Tarsi būtų kažkada ir kažkur – tokiais žodžiais rašytoją Vincą Mykolaitį-Putiną yra apibūdinęs poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas, taikliai pastebėdamas, kad jo asmenybė ir kūryba neįspraudžiamos į laiko rėmus.

„Vinco Mykolaičio-Putino kūryba peržengusi laiko ribas. Jo kūryba yra daugiau nei tas laikmetis, kuriuo rašytojas kūrė, daugiau nei tų laikų realijos, situacijos. Mykolaitis-Putinas kelia amžinuosius klausimus, visada žmogui aktualius: maišto, prometėjizmo, individualios kančios, o ne minių. Sovietmečiu vien kalbėti apie individualias patirtis buvo nestandartiška“, – pasakoja muziejininkė BRIGITA DAUGĖLAITĖ, dirbanti V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje, iš kurio erdvaus balkono pro medžių lajas veriasi ilgesingas vaizdas į Tauro kalną. Ir prisipažįsta – ją šio vieno žymiausių XX a. lietuvių rašytojų asmenybė žavi dviejų, rodos, tokių nesuderinamų savybių – uždarumo ir tuo pat metu įsitraukimo į bendruomenę, mokėjimo daryti poveikį kitiems – susikirtimu.

„Mykolaitis-Putinas visą gyvenimą buvo uždaras, ramus, linkęs būti vienas žmogus, bet kartu savo taktiškumu, gebėjimu gražiai bendrauti, tiesiog kitokiu savo buvimu pasiekė daugelio žmonių širdis, net nebūdamas viešas organizatorius ar aktyvus susirinkimų ir renginių dalyvis“, – sako muziejininkė ir priduria, kad šiame muziejuje, bute, kur kadaise gyveno rašytojas, ne vienas daiktas, baldas, šūsnys knygų, dokumentų savaip byloja šią istoriją.

Pats V. Mykolaitis-Putinas yra rašęs, kad jam niekada nebūna nuobodu vienam, o žmonėse, svečiuose, pobūviuose – dažnai. Muziejaus aplinkoje skleidžiasi V. Mykolaičio-Putino intraverto įvaizdis, sutelkto į vienumą ir mėgusio tylią, ramią darbo aplinką žmogaus kasdienybė, – tokia rašytojui, muziejininkės B. Daugėlaitės teigimu, buvo patogiausia.

Visas straipsnis:

Vienumoje su Vincu Mykolaičiu-Putinu

1. Erichas Paulas Remarque’as nusprendė savo vardą pakeisti motinos garbei – tapdamas Erichu Maria Remarque’u. Vis dėlto Paulo vardą jis panaudojo savo kūrinyje „Vakarų fronte nieko naujo“, kurio vienas iš veikėjų – Paulas Baumeris, išgyvenęs karo siaubą, alkį, ligas, ilgesį bei neviltį, patirtą fronte.

2. Rašytojas šeima nebuvo turtinga, vaikystėje dažnai kraustėsi iš vienos vietos į kitą. Paauglystėje autorius rašė poemas, esė ir netgi sukūrė savo pirmąjį romaną „Svajonių kambarys“.

3. Būsimasis vokiečių klasikas buvo talentingas pianistas, todėl mokė groti mergaites, kad galėtų užsidirbti knygoms ir dailesnei aprangai. Jis buvo įsitikinęs, kad tvarkinga išvaizda gali padėti visuomenėje tapti gerbiamam ir užimti gerą vietą. Tiesa, jo mokinėms labiau nei vedamos pamokos patiko mokytojo „arijiška“ išvaizda.

4. E. M. Remarque’as studijavo Miunsterio universitete ir planavo tapti pradinių klasių mokytoju. Po sėkmingo dalyvavimo esė konkurse laimėjo 30 markių prizą. Tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais, vos sulaukęs 18 metų, buvo pakviestas į vokiečių kariuomenę. Tuomet fronte pradėjo statyti bunkerius, ruošti karo lauką, apkasus. Daugiausia dirbdamas naktimis, kad išvengtų priešų puolimo.

5. Karo laukas išsklaidė autoriaus jaunatvišką idealizmą. Po to kai turėjo iš apkasų nešti sužeistą draugą ir kovoti dėl savo bičiulio, kuris nukentėjo nuo priešų. Jis mirė taip kaip veikėjas Ketas romane „Vakarų fronte nieko naujo“, kai buvo sužeistas skeveldrų. Tačiau mirė vėliau dėl žaizdos galvoje, vežamas pas gydytojus. Karo metu E. M. Remarque’as pats yra nukentėjęs nuo granatos skeveldrų, jam buvo sužalotos kojos, kaklas ir rankos.

6. Po Pirmojo pasaulinio karo metus dirbo mokytoju, vėliau kelerius metus laikraščių redaktoriumi. Taip pat kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.

7. E. M. Remarque’as turėjo nemažai hobių. Laisvalaikiu kolekcionavo drugelius, akmenėlius ir pašto ženklus, lankė gimnastiką. Taip pat mėgo žvejoti, mokėjo ne vieną magijos triuką, kūrė poemas ir esė.

8. 1938 m. iš E. M. Remarque’o buvo atimta Vokietijos pilietybė, o jis pats nacių apšauktas žydu. Po šių įvykių vokiečių klasikas emigravo į JAV ir apsigyveno Niujorke. 1947 m. gavo JAV pilietybę. Protestuodamas prieš Hitlerio diktatūrą ir Antrąjį pasaulinį karą parašė romanus „Mylėk savo artimą“, „Triumfo arka“ ir Gyvenimo kibirkštis“ (lietuviškai juos išleido leidykla „Jotema“).

9. Kaip ir daugelio autorių, taip ir E. M. Remarque’o knygos nacių valdymo laikotarpiu Vokietijoje buvo uždraustos. Tiek „Vakarų fronte nieko naujo“, tiek „Kelias atgal“, nors pastaroji knyga nebuvo politiškai šališka. Knygos pakliuvo į viešam sudeginimui skirtų kūrinių sąrašą. O filmo „Vakarų fronte nieko naujo“ premjera buvo uždrausta nacių.

10. Vis dėlto sėkmingai išgyvenęs abu Pasaulinius karus rašytojas sulaukė kito skaudaus likimo smūgio – 1943 m. jo sesuo buvo nužudyta už tai, kad buvo susijusi su pasaulinio garso rašytoju.

Visas straipsnis:

10 negirdėtų faktų apie rašytoją E. M. Remarque’ą

Subartonyse duris lankytojams atvėrė atnaujintas Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus.

„Terpu girelių, terpu žaliųjų stovi dvareliai. Terpu raistelių, terpu ežerėlių Subartonių kaimelis“, – rašė kadaise nedidelį gimtąjį kaimelį ir visą Dzūkiją išgarsinęs Vincas Krėvė-Mickevičius. Jis dabar neabejotinai didžiuotųsi savo atnaujinta sodyba-muziejumi, kuris yra ne tik vienas reikšmingiausių Varėnos rajono lankytinų objektų, bet ir svarbus visai Lietuvai. Jo atnaujinimas – prasminga simbolinė dovana prieš 138 metus spalio 19-ąją gimusiam rašytojui.

Pabirusių šimtamečių klevų lapų auksu pasipuošusioje rašytojo gimtojoje sodyboje į atnaujinto muziejaus atidarymo renginį „Aitvaro prisijaukinimas“ susirinkę svečiai turėjo galimybę pamatyti, kaip per pusantrų metų Varėnos rajono savivaldybės administracijos įgyvendinto projekto „Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus atnaujinimas“ metu pasikeitė namo ir visos sodybos vaizdas. Labai svarbu, kad remonto metu XIX a. antrojoje pusėje statytame name išsaugota nemažai autentikos. Buvo suremontuoti ir restauruoti memorialinio muziejaus langai, langinės, durys, lubos, krosnys, kaminai, metaliniai vyriai ir rankenos, įėjimo prieangis, fasadai apkalti lentelėmis, pakeista elektros instaliacija, įrengtos gaisro ir saugos signalizacijos.

Visas straipsnis:

Subartonyse duris po atnaujinimo atvėrė V. Krėvės-Mickevičiaus gimtosios sodybos namas-memorialinis muziejus

Šiuo metu keičiamos bendrojo ugdymo programos, į kurias krypsta akys, kai kalbama apie vis didėjančias Lietuvos mokinių pasiekimų spragas. 5–8 klasių lietuvių kalbos programa dar nebaigta rengti, bet jos kontūrai jau ryškėja. 

Naują literatūros ugdymo kryptį brėžiančiai darbo grupei priklausantys lituanistai siekia, kad programos apimtis būtų mažesnė nei dabar galiojančios, bet norint ugdyti atidaus ir lėtojo skaitymo įgūdžius įtraukiama didesnės apimties kūrinių. Atsisakoma dalies liaudies dainų – jas ketinama perkelti į istorijos mokymo kursą, kai kurie autoriai, tarkim, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, perkeliami į kitas klases, „Hobitas“ ar „Narnijos kronikos“ taptų privalomaisiais kūriniais, o „Anykščių šilelis“ būtų skaitomas per ekologijos prizmę.

Dalies kūrinių, kurie tradiciškai laikomi ugdančiais patriotizmą, atsisakyti siūlanti darbo grupė jau sulaukė priekaištų, kad tokia literatūros ugdymo programa augins mankurtus.

Visas straipsnis:

Ką vaikai skaitys per lietuvių kalbos pamokas

Spektaklyje „Šimtmečio moterys“ netikėtais rakursais pristatomos tokios legendinės moterys, kaip rašytojos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Julija Žymantienė-Žemaitė, seserys politikės Sofija Smetonienė ir Jadvyga Tūbelienė bei aktorė Ona Rymaitė. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorės N. Bulotaitė ir J. Kalvaitytė išradingai keliauja šių moterų gyvenimo istorijomis, atskleidžia jų sudėtingų likimų peripetijas, perteikia ne tik jų vidinį, bet ir išorinį grožį, atkurdamos to laikotarpio moterų kostiumų žavesį.

2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis, nuo 19:00 iki 20:30.

RENGINIO NUORODA

Jos eilės gula dainų ritmuose, senos kartos literatūros gerbėjai lengvai įsimenamus ketureilius įvairiomis progomis iki šiol deklamuoja atmintinai. Kažkada „Poezijos pavasariai“ pradėti rengti minint 20-ąsias jos mirties metines, šiandien vienų gerbėjų palydimi pateisinančia tyla, kiti garsiai kalba apie tėvynės išdavikės kaltę.

Lakštingalų slėnyje kadaise su didžiuliu kūrybiniu įkvėpimu jauniesiems poetams sklendžiantis Salomėjos Nėries mūzos simbolis – žinomo grafiko Stasio Krasausko sukurtoji Poezijos paukštė – nuo šiol yra tapusi istorinio teisingumo verdiktu ir tik po to iškiliosios kūrybos autoritetingu įvertinimu.

Laidoje „Literatūros pėdsekys“ – Salomėjos Nėries gyvenimo pūliniai, naivioji meilės istorija ir didysis kūrybos talentas, nepralenkiamas nei tada, nei šiandien.

Nuoroda:

Literatūros pėdsekys. Salomėjos Nėries gyvenimo pūliniai ir naivioji meilės istorija

Kolegė Violeta Puzarienė dalijasi gimnazijos spektaklio įrašu.

Gamtos laikrodis jau rodo artėjantį rudenį. Rugsėjo pirmosios varpelis  kviečia į mokyklas. Vieni eina mokytis, kiti mokyti, treti palydi, kiti tiesiog prisimena tą nenusakomą jaudulį, kuris visuomet apimdavo po atostogų klasėje vėl pajutus knygų ir rudeninių gėlių kvapą.

Gražios visiems šventės! Tegul naujieji mokslo metai bus sėkmingi ir kūrybingi, skatinantys tobulėti ir stiebtis aukštyn. Tegul kiekviena mokslo diena dovanos pažinimo džiaugsmą!

„Tuos mokytojus galima ir paaukoti, nieko čia tokio. Aišku, kad kaukė jo neišgelbės. Teks uždaryti ne vieną klasę, ir ne kelias klases, o ištisas mokyklas. Bet pereiti prie nuotolinio mokymo jau bus vėlu, nes mokytojai sirgs ir nebus jų kuo pakeisti. Todėl ir sakau, uždarykit tas mokyklas, kol dar turite apysveikių mokytojų ir mokinių. Kol dar virusas visų neuždarė. Uždarykit, net neatidarę“, – įspėja Liutauras Degėsys.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/liutauras-degesys-uzdarykit-net-neatidare-500-1367088?copied

Artėjančios Rugsėjo Pirmosios proga – kreipiuosi į mokyklų direktorius, mokytojus, mokinius, tėvus, senelius ir į visus sveiko proto žmones. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – nesiskaito. Ji neturi nieko bendro su švietimu, mokslu ar sportu.

Nedarykite cirko Rugsėjo pirmąją. Nesurinkite visų virusų į vieną vietą. Mokslo virusais keistis būtų visai neblogai, bet čia ne tas atvejis, ne tas laikas ir ne ta vieta. Blogiausiu atveju, jeigu niekaip negalime apsieiti be ceremonijų –– organizuokime ritualą mokyklos stadione dviem arba trim arba keturioms pamainom: pirmokėliai (atskirai), pradinukai, 5-8 klasės ir gimnazistai – atskirai. Nuo 9, 10 nuo 11 ir nuo 12 valandos. Direktoriui reiks pasakyti keturias kalbas – pageidautina – nesikartojant.

Jeigu jau namuose nėra kur dėti vaikų, nes reikia jais kažkaip atsikratyti, tai pamokas reikia organizuoti visai kitaip. Juo labiau, kad jau seniai išaiškėjo, jog bandymas mokyti 30 žmonių vienu metu 20-ties kvadratinių metrų plote – yra nesąmonė, melas ir apgavystė. Nuotolinis mokymas tai parodė visu gražumu. Su trisdešimčia žmonių vienu metu bendrauti yra neįmanoma. Jeigu netikite – pabandykite patys. Tai neįmanoma fiziškai, teoriškai, morališkai ir metodiškai. Tokiomis sąlygomis vieni gali apsimesti, kad moko, o kiti gali tik imituoti, kad mokosi.

Mano pasiūlymai:

1. Pradinukams tai įprasta, bet ir vyresniems – vienai klasei visą dieną pamokos turi vykti vienoje patalpoje – be jokių išimčių tiksliesiems ar kalbų mokslams. Tai reiškia, kad tą dieną vienos klasės mokiniai gali mokytis tik vieno dalyko ir dirbti tik su vienu mokytoju. Tai labai paprasta: pavyzdžiui: pirmadienį – matematika, antradienį – istorija, trečiadienį – lietuvių kalba, ketvirtadienį – chemija, penktadienį – kalbos. Kitą savaitę – analogiškai – likę penki dalykai. Čia tik apytiksliai, bet idėja galėtų būti tokia. Viena diena – viena klasė, vienas mokytojas.

2. Klasės neįmanomai didelės – ir ne tik ta prasme, kad jose neįmanoma išlaikyti distancijų. Mokiniai viename suole sėdi ne dviejų metrų ir net ne vieno metro atstumu, o dvidešimt centimetrų vieni nuo kitų. Net nebandykite jų išlaikyti visą dieną su kaukėmis. Net nesvajokite, kad jums pavyks pertraukų metu suvaldyti mokinių srautus – kad jie nesusitiktų ir nebendrautų.

Skaitykite daugiau:

Liutauras Degėsys: Manifestas. Jeigu Olegas Šurajevas gali, tai ir aš galiu