Su medžių lapais į Instituto kiemą prikrito ir daugiau naujų leidinių! Iš spaustuvės pargabenta prof. dr. Nijolės Laurinkienės knyga apie dangų baltų mitiniame pasaulėvaizdyje jau laukia savo skaitytojų!

Plačiau apie knygą: http://www.llti.lt/lt/skaitykime/713

Įsigyti šią ir kitas LLTI leistas knygas galite tiek Instituto knygynėlyje, tiek kituose knygynuose: http://www.llti.lt/lt/pirkti/

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Mieli mokytojai,

kiekvienas vaikas bent kartą gyvenime pasvajoja būti mokytoju. Jei ne visai klasei, tai bent savo draugams, kad galėtų pasidalinti tuo, ką moka pats.

Būti mokytoju – įkvepianti ir atsakinga patirtis, suteikianti ypatingą galimybę prisiliesti prie kito žmogaus likimo.

Prisiminkite savo gyvenime sutiktą ypatingą mokytoją, įkvėpusį ir paskatinusį siekti daugiau. Neabejojame – ne vienam mažam ar jau užaugusiam vaikui tas ypatingas mokytojas esate Jūs.

Džiaugiamės, didžiuojamės ir žavimės Jumis. Sveikiname Tarptautinės mokytojų dienos proga!

Neblėstančio įkvėpimo ir daug sutiktų spindinčių akių Jums linki

„Šviesa“ ir „EDUKA“ komanda

Nežinau ,ar visiems taip, bet man paskutiniu metu norisi kalbėti apie Mokytoją, o ne apie atlyginimus, etatinius apmokėjimus ir t.t. Mokytojų dienos proga rašau tekstą pirmiausia tiems, kuriems ta diena yra šventė.  Kodėl? Nes savo profesiją suprantu kaip nuolatinę tarnystę, kurios vertė tikrai nematuojama etato dydžiu ar kontaktinių valandų skaičiumi. Tarnystę vaikui, savo mokiniu, tegul ir netobulam, piktam, nesuprastam, manęs nevertinančiam. Tegul… Vis tiek tai MANO mokinys, kuriam aš galiu pabandyti suteikti NORS ŠIEK TIEK buvimo prasmės šiam netobulam pasauly. Žiniom, patarimais, tiesiog buvimu šalia.

  Su švente, mieli Mokytojai, Kolegos; Būkit kartu su savo mokiniais, padėkim vieni kitiems susigaudyti ir net prasibrauti pro painius švietimo brūzgynus, vis tiek kada nors bus kitaip…

Su Viltimi

 Šilutės profesinio mokymo centro  Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, LR Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narė, Daiva Trijonienė

Lietuva Mokytojo diena. Mažiukų eilėraštukai, sveikinimai, kibiras rožių po 1,8 Eur. Diena, kai mokytojas pasijaučia svarbiausiu šalies žmogumi. Jam lenkiasi prezidentas ir premjeras, švietimas tampa valstybės prioritetu. Bet išmušus spalio 6-osios vidurnaktį, karieta virsta moliūgu, žirgai – žiurkėmis, ir joks princas nelekia matuoti pamesto batelio…

Tai va, sveikinimai ir kalbos apie mokytojo misiją ir viziją yra švietimo sistemos vyšnaitė. Raudona, cukruota, žaliu koteliu. Ir tempti mokytojui vyšnaitę už kotelio, kai yra tik vyšnaitė, bet nėra torto, sutikite, menka ir nepadoru. Štai todėl ir nesveikinsiu. Nes sveikinti nėra su kuo.  
Nors, atleiskite, klystu. Galima pasveikinti kad ir su tuo, kad mokytoja jau tris dešimtmečius nė karto nenusivartė nuo aptrupėjusių vienos didžiausių rajono mokyklos laiptų. Įdomus paradoksas: uždarinėjamos mokyklos su dvidešimčia vaikų yra puikiai suremontuotos. O va tos didžiosios, kuriose mokosi po pusę tūkstančio ir daugiau, yra gyvas pavyzdys apie Antikos griuvėsius.
Norint sveikinti, pirmiausia reikia gerbti. Norint gerbti, reikia nemeluoti. O mes meluojame. Įžūliai ir bjauriai meluojame. Trisdešimt metų. Ir ne tik mokytojams. Mes žiūrime jiems į akis ir sakome, kad mokytojo (policininko, ugniagesio, mediko, kario, kunigo) profesija yra pašaukimas. Ir tie pašauktieji  turi džiaugtis, kad yra pašaukti vykdyti didžiai misijai ir vizijai. Ir maitintis gali jie, dovanokite, iš Šventosios Dvasios. Ką reiškia mažas atlyginimas? Mažas pensijas. Tad mažą atlyginimą galima kentėti kai tau dvidešimt. O kai tau 65-eri, kai užsiveria darbovietės durys, padovanotų kvietkų ir pagyrimo raštų, dovanokit, į  Butų ūkį ar vaistinę nenuneši.
Paskutinysis vajus – padaryti mokytojo profesiją prestižine. O gal nereikia? Kai kas nors ima aiškinti apie tai, kaip svarbu bendrystė, visuomeniškumas, misija ir vizija, tai reiškia tik vieną: „jūsų paslaugoms apmokėti pinigų nėra“. Būkit geri, nuvainikuokit mokytoją. Nebedarykite iš jo tamsaus kaimo „liktarnios“. Nes mes gyvename nebe XIX a., o XXI a. visuotinio raštingumo (ir visuotinės beraštystės) laikais. Mokytojai jau seniai nebėra tie, kurie gūdžiais žiemos vakarais su aptiekorium, kunigu ir policijos nuovados viršininku lošia preferansą. Leiskite jiems būti ne Mokytojais, o paprastais mirtingaisiais. Be šventojo aureolės, bet su padoriu atlyginimu. Kad mokytojas nebūtų vienintelis klasėje, kuris Egipto piramides apžiūrėjo… paveikslėlyje. Kartu ir reikalaukime. Žinių, bendrosios ir darbo kultūros.
Visi šaukia: mokytojų trūksta. Kas tie visi? Apskambinau rajono didžiąsias mokyklas. Taip, kai kurios ieškojo mokytojų. Ir juos rinkosi konkurso būdu, iš kelių pretendentų. Paklausus apie darbo perspektyvas, direktoriai mandagiai atsakė, kad ateinantį dešimtmetį darbo vietų pas mus „nesišviečia“. Tai kam klaidinti jauną žmogų, raginti jį ketverius metus investuoti į save, kad paskui išgirstų tą liūdną „sorry“? Va tau ir prestižas. Su mokytojo diplomu tiesiai į Užimtumo tarnybą.
Panacėja nuo visų mokyklos bėdų turėjo tapti etatinis apmokėjimas. Tik tą „etatinį“ kiekvienas, matyt, įsivaizdavo savaip. Ir nemaža dalis pagal principą: vienas mokytojas – vienas etatas. O iš tiesų susirinkti etatui reikalingas valandas mažėjant vaikų skaičiui tampa sunkiai įgyvendinama misija.
Ar iš tiesų švietimo sistema neturi pinigų? Kaip jau rašiau, jai skiriama 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto. Pinigų būtų. Jei, žinoma, nesimelstume pamėgtam stabui – nekilnojamajam turtui. Jei kažkam iš savo kišenės tektų sumokėti už plastikinius langus mokyklai, kuri uždaryta praėjus dvejiems metams po remonto. Turtingos tos ant ribos balansuojančios mokyklos. Naujomis valgyklomis, turistinėmis bazėmis. Bet ne mokiniais ir jų pasiekimais. Kai kur, siekiant išsaugoti šitas „mirštančias gulbes“, imtasi apgaulės: skolinti mokinius…  Kiti apgaulės mąstai smulkesni: pavyzdžiui, mažos mokyklos ketvirtokai puikiai išsprendė savo žinių patikrinimui skirtas standartizuotas užduotis. Penktoje klasėje paaiškėjo, kad keli iš mažųjų genijų tų užduočių net perskaityti negalėjo. Nes paprasčiausiai nemoka skaityti.
Kiek tokie triukai kainuoja valstybės biudžetui? Be proto daug. Ne tik metai iš metų šildomus pustuščius pastatus-monstrus. Ne tik tryliką mokytojų dvidešimčiai mokinių. Ne tik suvarytus PUPP‘o egzaminus. Tai reiškia daugiau: sugadintą jaunų žmonių ateitį…
Viena mano buvusi kolegė keletą kartų su tos mažos mokyklos, kurioje mokiniai ne mokyti, o laimingi, vaikais važiavo autobusiuku. Mūsų pupučių dienos planas: kas kuo daugiau kiaulysčių iškrės mokykloje. Nes mokytis nemažai iš jų neįgalūs. Kai ūkininko arklidėje pasaulį išvysta Lietuvos sunkiųjų veislės kumeliukas, jo šeimininkas nesitiki, kad po kokių aštuonerių metų jo numylėtas Kaštonas dalyvaus vasaros olimpinių žaidynių dailiojo jojimo rungtyje, kartu su anglų grynakraujais ar hanoveriais. Tikėtina, kad maždaug toną sveriantis kumelys ramiai sau karpydamas ausis, trauks plūgą gimtojo sodžiaus daržuose. Žinoma, galbūt nelabai etiška lyginti kumeliuką su vaiku. Bet su mūsų vaikais kitaip: jei mažius turi tam tikrų įgimtų dvasinio pobūdžio problemų, tai visi per galvą versis, kad tik jis būtų integruotas. T.y. pasodintas kartu su sveikais bendraamžiais įprastinėse pamokose. Ir integracijos rezultatas, cituoju, yra toks: mokslo metų pradžioje jis ramiai išsėdėjo pamokoje penkias minutes, mokslo metų pabaigoje – penkiolika. O kur, dovanokite, likęs pusvalandis? Ir koks rezultatas?  Jei tas vaikas mokytųsi kartu su panašių gebėjimų moksleiviais, jis kažko išmoktų: susiskaičiuoti ne išvestines, o savo pinigus, neprisiimti greitųjų kreditų, planuoti šeimą. Net jei ir neišmoktų, jis liktų vienas nemokytas. O dabar – nesimoko visa klasė. Visi piktinasi vargšu vaiku, nes jis trukdo mokymosi procesą. Ir geras, bet negabus, sergantis vaikas tampa visos klasės vaikų bei jų tėvų pykčio objektu. Sveikinu su sėkminga „integracija“. O kažkas dar kalba apie patyčių prevenciją…
Mums trisdešimt metų įkyriai kartojama, kad švietimas – valstybės pagrindas ir prioritetas. Tik pabandžius išsiaiškinti, ką ši giliamintiška frazė reiškia, netyčia paaiškėja, kad mes XXI a. norime žinių ir technologijų visuomenės, kurią ugdome… kankliais ir skudučiais. Kad mokykla tapo nebe ugdymo įstaiga, o valgyklos nepasiturintiesiems ir prieglaudos hibridu. Iki pilno komplekto betrūksta tik aktų salėje teikti ritualines paslaugas. O ką: pakyla yra, pianinas giedoriams yra, valgykla gedulingiems pietums – pirmajame aukšte.
Kur mes susitarsime dėl švietimo prioritetų, jei mes dėl Metų knygos rinkimų nesutariame. Pasiskaičius garbios komisijos pamąstymus, susumavus visus reikalavimus, paaiškėja, kad vienintelis atrankos kriterijus yra toks: NESKAITOMA. Kitaip sakant, kuri knygyne per metus surinks didžiausią dulkių sluoksnį, ta ir taps Metų knyga. Pagalvokime, kad panašios tetos formuoja užduotis ir valstybiniams brandos egzaminams.
Pagal absoliutaus neskaitomumo kriterijų metų knygomis pretenduoja tapti ir istorijos, fizikos, chemijos vadovėliai bei kone pusė perskaityti privalomų knygų sąrašo. Jos tragiškos. Ko galima išmokti iš tokių vadovėlių, kur jau fiziką ar chemiją gana neblogai mokančiam žmogui sunku suvesti galus?  O juk tai, dovanokite, mokytojo darbo įrankis.
Štai kalbėjausi su kolege istorike (skirtumas tarp mūsų yra tas, kad aš neturiu pedagoninio išsilavinimo, o ji turi ir dirba istorijos mokytoja). Žodžiu, abi sutariam: žmogų, sugalvojusį istorijos žinias testu, reiktų nominuoti Darvino premijai (teikiama po mirties kvailiausiam individui, kuris, pakratydamas kojas, apsaugojo visuomenę nuo tolesnio savo genų platinimo). Taigi, istorijos testai mokomiesi vadinamuoju „random“ metodu, arba įsidėmint, kuris buvo pirmiau: Šamšiadadas ar Šupiliuliumas. Nežinote, kas anie tokie? Štai jums ir atsakymas, kam tokie testai reikalingi. Kolegė klausia: kam valstybiniame istorijos ezgamine nagrinėti JAV Konstitucijos ištrauką, jei daugelis mūsų visuomenės narių net savosios neskaitė…
Toliau, privalomųjų skaityti knygų sąrašas. Jei norite žmogų visam gyvenimui supykdyti su literatūra, tai šis sąrašas yra pati tinkamiausia priemonė. Ir nereikia guostis, kad šitą knygų sąrašą prievarta perskaitęs žmogus taps visuotinai išprususiu. Netaps. Nes prievarta jis neskaito. Juo labiau to, kas jam neaktualu. Štai kad ir ne pats blogiausias šio sąrašo egzempliorius „Altorių šešėlyje“. Kiek tai aktualu dabartiniam jaunimui? Kuris gyvena atvirame pasaulyje. Kuriam niekas nebeprimeta pareigos ir atsakomybės. Kuris šiandien gali tapti kuo nori. Nepatinka būti kunigu? Radai bėdą… Tai kam apie tai prirašyti visą knygą ir ją dar kone mintinai mokytis? Kam reikalinga apmąstyti dabar jau nebegzistuojančios problemos sprendimo būdus?
Žinoma, yra kūrinių, kurie kalba universaliąja kalba. Kurie yra stiprūs tiek, kad po pirmųjų puslapių negali sustoti. Tokie, kaip „Dievų miškas“. O rašiniams apie likusią sąrašo dalį liaudis tiesiog nusipučia kritikos straipsnius iš interneto.
Toliau, egzaminų vertinimas. Kai kažkokio išgalvoto personažo mintys, parašytos kreivarankio trečiarūšio neskaitomo autoriaus, yra stipresnis argumentas nei gyvi pavyzdžiai. Pavyzdžiui, kas gali atleidimo galią byloti labiau, nei šv. popiežius Jonas Paulius II, atradęs savyje stiprybės įžengti į Ali Agdžos kamerą. Ir jam atleisti. Tačiau egzamino tikrintojai, kurie, spėju, net nežino, kas tas Ali Agdža, mieliau vertins išgalvotus Kukučius, Liudus Vasarius ir dar ką nors tokio. Nes mūsų mažame egzaminų pasaulyje argumentas, kodėl žmogus tapo šventuoju, atleiskite, bet negroja…
Ir tokie žmonės formuoja mūsų ateitį. Mes svaigstame apie tai, kad mūsų tikslas – aukštosios technologijos. Ir ką padarėme, kad šį tikslą pasiektume? Ogi priėmėme patį protingiausią sprendimą: nuo devintosios klasės moksleivis gali tik kelis dalykus mokytis A lygiu. Kitaip sakant, jei tu išmanai istoriją ir matematiką, biologiją ir chemiją, fiziką ir lietuvių kalbą, tai turi kai kuriuos gabumus tyčia pavožti po puodu. Nes neįtelpi į tetų storais akiniais pagal savo sugedimo laipsnį sugalvotus rėmus: jei jos puikiai rašė rašinius, bet nemokėjo skaičiuoti, tai reiškia, kad ir visi kiti va tokie.
Dar viena nesąmonė tai lygiava. Kai būsimieji Da Vinčiai, Galilėjai ir Šekspyrai testais sulyginami su eilinėmis vidutinybėmis. Kai mokytojui nebelieka laiko ir galimybių vystyti gabiųjų ir motyvuotųjų talentus. Esu viena iš tų, kurie mokyklą baigė tais nuostabiais laikais, kai dar joje nebuvo „proletariato diktatūros“. Gabesnieji jau šeštoje klasėje buvome atrinkti į matematinę klasę. Ir mokėmės pagal kitokią programą. Ir matematikos egzaminą laikėme ne dabar įprastu A lygiu, o S. Ir mažiausias to egzamino pažymys mūsų klasėje buvo 8. Sakote, nesąžininga vaikus skirstyti? Bet, kai jiems tampa 18-ka, juos ima skirstyti. Universitetų dėstytojai, darbdaviai. Toks gyvenimas. Ir niekas netrukdo, jei nori, mokytis, stengtis, kad į tą matematinę klasę būtum priimtas… Jei nenori, tai jau tavo pasirinkimas, ir jo pasekmės.
Taigi, ne sveikinti mokytojus reikia. Ne svaigti apie jų svarbą ir pašaukimą. O pagaliau liautis apsimetinėti ir pasakyti: švietimo reforma atsidūrė akligatvyje. Iš galvos iššluoti visus mitus apie švietimą ir mokytojus. Ir imti racionaliai skaičiuoti, kur norime nuvesti valstybę: ar kurti laimingą pavalgiusių vargšiukų dideliame pastate populiaciją, ar veiklią, žingeidžią, iniciatyvią, inovacijas kuriančią visuomenę. O jos nemokamais kotletais ir pažaidimais robotukais nesukursime. Teks grįžti prie senųjų gerųjų fizikos, matematikos, chemijos, biologijos, istorijos. Ir ne žaisti jas, o mokytis. Iš esmės. Iš pagrindų. Kai mokytojui suteiksime svertus ne tik būti paslaugos teikėju (kur klientas visada teisus), o ir reikliu vadovu. Ir mes būsime reiklūs. Ne tik mokytojui, bet ir sau, savo atžaloms. Kai visuomenė nustos tarnauti kultūros židiniams ir pastatams, o šie objektai ims tarnauti visuomenei. Tada bus galima ir kalbėti apie Mokytojus. Ir juos sveikinti.

LINA DŪDAITĖ – KRALIKIENĖ

Visas straipsnis

Rugsėjo 1- osios skambutis, sukvietęs visus moksleivius į mokyklą, mūsų, Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijoje, šiemet pirmąją mokslo metų savaitę pasitiko kiek neįprastai ir šiek tiek kitaip nei ankstesniais metais: 5 – 8 ir I – II gimnazinių klasių moksleiviams buvo organizuojama savaitė be pamokų, pamokos pagal sudarytą tvarkaraštį vyko tik III – IV gimnazinių klasėms.

Rugsėjo 3 dieną visoms klasėms vyko bendruomeniškumo pamokos, kurias organizavo klasių vadovai. Rugsėjo 4 dieną projektinę veiklą „Pažintinė kelionė po Lietuvą“ organizavo humanitarinių dalykų mokytojai. Trijų koncentrų klasės atliko diferencijuotas ir integruotas užduotis: tyrinėjo, rinko medžiagą, ją sistemino, rengė pranešimus, pristatė ir apibendrino. Moksleiviai ugdė kūrybiškumą, gebėjimus dirbti grupėje, kalbinius įgūdžius (lietuvių kalbos ir užsienio kalbų). Rugsėjo 4 diena buvo skirta tiksliesiems, gamtos ir menų mokslams. Moksleiviai taip pat atliko įvairias diferencijuotas ir integruotas tiriamąsias užduotis, matavo ir skaičiavo įvairius atstumus,taikė fizikos ir chemijos žinias, vėliau, integruodamiesi su daile, parengė pranešimus ir juos pristatė. Rugsėjo 6 diena – sporto diena. Kūno kultūros mokytojai visoms klasėms  gimnazijos stadione organizavo projektinę veiklą „Sportuok ir būsi sveikas“.

Gimnazijoje organizuota savaitė be pamokų (projektinė veikla) – puiki galimybė ugdyti kūrybiškumą. Integruota ugdomoji veikla netradicinėjese erdvėse skatina mokinius mokymąsi sieti su tikrove, ieškoti sąsajų tarp daiktų ir reiškinių, pratintis dirbti grupėje drauge su kitais, sprendžiant vieną ar kitą visiems aktualią problemą. Dalyvavimas projektuose praplėtė vaikų akiratį, leido mokytis ir pažinti priimtinu ir įdomiu  būdu, visi dar kartą įsitikino, kad darbas projektinėje veikloje kelia motyvaciją, norą kuo daugiau sužinoti ir išbandyti, skatina kūrybiškumą.

Publikacija gimnazijos tinklapyje

 Tarpukariu mokslo metų pradžios šventė buvo sureikšminama daug mažiau nei dabar.
Tėvai, kuriems reikėjo vaikų pagalbos ganant gyvulius ir kituose ūkio darbuose, ne itin troško skubėti išleisti vaikus į mokyklą, tad dažnai mokslai prasidėdavo tik lapkričio pradžioje. Būdavo, ir kad rugsėjį-spalį į mokyklą eidavo tik pavieniai vaikai. 
Tokia situacija lėmė, kad mokslo metų pradžios data apskritai nebuvo laikoma itin svarbia švente. Populiaresnės mokyklose buvo kalendorinės šventės – Velykos, Kalėdos ar Naujieji metai. Taip pat daug mokyklų švęsdavo Motinos ir Tėvo dieną.
Tik atkūrus Nepriklausomybę, 1920 m. Lietuvoje buvo 16 gimnazijų, 22 progimnazijos ir 16 vidurinių mokyklų, taip pat apie tūkstantį pradžios mokyklų.
O jau 1940 m. Lietuvoje veikė 91 gimnazija (iš jų 19 tautinių mažumų), 27 progimnazijos (iš jų 5 tautinių mažumų), daugiau negu 2700 pradinių mokyklų.
Humanitariniams dalykams tarpukario gimnazijose buvo skiriamas didesnis dėmesys negu tiksliesiems: jiems skirtas dėstymo valandų skaičius buvo maždaug 2,5 karto didesnis.
Gimnazijos mokymo planą sudarė net 16 dalykų: tikyba, lietuvių kalba ir visuotinė literatūra, pirmoji užsienio kalba, antroji užsienio kalba, lotynų kalba, istorija, visuomenės mokslas, filosofijos pradmenys, geografija, matematika, gamtos mokslai, paišyba, kūno kultūra ir karinis parengimas, darbeliai ir namų ruoša, muzika ir dainavimas.

Iš interneto platybių: