Archyvas

Kategorijos ‘Laisvalaikiui’ archyvas

Apmąstymai po VBE taisymų

Elžbieta Banytė

Čia bus toks keistas įrašas. Iš pradžių svarsčiau jį pasilikti privatų, bet vėliau pagalvojau, kad gal kitiems bus įdomu. Bet kuriuo atveju – tokiu būdu tiesiog bandysiu susidėlioti mintis. Dėl to čia bus visko daug ir viskas padrikai. Nemanau, kad labai konstruktyvus šitas įrašas, bet ką gi.

Tai va, taisiau aš tuos rašinius apeliacinėj komisijoj. Darbas nelengvas. Nuo 8 iki 17 kasdien. Aktyviausią dieną perskaičiau ir įvertinau 23 darbus. Dar kelis perskaičiau ir pasakiau nuomonę, nes buvo sudėtingi.

Dabar – kai vyksta tas procesas. Šiaip gana civilizuotai, nors tai netrukdė visam tam absurdui manęs vest iš proto. Visų pirma, aklai ištaisomos netaisytos darbų kopijos. Tai daro mokytojos trečiame UPC aukšte. Jeigu tarp kopijos įvertinimo ir originalo įvertinimo yra bent vieno taško skirtumas, ir ištaisyta kopija, ir originalas keliauja į antrą aukštą, kur vienoje patalpoje sėdi mokslininkai ir mokytojai. Mokslininkai perskaito darbą ir siūlo turinio įvertinimą, o mokytojos taiso stilių ir gramatiką. Bet kokiu atveju galutinis sprendimas turi būti priimtas abipusiu susitarimu: aš norėjau kelis darbus įvertinti visiškai kitaip negu galiausiai buvo nutarta. Kai jau visiškai nebesusikalbėdavome, nešdavome darbus pirmininkei (mokytojai ekspertei) ir sprendimas iš esmės būdavo jos. Žinoma, diskutuojant galima būdavo rasti kokį nors kompromisinį variantą.

Kalbant apie darbų vertinimą, verta pradėti nuo to, kad dauguma darbų buvo siaubingi. Aš neperdedu – siaubingi. Apeliacijas parašė maždaug 500 neišlaikiusių. Ir dar krūva išlaikiusių ant ribos (gavusių, tarkim, 21 balą). Tokiuose darbuose dažniausiai blogai iš esmės viskas – skystas argumentavimas, gausybė klaidų, klaikus stilius. Reikia kelis kartus skaityti tokį rašinį vien tam, kad dėl tos klaikios formos suprastum, kas norėta pasakyti. (Konfidencialumo sutartis neleidžia cituoti, bet gal niekas nepaduos į teismą, jeigu pasakysiu, kad viename rašinyje Sizifo darbas buvo supainiotas su sifilio darbu. Garšva atlieka sifilio darbą. O ką, nežinojot?) Pridėkime dar klaikų raštą, kur net nepasistengta parašyti bent kiek įskaitomiau. (Suprantu, idiotiška vien tai, kad reikia XXI a. rašyti ranka, kad negalima kompiuteriu. Mano raštas dabar, kai ranka beveik nerašau apie 10 metų, yra dar baisesnis negu tų vaikų. Nu bet velnias, reikia visgi galvot apie tuos, kurie skaitys. Tai ir yra tolerancija, tai ir yra empatija.) Kitaip tariant – praėjusią savaitę iš esmės prikėlinėjom lavonus. Kad gautų 32, ne 24. Kad neišlaikęs išlaikytų. Ir t. t.

Iš kur atsiranda toks kiekis tokių klaikių darbų? Egzaminas gali tiesiog nepasisekti. Gali iš vakaro užsiryt paslaugios tetulės paduoto Xanaxo. Gali sirgti. Niekas jau nekalba apie nelaimes šeimoje. Gali tiesiog palūžti iš streso. Nežinau, ar pati neprirašyčiau panašaus briedo po šitokio tų prakeiktų egzų sureikšminimo.

Dar šitie baisuokliai ateina iš to, kad mokyklose vyksta belekas. Dėl mokytojų kompetencijos. Iš to, kad darbai iš visos Lietuvos – įdomu, koks kiekis tų vaikų savo laiku valgė nemokamus pietus? Taip, aš čia socialinės aplinkos kortas metu. Nes jos labai svarbios. Jeigu niekas namuose neakcentavo išsilavinimo svarbos, vaikas nematė skaitančių ar apie ką nors protingiau diskutuojančių tėvų, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesimokė, o mokykla, kad turėtų “krepšelių”, visus laiko ir net nebando palikti antriems metams arba pasiūlyti išeiti kitur, mokytojai nenori rautis ant tėvų, tai ar stebina žemas lygis?

Švietimui labai svarbios socialinės sąlygos. Turbūt nereikia kartot, kokio baisumo mūsų socialinė atskirtis. Tai va, tokio pat baisumo ir rašiniai. Lygiai kaip ir akivaizdu, kad geras švietimas ją padėtų mažinti. Circulo viciosos. Čia siūlyčiau investuot į mokyklinius autobusiukus ir vežt vaikus į dideles miestų ar miestelių mokyklas, o ne laikyt galudienes vargdienių ir šiaip visokių pažemintųjų ir nuskriaustųjų mokyklas, kur vaikai ateina pavalgyt ir pabėgt nuo girtaujančių tėvų. Tai esminių problemų neišspręstų, bet, manau, prisidėtų. O dar – neįsivaizduoju, ko galima išmokti, jeigu nei mokykloje, nei šeimoje nėra saugumo. Čia ja ir teoriškai pagal Maslow piramidę nebeįmanoma. Man žiauriai gaila tokių vaikų. Ir nežinau, kuo galėčiau padėti.

Kita baisiųjų darbų grupė yra aiškūs dislektikai, disgrafikai arba autizmo spektrui priklausantys. Mokiau jų pakankamai, kad atpažinčiau klaidas, specifišką rašyseną ir kt. Šitų man gaila labiausiai, nes jiems galima būtų padėti visiškai nesunkiai. Sistema tai leidžia: tiesiog vertintojas kartu su darbu gauna išrašą, kur pasakyta, kokių klaidų nežymėti. Jiems pridedama laiko. Bėda – kad vis dar vengiama siųsti vaikus į psichologinę pedagoginę tarnybą (toliau – PPT). O kad būtų suteikiamos kitokios sąlygos 10 arba 12 kl., reikia praeiti visas tos įstaigos procedūras. Reikia būti užsiregistravusiam iki 8 klasės. Ir t.t.

Kodėl vengiama? Nes tėvai jautriai reaguoja, kai mokytojai tai pasiūlo. Nes patys mokytojai nesiūlo (neabejoju, kad kaimuose net nesvarstoma apie tokią galimybę – ten gi sustingusio laiko kasyklos, pritaikant Parulskio apysakos pavadinimą). O ant tėvų niekas nenori rautis. Niekas niekada. Galų gale, net jeigu pasakai, jie dažnai atsisako. Patys vaikai sukelia isterikas: “Į man žiūri kaip į durnių!!!” Nekas su mūsų požiūriu į psichinę sveikatą. Nieko čia naujo. Juokingiausia tai, kad nei disgrafija, nei disleksija, nei autizmo spektras neturi jokio ryšio su psichinėm ligom ar kokiais ten asmenybės sutrikimais. Nu jokio absoliučiai. Ir šitos problemos išsprendžiamos – tiesiog reikia truputį kitaip dirbti ir leisti naudotis atramine medžiaga. Tai nėra sudėtinga. Patikėkit.

Kita vertus, aš puikiai suprantu, kad kai kurie tėvai sistemos akivaizdoj jaučiasi bejėgiai. Jie mato, kad jų vaikai neišmokomi. Jie nebūtinai gauna būtiną informaciją mokykloje. Jie mato, kad niekas negerėja, viskas kasmet prastėja. Tai tikrai gali susisukti į didžiulį nevilties ir apatijos (arba isteriško cypimo) gumulą. Čia juk nuo visko priklauso – nuo to, koks vaikas, kokie mokytojai, kokie tėvai, kokia mokyklos administracijos politika. Sudėtingi dalykai. O abiturientų tėvų man visada gaila, nes jie tikrai emociškai laiko egzaminus kartu. Maniškiai turbūt jaudinosi labiau negu aš. Nors tai neduoda jokio pagrindo pateisinti kai kurių supermamyčių cypavimo apie jų aukselių genialumą ir nuolatinio varymo net ant labai labai gerų mokytojų. (Beje, už prieš tai buvusį sakinį per egzą man įpieštų riebią stiliaus klaidą – ne dėl “supermamyčių cypavimų”, o dėl “neduoda pagrindo”.)

Bet pagrindinė rašinių baisumo priežastis visgi ta, kad žmonės tikisi samprotavimo rašiny parašyt bet kokias banalybes ir praslyst, todėl neskaito ir nesimoko. Tai jų pasirinkimas. Samprotavimo rašinį išties galima parašyt ir išlaikyt egzaminą (gaut, be abejo, nedaug balų) neperskaičius nei vieno kūrinio. Jeigu žmogui neįdomu ir jam pakanka išlaikyti, kodėl ne?

Evoliucija davė mums nuostabų dalyką – tingulį. Tai yra energijos tapymas: jeigu gali nedaryt, nedarai ir taupai energiją. Taip žmonės išgyvendavo daug atšiauresnėmis sąlygomis negu dabar. Ir štai – kai išgyvenimo klausimasTodėl visas tas klyksmas, kaip lietuvių literatūra galynėjasi su visuotine, skamba dar kvailiau: “Literatūros konspektas abiturientui” seniai užėmė Biliūno ir Krėvės tekstų vietą. Yra tokia knyga “How to Talk About Books You Haven’t Read“. Mūsiškiai dvyliktokai turbūt parašytų išsamesnę.

Kodėl vaikai neskaito? Nes ir šiaip žmonės ilgus tekstus vis sunkiau skaito; nes programa daugiau negu baisi, ir, kad ir kaip retoriškai gražiai kalbėtų jos apologetai, jokios emigracijos tokia nesustabysi anei darbo santykius pakeisi. Nes programoj labai daug tekstų, kurie dėl kiekio analizuojami labai paviršutiniškai, o kai aptarimas žemo lygio, natūraliai kyla pagunda neskaityti, nes neverta. Galų gale dėl to paties samprotavimo rašinio egzamine, kuriam skaityti ir nereikia. Dar pridėkite neskaitančius tėvus (jų nesmerkiu, žmogus turi teisę rinktis, kaip leisti savo laisvalaikį, galų gale, jie iš dalies irgi yra savo aplinkos produktai) ir per amžius susiformavusį neigiamą požiūrį į mokyklinę (o kadangi skaitomi beveik vien lietuviai, tai į lietuvių) literatūrą.

Išties niekas, o niekas nepadarė tokios žalos lietuvių literatūrai kaip mokyklinis jos darkymas autokratiškų mokytojų rankomis ir egzaminų šabloninėmis frazėmis; jeigu priklausyčiau Rašytojų sąjungai, rašyčiau kokią nors rezoliuciją apie tai. Kaip manot, kodėl lietuvių autorių tiražai tokie maži, išskyrus keletą atvejų? Tikrai ne dėl to (arba, blogesniais atvejais, nes literatūros lauke irgi yra visko, ne vien dėl to), kad ten kažkokie nevykėliai rašo. Reikėtų sociologinio tyrimo, bet įtariu, kad didžioji dalis mūsų visuomenės mieliau rinktųsi autoriaus nelietuviška pavarde knygą, jeigu nieko apie prieš tai nebūtų girdėję apie tuos autorius.

Man rodos, šiaip viskas čia gana paprasta: jokia programa, joks egzaminas ir jokie “švietimo ekspertai” negali paskatinti vaikų skaityti. Paskatinti gali šeima, draugai ir kažkiek mokytojas, bibliotekininkas ar kitas šviesus ir vaiką suprantantis suaugęs. Lygiai taip pat jie gali ir atgrasinti. Galų gale, man niekada nepatiko piešti, bet visada patiko skaityti. Todėl nematau didelės tragedijos, kai vaikas nėra knygų žiurkė – bet tokiu atveju jam tiesiog neįdomu ir jis tiesiog kamuosis iki pat 12 kl. Skambės žiauriai, bet ką padarysi. Visi su kažkuo kamuojamės. Tas klykavimas, kad mokslas turi teikti vien džiaugsmą, yra utopiškas: niekada visiems nepatiks literatūra. Niekada 100 porc. mokinių nepatiks matematika. Ir čia nieko nepakeisi: arba vaikas atras save kaip skaitytoją, arba ne.

Galima padėti atrasti, bet nieko per prievartą neįgrūsi, nes spjaus. Turiu daug mažai skaitančių arba beveik neskaitančių grožinės literatūros draugų. Jie gyvena puikiai, yra šaunūs ir žmogišką išmintį dabar gauna kitaip. Štai ir viskas. (Žinoma, tai nereiškia, kad galime nesimokyti literatūros ar matematikos, netgi priešingai – reikia save lavinti ir tose vietose, kur sunku. Gal tai net vertingiausia, nes labiausiai praplečia akiratį. Dabar labai džiaugiuosi biochemine klase licėjuj, nors kai mokiausi, visaip atrodė. Skamba banaliai, žinau.)

Be to, mokytojai. Ak, mokytojai. Visokių yra, visokių reikia (arba nelabai), čia ir baigiu. Jokiais būdais nenoriu juodint savo pačios profesijos (tai būtų idiotiška ir amoralu) ir sakyt, kad mokytojai blogai dirba. Visų pirma, apibendrinti teiginiai retai teisingi, o šis išvis nonsensiškas. Bet tikrai yra visko. Ir visaip. Vis planuoju parašyt kokį tekstą apie padėtį mokyklose, apie visas nesąmones, kiek prisižiūriu. Mokytojai ten tikrai ne kalčiausi. Nors vėlgi – visokių yra. Bet dabar tokių rašinių mažiausiai reikia, jie būtų žalingi. Jau gana vertinimo patirties. Mokytojų kompanijose dabar jau būnu retai, todėl patirtis savotiška. Rodos, protingas žmogus, bet atsipalaidavęs paleidžia frazę (citatos iš galvos): “Reikia futbole palaikyt Belgiją, nes joje mažiau juodaodžių imigrantų.” Arba: “Tie, kurie rašo paprastai ir raštingai, visada laimi prieš kūrybiškuosius, ir tai yra teisinga.” Arba: “Man daug smagiau ištempti silpną darbą negu knistis ties tais neva protingais.” Arba: “Aš Lietuvoj gyvenu, todėl skaitau lietuviškai – “cocacola”, o ne “kokakola”, nes taip parašyta, o aš Lietuvoj gyvenu ir skaitau, kaip lietuviškai parašyta, va.”

Man plaukai piestu stojosi nuo to buitinio nacionalizmo, bet kitiems atrodau įžūli liberastė, tai gal viskas čia ir nieko. Juolab kad porą kartų pavargusi pati riebiai nusišnekėjau. Tai nieko nekaltinu. Šiaip jos visos tikrai turi didžiulę patirtį ir apie tuos egzaminus tikrai išmano, o ir šiaip nėra kažkokie piktybiški žmonės – netgi, sakyčiau, labai geranoriški, tiesiog pagal savo supratimą. O mūsų supratimai gali skirtis. Niekas nedraudžia skaityt “cocacola” ir sirgt už komandą be juodaodžių. Kad man nepatiko, tai jau mano problemos ir alergijos. Čia kartų konflikto klausimai. Jie amžini. Tiesiog įsivaizduoju, kaip vaikai į tokius pasisakymus reaguoja. Dabar galvoju – gal tolerantiškaiu negu aš?..

Kalbant apie likusias priežastis – didelės dalies mokinių žinios nekokios daugelyje disciplinų. Mūsų visuomenė nemato išsilavinimo svarbos: pradedant nuo viršūnėlių ir baigiant paprastais paprastus darbus dirbančiais tėvais. Vėlgi tame yra daug ir labai šviesių išimčių. Bet bendras politinis ir socialinis fonas yra nelabai intelektualus ar kultūringas. Dėl to, matyt, buvo galima lengva ranka iš programų išbraukt sudėtingenius matematinius įrodymus – o kai vaikai nesimoko nieko įrodinėt, tai ir argumentavimas košmariškas. Jie daro tai, ko iš jų reikalaujama. Jeigu nėra programoj, tai negi mokysis kažkokių abstraktų papildomai? Olimpiadininkai mokosi, bet jie – atskira kasta. (Beje, jie ta kasta, kuri nukenčia per lietuvių kalbos egzaminą labiausiai. Jų ir gaila labiausiai, nes niekas jų netempia.) O ir matematikos mokytojai, sako, tam neparuošti. Todėl neverta stebėtis: kartais skaitant susidarydavo įspūdis, kad žmogus net nesuvokia, kas yra argumentas. Jeigu taip šeštokas parašytų, sakytum, kad mažas vaikas ir kad išmoks. Nu bet dvyliktoj klasėj… Šakės.

Grįžtant prie vertinimo proceso ir miruolių rašinių. Tebūnie skaityt ir bandyt ištempt iki išlaikyti reikalingų 30 taškų – kilnus darbas, bet visiškai nenaudingas. Mes galim pakeisti įvertinimą, bet nepakeisim to, kad tas žmogus dalyko tiesiog tragiškai nemoka. Ir viskas. Nors buvo pora atvejų, kai baisūs balai buvo dėl neadekvataus turinio įvertinimo. Bet čia dažniausiai eina kalba apie aukštesnį lygį – kad žmogus gaus ne, pvz., 60, o 80. Ir tokių tikrai nebuvo daug. Dažniausiai skirtumas yra apie 8-15 balų.

Toks didelis jis yra todėl, kad turinio taškai idiotiškai dvigubinami. Užuot kaip užsienio sistemose palikus intervalą pačiam nuspręsti, link kurio balo labiau tempiama, dabar už temos supratimą gali rašyti 7, 6, 5 ir t.t. taškus, kurie galiausiai dauginai iš dviejų. Tai jeigu parašai 5 iš 7, iš tiesų atimi ne du, o keturis taškus galutiniame įvertinime. Priklausomai nuo bendro taškų skaičiaus, aukštesniame lygyje tai gali būti 7 balų klausimas, nes taškai į balus konvertuojami pagal labai mandrą kreivę.

Skaitykite daugiau:

Apmąstymai po VBE taisymų

 

Janinai Degutytei – 90

Maironio lietuvių literatūros muziejaus parengta virtuali paroda Aš atėjau aiškiaregės akim aprėpti pasaulį supažindina su poetės Janinos Degutytės (1928–1990) gyvenimo fragmentais.
Virtuali paroda:

Janinai Degutytei – 90

 

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos:

Vietoje Lietuvos Edukologijos universiteto nekrologo: „Likimo ironija“

Edukologijos universitetas – seniausia pedagogus rengianti aukštoji mokykla, įkurta Prezidento Antano Smetonos iniciatyva 1935 metais, užbaigia savo savarankišką egzistavimą ir kaip Švietimo akademija prisijungia prie Vytauto Didžiojo universiteto.

Išgyveno okupantus

Likimo ironija. Universitetą, kaip savarankišką aukštąją mokyklą, uždaro ne nacių, ne sovietų okupantai, o nepriklausomos Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija.

Universitetas, ankstesnysis Pedagoginis institutas, nuosekliai vykdė jam patikėtas užduotis – ugdė kultūros skleidėjus, tautos dvasios įkvėpėjus.

Okupacijų metai nenutraukė instituto veiklos. Pedagoginio instituto auklėtiniai įnešė svarų indėlį ir į pokario metų Lietuvos laisvės kovų sąjūdį. Žinomi vardai Adolfo Ramanausko-Vanago, Siksto Varnelio, Rajos Butlerytės-Jasaitienės, kuri išvyko į Sibirą paskui vyrą-tremtinį ir ten 1991 metais susidegino, protestuodama prieš sovietų desantininkų veiksmus Lietuvoje.

Tie vardai liudija šios aukštosios mokyklos tautinės dvasios gyvybingumą.

Sovietiniais metais dalis dėstytojų buvo ištremti, tačiau likę rėmėsi Vakarų ir nepriklausomos Lietuvos laikotarpio moksline ir metodine literatūra, vengė paskaitų ideologizavimo. 1949 metais dėstytojas P. Mikotaitis bene pirmasis pokario metais viešai ir garsiai pareiškė, kad lietuvių kalbai gresia pavojus „tapti nulietuvinta, nugryninta ir suslavinta“.

Universitetas paruošė virš 70 tūkstančių pedagogų. Kada nors Lietuvos mokytojui bus pastatytas paminklas, nes labiau pasišventusių ir kantrių pedagogų pasaulyje nėra.

Skaitykite daugiau: 

Vietoje Lietuvos Edukologijos universiteto nekrologo: „Likimo ironija“

 

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Apie etatinį darbo apmokėjimą, klasės krepšelį ir kitas švietimo aktualijas

Gintaras Steponavičius

Gerų Jums atostogų, mokytojai ir švietimo vadovai, sako valdantieji, Seimo sesijos pabaigą vainikuodami keliomis „dovanėlėmis“ mokytojams, mokykloms ir visam švietimui. Bendrų opozicijos pastangų nepakako sustabdyti volo, kuriuo jau rugsėjo mėnesį važiuos per švietimo įstaigas. Nepritarta ir mūsų siūlymui atidėti įgyvendinimo metams ar bent pusmečiui.

Nepaisyta argumentų, nuogąstavimų apie tai, kad toks pasirinktas etatinis mokytojų darbo apmokėjimo modelis, koks jis buvo pateiktas Seimui, demotyvuos didelėse klasėse dirbančius mokytojus, atvers kelią per nekontaktines valandas prisodrinti etatus įvairiomis, su švietimu nesusijusiomis, veiklomis, paliks už borto pagalbos specialistus ir darželių auklėtojus.

Nepagarba mokytojams rodoma tokius sisteminius pakeitimus pateikus birželio mėnesį, kai mokyklos jau išėjo atostogų, o įstatymus įgyvendinantys smulkesni sprendimai dar nepriimti.

Nepelnytai diskusijų nuošalyje liko ir klasės krepšelio įvedimas. Pati tvarka taip pat dar po septyniais užraktais, o pagal naują finansavimo sistemą gyvens visas bendrasis ir ikimokyklinis ugdymas nuo š. m. rugsėjo 1 d..

Nepaisant, kad Suomija, Švedija ir kitos kokybišką švietimą turinčios valstybės sėkmingai taiko mokinio krepšelio modelį, nepaisant, kad autoritetingos tarptautinės organizacijos nerekomenduoja įvesti klasės krepšelio ir net nepaisant, kad bandomasis projektas 5 savivaldybėse parodė, kad klasės krepšelis neskatina kokybės ir efektyvaus lėšų naudojimo, žingsnis žengtas. Nepaisoma nei logikos, nei argumentų, kad problema yra ne mokinio krepšelis, o jo dydis.

Štai video, kuriame detaliau išdėstau argumentus, kodėl klasės krepšelio įvedimas yra blogas sprendimas:

#LiūdnaDienaLietuvosŠvietimui #antikokybė

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Konfliktas Vilniaus mokykloje: tėvus sukiršino auklėjimas ir lietuvių kalbos mokymas

Vilniaus Sofijos Kovalevskajos progimnazijos vienos iš penktų klasių mokiniai ir jų tėvai vasaros atostogas pasitiko neramiai. Konfliktas kilo dėl klasės auklėtojos, lietuvių kalbos mokytojos, kuria dauguma vaikų tėvų patenkinti, bet daliai ji neįtinka. Vis dėlto, regis, būtent pastarieji pelnė mokyklos vadovybės palankumą, tad greičiausiai rugsėjo 1-ąją į mokyklą sugrįžę vaikai turės naują klasės vadovę.

Padėka nepadėjo

„Šiuo raštu norėtume padėkoti lietuvių kalbos mokytojai ir 5B klasės auklėtojai (mokytojos vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red.past.) už kūrybingą pedagoginį darbą auklėjant mūsų vaikus. Auklėtojos profesionalumas, mokymo metodika, atsidavimas darbui ir vaikams, puikūs bendravimo įgūdžiai suteikia mūsų vaikams ne tik reikalingų žinių, bet ir pasitikėjimo savimi. Atskirai dėkojame už įvairių kelionių bei išvykų organizavimą, kurių metu mūsų vaikai gauna naujos patirties, mokosi padėti vieni kitiems, bendrauti ir bendradarbiauti. Didžiuojamės mūsų vaikų mokytoja ir linkime jai visokeriopos sėkmės tolesnėje veikloje.“

Skaitykite daugiau: 

Konfliktas Vilniaus mokykloje: tėvus sukiršino auklėjimas ir lietuvių kalbos mokymas

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Seimui pritarus startuoja mokytojų etatinio darbo užmokesčio modelio įvedimas

Seimas šios dienos plenariniame posėdyje pritarė bene dešimtmetį šalies mokytojų lauktam etatinio darbo užmokesčio sistemos modeliui. Šiam modeliui įvesti iki 2020 m. etapais bus skirti 95 mln. Eur, leisiantys padidini mokytojų atlyginimus apie 20 proc.

Pradėjus įvedinėti modelį, nuo šių metų rugsėjo mokytojams atlyginimai bus skaičiuojami už etatą, kurį sudarys 1512 metinių arba 36 savaitinės valandos, nebe už atskiras valandas. Tai socialiai teisingesnis darbo užmokesčio modelis, leisiantis mokytojams atlyginti už visus mokyklos bendruomenei atliekamus darbus, ne vien tik už pamokas ir su jomis susijusią veiklą. Iki šiol mokytojų atlyginimas priklausė nuo pamokų skaičiaus, už kitą įvairią veiklą mokytojams nebuvo atlyginama. Mažėjant mokinių skaičiui, mažėjo ir atlyginimas.

Šiemet nuo rugsėjo iki metų galo iš valstybės biudžeto modeliui įvesti papildomai skiriama 17,4 mln. Eur. Jau kitąmet vidutinis mokytojo darbo užmokestis padidės apie 20 proc. ir sieks daugiau nei 1000 Eur.

Tikimasi, kad nauja apmokėjimo sistema sudarys sąlygas geresnei ugdymo kokybei: mokytojai daugiau laiko galės skirti darbui su mokiniais ne tik pamokų metu, darbui su tėvais, pasirengimui pamokoms ir kitoms veikloms.

„Džiaugiuosi, kad Seimui užteko politinės valios priimti kelioms dešimtims tūkstančių šalies mokytojų ilgai lauktą ir svarbų sprendimą. Atlygis už darbą yra bene svarbiausias ir jautriausias kiekvieno darbuotojo klausimas. Mes kalbame apie mokytojus, kurių rankose yra mūsų vaikai, jų ateitis, visos mokyklos ateitis ir gerovė. Todėl itin svarbu, kad modelio įvedimas nebuvo atidėtas ir dabar visi kartu galime dideliais žingsniais judėti pirmyn“, – sako švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Pasak ministrės, darbas dar nebaigtas, tai didelis žingsnis į priekį, bet toliau bus padedama mokyklų vadovams ir mokytojams pereiti prie naujos sistemos, vyks konsultacijos, mokymai.

Įvedant naująjį modelį, mokyklų vadovai iki ateinančių mokslo metų turi susitarti su darbuotojais ar su jų atstovais dėl kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiaus pasiskirstymo, turi parengti ir patvirtinti darbuotojų pareigybių aprašymus, patvirtinti darbuotojų pareigybių (etatų) sąrašą, parengti ir patvirtinti naujas darbo tvarkos taisykles, kolektyvinę sutartį, jeigu mokykloje tokia yra.

„Etatinis užmokestis yra teisingesnė apmokėjimo sistema. Tai būdas mokyklai dirbti kūrybingiau. Geriausius mokytojus mes „premijuodavome“ pamokomis, o kitus darbus jie iki šiol darė be užmokesčio savo laiko, savo šeimų sąskaita. Savo mokykloje galėsiu „atlaisvinti rankas“ tiems mokytojams, kurie galėtų inicijuoti ir nuveikti darbus, kuriems ir yra sutverti“, – sako Rasa Dagienė, Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos direktorė.

„Visos valandos bus apmokamos vienodu tarifu. Ir tai didelis etatinio modelio pliusas. Kiekviena mokykla etatinio modelio sistemoje gali surasti tą „grūdą“, kuris padėtų jos mokytojams tapti laimingesniems, saugesniems. Reikia paimti iš jo visa, kas geriausiai tinka būtent tik tai mokyklai“, – įsitikinusi Loreta Šernienė, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos direktorė.

Etatinis darbo užmokestis įvedamas dviem etapais, baigiant  jį diegti 2019 m. rugsėjo 1 d.

Rengiantis modelio įvedimui, mokyklų vadovams ir mokytojams jau kurį laiką teikiama visokeriopa pagalba: ŠMM sukūrė specialų interneto tinklalapį etatinis.lt, kuriame veikia speciali skaičiuoklė, per visą vasarą mokytojus ir mokyklų vadovus konsultuoja 10 atrinktų konsultantų – mokyklų vadovų, veikia nemokama telefono karštoji linija. Mokyklų vadovai, taip pat savarankiškai ir patys mokytojai internete gali pateikti prašymą, kad konsultantai atvyktų į jų mokyklą. Iki šiol tokius prašymus yra pateikusios 30 mokyklų.

Švietimo ir mokslo ministerijos
Komunikacijos skyrius
Tel. (8 5) 219 1183
El. p. info@smm.lt

ŠMM informacija

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Kalba – viena pagrindinių valstybės stiprybių

Šiuo metu Seimas svarsto Valstybinės kalbos politikos gaires. „Tai valstybinės kalbos politikos planavimo dokumentas, kuriuo nustatomi pagrindiniai artimiausių penkerių metų valstybinės kalbos politikos principai, tikslai, uždaviniai bei jų sprendimo būdai ir valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai“, – teigia Lietuvių kalbos instituto bendrinės kalbos normų tyrėja, viena gairių autorių dr. Rita Miliūnaitė.

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto doc. dr. Antano Smetonos teigimu, šiandien lietuvių kalba išgyvena geriausius laikus. „Palyginkime įvairius amžius ir pamatysime, kad nė viename amžiuje lietuvių kalba nebuvo taip suklestėjusi, kaip klesti dabar. Juk buvo laikai, kai pasaulio kalbininkai į lietuvių kalbą žiūrėjo kaip į mirštančią, – pabrėžia kalbininkas ir priduria, kad esama kalbos padėtis nereiškia, jog ja nereikia rūpintis, nes nežinia, ar taip bus po 10–15 metų. – Reikėtų žiūrėti, kas darosi aplinkui. Ir kai kurias grėsmes jau galima įžvelgti.“

Mato grėsmių

Tos grėsmės – ir kalbos apie tai, kad lietuviškam universitetui gali vadovauti lietuviškai nemokantis rektorius, ir tai, jog aukštesniu balu vertinami užsienio kalba leidžiamuose leidiniuose publikuoti moksliniai straipsniai. „Kai tyrinėjamos pasauliui svarbios problemos, būtų naivu tikėtis, kad galima susikalbėti lietuviškai, – svarsto A. Smetona. – Tačiau į šį reiškinį turime pasižiūrėti ir kitu kampu. Juk tas mokslas dėstomas Lietuvos mokyklose. Ir Lietuvos gyventojai turi teisę žinoti, kuo užsiima mūsų šalies mokslininkai. Kraštutinumų neturi būti. Mūsų mokslininkų veiklą turi matyti pasaulis, bet turi matyti ir tauta.“

„Jei doktorantui reikia straipsnį rašyti anglų kalba, jis pradeda galvoti, kam jam rašyti lietuviškai, – grėsmių sąrašą tęsia kino, televizijos ir teatro aktorius, diplomatas Juozas Budraitis, apgailestaudamas, kad labai mažėja taisyklingą lietuvių kalbą populiarinusių kultūros leidinių skaičius. – Rusų kalba prieš lietuvių pralaimėjo, nes siekis kalbėti lietuviškai buvo mūsų pasyvus pasipriešinimas okupacijai. Anglų kalbai nėra tokio pasipriešinimo, todėl ji gali greitai išstumti lietuvių kalbą. Pasiklausykime, kiek aplinkui „vau“. Ir jaunimo mėgstamos dainos – beveik vien angliškos. Ir interneto teikiamos galimybės skatina labiau vertinti anglų kalbą. O dar ketinama panaikinti lietuvių kalbos saugotojus – Lietuvių kalbos ir Lietuvių tautosakos institutus. Tik Lietuvių kalbos instituto rūpesčiu turime savo kalbos žodyną. Vargu ar kuris kaimynas tokį kapitalinį leidinį turi. Jei uždarys kalbos ir tautosakos institutus, tas funkcijas turės perimti Vilniaus universitetas, bet jame jau nebėra Lietuvių kalbos katedros. Iš pakeisto jos pavadinimo sunku net ir suprasti, kuo ten užsiimama. Todėl, manau, Valstybinės kalbos politikos gairės būtinos, o kad jos būtų veiksmingos, tikiuosi, bus priimta ir labai konkrečių darbų programa.“

Kintantis pasaulis keičia kalbą

Šiuo metu Seime priiminėjamas Valstybinės kalbos politikos 2018–2022 metų gairių projektas buvo parengtas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) Kalbos politikos pakomisėje, į kurią kaip ekspertai, be keleto VLKK narių, buvo pakviesti įvairių Lietuvos mokslo ir studijų institucijų atstovai, taip pat dvi ankstesnių kadencijų VLKK pirmininkės. Gairių projektas apsvarstytas ir jam pritarta VLKK posėdyje.

„Nors laiko gairėms rengti turėjome labai nedaug, buvo susidariusi puiki erdvė diskusijoms apie valstybinės kalbos politiką ir jos pokyčius Lietuvoje. Diskusijos buvo labai kryptingos ir taiklios, – pabrėžia dr. R. Miliūnaitė. – Sunku būtų šiandien Lietuvoje rasti kalbos dalykams abejingą žmogų. Kintantis pasaulis, atsinaujinanti visuomenė keičia ir kalbos gyvavimo sąlygas. Žmonės su tuo susiduria kasdien ir jautriai į tuos pokyčius reaguoja. Todėl problemos – dvi. Pirma – kaip suderinti iš prigimties skirtingus natūralios kalbos raidos ir sąmoningos jos priežiūros procesus? Antra – kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių visuomenės grupių, kurių kalbinės nuostatos ir poreikiai yra gerokai skirtingi? Tam ir reikalinga valstybės mastu vykdoma kalbos politika.“

Kalbininkės teigimu, svarbu turėti konkretesnį dokumentą, atliepiantį konkretaus laikotarpio kalbos politikos aktualijas, tikslus ir uždavinius. Toks dokumentas kadaise buvo Valstybinės kalbos politikos 2003–2008 metų gairės. Vėliau parengtas panašus 2009–2013 metų naujų gairių projektas, tačiau jis nebuvo patvirtintas, laukiant atnaujinto Valstybinės kalbos įstatymo. Taigi ištisą dešimtmetį gyventa vadovaujantis gerokai senstelėjusiais teisės aktais, ir naujos kadencijos VLKK apsisprendė, kad būtina pasirūpinti nauju gairių projektu. Seime šiam žingsniui pritarta.

Dėmesys kalbai – ne išskirtinis

„Kalba kaip vientisas reiškinys neegzistuoja. Bendros kalbos atsiradimas yra sąmoningo darbo rezultatas. Tai standartų kalba. O kas tuos standartus nustato? Minia? Tai daro žmonės, kurie apie tai išmano. Taigi visiškai teisūs tie, kurie sako, kad prie mano asmeninės kalbos prašau nelįsti, bet visiškai neteisūs tie, kurie sako, kad dabartinės kalbos gramatika pasirašys pati savaime. Gyvuoja dvi kalbos – šnekamoji, kuria bendraujame, ir standartizuota kalba, kuria rengiami įstatymai, kodeksai. Taigi Valstybinės kalbos politikos gairės yra absoliučiai biurokratinė procedūra. Seimui patvirtinus gaires, bus rengiamos konkrečios programos, nes be jų gana keistai atrodo iš šalies biudžeto skiriami pinigai, – pažymi dr. A. Smetona ir priduria, kad valstybinei kalbai neskiriamas toks finansavimas, koks jis turėtų būti – skiriamos lėšos gerokai atsilieka nuo sumų, tenkančių kalbos puoselėjimui Latvijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. – Kai Lietuvos universitetų dėstytojas gauna 4 kartus mažesnę algą negu Estijos dėstytojai, galima spręsti apie finansavimą.“

„Jeigu pažvelgtume bent į Europos valstybes, pamatytume, kad daugelyje jų egzistuoja įvairios institucijos, besirūpinančios ne tik moksliniais kalbų tyrimais, bet ir kalbos politikos formavimo, jos sklaidos, kalbos tvarkybos, priežiūros, visuomenės konsultavimo reikalais. Taigi Lietuva čia nėra jokia išimtis. Dargi kai kuriose srityse esame gerokai pralenkę kitas šalis, pavyzdžiui, kaupdami valstybės remiamą didžiulį Terminų banką, turėdami savivaldybėse dirbančių kalbos tvarkytojų grandį, koordinuotai teikdami kalbos konsultacijas. Bet jeigu pažvelgtume kad ir į artimiausių kaimynų latvių kalbos politikos strategiją, estų atliktus parengiamuosius jų kalbos politikos strategijos kūrimo darbus, matytume, kiek dar daug turime nuveikti, kad ir mūsų kalbos politikos strategija būtų neką prastesnė. Iš kitų šalių mūsų kalbos politikai ir praktikai labiausiai turi mokytis ryšių su visuomene – paprastumo ir nuoširdumo, lengvumo ir žaismingumo. Atmosfera apie kalbą ir jos reikalus negali būti nuolatos apniurusi ar specialiai emociškai teršiama. Mūsų kalba verta, kad apie ją kalbėtume su pasididžiavimu, o ne pilni visokių nuoskaudų. Žinoma, svarbu ir kitas lazdos galas. Kad ir kiek dairytumės į kitas šalis, negalime aklai prisigraibyti skirtingų patirčių, kaip kad mėginama daryti su mūsų švietimo sistema. Turime atsirinkti, kas mums tinka, turime pirmiausia mąstyti savo galva, žiūrėti savo žmonių poreikių ir savo valstybės interesų“, – kalba Lietuvių kalbos instituto bendrinės kalbos normų tyrėja dr. R. Miliūnaitė.

Svarbiausios gairių nuostatos

„Rengiant 2018–2022 metų gairių projektą, vadovautasi Lietuvos kalbos politikai būdinga nuosaikia pažangos linija, nesiekiant drastiškai paneigti viską, kas daryta iki tol. Iš ankstesnių dokumentų perimta tai, kas šiandien dar yra svarbu, o kartu diskusijose iškelta naujų idėjų, kaip įgyvendinti svarbiausią Lietuvos valstybinės kalbos politikos tikslą – užtikrinti valstybinės kalbos tvarumą bei funkcionavimą visose viešojo gyvenimo srityse ir kartu ne varžyti, o plėtoti lietuvių kalbos raiškos galimybes“, – teigia dr. R. Miliūnaitė.

Pasak jos, viena esminių problemų, kuriai iki šiol buvo skiriama pernelyg mažai dėmesio – kalbos politikos atotrūkis nuo visuomenės ir jos lūkesčių. „Demokratinėse visuomenėse neįsivaizduojama, kad politinę galią turinti valdžia dirbtų sau, o žmonės būtų nustumti nuo svarbiausių valstybės valdymo reikalų. Lietuvoje šiuo metu viešai ir atvirai diskutuojama dėl daugybės politinio, socialinio, kultūrinio gyvenimo aktualijų, ieškoma geriausių sprendimų. Kalbos klausimai – lietuvių kalbos ir kitų kalbų santykis įvairiose viešojo gyvenimo srityse, lietuvių kalbos viešosios vartosenos kokybė, lietuvių kalba švietimo sistemoje, informacinėse technologijose, kalbos paslaugos visuomenei ir daug kitų kalbos dalykų taip pat patenka tarp šių aktualijų. Todėl labai svarbus aukščiausios valdžios požiūris į kalbą ir jos vartotojus. Manau, kad kalbos klausimai mūsų valstybėje turi būti kilstelti iki nacionalinio dialogo lygio. Turime ir naujausią Prancūzijos prezidento, išreiškusio aiškų požiūrį, kaip stiprinti prancūzų kalbos gyvavimą šalyje ir pasaulyje, pavyzdį“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Gegužės 10 dieną Seime pristatant gairių projektą, išreikšta mintis, kad šio dokumento priėmimas būtų paskata susivienyti visam Seimui, nes kalba – bendras visiems Lietuvos piliečiams reikalas. „Ši politikų suvokiama galimybė leidžia manyti, kad ne tik kalbos politikos gairės, bet ir visa kalbos problematika gali būti viena tų gijų, kuri daug tvirčiau nei iki šiol susietų mūsų šalies žmones, kartu ir tuos, kurie yra pasirinkę emigranto kelią, – mano kalbininkė. – Kaip įprasta pasaulinėje kalbų raidos planavimo praktikoje, gairėse numatyti valstybinės kalbos vartojimo uždaviniai, apimantys kalbos statusą (kalbos vartojimo teisinių pagrindų kūrimą ir tobulinimą, kalbų santykius viešosios vartosenos srityse), kalbos prestižą, kalbos sandarą (sistemą ir vartoseną) ir kalbos mokymą.“

Nemažai dėmesio gairėse skiriama lietuvių kalbos funkcionavimui elektroninėje erdvėje: jos kokybės analizei, skaitmeninių išteklių gausinimui ir geresnei jų viešajai prieigai, kompiuterinių kalbos technologijų plėtrai.

Pasak gairių rengėjos, jau kurį laiką vykstančios viešos diskusijos apie lietuvių kalbos mokymą bendrojo ugdymo sistemoje kol kas niekur neveda, nes nėra konstruktyvios. Viskas baigiasi esamos padėties kritika bei švietimo darbuotojų kaltinimu „sovietiniu mąstymu“. Gairėse iškelti šios srities uždaviniai turėtų padėti sutelkti švietimo specialistus bei mokslininkus imtis konkrečių sprendimų.

„Turime daug atsakingiau galvoti ir apie lietuviakalbę išeiviją, kad lietuvių kalba nebūtų mūsų tautiečių ir jų vaikų pamirštama už Lietuvos ribų, o sugrįžeiviams būtų sudaromos sąlygos visavertiškai įsitraukti į Lietuvos kalbinę aplinką. Turime galvoti ir apie kitakalbių imigrantų kalbos mokymą, ir apie kalbinį Lietuvos kraštovaizdį, kuris šiandien taip pat kelia daug diskusijų. Pastarasis klausimas nėra iki galo teisiškai apibrėžtas, todėl kyla įvairių nesusipratimų, kaltinimų dėl viešosios erdvės kalbinės taršos, – svarbiausias gairių nuostatas apžvelgia dr. R. Miliūnaitė. – Be to, labai svarbu, kad pirmą kartą tokio lygio dokumente numatomi valstybinės kalbos būklės pažangos kriterijai, kurie parodytų, kiek veiksmingai bus vykdoma kalbos politika. Tik turėdami dabartinės kalbos būklės analizę, galime kalbėti apie tolesnį tos būklės gerinimą, jei esama padėtis mūsų netenkina.“

„Lietuvių kalba turi Konstitucijoje įtvirtintą valstybinės kalbos statusą. Esame įsipareigoję sau ir pasauliui išsaugoti vieną iš dviejų likusių gyvų baltų kalbų. Todėl turime kurti tokias sąlygas, kurios padėtų puoselėti lietuvių kalbą, ugdytų ir skatintų jos vartojimą visose gyvenimo srityse, – Valstybinės kalbos politikos gairių rengimui pritaria prezidentės vyr. patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Rūta Kačkutė. – Formuojant valstybės politiką lietuvių kalbos atžvilgiu svarbiausia užtikrinti atsakomybę už tai, kad bet kokie veiksmai, kuriais nusižengiama valstybinės kalbos statusui, būtų neleistini. Bendromis pastangomis būtina siekti, kad mūsų kalba visada išliktų stipri ir gyvybinga. Viena pagrindinių Lietuvos valstybės stiprybių ir yra mūsų gimtoji kalba.“

Parengė Genovaitė Paulikaitė

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Balys Sruoga — maištininkas, ištvėręs nacių žvėriškumą mirties stovykloje ir apie tai pranešęs pasauliui

Kolega Alvydas Lukošius rekomenduoja:

Balys Sruoga – Lietuvos šviesulys – žinomas kaip poetas, dramaturgas, prozininkas, dėstytojas, teatrologas.

Balio ir Vandos Sruogų namų-muziejaus vedėja Birutė Glaznerienė jį apibūdina kaip kontraversišką asmenybę, turėjusią gerą humoro jausmą, paveldėtą iš tėvo. Anot jos, kartais B. Sruoga būdavęs drovus, bet tuo pačiu ir maištininkas bei nevengiantis pasakyti kandų žodį.

Taip susiklostė gyvenimas, kad B. Sruoga išgyveno nacių žiaurumą koncentracijos stovykloje, tačiau iškart po to pateko į sovietų režimo ideologinę nelaisvę. Išgyvenimai Štuthofe virto dokumentine proza „Dievų miškas“, kurioje nepalūžusio žmogaus akimis su ironija ir humoru pasakojama apie gyvenimą mirties stovykloje. Kūrinys autoriui pelnė pasaulinį pripažinimą.

Šiuo metu knyga verčiama net į japonų kalbą.

Skaitykite daugiau: 

Balys Sruoga — maištininkas, ištvėręs nacių žvėriškumą mirties stovykloje ir apie tai pranešęs pasauliui

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: ,

Viktorija Daujotytė: Salomėja Nėris išdavė pati save

Šį mėnesį Seimas po pateikimo pritarė įstatymo projektui, kuriuo Lietuvos šimtmečio proga siūloma šalinti viešus objektus, kurių pavadinimas ar turinys propaguoja komunizmą ar kitą totalitarinę santvarką. (Beje, valdančioji „valstiečių“ frakcija šiuo klausimu skilo lygiai per pusę). Projekto iniciatoriai teigia: „Lietuvoje vis dar yra paminklų, atminimo lentų, gatvių pavadinimų, švietimo įstaigų pavadinimų, kurių pavadinimas arba turinys sietinas su komunizmu /…/“. Vienas tokių pavadinimų – Staliną ir bolševikus eilėraščiais garbinusios Salomėjos Nėries vardas, suteiktas mokykloms ir gatvėms.

Vilniaus savivaldybės Atminties kultūros darbo grupė kiek anksčiau paskelbė siūlysianti Vilniaus S.Nėries gimnazijai apsispręsti ir galbūt rinktis prieštaringos praeities neturinčio kūrėjo pavadinimą. Viena žymiausių Salomėjos Nėries kūrybos tyrinėtojų prof. Viktorija Daujotytė sako, kad tragiškas S.Nėries likimas turėtų būti nagrinėjamas mokyklose, kad jauni žmonės susimąstytų kaip jie atlaikytų prievartą ir manipuliavimą.

– Prof. Daujotyte, jūs esate pasakiusi – tauta pasisako apie save ir elgesiu su savo talentingaisiais. Kaip suprantu parašėte tai mąstydama apie Salomėją Nėrį. Kaip atsparą pokalbiui apie ją aš pasirinkau Jono Aisčio refleksiją:

– „Nėris yra didžiausia lietuvių poetė. Manau, kad ji turėjo pilną teisę pasirinkti tokią politinę orientaciją, kuri jai atrodė pati geriausioji, bet josios bendradarbiavimą su okupantu negaliu vadinti kitaip, kaip tiktai tėvynės išdavimu. Gali man kas prikišti, kad jinai buvo tiktai poetė, kad jinai nei trėmė, nei žudė, o tiktai eiles Stalinui ir partijai rašė. Bet žodis taip pat ir vergia, ir tremia, ir žudo, ir jeigu manęs kas paklaustų, kas daugiau pasitarnavo rusų revoliucijai: ar jos budelis Dzeržinskis, ar jos poetas Majakovskis, tai atsakyčiau, kad Dzeržinskį baigia užmiršti aukos ir istorija, o Majakovskį ir šiandien su pasigardžiavimu kartoja visa Rusija (ir ne vien Rusija) /…/ Panašiai ir Nėries neeilinio talento palieti nuodai dar ilgai veiks ir klaidins.“ (Draugas, 1964.X.17)

– Šiais laikais kalbame apie informacinius karus dėl protų, kur žodis yra ginklas, valstybė mėgina ruošti programas, kaip apginti piliečius nuo informacinių atakų. Ar galėtume dabar laikytis Aisčio formulės, kad Nėris didžiausia lietuvių poetė, bet bendradarbiavime su okupantu ji buvo ir tėvynės išdavikė?

– Visos formulės yra labai pavojingos, kai kalbame apie kūrybą, kultūrą, dvasią. Pasakyti, kad S.Nėris yra didžiausia lietuvių poetė nėra sunku. Tai yra tiesa be išlygų, tai nėra formulė. Poezijos į formulę negali suvesti. Dėl tos kitos Aisčio citatos dalies aš esu kitaip mąstanti. Negaliu sutikti su šita formule, jai priešinuosi, bet neneigiu teisės nei Aisčio, nei kitų žmonių šitaip formuluoti. Bet pati nesutinku su šita formuluote. Turiu daug argumentų, permąstytų per ilgą laiką.

Staigiai iškelkime paprastutį klausimą: kiek mes turime herojų iš to laiko? Iš 1940 metų, iš okupacijos, aneksijos pradžios? Ką minėtume kaip herojinės laikysenos žmones tuo momentu, iki karo pradžios? Kur tie mūsų herojai, prieš kuriuos nulenkiame galvą? Pradėkime nuo prezidento, kariuomenės vadų, generolų, kultūros didžiųjų žmonių, išmintingų universiteto profesorių, Vinco Krėvės – Mickevičiaus, kur jie, tie herojai? Tada kitas logiškas klausimas – kodėl tik Salomėjai yra tokie rūstūs teisėjų žodžiai?

Skaitykite daugiau: 

Salomėja Nėris išdavė pati save

 

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Psichologiniai užrašai. Salomėja Nėris: kokia ji buvo iš tikrųjų

Norisi rašyti Salomėja Bačinskaitė-Bučienė, nes man, kaip psichologui, vis dėlto labiau rūpi žmogus, o ne talentingas menininkas, bet tebūnie – Salomėja Nėris. Norisi, kad šie užrašai turėtų tam tikrą tęstinumą, tad po Vinco Mykolaičio-Putino pasirinkau jo studentę, o vėliau moterį, su kuria jį siejo globėjiški, draugiški santykiai. Abiem rūpėjo didingi idealai, tik Putinas jų daugiau ieškojo kūryboje, o Nėris – meilėje. Abudu dėl to kentėjo, tik skirtingai.

Šiame straipsnių cikle analizuoju lietuvių rašytojų asmenybes, remdamasis viešai prieinamu Myers ir Briggs asmenybės testo (MBTI) teoriniu modeliu, įkvėptu dar Carlo Gustavo Jungo idėjų. Pagal šį modelį žmogaus asmenybės tipą galima identifikuoti atsižvelgus į keturis bruožus.

1 asmenybės bruožas nusako, kuriam pasauliui žmogus teikia pirmenybę – savo vidiniam idėjų, vaizdinių (introversija) ar išoriniam žmonių, daiktų ir pan. (ekstraversija).

Salomėja Nėris paauglystėje nebuvo linkusi daug bendrauti, sudarydavo atsiskyrėlės įvaizdį: „Gimnazijoje būdavo šokiai, vaidinimai. Bet Salomėja neidavo į šokius, nedalyvaudavo vaidinimuose, chore“, – prisiminė ją pažinojusi metais jaunesnė moksleivė (Viktoras Alekna, Salomėja, Vilnius: Dienovidis, 1996, p. 43). Vėliau universitete situacija pasikeitė, ji aktyviai dalyvavo menininkų susirinkimuose, tapo veiklesnė. Nors neabejoju, kad tam turėjo ir vidinio polėkio, vis dėlto didelę įtaką darė žmonės, kuriuos ji laikė autoritetais ar kuriems simpatizavo. Taigi pirmiausia Nėrį matau kaip introvertę, linkusią analizuoti savo vidų, o ne išorinį pasaulį, tai rodo ir įprotis ar pomėgis rašyti dienoraštį.

Skaitykite daugiau: 

Psichologiniai užrašai. Salomėja Nėris: kokia ji buvo iš tikrųjų

 

 

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos: