuota, sudozuota, lentynosna sudėliota, tautiškai ir ideologiškai tarsi vertinga. Tik gal tada jau nebesakykim, kad ugdom, sakykim – indoktrinuojam, nes meilės tame turinyje nėra. Meilės knygai ir skaitymui tai tikrai, nes sudėtinga kaip nors kitaip pavadinti „turinį“, per kurį gali šokčioti skaitydamas vien vadovėlio ištraukas. Knygų skaityti veik nebereikia, vadinasi, ir gilintis, patirti, išgyventi. Juk viską galima pasigūglinti, o keliolika klišių išmokęs egzamine irgi nebeprapulsi: „Maironis – didysis lietuvių tautos dainius“; „Lietuvis nuo seno vertino gamtos grožį.“ Taip ir straksim per lūžtantį ledą naiviai tikėdami, kad krantą pasieksime saugiai, o pokalbiai apie politiką nesibaigs pokalbiais apie gyvulininkystę.

Ne ką kitą, o plonytį ledo sluoksnio pjūvį primena ir mūsų 15-mečių pasiekimus EBPO PISA tyrimuose iliustruojantis grafikas. Įsivaizduokite horizontalią liniją. Nepersitempkite. To pakaks. Ką tik išvydote mūsų pasiekimus apibendrinantį keliolikos metų literatūrinio raštingumo „vektorių“. Kaimynų lenkų, estų ir net rusų rezultatai šauna į viršų, o mūsuose ramu. Taip tolygu. Kaskart po rezultatų paviešinimo išgirstam apie ketinimus „pasivyti ir pralenkti“, bet pavarčius planus paaiškėtų, kad jau seniai turėjome tai padaryti. Realybėje galime tik dėtis širdin tarnautojos dar iš Dainiaus Pavalkio laikų ŠMM žodžius: „(…) rašant priemones negalvota, kiek tam prireiks pinigų: pasitelkus aukštąsias mokyklas, mokslo institutus, menininkus, tėvus bandyta rasti konkrečias priemones situacijai gerinti, (…) daug galima padaryti ir be pinigų.“1 Sveikinu atvykus į puikų naują pasaulį. Čia mintama šventąja dvasia. Bet kažin kodėl skaitant šiuos žodžius konvulsiškai trūkteli skrandis ir parūgštėja burnoje?

Kaip veikia „šventosios dvasios dieta“, sužinojau pasidomėjęs, kiek pinigų mokyklos skiria grožinei literatūrai įsigyti. Nutirpau išgirdęs tai, kas, pasirodo, jau seniai yra vieša paslaptis. Didelėje mokykloje grožinei literatūrai skiriama suma gali siekti 100–200 eurų per metus, bet įprastai sukasi apie keliasdešimt, kartais apie nulį. Dažniausiai ši žinia palydima atsidūsėjimu ir vienu iš kelių paaiškinimų: viską suryja vadovėliai, įsigyjam, jei metų pabaigoje lieka pinigėlių. Prie kavos domaujuosi: tai gal, sakau, geriau ne tuos vadovėlius pirkt, bet „tikras“ knygas? Už vadovėlio komplekto kainą išeitų 4–5 programinės, o „iš antrų rankų“ paieškojus, tai gal ir didesnė dalis visų tų – reikalingiausių. Baikit, sako, niekas jums nemokys be vadovėlių. Prikandu lūpą ir grįždamas namo visą kelią galvoju: tai kaip tie mokiniai Icchoką Merą ar Williamą Goldingą gali suprasti pagal vadovėlines nuotrupas? Ką daryt, jei „pinigėlių“ nėra, be vadovėlių neišeina, o literatūros vadovėliuose literatūrai vietos beveik neliko?

Gal tuomet išgelbės „skaitmena“? Bet kaip? Popierinė knyga Lietuvoje yra tiek romantizuota, kad tai pradeda kenkti pačiam skaitymui. Pageidautina, kad knyga būtų „tikra“, skaitoma jaukiai susisupus į pledą, su puodeliu arbatos prie židinio ir girdint verčiamų lapų šiugždesį. Sergėk Dieve, nuo skaitymo planšetiniame kompiuteryje ar mobiliajame telefone (nekvepia!), nes, anot Kristinos Sabaliauskaitės, kavą geriau gerti ne iš popierinio, o iš porcelianinio puodelio, arba, kaip sakė a. a. Leonidas Donskis, niekas nepakeis „jaukaus vinilinės plokštelės traškesio“. Keista, kad į pirmą vietą iškėlus estetinius ir juslinius fizinės knygos privalumus, nejučia brėžiama riba. Lygis ir nelygis. Fiodorą Dostojevskį, Antaną Škėmą ar Ernestą Heming­way’ų skaitai telefone? Nelygis. Nes ne prie židinio ir be kavos iš porcelianinio puodelio. Tik vargu ar toks skaitymo elitizavimas didina jo patrauklumą?

Teikti pirmenybę tam tikrai knygos formai savaime nėra blogai, tačiau mūsų švietimo sistemoje tai tampa kognityvnio disonanso šaltiniu. Viena vertus, valstybė nepajėgi investuoti keliasdešimt milijonų ir aprūpinti popierinėmis knygomis, kita vertus, į skaitmeną vis dar šnairuojama įtariai. Norima pokyčių, bet nenorima keistis. Todėl jau nebestebina, kad mokyklos vizijose ir misijose prirašo lozungų apie ugdymą XXI a. amžiui, bet atsisako pripažinti faktą – pasaulis keičiasi. Jau pasikeitė. Prie mobiliųjų programėlių greičio ir patogumo pripratintas mokinys visko nori čia ir dabar. Spaudi – gauni. Skaitai arba ne. Nūdienos paaugliui net vertingą ir įdomią knygą įsiūlyti sunku, o mes norime susukti jį į pledą ir padėti patirti „lėto skaitymo malonumą“. Paaugliai jums ir atsakytų: „Sėkmytės!“ Todėl norisi imtis už galvos išgirdus kai kurių direktorių ir bibliotekininkų pasakymus: kam reiks, tas ir į centrinę biblioteką nuvažiuos. Arba svarstymus apie „britų mokslininkų“ tyrimą, atskleidusį, kad skaitant popieriuje geriau įsisavinama informacija. Būkit geri, padėkite man, patarkite, kaip neįžeidžiant žmogaus pasakyti, kad joks popierius nepadės, kai lentynoj net programinių knygų kartais tik kelios ir tos – nutriušusiais kampais ir byrančiais lapais?

Dėl vaizdo dar pridėta įvairiausių grybų ir kerpių žinynų, o bibliotekininkės skundžiasi, kad gavus per paramos akcijas surinktas knygas matyti, jog žmonės pasinaudojo proga susitvarkyti rūsius. Pridėkim dar kartais išgirstamą nuvertinantį: mūsų vaikai ne tokie, jie neskaitys. Jausmas – tarsi iki pažastų būtum įsmukęs į ledinį vandenį. Taip, taip, jūs teisūs, ponai. Mūsų vaikai kvailesni, skaitmeninių knygų jie neskaitys, robotų nekurs, epluose ir gūgluose jie nedirbs, jiems tik egzaminus išlaikyt ir į Angliją. Taip ir saugom popierinės knygos prestižą, didinam savivertę ir spinduliuojam tikėjimą jaunąja karta nejučia primindami, kad skaitymas nėra svarbus. Šv. Egzaminui pakaks santraukų ir kelių vakarų prie „Vikipedijos“.

Bet vis dėlto. Gal skaitymo, knygos deromantizavimas ir yra didžioji skaitmenos ir mūsų vaikų galimybė? Pasvajokime. 2030 metai, mokytojo prestižas jau įvykęs reikalas. Mokytojais besąlygiškai pasitikim, gerbiam ir mylim. Nėra geodezinio detalumo literatūros programų, o tik bendri principai, kuriais vadovaudamiesi mokytojai sudaro savo turinį, renkasi knygas. Kas Vaižgantą, kas E. M. Remarque’ą, nelygu mokyklos profiliui, mokytojo ir mokinių susitarimui. Visi turi neribotą prieigą prie kokio nors nemokamo skaitmeninio knygų fondo ir niekas niekam neplauna smegenų, kad teksto paveikumas priklauso nuo rašytojo tautybės. Atrodo, paprasta. Bet paskui prisimeni. Turinys juk neseniai atnaujintas. Vadovėlių užsipirkta. Vilkas uodegą prišalo. Ai… Kaip nors.

Gal iš tiesų neverta reikalauti, kad literatūros ugdymo turinys dar ir malonumą teiktų, padėtų formuoti skaitymo įpročius, skatintų vertinti, mąstyti, analizuoti? Į knygą įkristi ir skristi ligi išauš. Gal palikime tuos dalykus tėvų rūpesčiui? Juk girdime, kad mokykla – ne pasiruošimas gyventi, mokykla ir yra gyvenimas. Kraujas, prakaitas ir ašaros. Jei taip, tai viskas gerai. Tik pasakykite tai garsiai. Ištarkite. O kol kas prašau: nežudykite strazdo giesmininko.

Visas straipsnis:

Nežudykite strazdo giesmininko

Pirmojo Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2002 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Antrojo M. Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2018 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Taigi abu leidimai – 4 tūkst.

Ar egzempliorių skaičius atitinka šios knygos skaitytojų skaičių? Į šį klausimą atsakyti, ko gero, neįmanoma: nėra žinoma bibliotekų statistika. Viena vertus, asmuo, nusipirkęs „Žalius“, galėjo knygą perleisti draugams, kaimynams, kolegoms. Kita vertus, galėjo perskaityti 20 puslapių ir knygą numesti (labai tikėtinas scenarijus!). Nepaisant šių problemų, labai nesuklysime teigdami, kad romaną „Žali“ yra (per)skaitę ne daugiau kaip 10–15 tūkst. žmonių.

Dabar – kita istorija. Šių metų pradžioje Lietuvos kino centras paskelbė 2018 m. kino teatrų lankomumo duomenis. Dažniausiai žiūrėtas praėjusių metų filmas – režisieriaus Mariaus Markevičiaus drama „Tarp pilkų debesų“. Šis filmas ekranuose pasirodė tik 2018 m. spalį, o iki metų pabaigos jau buvo peržiūrėtas daugiau kaip 240 tūkst. kartų. Lyginant dviejų Marių – Markevičiaus ir Ivaškevičiaus – kūrinius, akivaizdu, kad M. Markevičiaus filmą peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu perskaitė M. Ivaškevičiaus romaną.

Šiuos kūrinius savotiškai jungia vienas asmuo. Partizano Tigro dukra Angelė Jakavonytė kartu su tėvu dalyvavo išankstinėje filmo „Tarp pilkų debesų“ premjeroje. 2018 m. spalio 9 d. A. Jakavonytė savo feisbuko paskyroje publikavo įrašą, kuriame dėkojo rašytojai Rūtai Šepetys, romano „Tarp pilkų debesų“ autorei, ir visai komandai „už tokį puikų filmą apie Lietuvos žmonių išgyventas pragariškas kančias, mirtį, badą ir šaltį“.

Po kelių mėnesių (2019 m. sausio 21 d.) savo feisbuko paskyroje ji publikavo įrašą, kuriame buvo cituojamos kelios M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ ištraukos, kurias lydėjo šie įrašo autorės komentarai: „Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeižia konkrečius partizanus, manau, kad tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti LR Generalinė prokuratūra.“ Taip pat: „Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, bet esu prieš melą, tai yra du skirtingi dalykai.“

Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją.

Tikslas kovoti su melu iš tiesų yra šventas ir teisingas. Tačiau ar aukščiau pateiktas tos pačios A. Jakavonytės dviejų skirtingų reakcijų į du skirtingus meno kūrinius palyginimas neatskleidžia tam tikro selektyvumo? Teigti, kad gausybės kritikų skersai išilgai už įvairiausius nelogiškumus, netikslumus ir paprasčiausias istorines klaidas (o kuo istorinė klaida skiriasi nuo melo?) suvarpytas „Tarp pilkų debesų“ yra „puikus filmas“, o gerokai sudėtingesnis, gilesnę mūsų istorinės sąmonės problematiką užkabinantis „Žali“ yra melas – ar tikrai tai objektyvus požiūris?

Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją. Grįžtant prie fakto, kad „Tarp pilkų debesų“ peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu (per)skaitė „Žalius“ – kuris iš šių meno kūrinių daro didesnę žalą mūsų istorinei sąmonei?

Žinoma, tokiai aritmetikai atsiras aršiai prieštaraujančiųjų. Bus teigiančiųjų, kad M. Ivaškevičius savo kūriniu formuoja neteisingą Laisvės kovų įvaizdį, o „Tarp pilkų debesų“, nors ir silpnas kūrinys, tačiau „su teisinga ideologine įkrova“ atskleidžiantis lietuvių tautos tragediją, kančias ir skausmus.

O ar „Žali“ tos tragedijos neatskleidžia? Taip, „Žali“ – ne apie trėmimus, „Žali“ – apie partizaninį karą. Tačiau ar tikrai, atmetus kai kurias galbūt ne visai užtikrintas citatas, vertinant M. Ivaškevičiaus romaną kaip visumą – ar tikrai jis neatskleidžia totalitarizmo girnose atsidūrusios mūsų tautos tragedijos? 

Kiekvienas galime turėti individualų estetinį skonį, taip pat savitą istorinės sąmonės supratimą. Nepaisant to, yra objektyvių dalykų. Ar „Žaliuose“ yra istorinių netikslumų? Taip, yra. Ar tokių pat istorinių netikslumų yra filme „Tarp pilkų debesų“? Taip, yra. Ar abu minimi kūriniai – meno kūriniai? Taip, abu yra meno kūriniai.

Kiek žmonių (per)skaitė M. Ivaškevičiaus „Žalius“? Galima spėti, apie 10–15 tūkst. Kiek peržiūrėjo M. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“? Tiksliai žinoma, kad daugiau kaip 240 tūkst. Jeigu vertiname abu kūrinius ne pagal tam tikrų netikslumų turėjimą (populiari formuluotė – meninė autorių išmonė), o kaip tam tikrų istorinių faktų, ištransliuojamų plačiajai visuomenei, rinkinius – kuris iš šių kūrinių daro didesnę žalą? Logiška: tas, kuris lengviau pasiekiamas – filmas. O dėl kurio iš šių kūrinių kreiptasi į Generalinę prokuratūrą? 

Jau girdžiu balsus teigiančiųjų, kad melas, kurį ištransliuoja M. Ivaškevičius, ir „Tarp pilkų debesų melas – nelygūs. Įsivaizduoju nuomones, kad M. Ivaškevičiaus melas neva yra kuo nors žalingesnis. Nesutinku. Melas negali būti truputį mažiau arba daugiau melas. Melas yra melas, tiesa yra tiesa. Jei skalpuojame ir prokurorų dėmesin atiduodame M. Ivaškevičių, tai ar jis vienintelis, į kurį reikėtų mesti akmenį?

O galbūt – tuo šventai tikiu – meno kūrinys yra laisvas nuo tokių priekabių? Galbūt jau praėjo epocha, kai už meno kūrinį galima buvo sulaukti baudžiamosios atsakomybės? Sovietmečiu Jonas Laucė už romaną apie pokarį sulaukė realios laisvės atėmimo bausmės – bet tai buvo totalitarinėje Sovietų Sąjungoje. Gal nebenukrypkime į tas lankas? Tegul kūrinius vertina meno kritikai, (per)skaitytojai, bet ne prokurorai.

Bernardinai.lt

„Kur pažvelgsi, visur… juoda“, – taria žmogus, regėdamas pasaulio netobulumą, ir grimzta į egzistencinio liūdesio pelkę. Žmogau, neliūdėk – pažvelk į gyvenimą kitaip. Prisimink, kad profesorius Panglosas, Kandido mokytojas, kadai kada įrodė, jog mūsų pasaulis yra geras – pats geriausias iš visų galimų pasaulių. Sakai, nuo Voltaire’o laikų gyvenimas pasaulyje labai pasikeitė, subjuro. Didžiai klysti. Prieš pat Naujuosius Anapilin išėjęs akylas dabarties stebėtojas Jurgis Gimberis trumpai ir aiškiai paskelbė absoliučią tiesą: gyvenimas eina į priekį, o ne į užpakalį. Kas galėtų paneigti?

Gyvenimas išties eina pirmyn, į šviesią ateitį. O mūsų ateitis, žinia, – jaunimas. Žengia jis tvirtai, nesidairydamas į užpakalį, nes jam kelią nušviečia mūsų švietimo koncepcijos ir strategijos, vizijos ir misijos, reformos ir naujinimai, ir tobulinimai ir t. t. Vadinasi, mūsų jaunimas puikiai parengtas pasitikti ateitį. Tai patvirtina ir brandos egzaminai.

Štai kiekvieną pavasarį nemažą šurmulį sukeliantis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas turi patikrinti, ar abiturientas įgijo gebėjimų tinkamai vartoti valstybinę kalbą ir nuosekliai išplėtoti mintį. Šie gebėjimai gyvenime svarbūs, todėl egzaminas vis tobulinamas, naujinamas, pertvarkomas. Pažvelkime bent į vieną kitą tobulinimą.

Nuo seno abiturientai, laikydami brandos egzaminą, turėdavo pasirinkti vieną iš dviejų samprotaujamojo tipo rašinių: arba literatūrinį, arba neliteratūrinį (publicistinį, laisvąjį). Dabar toks skirstymas patobulintas: abiturientai renkasi arba literatūrinį, arba samprotavimo (samprotaujamąjį) rašinį. Pagaukit mintį: rašant literatūrinį rašinį samprotauti jau nebereikia. Mat šio rašinio tikslas, kaip nurodyta egzamino programoje, – interpretuoti kūrinį. Spręsti problemų, t. y. samprotauti, nereikia. Ar tai nelengvina egzamino užduoties? Na, jei nori pasirodyti, kad gebi mąstyti, rinkis samprotavimą, nes tik šio rašinio tikslas – problemų sprendimas. Toks ypatingas rašinių skirstymas – inovacija ne tik didaktikos, bet ir logikos moksle. Perskaitykit kokį nors abitūros rašinį ir pasakykit – jis literatūrinis ar samprotaujamasis?

Visa egzamino tobulybė atsiskleidžia tik kartu su kita inovacija. Jos tikslas – pričiupti neskaitančius grožinės literatūros mokinius. Mat esama tokių, kurie literatūros nemėgsta ir neskaito. Kaip jiems įdiegti meilę literatūrai? Pasirinkta efektyviausia priemonė – rimbo metodas. Jis taikomas, kai vaikas neklauso, tingi arba nesupranta, yra kvailas. Kaip kitaip įkrėsti jam proto? Esmę sudaro ne pats seniai išbandytas metodas, bet naujas taikymo būdas – reikalavimas, kad abiturientas rašinyje būtinai remtųsi privalomais autoriais (dabar galima rinktis iš viso 36 autorių sąrašo). Šis reikalavimas įtvirtintas tobulai laikantis rimbo metodo taisyklių – už jo nesilaikymą gresia absoliutus nulis. Kai kas tvirtina, kad šis naujas skaičiavimo vienetas jau panaikintas. Iš tiesų atsisakyta tik termino, bet ne esmės – absoliutaus nulio dvasia ir toliau gyvuoja. Nacionalinio egzaminų centro 2018-11-22 patvirtintuose rašinio vertinimo kriterijuose aiškiai pabrėžta: „Pastaba. Nuliu visas rašinys vertinamas, jei nesiremiama nė vieno iš privalomų kūriniu (-iais).“ Tad mokinys, nors ir puikiai parašęs samprotavimo rašinį, bet pasirėmęs, tarkim, Antanu Vienuoliu, ar Ieva Simonaityte, ar Algimantu Baltakiu, ar kitais autoriais, neįtrauktais į privalomąjį sąrašą, egzamino neišlaikys.

Mokiniai stengiasi šį reikalavimą žūtbūt įvykdyti, nors ir nesklandžiai. Stropieji normą dar ir viršija, kai kurie net demonstruoja, kad yra skaitę ne tik privalomą, bet ir antikinę literatūrą, net F. Nietzsche’s filosofiją. Tikriausiai gabus mokinys turėtų ir savų minčių, bet jas atskleisti sunku, nes reikia galvoti, kaip į rašinį įtraukti privalomus autorius.

Iš esmės pasikeitė rašinių tematika. Egzaminams privalu teikti tik tokias temas, kurios susietos su sąraše nurodytais klasikų kūriniais. Todėl literatūrinės temos plačios: reikia atskleisti, kaip pasirinkti autoriai atstovauja lietuvių (dabar jau pasaulinei) literatūrai, pvz., „Gyvybės vertė literatūroje“; „Gaivališka asmenybė lietuvių literatūroje“. Atsisakyta „gimnaziškų“ temų – veikėjo charakteristikos, kūrinio nagrinėjimo kokiu nors požiūriu ir pan. Vadinamojo samprotavimo rašinio temos irgi abstrakčios – egzistencinės, filosofinės: „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“; „Ar egzistuoja tik viena tiesa?“ Jau neberašoma artimų mokinių pasauliui ar atliepiančių nūdienos aktualijas temų, nes jų neįmanoma grįsti klasikais – jie nerašė nei apie informacinių technologijų poveikį, nei apie internetą, nei apie emigraciją ir kt.

Net disertacijas apgynę lituanistai prisipažįsta, kad negebėtų įveikti egzaminui teikiamų temų. Pavyzdžiui, išdėstyti požiūrį į paribio žmogų. Šio termino turinį įspūdingai apibūdino Česlovas Milošas, atskleisdamas savo, kaip paribio žmogaus, laikyseną bei jauseną. Abiturientai per 2017 m. brandos egzaminą irgi gavo progos apie tai rašyti. Remdamiesi Jonu Biliūnu arba Jurgiu Savickiu, arba Marcelijumi Martinaičiu?! Jei kas būtų pasirėmęs Adomu Mickevičiumi, būtų gavęs absoliutų nulį.

Ypač svarbu, kad pasikeitė rašinio mokymo metodika, nes mokytojų ir korepetitorių tikslas – išmokyti įterpti, įmontuoti kokią nors klasiko mintį. Dėl to iš esmės pakito požiūris į literatūrą, jos misijos suvokimas: literatūra tapo priemone rašiniui parašyti, t. y. gauti atestatą. Pasiekta gerų rezultatų: mokinys ima į rankas knygą turėdamas tikslą rasti joje minčių, kurias galėtų pritaikyti vienai ar kitai temai, jis kaupia citatas, net stengiasi kai kurias išmokti atmintinai. Bet vargsta ne visi: yra knygelių, kaip pasirengti egzaminui, internete skelbiami patarimai, kūrinių santraukos, citatos. Pasiskaito ir egzaminą išlaiko. Tobula.

Tiesa, mokytojai kartais stebisi, kad jų gerųjų mokinių rašiniai įvertinti prastai, o tie, kurie rašė vos patenkinamai, gauna daug balų. Stebisi ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kaip negebantis tinkamai plėtoti minties, pusiau beraštis mokinys sugebėjo išlaikyti valstybinį egzaminą. Paaiškinti paprasta – reikia tik palyginti, kaip, nuolat prastėjant mokinių raštingumui, buvo didinamas leistinų klaidų skaičius. Dabar po vieną balą mokinys gali gauti, jeigu bus padaręs 9 gramatikos ir leksikos, 15 rašybos, 14 skyrybos klaidų. Vadinasi, iš viso galima padaryti 38 įvairias klaidas ir gauti 3 balus. Na, jei vienos rūšies klaidų skaičius peršoks nustatytą ribą, tarkim, radus 16 rašybos klaidų, bus rašomas nulis. Bet ne absoliutus, jį gali kompensuoti taškai pagal kitus kriterijus. Būtų labai įdomu pamatyti, kaip vertinamas abituriento rašinys: kaip vertintojai taisė, į ką atkreipė dėmesį, kaip recenzavo, paaiškino, už ką skiriami balai. Deja, sužinoti neįmanoma, mokinių darbai net ir po egzaminų neprieinami. Užtat vertinimo kriterijai viešai paskelbti – galite juos nagrinėti. Jeigu sugebate perprasti, kodėl reikia dviejų rašinio turinio vertinimo lentelių, kaip, kuo remiantis jos sudarytos, kokiu pagrindu išskirti kriterijai ir kaip įdomiai jie kertasi, kodėl argumentavimas įeina į kelių kriterijų sudėtį. Gal pasisektų suvokti, kaip suprantama teksto struktūra ir kaip ją vertinti. Jeigu kompiuteris gautų užduotį pagal šiuos kriterijus įvertinti mokinio rašinį, tikriausiai išsikraustytų iš proto.

Tad viskas tinkamai sutvarkyta. Vis dėlto kai kas kiša savo dvylekį ten, kur nereikia – siūlo net savo patarimus. Pavyzdžiui, buvo publikuotas egzamino pertvarkymo projektas („Gimtoji kalba“, 2018, Nr. 5), kuriame konkrečiai išdėstyta, kaip būtų galima visai paprastai pertvarkyti brandos egzaminą. Projektas nekainuoja nė cento, nesudėtingas. Pirma, panaikinti reikalavimą būtinai remtis privalomais autoriais (atsirastų galimybė pateikti įvairių mokiniams aktualių temų, kad jie galėtų remtis įvairiais šaltiniais kaip Suomijoje ir kitur). Antra, per kalbėjimo įskaitą 12 klasėje patikrinti, ar mokiniai perskaitę privalomą literatūrą, kartu tikrinant jų sakytinės kalbos sugebėjimus. Komisija neperskaičiusiems privalomos literatūros neleistų laikyti egzamino.

Žinoma, sumanymas, kad abiturientai, per įskaitą trumpai pasirengę, kalbėtų tik apie literatūrą ir atsakinėtų į komisijos užduodamus klausimus, panaikintų visą įskaitos žavesį: mokiniai netektų galimybės iš anksto kalbėjimo temos pasirinkti, sugalvoti arba nusipirkti (internete – 20 Eur), negalėtų teksto iškalti atmintinai. O blogiausia – tada būtų sužlugdyta prekyba kalbėjimo tekstais. Kaip į projektą buvo reaguota? Atspėjote, atsakas – tobulas ignoravimas. Ne tik projekto, bet ir etikos, ir etiketo. Taigi egzaminas jau tobulai absurdiškas. Jo nepakeisi, nors persiplėšk.

Bet atūžė, atidundėjo nauja reforma su milijonais eurų, su slaptingais konkursais, kriminalais, skandalais, mitingais, streikais ir kt. Jau prasidėjo. Matome naujas reformos aukas: nukirsta galva vieno centro direktoriui, jo vieton paskirtas kitas irgi neteko galvos, krito ir pati švietimo ir mokslo ministrė. Įdomu, ar išsisuks kito centro direktorius? Tad gyvenimas tobulas, įvairus ir įdomus. Pavyzdžiui, sportiškas mokytojų laipiojimas per langą, nemokama nakvynė Švietimo ir mokslo ministerijoje. Bet didžiosios įdomybės laukia ateityje, kai bus reformuojamas ugdymo turinys. Delfis skelbia Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus perspėjimą, kad nauja ugdymo turinio reforma bus dar baisesnė nei skubotas etatinio apmokėjimo įvedimas. Anot jo, turinio keitimas reikalauja plataus ir gilaus išmanymo, o dabar valstybėje net nėra potencialo, kuris sugebėtų ką nors pasakyti apie ugdymo programas.

Kaip tokiame kontekste atrodo rūpimasis brandos egzaminas? Juk jį reikia atnaujinti kartu su visu mokymo turiniu, kuriam įsisavinti skirti milijonai. Rastas tobulas sprendimas – brandos egzaminą nukarūnuoti: egzaminui skirti tik pusę ar kiek mažiau vertinimo balų, o likusią dalį turėtų sudaryti mokytojų skiriami balai – už metinius pažymius ir už brandos darbą. Esą užsienio šalyse taip daroma.

Internete paskelbtą sprendimą komentatoriai sutiko entuziastingai. Daugelis pritarė, nes: 1) pagaliau bus išspręsta mokytojų atlyginimo problema, 2) pakils mokytojo prestižas, 3) bus dideli konkursai stojančių į pedagogines specialybes, 4) sumažės dėmesys egzaminui, o kritika bus perkelta į mokyk­lą – ant mokytojų galvų. 5) mokiniai galės tobulinti kritinį mąstymą: stebėti, kaip vertinami jų gebėjimai ir skelbti streiką, jeigu mokytoja „neteisingai“ parašė pažymį.

Komentatoriai dalijosi džiugiomis viltimis, kad mokinių tėveliai gebės sutarti su pedagogais, gražiai paprašys mokytojos parašyti geresnį pažymį. Žinoma, mokytoja už tai bus atitinkamai pamaloninta. Kai kurių tėvelių finansinės problemos nevargina, dėl savo vaiko negailėtų nieko. Klausimas, ką darys nesuduriantieji galo su galu. Jie turėtų suprasti: ne kožnam pabažnam… Bet ne visi supras. Kas dėsis mokyklose?

Neišleiskime iš akių ir brandos darbo: už jį gauti balai prisidės prie baigiamojo vertinimo. Tikėtina, brandos darbų paklausa bus didesnė negu dabartinių kalbėjimo įskaitos tekstų. Rasis daugiau įmonių, plėtojančių brandos darbų bei kalbėjimo tekstų verslą. Tai prisidės prie prekybos augimo ir krašto gerovės.

Reikia pripažinti: yra mokytojų, pasiryžusių nesitarti su tėvais, nekreipti dėmesio į savo draugų ir pažįstamų prašymus. Bet jei mamytė su ašaromis maldaus negriauti vaiko ateities? Jeigu pasakys, kad mokinio tėvelis sunkiai serga – neišgyvens vaikui gavus prastą pažymį? Arba kad vaiko nervai itin jautrūs – jis neištvers. Ar pavargusi mokytoja atlaikys tokį spaudimą? Žinoma, daugelis stengsis atsispirti, priešintis. Ištvermingieji kovos.

Visada vyko ir vyks kova su absurdu. Ar verta kovoti? Juk absurdas nenugalimas. Vis dėlto…

Straipsnio nuoroda:

Egzaminas, kaip tobulas absurdas