Archyvas

Kategorijos ‘Laisvalaikiui’ archyvas

Su 100- mečiu, Lietuva!

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Švietimo įstaigų vadovai nuo šiol skiriami penkerių metų kadencijai

Švietimo įstaigų vadovų kadencijos apribojamos penkerių metų kadencijai, jų veikla vertinama kasmet, o metų veiklos ataskaitos skelbiamos viešai – tokie nauji, skaidrumą skatinantys pokyčiai mokyklų ir kitų švietimo įstaigų vadovų laukia įsigaliojus Švietimo įstatymo pataisoms. Personalo ištekliams užtikrinti taip pat kuriamas Švietimo įstaigų vadovų rezervas.

„Atsisakyta iki šiol buvusios vadovų atestacijos, kuri kėlė nemažai klausimų dėl jos skaidrumo. Dabar švietimo įstaigų vadovų skyrimas ir vertinimas bus skaidresnis, atveriantis galimybes šias pareigas užimti tinkamai pasirengusiems ir kvalifikuotiems žmonėms. Aiškiau apibrėžiama jų atsakomybė, kvalifikaciniai ir moraliniai reikalavimai. Norėdami užtikrinti žmogiškųjų išteklių pasiūlą, ypač į atokesnėse vietovėse esančias įstaigas, siūlome sukurti Švietimo įstaigų vadovų rezervą, kuriame „cirkuliuotų“ potencialūs galimi įstaigų vadovai“, – pokyčius vadovų skyrimo tvarkoje vardija švietimo ir mokslo viceministras Gražvydas Kazakevičius.

Švietimo įstaigos vadovas bus skiriamas 5 metų kadencijai. Pasibaigus kadencijai, jis vėl galės dalyvauti viešame konkurse ir pretenduoti dar 5 metamas tapti vadovu. Kadencijų skaičius nėra ribojamas. Jeigu vadovas per savo 5 metų kadenciją bus įvertintas gerai ir labai gerai, tokiam vadovui nebereikės vertintis kompetencijų pakartotinai, jis galės iš karto eiti į antrą etapą – konkursą.

Papildytas Švietimo įstatymas nustato, kad būsimasis ir dirbantis švietimo įstaigos vadovas turi būti nepriekaištingos reputacijos.

Daugiausia pakeitimų numatoma vadovų vertinimo sistemoje: vadovo veikla bus vertinama kasmet. Jo metų veiklos ataskaita bus skelbiama viešai, vadovo rezultatus galės matyti ir apsvarstyti visa bendruomenė, mokyklos taryba ir savivaldybės taryba.

Pasak viceministro, kad įvedus kadencijas nesumažėtų kandidatų į mokyklų vadovus, ypač į atokesnėse vietovėse esančias įstaigas, nuspręsta sukurti Švietimo įstaigų vadovų rezervą. Tai bus visų potencialių vadovų bazė, į kurią pateks keturios asmenų grupės:

1. Tie, kurių kompetencijos buvo įvertintos gerai, bet pasirinkto konkurso jie nelaimėjo ar jau baigė 5 metų kadenciją ir nepageidavo pakartotinai dalyvauti konkurse į tos pačios švietimo įstaigos vadovo pareigas.
2. Pageidaujantys tapti švietimo įstaigos vadovais, bet kuriems dar trūksta kai kurių specifinių žinių ir mokymų. Pvz., studijuojantys vadybą ir turintys pedagoginės praktikos. Pasimokę jie galės įsivertinti kompetencijas ir dalyvauti konkurse.
3. Vadovai-mentoriai, kurie padės nepatyrusiems vadovams. Mentorius skirs savivaldybė pagal tai, kurioje srityje žmogus turi daugiausia patirties.
4. Tie pretendentai, kurie yra įsivertinę kompetencijas, bet dar nėra dalyvavę jokiame konkurse.

Ši nauja sistema galioja visų švietimo įstaigų, pradedant ikimokyklinėmis, vadovams. Švietimo įstaigų direktorių Lietuvoje yra beveik trys tūkstančiai.

ŠMM inf.

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Lietuva,Tėvyne mūsų!

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

20 vyrų, pakeitusių istoriją

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

Egzaminai liks be karūnos

Dabartinių dešimtokų, kai šie taps abiturientais, likimo vien brandos egzaminas turėtų nebelemti – nuo rudens turėtų būti įvestas kaupiamasis balas. Galutiniame abituriento vertinime jis gal net bus lygiavertis egzaminui.

„Neteisinga, kad abituriento likimą lemia kelios egzamino valandos. „Gaudome“ juos painiomis užduotimis su išimtinėmis sąlygomis, o gyvenimas seniai diktuoja visai kitokius iššūkius“, – sako Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė.

Ji tikina labai laukianti kaupiamojo balo modelio įteisinimo, nes šiuolaikinė mokykla turi ugdyti vaiką kaip asmenybę, o ne vien mokyti atskirų dalykų.

Skatintų mokytis nuolat

L. Tamulaitienė piktinasi, kad egzaminai jau seniai neatitinka to, ko jauniems žmonėms reikia gyvenime, o pats egzaminų organizavimo procesas net prieina prie absurdų. Patikra pasiekė tokį lygį, kad sloguojančiam abiturientui į egzaminą neleido įsinešti… nosinaitės, tad varvančią nosį jam teko valyti į rankovę.

Regis, gerokai peržengėme ribą. Beje, kaip yra pažymėjęs nepriklausomas švietimo konsultantas dr. Algirdas Zabulionis, juo toliau į Rytus – Užkaukazę, Centrinę Aziją, tuo menksta pedagoginiai egzaminų tikslai ir didėja antikorupciniai: egzaminai darosi išoriniai, t. y. moksleiviui reikia kur nors eiti jų laikyti, atsiranda vardo ir pavardės kodavimas, o egzaminai tampa įrankiu kovai su korupcija.

Daugiau skaitykite: 

Egzaminai liks be karūnos

© Lietuvos žinios

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Šventinis bankuchenas – Lietuvos istorijos repas

Apie Lietuvos istoriją linksmai ir šiuolaikiškai….

 

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

Rašytojas Sigitas Parulskis: „Taigi, kaip aš jaučiuosi po Pirmojo pasaulinio karo?“

1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojęs? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas, ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Bėda ta, kad esu labai arti nušvitimo, liko vos keletas centimetrų ir pasieksiu nirvaną, taigi daugelis klausimų man tiesiog absoliučiai nebeaktualūs. Kaip jaučiuosi, ar vengiu, ar atsiribojęs… Žiūriu į šiuos žodžius ir mėginu suprasti, kokias emocijas jie man sukelia. Ir suprantu, kad jokių. Mano mėgstamiausias šiuolaikinis vokiečių filosofas yra pasakęs, kad visas šis mėšlas, kankinantis šiuolaikinį pasaulį, prasidėjo kartu su Pirmuoju pasauliniu karu ir būtent „nuo to laiko aiškiai dominuoja palaužtos sąmonės modifikacijos: ironija, stoicizmas, melancholija, sarkazmas, nostalgija, voliuntarizmas, rezignacija, depresija ir svaiginimasis kaip sąmoningas instinktyvumo pasirinkimas“.

Taigi, kaip aš jaučiuosi po Pirmojo pasaulinio karo? Normaliai jaučiuosi. Dabar visi giriasi, kad išmeta televizorių, o mes turime du. Norėčiau trečio, bet Zaratustra neleidžia. Naudoju labai nedidelę žiniasklaidos kuriamos visuomenės dalį, per TV dažniausiai žiūriu futbolą (anglų „Premier league“, Europos taurės rungtynes), angliško biliardo ir teniso varžybas, kartais paklausau kokių nors žinių. Mėgstu filmus, kuriuose aiškus, ryškus konfliktas, įdomūs charakteriai, kurie sklidini emocinės jėgos, kitaip tariant, mėgstu struktūriškai gerai padarytą holivudinį kiną. Vadinasi, pramogos man patinka. Literatūra, teatras, opera, kinas –­ visa tai irgi pramogos, tiesa, vienos reikalingos didesnio intelekto, kitos mažesnio, bet tai pramogos. Žmogus yra žaidžianti, pramogaujanti, malonumų siekianti būtybė ir nėra čia ko maivytis. Kūryba – gyvas organizmas, ją visuomet kas nors veikia, ir labai gerai, kad veikia (net jeigu tai sumauta dantų pastos reklama), tik taip ji atlieka savo paskirtį būti žmogiška, būti naudojama, suprantama. Nėra kūrinių ateityje, nėra praeityje, jie tik dabar – vertingi tiek, kiek mes juos naudojame, kiek jie mus veikia, kiek mes sugebame tapti jų bendraautoriais.

Velniai griebtų, matau, kad mano nirvana šiek tiek nutolo. Per daug susirūpinau nereikšmingais dalykais.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Retai susitinku su kolegomis, o jeigu susitinku, kažkaip jaučiuosi. Knygą žmogus rašo metus, dvejus, kartais dešimt, o skaitytojas ją perskaito per dvi tris dienas. Štai ir atsakymas apie konkurenciją – skaitytojų visiems užteks, kad tik būtų jų dėmesio vertų kūrinių. Leidykla rengia mano naujų knygų pristatymus Vilniaus knygų mugėje, kadangi dalyvauju tuose pristatymuose, vadinasi, lyg ir propaguoju jas. Nirvanos dalykams šie pristatymai stipriai kenkia, bet mano leidykla labai gera, todėl nedrįstu purkštauti, nes popierinės knygos man vis dėlto mielesnės negu internetinės.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Kartais perskaitau ką nors internete, popierinių nebeperku. Nes laikraščiai ir žurnalai vis dėlto ne knygos.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Kai buvau jaunesnis, labiausiai patikdavo rudens festivalis – gendančio laiko kvapas, depresija, alkoholis, mintys apie savižudybę. Kitokių, geresnių festivalių nesutikau. Čia vis tas prakeiktas Pirmasis pasaulinis.

Jau minėjau, kad pramoga ir profesionalumas man nesikerta. Turbūt didesnė nelaimė yra tai, kad profesionalai kaip tik labai apleido pramogų sritį, ten karaliauja analfabetai, todėl šios srities lygis labai žemas. Bet iš esmės popkultūra niekuo dėta. Jeigu elitinis, kamerinis, aukštasis, dvasingasis, dangiškasis, onaniškasis ir dar kitoks menas nori išlikti, jis turėtų būti įdomus, patrauklus, gyvas, tada nekils problemų. Kita vertus, šiuolaikiniai menininkai (yra tokia ypatinga rūšis, garsėjanti blogu skoniu) dabar sąmoningai trina ribą tarp profesionalumo ir diletantizmo, vadyba ir reklama tampa svarbesnėmis kategorijomis už struktūrą ir stilių, taigi klauskite vadybininkų – ką daryti. Aš nežinau.

5. Įsteigtoji Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Nemanau, kad mano diletantiški samprotavimai būtų kam nors naudingi. Remti reikia visas sritis, visos jos lygiai svarbios.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

Niekas manęs nebestebina, net vis didėjantis kvailumo lygis.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjo, dieno­tvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų prišaukiančių kūrybinę sėk­mę?

Dabar skaitau knygas, skaitytas prieš trisdešimt, dvidešimt metų. Kartais būna labai įdomu – staiga, nežinia iš kur išnyra anoji, sena patirtis ir galiu palyginti dabartinį teksto suvokimą su anuo, kuris, be abejo, labiau emocinis, juslinis. Jaučiu prarają laike ir erdvėje ir kartu – nėra jokios prarajos, jokio tarpo, viskas vėl čia ir dabar. Skaitau senas knygas ir matau, kiek esu pasikeitęs ir kad iš esmės nė kiek nepasikeitęs, kokia sąlygiška kitimo sąvoka, tarsi būčiau kažkoks junginys iš reklamos – du viename. Kita vertus, kaip sako Walteris Benjaminas, išgyventas įvykis baigtinis, o atsimintas – begalinis. Kebliau, kai supranti, kad atsimeni tai, ką kadaise išgyvenai, ir tada vėl išgyveni tai, ką atsiminei. Kaip tai susiję su mano dienotvarke ir ritualais, nežinau. Kai viskas užknisa, žaidžiu tenisą ir geriu airišką viskį.

Štai, regis, pagaliau pasiekiau bent šiek tiek palaimos – klausausi „All Apologies“.

Straipsnio nuoroda:

Rašytojas Sigitas Parulskis: „Taigi, kaip aš jaučiuosi po Pirmojo pasaulinio karo?“

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Lietuviška literatūra ir kelionės po Lietuvą

Apie Knygon.lt

Knygon.lt sujungė lietuvišką literatūrą ir keliones po Lietuvą. Galima keliauti skaitant, galima skaityti keliaujant – būdą pasirinkite jūs, mes sukūrėme priemonę, kaip padidinti susidomėjimą lietuvių literatūra ir atrasti naujus kampelius mūsų šalyje.

Ką rasite Knygon.lt žemėlapyje? Daugiau nei šimtą grožinės literatūros kūrinių – romanų, biografijų knygų vaikams, karinių istorijų ar kelionių mylėtojams. Visus kūrinius suskirstėme į 7 kategorijas, kiekviena knyga pažymėta vietoje, kuri vienaip ar kitaip svarbi kūriniui arba jos autoriui. Knygos atrinktos subjektyviai, tačiau atsižvelgta į geriausiųjų/perkamiausių ir kitokių -iausių sąrašus. Trumpi aprašymai atspindi vietos bei knygos ryšį.

Trumpai apie mus: Inga Vilimė – idėjos autorė ir knygų fanė, Karolis Žukauskas – kelionių po Lietuvą projekto Lietuvon.lt autorius. 2017 m. vasarą suvieniję jėgas šiam projektui, norėjome paleisti jį į pasaulį iki Lietuvos atkūrimo šimtmečio jubiliejaus.

Kaip gimė Knygon.lt projekto idėja?

Dauguma mano kelionių prasidėjo nuo perskaitytos knygos. Norisi pamatyti TĄ vietą, pasivaikščioti ta pačia gatvele ar pieva, kuria ėjo knygos herojus, palyginti kas pasikeitė per kelis metus. Kai kurios kelionės ir baigiasi užvertus paskutinį puslapį. Bet juk ne visos? Kartais knyga tampa puikia priežastimi ieškoti bilietų ar bent jau nusipirkti kelionių vadovą.

Kartais būna atvirkščiai. Kelionė tampa priežastimi atsiversti knygą. Sužinoti daugiau, vėl pajusti aplankytos vietos dvasią, keliauti mintyse.

Iki šiol taip skaičiau ir keliavau už Lietuvos ribų. Kol vieną vasaros rytą, pabudusi savo puikioj šaly, pagalvojau – o kodėl taip nepakeliavus Lietuvon? Ir mintyse atsirado knygomis nuklotas šalies žemėlapis bei Karolio Lietuvon.lt projektas. Perbėgus akimis savo lentynas, žemėlapis pradėjo pildytis. Tik ar atsiras tiek grožinės literatūros knygų su aiškia vietos nuoroda? Atsirado ir tikslas – 100 knygų ateinančiam Lietuvos jubiliejui pažymėti. Turiu tam ypatingą priežastį – Nepriklausomybės aktą pasirašė ir mano močiutės dėdė – dr. Jurgis Šaulys. Šių metų sensacija prof. Liudo Mažylio surastas aktas į Vokietijos archyvus taip pat nukeliavo iš J. Šaulio rankų. “

PROJEKTAS KNYGON.LT

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Laura Sintija Černiauskaitė. „Benedikto slenksčiai“

Laura.Sintija.Cerniauskaite.-.Benedikto.slenksciai.2008.LT
Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Salomėja Nėris – lietuvių prakeiktųjų poetų smaigalyje

Literatūrologo Mindaugo Kvietkausko kultūros komentaras apie Salomėją Nėrį, paženklintą prakeiktųjų poetų žyme, 2014 m. lapkričio 22 d. LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,