Dalinuosi įrašu apie 2018 -10 -12 d. paminklo Vytautui Mačerniui atidengimo ceremoniją:

Štai ir vėl Mokytojų diena, kuri, kaip ir kasmet, atneša diskusijų bei sveikinimų, bet labai retu atveju – pozityvių permainų. Maža to, turbūt šiandien, įvedus etatinio apmokėjimo sistemą, padėtis mokyklose yra prastesnė nei kada nors anksčiau. Tai patvirtintų absoliuti dauguma mokytojų. Nors idėja Lietuvai skambėjo gražiai, tačiau kol kas nepanašu, kad mokytojo profesija taps prestižinė iki 2025 m. Veikiau priešingai – neretas mokytojas šiandien palieka mokyklą, nes jaučia nusivylimą dabartine Švietimo ir mokslo ministerijos strategija ir galvoja, kad teigiamos permainos tokiomis sąlygomis nebėra įmanomos. Mažų mažiausiai sukandęs dantis eina į darbą, bet viduje vis tiek išgyvena kartėlį. Tam, kad mokytojo specialybė taptų prestižinė, iš esmės reikalingi trys dalykai: 1) didesnė alga, 2) ankstesnis pensinis amžius, 3) daugiau teisių ir laisvių. Šiuos dalykus ir apžvelgsiu.

Darbas altruistinis, bet turi būti apmokamas 

Viena iš pagrindinių mokytojo profesijos problemų yra alga. Įvedus etatinį apmokėjimą, dauguma mokytojų nebeturi net viso etato. Viena esminių priežasčių – vietoje 18-os pamokų šiandien privalai turėti 24-ias. Natūralu, kad kuo daugiau reikia pamokų, tuo didesnė tikimybė, jog mokytojai neturės viso etato. Šitaip galima „gerinti“ mokytojų gyvenimą ir toliau, kol mokyklose jų nebeliks. Nors ir kartojame, jog mokytojo darbą reikia padaryti prestižinį, bet kol jis nesieks bent jau 1000 eurų į rankas ir etatas nebus 18-a, o ne 24-ios pamokos (ir tai tikrai daug), tol tikėtis, kad dabartiniai mokiniai panorės rinktis mokytojo specialybę ir pakeisti mokytojus, nėra vilties. Prestižas visų pirma grįstas vertinimu, o rinkos ekonomikos sąlygomis neretai vertinama remiantis tuo, kiek uždirbi. Deja, dažnai į mokytoją žiūrima kaip į nieko daugiau nesugebėjusį pasiekti nuobodą, kuris, anot kai kurių politikų, dirba itin prastai, tad turi mokytis iš užsienio ekspertų ar netgi pačių mokinių. Keista, Lietuvos mokytojai žinovais nelaikomi beveik niekada. Tokia yra tik tobula ir neklystanti Švietimo ir mokslo ministerija, nes gauna pačias geriausias ministres. Pavyzdžiui, itin dideliu neraštingumu pasižymėjusią Audronę Pitrėnienę arba Jurgitą Petrauskienę, kuri realiai galvoja, kad namų darbai yra blogis, o tyla gera byla, nes, neduok Dieve, sužinosi, kad vyras įtartinai laimi dvylika konkursų, susijusių su vadovaujama ministerija. Dar geriau nesikalbėti ne tik su vyru, bet ir su darbuotojais, kurie gali ministrei užsiminti apie tai, koks gabus verslininkas jos išrinktasis. Žodžiu, greta pasakos, kad etatinio mokytojų apmokėjimo sistema yra gėris, ministrė gali sekti naują pasaką rinkėjams pavadinimu „12 konkursų, nežinia kodėl apie mano vyrą lakstančių“. Bet pasakomis realybės nepagražinsi: nė viena iš šių pasakų nepakels mokytojo specialybės prestižo, kol nebus realaus ir greito algos kilimo.

Ankstesnis pensinis amžius

Nors mokytojai dažnai ilgai išlieka jaunatviški, tačiau vargu ar ši specialybė taps prestižinė tol, kol bus manoma, kad netgi garbų amžių pasiekęs pedagogas privalo vesti pamokas. Šiandien, kai gyvuoja kvailas, netoliaregiškas, bet visgi aršus jaunystės kultas, mokytojui gresia pajusti nepagarbą vien todėl, kad jau yra sulaukęs garbaus amžiaus. Tuo labiau kad per televiziją nuolat garsiai trimituojama, kokia vertybė yra jaunystė. Ir visai nebekalbama apie tai, kokia svarbi vertybė yra patirtis. Taigi bent šiek tiek ankstesnis pensinis amžius suteiktų mokytojui pasirinkimo laisvę ir galimybę nusilpus sveikatai dėl darbo stresinėmis sąlygomis išeiti bent keleriais metais anksčiau į pensiją. Tokia galimybė smarkiai prisidėtų prie mokytojo specialybės prestižo augimo.   

Daugiau teisių ir laisvių 

Sena lietuvių patarlė „Kiaušinis vištą moko“ šiandien su kaupu įgyvendinta mokykloje. Nežinia kodėl nusprendus, kad mūsų mokytojai yra nieko verti, o neretai nuo telefonų ir kompiuterinių žaidimų priklausomi mokiniai yra geriausi ekspertai, prieita prie kraštutinumo. Šiandien mokyklose šeimininkauja mokiniai ir, deja, neretu atveju ne patys geriausi. Mat visi puikiai supranta, kad paskui mokinį seka valstybės lėšos, tad dalis mokinių ar jų tėvų įžūliai tuo manipuliuoja ir „giljotinuoja“ mokytojo autoritetą. Tai dažnai girdžiu kalbėdamasis netgi su tais pedagogais, kurie savo pasiekimais akivaizdžiai priskirtini mokytojų elitui. Nuolatinis įvairiausių dokumentų ir perdėtų susirinkimų reikalavimas veda į tą patį akligatvį. Deja, tokie reikalavimai, gimstantys ministerijos kabinetuose, virsta realiomis mūsų švietimo sistemos ydomis. Tuo tarpu mažesnė biurokratija ir didesnė „teisėta“ erdvė asmeninei mokytojo iniciatyvai atvertų duris, kurios neretai lieka užsklęstos.

Kodėl mokytojo prestižas toks svarbus?

Svarbu suprasti, kad mokytojų prestižo klausimas reikšmingas ne dėl to, jog jie galimi rinkėjai, ir ne dėl to, kad jų balsas girdimas, nes kol kas panašiau, jog yra priešingai. Mokytojas – tai pirmasis intelektualas, su kuriuo didžiąją laiko dalį praleidžia jauni žmonės. Autoritetingas mokytojas jaunam žmogui yra pavyzdys, kad verta siekti aukštojo mokslo, tačiau jei pavyzdžiu turintis būti asmuo sunkiai sudurs galą su galu, natūraliai kils klausimas: ar verta stengtis mokytis ir kokia prasmė būti išsilavinusiam, jei vis tiek „normaliai“ neuždirbsi? Puikiai suprantu, kad šis požiūris, švelniai tariant, siaurokas, tačiau būtent jį neretai ir išgirsta mokytojai iš šiuolaikinių mokinių.

Vietoje išvadų 

Padėtis yra sunki. Rašydamas šį straipsnį jaučiuosi lyg populistas, nes žinau, kad neturiu tokių svertų, kurie leistų vykdyti būtinas reformas, o be keleto minėtų elementų paversti mokytojo profesijos prestižine mums nepavyks. Visgi norisi tikėtis, kad bus pajudėta šia kryptimi, o idėja Lietuvai taps ne tik gražiu šou, bet ir realybe. Tad išlikite stiprūs, brangūs mokytojai.

Adolfas Ramanauskas- Vanagas, Laisvės kovotojas, buvo ir Mokytojas!

„Prisimenu jį kaip žmogų su geru humoro jausmu. Jis buvo pripratęs bendrauti su mokiniais, tai su jaunesniais bendražygiais irgi elgdavosi kaip su mokiniais. Jis mokėjo greitai rasti bendrą kalbą su žmonėmis. Užeidavom pas žmones ir jie labai greitai pamildavo Vanagą“, – taip Adolfą Ramanauską–Vanagą prisimena jo bendražygis, paskutinis Pietų Lietuvos partizanas Juozas Jakavonis–Tigras.

ADOLFUI RAMANAUSKUI – VANAGUI ATMINTI

Šiemet (2018 m.) Našlaičių kapinėse rasti laisvės kovotojo palaikai penktadienio ryte (2018 -10- 05 d.) atvežti į Vilniaus universiteto Šventųjų Jonų bažnyčią, kur iki vakaro juos galės pagerbti visuomenė. Vidurdienį partizano atminimą pagerbs prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Saulius Skvernelis. Laidotuvės sostinės Antakalnio kapinėse vyks šeštadienio (2018- 10 06 d.) popietę.

Pokario metais A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 metais su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją.

Ginkluota kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko nuo 1944 iki 1953 metų, ją skatino okupacinės sovietų valdžios vykdomos represijos, trėmimai į Sibirą.

A. Ramanauskas-Vanagas buvo suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Kauno „Žalgirio“ arenoje spalio 3 d. iškilmingai paminėta Tarptautinė mokytojų diena. Socialiniame tinkle „Facebook“ paplito vaizdo įrašas, kuriame užfiksuota, kaip per koncertą, skirtą mokytojams, buvo nušvilpta švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė.

Ministrė per koncertą „Žalgirio“ arenoje sakė sveikinimo kalbą.

Skaityti daugiau:

Mokytojų spjūvis švietimo ministrei

Spalio 3 d. vakarą Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko koncertas, skirtas Tarptautinei mokytojų dienai. Jo metu sveikinamąją kalbą sakė ir ministrė J.Petrauskienė.

„Didelė garbė, didelė atsakomybė sveikinti mokytojų bendruomenę su Tarptautine mokytojo diena“, – kalbą pradėjo ministrė. Dar net neįpusėjus sveikinimo žodžių pasigirdo švilpimas. J.Petrauskienė tęsė.

„Visuomenė keičiasi taip, kaip keičiasi švietimas“, – sakė ministrė.

Po to vėl pasigirdo švilpimas, o drauge – ir plojimai.

Kai ministrė pradėjo kalbėti apie rugsėjį pasitinkančius pokyčius, vėl pasigirdo švilpimas, aidėjo ir skanduojamas žodis „Gėda“.

Skaitykite daugiau: 

Švietimo ir mokslo ministrei – mokytojų antausis

Tiesiog paklausykit…

SVEIKINIMAS

Martynas Mažvydas, davęs Lietuvai pirmąją lietuvišką knygą, pirmąją lietuvišką abėcėlę, išmokęs melstis ir giedoti lietuviškai, perfrazuojant jį patį, šį darbą darė „ne dėl to, kad atneštų šlovę ir išgarsinimą“, bet kad „mūsų gimtasis žodis tarnaudamas gyvas išliktų ir būtų perduotas ainiams“. Gyvą lietuvišką žodį dar turime, o žmogų, jį mums dovanojusį, kažkur pametėme. M.Mažvydo žemėje, kurią vadiname ir Prūsų Lietuva, ir Mažąja Lietuva, nebeliko net istorinių lietuviškų vietovardžių. Nyksta Ragainės bažnyčia, kurioje jis 16 metų kunigavo. Todėl visuomenininkų idėja surasti M.Mažvydo kapą, tikėtina, esantį kažkur bažnyčios rūsiuose, ne tik sveikintina, bet ir įpareigojanti – jos įgyvendinimas turėtų būti valstybės garbės reikalas.

Iniciatyva ieškoti kapavietės

Idėja ieškoti M.Mažvydo kapo kilo žurnalistei prie Šv. Sosto Vatikane Laimai Pangonytei. Už šią patriotinę akciją pasirašė 300 žmonių. L.Pangonytės įsitikinimu, M.Mažvydo kapo paiešką galima palyginti su lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kapo istorija. „Metų“ autoriaus kapas atsidūrė po Tolminkiemio evangelikų liuteronų bažnyčios, kur jis buvo palaidotas 1780 m., griuvėsiais. Sovietmečiu Lietuvos mokslininkai, restauratoriai, kultūros atstovai kreipėsi į Maskvą ir gavo leidimą ieškoti garsiojo lietuvio kapo. Darbai truko 14 metų. Tarp ten surastų 20 kunigų, palaidotų pagal liuteronų papročius, pavyko identifikuoti K.Donelaičio palaikus. Restauravus Tolminkiemio bažnyčią, jis buvo palaidotas toje pačioje kriptoje, kur ir rastas. „Tai kodėl istorija negalėtų pasikartoti ir su M.Mažvydu?“ – klausia L.Pangonytė.

Apie M.Mažvydo Lietuvą

Mes vis dar atkakliai sakome: Karaliaučiaus kraštas, Ragainės bažnyčia, Tolminkiemis, nors šie pavadinimai – tik mūsų atminty. Ir senuose žemėlapiuose bei knygose. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, kai Karaliaučiaus kraštas atiteko Rusijos Federacijai, sovietų valdžia ėmėsi pervadinti autentiškus baltiškuosius ir germaniškuosius vietovardžius, net vandenvardžius, į rusiškus. Nepaisydama, kad Karaliaučiaus krašto (taip pat ir visos Rytų Prūsijos) vietovardžiai buvo čia gyvenusių žmonių kartų intelektinė nuosavybė – etninis kultūrinis paveldas buvo be skrupulų naikinamas. Elgtasi taip, tarsi čia būtų buvusi negyvenama žemė, neturėjusi jokios istorijos. Karaliaučius tapo Kaliningradu, Ragainė – Nemanu, Tilžė – Sovetsku, Tolminkiemis – Čistyje Prudy ir t.t.

Bet grįžkime į Martyno Mažvydo Lietuvą. Lietuviškos raštijos pradininko gimimo data ir vieta nėra žinomos. Spėjama, kad M.Mažvydas gimė apie 1520 m. Vakarų Žemaitijoje. Iki 1546 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Manoma, kad galėjo mokytojauti Abraomo Kulviečio įsteigtoje protestantiškoje kolegijoje. Dėl Reformacijos idėjų skleidimo Vilniuje buvo persekiojamas. Todėl 1546 m. birželį išvyko į Karaliaučių, pakviestas paties Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio, kuris ieškojo gabių jaunuolių, galinčių po studijų tapti evangelikų liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Studijuodamas teologiją Karaliaučiaus universitete M.Mažvydas parengė ir 1547 m. išleido pirmąją lietuvišką knygą „Katechizmusa prasty žadei, makslas skaityma rašta yr giesmes“, kurią mes įpratome vadinti „Katekizmu“.

Į Ragainės parapiją, kurioje jis tarnavo nuo 1549 m. iki pat savo mirties, kunigauti atvykusiam M.Mažvydui teko rūpintis ne tik lietuviškomis giesmėmis, bet ir į lietuvių kalbą versti liturgiją, kuri Reformacijai dar tik įsibėgėjant vis dar buvusi lotyniška. 1563 m. gegužės 21 d. miręs M.Mažvydas pagal visus papročius buvo palaidotas Ragainės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Laikui bėgant ir griaunant pastatą, bažnyčia buvo perstatyta tris kartus. Sovietmečiu čia atsirado baldų parduotuvė ir socialiniai būstai. O maldai skirti keli apleisti kambarėliai – vienas stačiatikiams, kitas – liuteronams ir katalikams. Taip M.Mažvydo, to niekam nebereikalingo svetimšalio, kapas pasimetė. Ant Ragainės bažnyčios bokšto kabo tik Lietuvos kultūros ministerijos iniciatyva atidengta memorialinė lenta, kad čia Dievui meldėsi M.Mažvydas. Bet ir ji, vietomis jau neįskaitomomis raidėmis, prašosi restauravimo. Į Ragainę atvykstantys turistai, norėję pamatyti šventąją Mažvydo bažnyčią, su liūdesiu žiūrėdavo (ir žiūri) į nykstantį istorinį paveldą. Galbūt dėl to Ragainės (Nemano) stačiatikių bendruomenė ir jos šventikas Petras Astachovas kreipėsi į Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, prašydami restauruoti bažnyčią Ragainėje. Akivaizdu, pagalbos nesulaukė. Todėl dabar čia atliktas kosmetinis remontas –
sutvarkytas ir paremontuotas daugiabutis ir baldų fabrikas.

Prezidentės atsakymas

Į prezidentūrą kreipėsi ir „Respublika“, klausdama, ką prezidentė atsakė stačiatikių šventikui. Atsakymas, kurį pasirašė prezidentės vyr.patarėja švietimo, mokslo ir kultūros klausimais Rūta Kačkutė, nelabai ką paaiškino, bet gerai iliustravo institucijų darbo tvarkos principą: „popierius persiųsk toliau“.

„Toks kreipimasis į prezidentę buvo gautas. Reaguojant į jį, kultūros ir užsienio reikalų ministrai buvo įpareigoti bendradarbiaujant su Kaliningrado sritimi, ieškoti galimybių pasirūpinti su M.Mažvydu susijusių kultūros paveldo objektų išsaugojimu ir palaikymu, – rašoma redakcijai skirtame atsakyme. – Visuomeninės iniciatyvos, prisidedančios prie Lietuvos kultūrinio paveldo užsienyje išsaugojimo ir įprasminimo, yra itin svarbios valstybei. Tai įrodo ir prie Seimo įkurta speciali, tuo besirūpinanti Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija.“ Dar priduriama, jog „ieškant lituanistinio paveldo ir jį įprasminant geriausi rezultatai yra pasiekiami, kai mokslininkai ir visuomenė dirba kartu“. Todėl M.Mažvydo kapavietės nustatymas ir jo atminimo įprasminimas galėtų būti vienas tokių projektų.

R.Karbauskio kvietimas

Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, paklaustas, ar rasti Mažvydo kapą ir tinkamai jį pagerbti nėra mūsų pareiga, sakė: „Dėl to nėra abejonių. Kadangi apie idėją surasti M.Mažvydo kapavietę aš nieko nežinau, ji manęs nepasiekė, nežinau ir pasiūlymų, man sunku būtų komentuoti konkrečiai. Bet vertinant pačią esmę, kiek tai reikšminga Lietuvai, be abejonės, tai labai reikšminga. Ir kuo mes geriau gyvename kaip valstybė, tuo visa tai reikšmingiau. Esu pastebėjęs, kuo žmonės geriau gyvena, tuo labiau pradeda vertinti materialius dalykus. Todėl labai dažnai klausimai, susiję su mūsų istorija, kultūra, kažkaip atitolsta, nebe tokie svarbūs atrodo. Dėl to valstybė turi ypač stengtis iškelti tuos dalykus kaip prioritetus, kurie yra labai svarbūs, nors visuomenei tuo momentu gal tai ir nėra pirmos svarbos reikalai. Aš labai aiškiai pastebiu, kad anksčiau požiūris į kultūrą, į panašius dalykus buvo jautresnis. Antra vertus, keičiasi kartos. Ir jei žiūrėtume į mūsų išsilavinimą ir žinojimą bei domėjimąsi kultūra ir istorija, akivaizdu, kad tai menksta. Todėl valstybė turi tuos dalykus parodyti, iškelti.“

Pasak R.Karbauskio, jis palaikąs idėją ieškoti Mažvydo kapo. „Aš kviesčiau tai daryti, jei jūs tą iniciatyvą dabar iškelsite. Tegul tai būna mano viešas kvietimas per jūsų žiniasklaidos priemones: kviečiu prisidėti prie šios iniciatyvos. Galima bus Kultūros komitete pasitarti, kokie galėtų būti daromi žingsniai, koks kelias galėtų būti“, – sakė R.Karbauskis.

Reikia platesnių diskusijų

Evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis, paklaustas, ar evangelikai liuteronai kaip bendruomenė kažką daro dėl Ragainės bažnyčios, atsakė: „Ten ir kita valstybė, ir kita Romos bažnyčia. Ten ne visai liuteronų nuosavybė yra. Bet mes kuo tik galėsime prisidėti, tikrai prisidėsime.“

Vyskupas atkreipė dėmesį į iškilusią diskusiją, ar vertėtų keisti M.Mažvydo kapo vietą, ar palikti jį ten, kur jis yra, jeigu pavyktų rasti ir identifikuoti palaikus. Paklaustas, kokia jo paties nuomonė šiuo klausimu, sakė: „M.Mažvydas aptarnavo parapijiečius ir visame Klaipėdos krašte, kuris priklausė Rytų Prūsijai. Konkrečiai, ir Vilkyškių parapiją. O šiandien Vilkyškių parapija yra Lietuvoje. Jeigu M.Mažvydo palaikai atsidurtų Vilkyškių parapijoje, ten, kur buvo jo parapijiečiai – tai mums, čia gyvenantiems lietuviams, būtų tokia simbolinė vieta. Galbūt ir jam. Gal jo palaikai būtų labiau pagerbti negu svetimam krašte.“

Bet evangelikų liuteronų vyskupas pripažįsta ir kitą nuomonę. „Stiprūs argumentai ir tų, kurie sako „ne“ palaikų perkėlimui. Jie sako, kad mes kažką svarbaus prarastume Rusijos dalyje, buvusioje Rytų Prūsijoje, nes paveldą kaip tik ten reikia akcentuoti“, – sakė vyskupas.

Viltys į popiežių

Vytauto Didžiojo universiteto, turinčio Teologijos fakultetą, rektorius Juozas Augutis, prieš numatytą popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje, kreipėsi į Vatikano spaudos centro direktorių Gregą Burkę (Greg Burke) prašydamas informuoti popiežių apie kunigą M.Mažvydą ir jo darbus. Šiuo prašymu buvo susidomėta ir gautas leidimas tiesiogiai parašyti popiežiui, prašant palaiminimo M.Mažvydo kapo paieškos darbams.

Rektorius, paklaustas, ar gautas koks nors atsakymas iš popiežiaus, ar galbūt jo ir nereikia laukti, atsakė: „Kaip ir nėra reikalo laukti atsakymo. Mes teikėme prašymą paminėti Mažvydą. Nurodėme argumentus, kodėl jis mums toks svarbus. Dabar viltis siejame su popiežiaus vizitu, kad jis paminėtų mūsų kunigą. Jeigu popiežius rastų galimybę tą padaryti, mums būtų didžiulis paskatinimas kelti Mažvydo klausimą.“

Paklaustas, ar rasti M.Mažvydo kapą nėra valstybės garbės reikalas, J.Augulis atsakė: „Turbūt nėra Lietuvoje žmogaus, kuris pasakytų priešingai. Tai yra mūsų ir kalbos, ir spausdintos knygos, ir su tikyba susijusių dalykų, nors Mažvydas ir buvo protestantas, šaknys. Iš to šaltinio sėmėsi visa Lietuva tiek raides pažinti, tiek tikėjimo, tiek moralės pradmenų. Tai mums labai svarbu.“

Vien šios idėjos paviešinimas, priminimas visuomenei apie M.Mažvydą ir platesnės diskusijos, pasak rektoriaus, yra reikalingos.

„Ypač svarbu priminti jaunimui, – sakė rektorius. – Vienas dalykas yra iš mokyklos vadovėlio sužinoti sausus faktus, visai kitas – dalyvauti diskusijoje, apmąstyti pačiam, ar galima kažką padaryti, kodėl to reikia ar nereikia.“

Visas straipsnis:

Ar ne laikas grąžinti skolą Mažvydui?

Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ pristato nematytas Lietuvos diplomato, žurnalisto ir rašytojo Igno Šeiniaus fotografijas. Šalia jų demonstruojami jo proanūkės menininkės Linos Scheynius darbai. Iš viso – per pusė šimto fotografijų.

Festivalio direktoriui ir parodos kuratoriui Mindaugui Kavaliauskui Igno Šeiniaus fotografijos tapo tikru atradimu. Dauguma iš 30 demonstruojamų darbų ir šeimos nariams – nematyti. Kai kurios nuotraukos neaišku kur darytos, todėl įdomu jas tyrinėti.

„Šitos fotografijos, vaizdžiai tariant, ilgus dešimtmečius laikytos šeimos batų dėžutėse. Daugelis negatyvų, kurie gan didelio formato, niekada nebuvo skenuoti ar spausti atspaudai, nors kelias fotografijas čia apie I. Šeinių išmanantys žmonės atpažintų“, – sakė M. Kavaliauskas.

Parodos kuratorių stebina, kaip neprofesionalus fotografas I. Šeinius matė visumą. Sako jo kompozicijos – idealiai švarios, lengvai žiūrimos.

Fotografavo ne tik I. Šeinius, bet ir sūnus, anūkas, proanūkė Lina. Jos darbai taip pat eksponuojami parodoje ir tarsi veidrodis atspindi prosenelio fotografijas – jos viena kitą savotiškai atkartoja.

L. Sheynius nuo 2007 m. aktyviai dalyvauja įvairiose parodose. Jos darbus matė JAV, Kanados, Prancūzijos, Šveicarijos ir kitų šalių fotomeno gerbėjai.

 Visas straipsnis ir fotogalerija:

Nematytos I. Šeiniaus fotografijos

Projektas „Literatūrinė Lietuva“

Šiuo projektu siekiama  patraukliai ir  įdomiai  pristatyti literatūrinės  Lietuvos  išskirtinumą. Visi 5 – 12 klasių moksleiviai, norintys susipažinti su literatūriniu Lietuvos gyvenimu, kviečiami į žaismingą pažintinę  (kultūrinę ir literatūrinę) kelionę „Literatūrinė Lietuva“.

 TAISYKLĖS

1. Žaidimo pradžia 2018 – 09 – 10, pabaiga- 2019 – 05 – 01.
2. Žaidime gali dalyvauti visos Lietuvos 5 – 12 klasių moksleiviai.
3. Norite dalyvauti žaidime? Atvykę į bet kokią Lietuvoje vietą, suraskite su literatūra susijusį objektą (rašytojo/poeto gimtinė, muziejus, paminklas,kapas…) ir prie jo nusifotografuokite.
4. Nuotraukas atsiųskite e- paštu petged@gmail.com.Jos bus įkeltos svetainės „Lituanistų miestelis“ kategorijos „Literatūrinė Lietuva“ GALERIJOJE.
5. Prizus laimės/bus apdovanoti padėkos raštais baigiamajame renginyje (2019- 05- 31 d., vieta bus tikslinama) dalyviai, suradę, ir nu(si)fotografavę  daugiausiai (bet ne mažiau 10) literatūrinių objektų ir jų nuotraukas atsiuntę svetainei „Lituanistų miestelis“.

       Prizų skaičius ribotas!

Papildoma informacija:

Prie kiekvienos atsiųstos nuotraukos būtina nurodyti savo vardą, pavardę, mokyklą ir klasę, taip pat parašyti, kurioje vietoje ir koks yra objektas. 

Jei konsultuoja ar padeda, nurodykite mokytoją. Dalyvauti gali ir moksleivių komandos (klasės, grupės). Galima iš anksto užsiregistruoti (e- paštas petged@gmail.com).

Nuotraukas galima siųsti ir po vieną, nebūtinai iš karto didelį kiekį. Žaidimo dalyvių statistika ir aktyvumas fiksuojama ČIA. 

Pasiimk gerą nuotaiką ir pradėk kelionę!

Susitikime Literatūrinės Lietuvos  kelyje!

Dalyvaudami žaidime dalyviai sutinka, kad būtų tvarkomi jų asmens duomenys) bei sutinka laikytis nurodytų taisyklių ir ŽAIDIMO vykdytojo sprendimų. Prizų laimėtojai sutinka ir suteikia teises „Lituanistų miesteliui“ viešai skelbti jų, kaip prizų laimėtojų vardus. ir ŽAIDIME pateiktas jų nuotraukas. Informacija gali būti viešai skelbiama internetinėje svetainėje „Lituanistų miestelis“ ir šios svetainės  „Facebook“ paskyroje bei „Facebook“ puslapyje LIETUVA. Visi ŽAIDIMO vykdymo tikslu tvarkomi duomenys gaunami tiesiogiai iš ŽAIDIMO dalyvio. ŽAIDIMO vykdytojas taiko tinkamas apsaugos priemones, kad ŽAIDIMO dalyvio asmens duomenys būtų apsaugoti nuo neteisėto tvarkymo. ŽAIDIMO dalyvis dėl savo asmens duomenų tvarkymo, teisių įgyvendinimo, taikomų saugumo priemonių, bet kokių kitų su duomenų apsauga susijusių klausimų gali kreiptis į ŽAIDIMO vykdytoją el. paštu petged@gmail.com .

Projekto organizatorius- Petras Gedvilas, Šilalės r. Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas ekspertas

RĖMĖJAI IR PARTNERIAI

Seimo narys Remigijus Žemaitaitis

Šakių rajono savivaldybė

(informacija pildoma)

Projekto „Literatūrinė Lietuva“ galerija 

Projekto dalyviai 

Skelbimas apie projektą Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos tinklapyje

Kardelių dienos proga visą lituanistų bendruomenę sveikina  skaitmeninių knygų  biblioteka „Vyturys“- mūsų geri draugai. Bibliotekos vadovas Arūnas Šileris ragina: „Kas dar nesinaudojat, bėkit, lėkit, kol nepasibaigė visos knygos.  ;)“