Su medžių lapais į Instituto kiemą prikrito ir daugiau naujų leidinių! Iš spaustuvės pargabenta prof. dr. Nijolės Laurinkienės knyga apie dangų baltų mitiniame pasaulėvaizdyje jau laukia savo skaitytojų!

Plačiau apie knygą: http://www.llti.lt/lt/skaitykime/713

Įsigyti šią ir kitas LLTI leistas knygas galite tiek Instituto knygynėlyje, tiek kituose knygynuose: http://www.llti.lt/lt/pirkti/

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

„Kaimynė už kampo“ – dar vienas rašytojo ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus kūrinys. Knygoje pasakojama triušio, vardu Rausvanosis, pažintis su naująja kaimyne – gyvate.

Vyresni skaitytojai knygoje gali įžvelgti kai ką daugiau nei linksmą pasakojimą apie gyvūnėlius. Pagrindinis personažas triušis labai bijojo gyvačių. Buvo susidaręs išankstinę neigiamą nuomonę apie žvynuotąsias, manė, kad gyvatės nedraugiškos ir vengė jų. Tačiau, išdrįsęs susipažinti su naująja kaimyne, triušis ne tik kad nugalėjo savo baimes, bet ir susirado naują draugę. Panašios situacijos ištinka žmones ir realiame gyvenime. Nesvarbu, kokio amžiaus bebūtume, visi turime įvairių, nepagrįstų baimių. K.Kasparavičiaus knyga „Kaimynė už kampo“ padės atrasti savyje drąsos ir nebijoti. Savo mintimis apie knygą ir baimes sutiko pasidalinti ir knygos autorius Kęstutis Kasparavičius.

Skaitykite daugiau:

Dažnai suaugusiųjų baimės daug kvailesnės negu vaikų

Viktorija Daujotytė. Verta šnekėti apie poeziją

 

Aidas Marčėnas. „Viename“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

 

Jau ne recenzija, jau praėjęs knygos karštasis laikas. Bet vėl ruduo, ir Aido Marčėno „Viename“ – lyg pas­kutiniai žiogai prieš šalnas – čirpia, kalbina.

Imi ir pagalvoji kartais – kaip gyvena poetas, jei dar ir tarnybos neturi, nevaikšto į darbą, jei viskas sukasi apie žodžius, žodžius, žodžius. Net ir kai eina ratais kokiu pamėgtu taku, senamiesčiu, pačiu miesto pakraščiu, pro bažnyčias senas, per Rasas, kur taip dosniai krinta rudenio lapai. Kaip sąmonė ir atlaiko tą nuolatinį kalbos slėgį. Kaip reikia ištylėti, kaip išsilaikyti tyloje, juk eilėraščių negali būti daug; na, pratrūksta kartais, bet juk ir už tai reikės atitylėti. Kai poetas tyli, šnekėti (gal – kalbėti) reikia mums, tiems, kurie vis dar skaito poeziją. Kol dar poetų turime, o dar tikrai, skaityti reikia. Ir kalbėti, ir kalbėtis reikia, kad būtų palaikoma poetų tylos ir skaitytojų kalbinio triukšmo (bent triukšmelio) pusiausvyra. Poetai to triukšmelio klausosi, nors ir patys sau nenori prisipažinti, jog svarbu, kad nori kažką išgirsti. O gal ir ne. Gal yra kitaip. Viskam savas laikas, / viskam sava priežastis, – frazė iš Marčėno eilėraščio „Būtų gera žinoti“. Lyg ataidi iš Algimanto Baltakio „Strazdiškio elegijų“: kaip gera žinoti. Nedaug – tik trupinį, kurį tau duoda prigimtos, pažįstamos vietos: išsirpo žemuogė, prinoko riešutas, pragydo paukštis. Marčėnas yra iš pririštųjų, prisirišusiųjų, augintas ir savo vietos. Vieta nei kaimo, nei miesto, kaip vis dar bandome skirstyti, vieta –­ tavo, jei ją turi. Tai gal vieta vis dar užpildo ir tuštumas, kurių poetai negali nejausti, ypač tada, kai kalbėjimas išsitęsia ir jau pats savęs nebeapima. Už ką visa tai? – klausimas iš eilėraščio „Vis apie save“. O apie ką daugiau? Nėra kito kelio, jei ir sukiesi vis apie tą patį tašką. Kalba neatsiskiria nei nuo kalbančiojo, nei nuo gamtos, kad ir kokia miestiška būtų (ar tik atrodytų) poezija. Ir miestai minta žolės, medžių, gyvių kūnais, vandeniu tuo pačiu užsigeria. Žmogiškumo nedaug, ir jis trapus.

Marčėno knygoje „Viename“ įdomu tai, kas beveik nepastebima. Lygiai gera ar lygiai negera žinoti ir nežinoti, būti ir nebūti. Žaidimas dideliais dydžiais poe­zijoj greit baigiasi. Poezijai reikia nepastebimybių. Donaldas Kajokas jų turi. Turi ir Marčėnas. O kad tos nepastebimybės imtų veikti, poezijai reikia kalbinės terpės, ne tik filosofijos, bet ir galėjimo paplepėti apie ją. Tuščio šnekėjimo (jei net plepėjimo) elegancija. Tik paliesti, paminėti (vardą, ženklą), tik pacituoti (eilutę, mintį), tik užsiminti, bet jau žinoma apie ką, jau nuvinguriavo bend­ro žinojimo (ir nežinojimo) žaltvykslė. Ruduo. Ir žiogas. Taško elegancija. Sustabdo pavadindama eilėraštį. Ir tuoj pat leidžia eiti. Ruduo. Ir žiogas, / kurio šiąnakt, per šalną, neliks. Tokio eilėraščio gali užtekti, nes Marčėnui daug kartų yra ir užtekę. Ir ne tik haiku. Marčėnas skiemenis skaičiuoja kitaip –­ neskaičiuodamas; kai pasiseka, jų savaime yra tiek, kiek reikia. Tas žiogiškas nežinojimas eilėraščio pabaigoje, taip, kas rudenį jis paskutinis, paskutinis visiems, kas su žiogu prieš šalną dar pasikalba. Bet be poetų pasikalbėti su žiogu lyg daugiau ir nėra kam.

– Ko laukia poetas?

– Kad būtų ištarta – gerai, geras tas eilėraštis, kur kalbiesi su žiogu.

– Gera ir knyga; gal ir tikrai viskas viename.

– Visa kita, ką apie poeziją šnekam, tik mums patiems.

– Ar yra naujų kalbėjimo būdų?

– Gal ne, lyg ir nieko atskiro nuo tavęs, nuo tavo žiogo.

– Nieko, ko neturi pats, iš nieko ir negausi.

– Kas gali poetą paguosti nevilties valandą?

– Žodžiai: „Išsigelbėsi, esi talentingas.“

Toks subendrintas ir menamas (vadinasi, niekada neįvykęs) pokalbis apie poetą ir poeziją iškilęs skaitant Marčėną. Apie poeziją galima kalbėtis tik su poezija. O tai tas pat, kas ir su žiogu. Pačiam Marčėnui gal ir tesvarbu išgirsti, kad jo knyga trumpu, bet konceptualiu pavadinimu „Viename“ yra gera poezijos knyga. Visi kiti šnekėjimai – ne poe­tams; kartais jie taip ir pasako.

Neverta šnekėt apie poeziją – tokia ir eilėraščio „Pamėginkim dar kartą“ pradžia. Atskira eilutė. Ir atskiras, savarankiškas sakinys. Pasakymas, su kuriuo galima ir nesiginčyti. Ką bepasakytume apie poeziją, bus dėvėta (jei prisiminsime Marčėno eilėraščių knygą „Dėvėti“, parašytą prieš 15 metų). Tik poezijai lemta pirmeivystė, kiekvienas, bandantis apie ją kalbėti ar šnekėti, eina paskui kartodamas dėvėtus ar bent padėvėtus žodžius. Ir turi taip eiti, eiti iš paskos nesistengdamas eilėraščiui užbėgti už akių. Jauna literatūros kritika poetus šio ir to pamoko. Kuo daugiau pamokymų girdime, tuo mažiau jais tikime. Poetai žino geriau, kaip bežiūrėsi, gal todėl ir žinojimu-nežinojimu vis pažaidžia. Menka išlyga – tik poetai, tik poezija, o ne geometrine progresija besidauginantys eilėraščiai. Taip, ir geroje poezijos knygoje yra menkesnių eiliavimų, bet juk lemia ne jie. Neįmanoma sudaryti knygos vien iš gerų eilėraščių. Ir poetai tai žino. Knygai būtinai reikia ašies, kurią įtvirtina geri eilėraščiai, bet reikia ir lyg kokių būsenų, išgyvenimų, to, kas asmeniška, ženklinimų. Tarp asmeniška ir meniška yra sunkiai nusakomas ryšys: eilėraščiui reikia, kad tam, kuris jį rašo, jo reikėtų. Net tada, kai rašoma lyg ir atsainiai, laikantis distancijos. Kai net ne eilėraštį, o tik eilėraštuką. Eilėraštukais Marčėnas kartais gana sėkmingai distanciją pažymi, o kažkuriuo kampu susitinka ir Kajoką – bendroje nedidukokelionėje. Kas asmeniška, meniškame eilėraštyje subendrėja, – tai poetikos abėcėlė. Kita vertus, tas meniškumo lygis, kurį poetui pasiseka pasiekti, juk lieka asmeniškas –­ neperimamas, nepakartojamas. Kad ir „Autobiografija“. Trys štrichai, trys linijos, o kiek Lietuvos. Ir kiek vilties, kad Lietuva liks Lietuvoje:

Vienas senelis –
Amerikoje,

Sibire – kitas
senelis,

aš – tikiuosi –
senelis – Lietuvoje.
p. 35

Toks eilėraštis Marčėno poezijos pasauliuose gali būti suvoktas kaip kitas, netgi kaip priešprieša sonetui ar keliaplaniam lyriniam ciklui. Tai sunkus eilėraščio tipas, nors atrodo lengvas. Tokiam eilėraščiui reikia lyg iš paties gyvenimo nuklausytos pirminės konstrukcijos, įspėjimo to, kas vyksta, kodo, kuriuo reiškinys lyg atkoduojamas, jo tiesiogiai neaiškinant. Šiame kelyje neapeinama ir „Ukraina“:

Skauda? Turi skaudėti,

kai gimsta Europai
tauta –
jau turbūt paskutinė –

senatvėje tokioje.
p. 30

Meistriška sulydyti mitinę moterišką Europos savastį ir politinę dramą, išėjusią į pasaulio avansceną. Išlaikyti distanciją. Moralinę poziciją. Lakonizmą. Neužmiršti instrumentacijos. Kad eilėraštis, neužmiršti. Bet dar svarbiau – neužmiršti gyvenimo, matyti. Tad galėti eilėraštį su „sudėtinga numeracija“ („Pasaulio pabaiga Nr. 20140824“) pabaigti vaizdu, kuris poezija virsta žvilgsnyje, eilėraščiu dar iki eilėraščio: Nuogut nuogutėlė verkia mergaitė maža. // Pilvuką jai skauda, o pasakyti nemoka. Gali būti toks atskiras eilėraštukas: kad mergaitė, kad maža ir kad jai, mažai, jau skauda pilvuką, kad nemoka to pasakyti ir gal nemokės, bet juk turi būti kas mato ir kas pasako.

Knygos „Viename“ eilėraščiai atrodo pakitę, lyg priartėjusios pasakojimo galimybės, jei varžybų su beletristika ir atsisakoma („Persėdant“). Iš prigimties augališkai šakningas ir lapingas (metaforingas), Marčėno eilėraštis apskabomas, apgenimas, pasunkinama sintaksės našta. Keičiant kalbėjimo formas, vis iš naujo apie eilėraščių rašymo galimybes pasiklausiama poezijos. Poezija pati apsisprendžia, jei ir nuolat apsimeta nežinanti, ar ji yra ir kas ji yra. Toks ir tėra žinojimo kelias – iš nežinojimo, ir Marčėnas jį nuolat prisimena, netgi užsimaukšlindamas seno agnostiko kaukę („Nebedvejok“). Pirmosios eilutės tezė Neverta šnekėti apie poeziją suminkštinama pabaigos ištartimi: Bet pamėginkim dar kartą. Tad eilėraštis įtvirtina ne pradžią, o pabaigą, tikrai vykusiai išplėtotą:

Bet pamėginkim dar kartą.
Dar kartą, Viešpatie, ir yra jos –
kaip ir mūsų gyvybių – esmė.
p. 69

Nesiseka žmonijai sukurti tobulo savo pasaulio, bet juk vis bandoma: dar kartą ir dar kartą.Todėl ir rašomi eilėraščiai, ir kol jie rašomi, kalbai ir žmogui kiek ramiau. Lyg žinotum, kad kažkas budi, budi vis pasiklausdamas: tai žodžio, tai žiogo, ir kartais sulaukdamas kokio laikino atsakymo. Kalba, kuria nebekuriama poezija, ima tuštėti iš vidaus, praranda savo vidines formas, slaptuosius žodžių junglumus. Gal ir todėl poezija yra amžinoji savo pačios tema; geras, bent jau pasisekęs eilėraštis yra ir grįžimas prie poezijos esmės klausimų. Eilėraščių, kuriais poezija sugrąžinama prie savęs pačios, ir knygoje „Viename“ tikrai nemažai („Apie žydinčias alyvas“, „Radybos“, „Priminimas“, „Mano sujauktoje smegeninėje“, „Jaunesniam“, „Kaštonai (2)“, „Liepoms žydint“, „Iš simbiozių“, „Nedidukas konfliktas“). Tiesą sakant, visi geriausi yra ir apie poeziją, nes iš jos, jos pasišaukti. Labiau įstrigę, gal dėl aštriau įbrėžtos minties – „Radybos“, o ypač „Jaunesniam“ (paantraštėj – „Iš redaktoriaus pastabų“). Pirmoji dalis – ironiškoji: ką daryti, kad tavo eilės patiktų? Būti lygiam tarp lygių: tokiam pat poetui kaip tie, kurie galbūt skaitys ir kuriems reikia patikti. Ir antroji – žiauri ir teisinga, kiek apskritai ta teisybė prieinama, net jei suminkštinta:

vis dėlto atsargiai siūlau pamėginti kurti
poeziją; leisti poezijai įsikurti;
tapti poezijos įkurtam.
Niekam tai nepatiks.
p. 69

Blogiausia, kas gali ištikti poetą, norėti patikti. Geriausia –­ patikti to nesiekiant. Sunkiausia, bet ir viltingiausia: leisti poe­zijai įsikurti; tapti poezijos įkurtam. Atsargiai artinami žodžiai, buvę arti, bet nutolę: įsikurti, įkurti, kurti. Būti poezijos įkurtam, tapti jos įkaitu. Poezijos įkaitai nebegali pataikauti, tad ir lengvai patikti. Manipuliacijos, prievarta, prievartavimai naikina poeziją. Bet nesunaikina –­ didžiausi argumentai nesibaigiančioje Salomėjos Nėries byloje yra poetai. Jų yra svarbiausias balsas. Ir Marčėno –­ ne pirmą sykį. Eilėraščio „Apie žydinčias alyvas“ epigrafas: Manęs dar nebuvo –­ / Alyvos žydėjo. Bet jau kitas poetinio kalbėjimo būdas – arčiau prozinio (papasakoti pamėginsiu), išplėtoti šešiaeiliai, intonaciniai ir garsiniai sąlyčiai. Pasakojimas apie tai, kas asmeniška (pojūtiška), kas netgi banalu, bet iš ko išauga žmogaus dvasinės atramos, jei ir taip paprastai pasakytos – pasakytos iš pasakyto, bet atskirai prieito, patirto:

Apie didelę laimę gyventi,
suvokiant, kad gyveni.
Apie žydėjimą, kai manęs
dar nebuvo, ir žydėjimą,
kai manęs jau nebus.
p. 25

Tai aukšti dvasinės patirties taškai, tarsi iš žemai, iš pažemių, tarsi pasirodę iš banalaus alyvų žydėjimo. Iš tragedijos, kuri ištiko didžią lietuvių poetę. Ir iš kažko bendresnio, ko poezija negali apeiti. Sunkieji poetų likimai labiausiai persmelkia pačią poeziją, tad atsiliepia, virsta aidais. Tokio virpančio aidėjimo galią jau įgauna ir Sigitas Geda, poezijos gryninamas, apvalomas nuo apnašų. Iš tiesų, kas būtų „balsas be aido“?

Ta stiprioji knygos ašis, apie kurią jau užsiminta, – iš ko ji sudaryta? Iš neprimygtinio konceptualumo, teigiant gyvenimą kaip didžią vertybę, iš ironiškų prekybinės reklamos štampų (du už vieną, tad ir du viename) sukryžminimo su kažkuo, kas ataidi iš giliau; knygos skyrių variacijos – vienas viename, du viename, trys viename, trys keturi. Tokia poetinė matematika, bet ir toks poetinis reliatyvizmas, kai atsiliepia ir religinės dogmos ar bent vaizdiniai: vienas dviejuose, du viename, vienas trijuose, trys viename.

Lengva ištarti, lyg pakartojant pasakos formulę: Kartą pasaulyje viename („Kaštonai (2)“). Bet tą lengvą ištartį būtina apsunkinti, kad eilėraštis nenuslystų paviršiumi. Tai ir daroma. Apsunkinama ar bent papildoma ir scenos elementais. Marčėno poezija savaip sceniška, scena veikia ir tarsi poetinės biografijos dalis. Teatras apskritai budi lyrikoje, kaip ir lyrika teatre. Tyrinėtina, kiek teatro yra poezijoje, kiek teatrinių siužetų. Kokių stiprių teatro pasijų turėjo Jurgis Baltrušaitis ar Balys Sruoga.

Iš „Nediduko konflikto“ cituotinos poetinės frazės: Teatrui skirtas buvau, jam paaukotas praryti. / Bet poezija čiupo mane ir nusinešė. Per kalnus, klonius, upes. Viename arba tame, ką apibūdintume kaip lietuvių poezijos kūną, yra tas netikėtas, lyg ir nesavarankiškas, o ir Marčėnui savas sakinys „Per kalnus, klonius, upes“. Nuo XIX a. vidurio iki Maironio, nuo jo dabar ir iki Marčėno, tie kalnai, kloniai, upės aidi ir ataidi. Būti tradicijų kūne, būti ir ten, kur skaudžiausia, būti trims keturiems viename, lemta tik patiems talentingiausiems. Ir šitai suvokus jau galima skaityti eilėraštį „Balsai iš bibliotekos“. Adresas – Žemaitijos gatvėje keturi, Vilniaus geto bibliotekoje. Ištartis, kuri net kartojama, skamba kaip nepakartojama. Kaip ta, kuri negali likti neištarta:

literatūra, kuriai nebereikia
mirusių rašytojų, miršta,
…………………………………………..
ir miršta tauta, kuriai nebereikia
gyvos literatūros. ………..
……………………………………………..
……………………………………………..
p. 120

Esame pasiekę situaciją, atrodo, kad jau esame, kai stipriausi dabarties poetai, laisvi ir savo asmeniškumais, ima justi įsipareigojimų savo kultūrai, tradicijai, kalbai. Įsipareigojimų savumui kitųakivaizdoje, tad ir kitiems. Ir tiems, kurių balsai girdimi Vilniaus geto bibliotekoje. Paskutinė eilutė aštriai sminga ir į mus pačius: čia, dabar, Žemaitijos gatvėje keturi, / Vilniaus geto bibliotekoje, // jidiš nuaidi gyviau, nei lietuvių.

Sudėtingose poetinėse struktūrose gerai veikia lyg kokie perkirtimai – grafiniai modeliavimai („Asilėlis prie šaltinio“) arba tiesiog sielos skaidrumo akimirka, kai įmanu ištarti: Sveikas, jazmine. Šiemet / Anksti praregėjai. Poezijoje šitos atakimo akimirkos turi išlikti, turi išlikti pirminis lyrinis augališkumas, gyvybės ritmas – įkvėpti ir iškvėpti.

Knygos „Viename“ prasminę ašį galiausiai išryškina „Albos“ – netikėtas itin intymaus žanro (trubadūrų ryto dainos, atsisveikinimo su mylimąja švintant, šviesėjant, jai dėkojant) išplėtojimas iki bendresnių motyvų, labiau pasakojant, negu lyriškai atsiveriant, šešiaeilius posmus derinant su mažesnės apimties struktūromis, išnaudojant perkėlimų jungtis. Lyg sumuojama poetinė patirtis, bet tas, kuris apibendrina, žvelgia lyg iš kitur, iš aukščiau, žino daugiau negu tas, kuris rašo ir kuris skaito. Dėmesys išlaikomas pagrindiniame take, pažymėtame dėkingumo gyvenimui, pakantumo, supratingumo („Alba gyvenimui“). Dėkingumo gyvenimui, kuris, gelbėdamas mus, paskiria mums karčią poeziją / nuo bailumo ir ištižimo. Dėkingumas gyvenimui yra aukščiausia dvasinės patirties forma, retai tepasiekiama. „Alba laikui“ lyg suveda į vienį (į vieną viename) rinkinyje stipriai veikiančią laiko temą: nes niekad / nebuvo taip, jog būčiau tavęs / neturėjęs ir niekad nebuvo taip, // kad ir tu neturėtum manęs. Stipriausia – „Alba meilei“, ji juk ir arčiausia savo pirmavaizdžio. Ir apimtis jos yra tokia, kokios ir reikia, pati sau pakankama; „Alba laikui“ gal kiek per ilgai neranda tikslaus pabaigos taško. Pasisekusi ir „Alba kvailybei“, išnirusi lyg netikėtoj Erazmo Roterdamiečio paradoksų šviesoj.

Iš tiesų – gal ir neverta šnekėti apie poeziją, nes reikia šnekėti apie tai, kas svarbiausia, apie gyvenimą, dėkingumą, meilę, atmintį. Bet tik poezija suteikia būtinąjį kalbėjimo atvirumą, kalbėjimo iš to, kaip buvo ir kaip galbūt buvo nebuvo. Taip, atsimename ne tai, kas buvo, o ką atsimename buvus. Atminties nevaldome, atmintis mus valdo.

Galvojant apie „Viename“, bet ir apie kitas per pastaruosius dvejus ar trejus metus išėjusias geras lietuvių poezijos knygas, galima sakyti, kad gyvename talentingos lietuvių poe­zijos laiku.

Tad turėtume dar išsigelbėti.
Jeigu kas.

Straipsnio nuoroda:

Viktorija Daujotytė. Verta šnekėti apie poeziją

Vėjūnė Kubilė

Icchoko Mero romanai – „Mėnulio savaitė“ ir „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“ – klasikinės lietuvių literatūros kontekste yra išskirtiniai. Jie parašyti pagal klasikinio modernistinio romano modelį, tąčiau išsiskiria unikalia struktūra, fenomenologiniu meniniu pasauliu, neįprasta tikrovės ir fikcijos harmonija. Abiejuose romanuose itin ryškus polisemantinis lygmuo – jie atviri daugybei skirtingų interpretacijų ir vertinimų.

Šio darbo tikslas – aptarti modernistinio pasakojimo struktūrą I. Mero romanuose „Mėnulio savaitė“ ir „Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius“. Taip pat bus siekiama atskleisti, kuo šie romanai unikalūs tradicinės lietuvių prozos kontekste.

Paėmus į rankas mažo formato knygelę „Mėnulio savaitė“ iš karto pastebima, kad joje nėra turinio, kuris leistų skaitytojui susidaryti įspūdį apie knygos struktūrą. Tai gali būti traktuojama kaip pirmasis sąmoningas bandymas atitolinti skaitytoją nuo realybės.

Knygos dedikacija irgi neįprasta, netgi nelogiška: „Skiriu visiems spalvotiesiems, tarp jų ir baltaodžiams.“ Savaime suprantama, kad tarp vadinamųjų spalvotųjų vargu ar atsirastų baltaodžių. Viską komplikuoja prielinksnis tarp, kuris sukuria nesuvokiamybės atmosferą. Taigi joje skaitytojas bandomas paklaidinti dar nė neatvertęs pirmųjų knygos puslapių. Visa tai irgi gali būti įvardijama kaip modernistinis žaidimas, turintis avangardinių elementų.

Romanas neturi vientisos ir nuoseklios pasakojimo struktūros. Naratoriaus statusų kaita pasitelkiama tam, kad būtų galima į situaciją pažiūrėti iš skirtingų perspektyvų. Knygoje yra net keturi naratoriai: Aš, MES, JIS IR JI, VAIKAI.

Visas straipsnis:

Modernistinio pasakojimo struktūra Icchoko Mero prozoje

Kristijono Donelaičio reikšmės: Straipsnių rinkinys, sudarė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016, 548 p., iliustr. ISBN 978-609-425-176-4.

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido mokslinių straipsnių rinkinį Kristijono Donelaičio reikšmės, sudarytą dr. Miko Vaicekausko. Straipsnių rinkinį sudaro Romos Bončkutės, Carmen Caro Dugo, Adriano Cerri, Liucijos Citavičiūtės, Rūtos Eidukevičienės, Jolantos Gelumbeckaitės, Vladimiro Gilmanovo, Rolando Kregždžio, Almos Lapinskienės, Rimvydo Laužiko, Ingės Lukšaitės, Kęstučio Nastopkos, Rimos Palijanskaitės, Dariaus Petkūno, Nerijos Putinaitės, Dainiaus Razausko, Žavintos Sidabraitės, Viktorijos Šeinos, Vaido Šeferio, Marijaus Šidlausko, Axelio Ernsto Walterio, Jekaterinos Zykovos ir Vilmos Zubaitienės straipsniai. Knyga pradedama Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupo Mindaugo Sabučio konferencijoje pasakyta sveikinimo kalba. Didžiąją dalį straipsnių rinkinio sudaro 2014 m. gruodžio 9–10 d. vykusioje to paties pavadinimo konferencijoje perskaitytų pranešimų pagrindu parengti, išplėsti ir atnaujinti straipsniai

Straipsnių rinkinyje pristatoma itin marga Kristijono Donelaičio tyrimų problematika – istorinis, kultūrinis ir literatūrinis kontekstas, šiuolaikinė jo kūrinių analizė, atminimo recepcija ir įamžinimas, kūrybos įvaizdinimas, vertimo į užsienio kalbas istorija ir problematika, kalbos ypatybių tyrimai, mitiniai vaizdiniai ir kt., apibendrinami jau atlikti lietuvių literatūros klasiko aplinkos, kūrybos tyrimai ir brėžiamos gairės tolesnėms studijoms. Dalis straipsnių yra analitiniai tyrimai, dalis pristato naujausius tyrimus, atspindi naujausias metodologines prieigas prie Donelaičio kūrybos, dalis yra diskusinius klausimus keliantys probleminiai tekstai, esama itin netikėtų atradimų, reikšmingai papildančių donelaitianą, kuri lietuvių literatūrologijoje turi jau susiformavusias tradicijas. Čia iškyla Donelaičio kaip lietuvių pasaulietinės literatūros pradininko, kurio kūryba priklauso pasaulinės raštijos aukso fondui, įtaka besiformuojančiai lietuvių kultūrai, aukštojo literatūrinio stiliaus tapsmo procesas, Apšvietos idėjų sklaida lietuviškai kalbančioje bendruomenėje, taip pat Donelaičio veiklos įvairiapusiškumas: greta visiems žinomos jo poemos Metai tiriami iki šiol į klasikos kanoną pakankamai neintegruoti jo tekstai – įrašai metrikų knygose ir kt.

Kristijonas Donelaitis – ypatingo regiono rašytojas, susijęs su Rytų Prūsijos kultūrine aplinka, pažįstama vien iš archyvinės medžiagos. Šio regiono etnografinės ypatybės, socialinės ir etninės problemos yra rekonstruojamos ir iš Donelaičio raštų. Svarbūs Donelaičio kūrybos vertinimų, jo kritinės recepcijos raidos įvairiais laikotarpiais tyrinėjimai. Interpretuojant Metus, pasakėčias ir kitus kūrinius, atsižvelgiama į tekstologų, lingvistų, etnologų ir kultūrinio-istorinio konteksto tyrinėtojų pasiekimus. Taip pat reikšmingos problemos, su kuriomis susiduria vertėjas, verčiantis Donelaitį į užsienio kalbas, pristatantis lietuvių raštijos istoriją pasauliniame kontekste (Donelaičio Metai – vienas dažniausiai verčiamų ir į daugiausia kalbų išverstas lietuvių literatūros tekstas).

Pastaraisiais metais lietuvių pokario laisvės kovos vis dažniau tampa ne tik istorikų, tačiau ir įvairių menininkų domėjimosi lauku, užtenka prisiminti roko grupės „Skylė“ albumą „Broliai“, Mindaugo Lukošaičio piešinių ciklą „Pasipriešinimas“, rašytojo Justino Sajausko miniatiūrų romaną „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ ar Vytauto V. Landsbergio filmą „Trispalvis“.

Šiai temai skirtas ir žurnalisto ir rašytojo Mindaugo Milinio istorinis romanas „Partizanas“, kuriame aprašoma ne tik Lietuvos pokario tikrovė, kovos dėl laisvės, tačiau ir Mažosios Lietuvos tragedija. Šis romanas iš prieš tai buvusiųjų išsiskiria paties autoriaus užmoju – parašyti nuotykių romaną, kupiną intrigos ir siužeto vingrybių.

Susitikimas su šio romano autoriumi bei romano „Partizanas“ pristatymas vyks Vilniuje gruodžio 3 d. 16 val. LGGRTC Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1 F).

Šio renginio išvakarėse pakalbinome rašytoją apie romano rašymo aplinkybes, pokario kovų sampratą bei informacinius šiandienos karus.

Per keletą pastarųjų metų pasirodė bent du – Antano Šileikos „Pogrindis“ ir Justino Sajausko „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ – romanai, kuriuose pasakojama apie lietuvių pokario laisvės kovas. Įdomu sužinoti, kas Jus paskatino imtis šios temos. Kodėl dabar?

Romanas „Partizanas“ išėjo tik šiemet, tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms galėjo būti išleistas ir anksčiau. Mat jį rašyti, tiksliau – rinkti medžiagą knygai pradėjau prieš ketverius metus. Kuo greičiau ją užbaigti paskatino ir karas Ukrainoje, ir Kremliaus vykdoma propagandinė kampanija prieš Baltijos šalis.

Teikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, kad skirtų stipendiją rašyti knygą. Deja, šis projektas nesulaukė lėšų skirstytojų dėmesio. Paramos knygai parašyti ir išleisti prašiau ir Klaipėdos miesto savivaldybės. Pastarosios kultūros ekspertai finansavimą skyrė kitiems projektams.

Apie rašomą knygą informavau ir kai kuriuos labai garsius politikus. Maniau, kad jie yra tie žmonės, kurie mane palaikys. Deja, nesulaukiau jų atsakymo. Supratau, kad jie įdomūs tik patys sau. Sureagavo vienintelis istorikas Arvydas Anušauskas.

Tapo apmaudu, kad iš Maskvos sklindančiam purvo ir raudonosios agitacijos srautui nesipriešinama valstybiniu lygiu. Tiksliau – apsiribojama lozungais ir tuščiomis deklaracijomis. Mat iki šiol taip ir nepastatėme filmo apie Žalgirio mūšį, nors jam buvo skirta krūva pinigų. Keista, kad nekuriami serialai apie pokarį ir pan. Turime vienintelį J. Vaitkaus „Vienui vieni“. Bet to maža!

Susidūręs su keistoka opinija nenustojau rašyti, nes pačiam labai įdomu. Kita vertus, norėjau, kad ir Lietuva turėtų kokį nors propagandinį ginklą. Nors ir nedidelę lazdą. Kitaip tariant, mane į priekį vijo pilietiškumas ir patriotizmas, suvokimas, kad tokios tematikos kūrinių tikrai nebus per daug.

Esu dėkingas privačiai leidyklai „Briedis“, kuri surizikavo ir išleido mano knygą.

„Partizanas“ – pirmas Jūsų literatūrinis darbas istorine tema, tačiau prieš tai esate parengęs dvi atsiminimų knygas apie Afganistano kare dalyvavusius lietuvius. Ko Jūs ieškojote ir ką radote tyrinėdamas šiuos praeities įvykius, kuriuos skiria trys dešimtmečiai ir visiškai kitokios aplinkybės?

Būtent baigęs rašyti „Afganistano karius“ sėdau prie partizanų. Rašydamas apie Afganistaną atpasakojau lietuvių vaikinų, dabar jau brandžių vyrų, prisiminimus apie svetimą karą svetimoje šalyje. Tuomet jie buvo sovietinės armijos kariai. Tačiau elgėsi taip, kaip ir dera tos šalies kariuomenės atstovams.

Vienas pagyvenęs vyriškis, perskaitęs „Afganistano karius“, tuomet leptelėjo, kad po karo lygiai taip pat elgėsi Lietuvą okupavę raudonarmiečiai: jie iš ūkininkų atiminėjo maistą, gyvulius, gąsdindavo ir šaudydavo niekuo nekaltus vyrus, kurie tik norėjo apginti savo turtą.

Be to, vieno Afganistane tarnavusių vaikinų tėvas, išklausęs sūnaus pasakojimą apie karių buitį, jam atsakė, kad sovietų armija nuo Antrojo pasaulinio karo visiškai nepasikeitė.

Tai tik dar labiau mane paskatino rašyti apie tai, kas vyko čia pat. Pokaris palietė beveik visą tautą. Tad kam ieškoti medžiagos knygai svetur, jei jos apstu čia pat?

Laisvės kovų dalyvių atsiminimų yra pasirodę labai daug, ir būtent tai yra pagrindinė medžiaga pažinčiai siu šia herojiška, o kartu ir tragiška Lietuvos istorijos dalimi. O literatūra, kuo išskirtinis gali būti jos pasakojimas apie laisvės kovas?

Prisiminimų ir memuarų išties yra daug. Negaliu nepaminėti partizanų metraštininku vadinamo Romo Kauniečio, kuris dirba nepaprastai svarbų darbą ir renka partizanų, jų ryšininkų ir artimųjų prisiminimus. Šiuo metu Romas, kaip jis pats sakė, sėdi prie dešimtosios „Laisvės kovotojų prisiminimų“ knygos.

Skaitydamas vieną pirmųjų prisiminimų tomų nustebau – juk tai medžiaga, verta nuotykių romano!

Paskambinau Romui ir diplomatiškai paklausiau, ar nebus nusikaltimas, jei jo užrašytus pasakojimus įpinsiu į savo romaną? Stojo nejauki pauzė. Manau sau: šakės, neleis! Tada Romas atsakė: „Bus didelis nusikaltimas, jei tu jų nepanaudosi.“

Todėl dabar sakau, kad 80 proc. faktų romane yra autentiški. Tiesa, jie gal vyko kitose vietovėse, kitu metu, juos išgyveno visai kiti žmonės. Tačiau aš juos sukoncentravau į Vakarų Lietuvą ir priskyriau mažam veikėjų skaičiui.

Grožinis kūrinys už dokumentinį pranašesnis tuo, kad galima jį paredaguoti, pagražinti, laisviau elgtis su veikėjais. Be to, ir skaityti maloniau nei ilgus aprašymus, o dinamiškus dialogus.

Kita vertus, romaną rašyti daug sunkiau nei atsiminimus. Reikia sugalvoti fabulą, herojus, įvykius, o paskui sukti galvą, kaip visą tai užbaigti.

Esate gimęs pamaryje, tad, matyt, natūraliai ir romano veiksmas vyksta šiame krašte. Tačiau įdomu tai, kad šalia Lietuvos pokario istorijos kūrinyje įpinate ir Mažosios Lietuvos arba Rytprūsių krašto tragediją. Kodėl tai Jums buvo svarbu?

Romane veiksmas vyksta Kurše, Žemaitijoje, šiek tiek Klaipėdos kašte ir Rytų Prūsijoje. Pastarojo krašto tragedija paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais man nedavė ramybės nuo mažų dienų. Gimiau Šilutėje, greta kurios, Macikų dvare, veikė koncentracijos stovykla. Joje po karo buvo kalinami ir partizanai, ir vokiečių kareiviai. Vaikystę praleidau tikroje Rytų Prūsijoje, nes karas Šilutės ir jos apylinkių beveik nepalietė.

Dabar gyvenu kaime greta Klaipėdos. Čia karo pėdsakų galima rasti ir randama iki šiol. Vaikštinėdamas ką tik suartais laukais randu čia gyvenusių lietuvininkų buities rakandų nuolaužų, indų šukių, ugnyje išsilydžiusių butelių. Visuomet mąstau, kokie žmonės tais daiktais naudojosi, ką jie mąstė, sužinoję, kad reikia evakuotis? Keli vietiniai Karklininkų kaimo gyventojai, stabilizavusis frontui, 1944-ųjų rudenį grįžo į savo sodybas. Tačiau artimieji jų daugiau nebematė.

Nuvažiavęs į Kaliningradą ir pamatęs sovietinius daugiabučius supratau, kad tai pats tikriausias Kaliningradas. Tame mieste nebeliko senojo Karaliaučiaus dvasios. Prieš dešimtmetį su draugais važinėjome to miesto gatvėmis ir klausinėjome vietinių gyventojų, kur yra Brandenburgo vartai? Niekas nežinojo. Visi jie šį pavadinimą girdėjo pirmą kartą!

Siaubas spaudžia širdį ir vaikščiojant ir po Klaipėdos centrą. Jame taip pat teliko vos kelios senojo Mėmelio vietos. Nebeliko Vitės, Bomelsvitės priemiesčių. Juk sovietiniais laikais net akmenimis grįstas gatves užliejo asfaltu, kad neliktų nieko vokiško.

Manau, kad apie tai, kaip buvo sunaikintas šis klestėjęs kraštas, reikia rašyti nuolat. Apie sugriautus miestus, nužudytus žmones, išprievartautas ir nukankintas moteris ir mergaites. Sunku apie tai kalbėti, bet būtina.

Sunku susitaikyti, kad nebeturėsime galimybės pamatyti išpuoselėtų Rytų Prūsijos miestelių, gražiai išdirbtų laukų. Tačiau galime juos įsivaizduoti skaitydami knygas.

Istorinė tiesa ir literatūrinė fikcija – kaip tai dera Jūsų romane? Ką tokiame darbe reiškia derinti istorinę tiesą su rašytojo vaizduote bei intuicija?

Man nedavė ramybės klausimas, ką mąstė jauni vyrai, išeidami į mišką. Juk tai prilygo mirties nuosprendžiui. Tų, kurie žuvo, nusižudė ar susisprogdino, nenorėdami pakliūti į nelaisvę, nebepaklausime. Mes nesužinosime, kokios mintys juos kamavo. Ar išvis kamavo? Todėl reikia pasitelkti vaizduotę ir pačiam pamėginti suvokti, kaip elgtumeisi panašioje situacijoje? Ar sugebėtum?

Skaitydamas kovotojų prisiminimus atkreipiau dėmesį, kad visi tie vyrai buvo giliai tikintys žmonės. Tas tvirtas tikėjimas jiems ir padėjo ištverti visus sunkumus, su Marijos vardu lūpose jie pasitikdavo mirtį.

Romaną pavadinote „Partizanas“, nors čia nėra vieno pagrindinio veikėjo, bet daug siužetinių linijų, kuriose dalyvauja labai skirtingi žmonės, kurie vienaip ar kitaip susiję su laisvės kovomis. Tad kas gi yra tas partizanas? Verpetas ir jo būrio vyrai ištikimai, kovojantys už Lietuvos laisvę? Paprastas kaimo berniokas Liudas, pradžioje dirbantis partizanams, o paskui tampantis išdaviku? Iš Kuršo katilo pabėgę vokietis ir latvis, vėliau prisijungę prie Lietuvos partizanų? Čekistai, kurie persirengę partizanų uniformomis terorizuoja žmones? Kiekvienas jų savaip yra partizanas.

Teisingiausia būtų, kad romaną būčiau pavadinęs „Partizanai“. Tačiau tokią knygą parašė Juozas Lukša-Daumantas. Nedrįsau kėsintis į tą pavadinimą.

„Partizaną“ naudojau kaip darbinį pavadinimą. Tačiau pabaigęs tekstą supratau, kad nieko geriau nebesugalvosiu. Be to, toks pavadinimas tikslesnis rinkodaros požiūriu – skaitytojui iškart aišku, apie ką rašoma knygoje.

Beje, vokiečių karių ir karininkų partizanų gretose pirmaisiais metais po karo buvo daug. Juos lietuviai laikė išties puikiais kariais.

Man didelį įspūdį paliko Vermachto šaulio, lietuvininko, kilusio iš Viliūnų, Pilkalnio (vok. Šloabergo) apskrities Mažojoje Lietuvoje, Bruno Sutkaus dienoraštis. Tai nepaprasto žmogaus nepaprasta istorija. Gal tai tik sutapimas, tačiau ir mano sukurtas personažas Dovas Gelžaitis turi jo bruožų.

Apskritai ar gali egzistuoti viską apibendrinantis partizano portretas? Juk šioje istorijoje būta visko: pasiaukojimo ir išdavysčių, keršto ir savęs atsižadėjimo, dramatiškų apsisprendimų ir iki pasiutimo nuobodžios kasdienybės.

Jie visi buvo paprasti žmonės. Vieni ragavę mokslų garsiausiuose užsienio universitetuose, kiti baigę vos kelias gimnazijos klases. Nenuostabu, kad ir jų požiūris į politinę situaciją skyrėsi. Vieni į mišką išėjo, nes norėjo pralaukti mėnesį kitą. Gal po to kas nors pasikeis? Kiti nebeturėjo iliuzijų ir suprato, kad Vakarų šalys dėl Baltijos valstybių neberizikuos pasauliniu karu.

Rašant romaną mane domino ne tik jų mąstysena, bet ir elementari partizanų buitis. Ką jie valgė, kokių ginklų turėjo, kokius batus avėjo, kaip jautėsi žiemodami bunkeriuose, kur prausdavosi, kur atlikdavo gamtinius reikalus.

Jūsų romane praktiškai nėra literatūrinių aprašymų ar filosofinių apmąstymų. Kūrinio pagrindas – nuolatinis veiksmas: tik spėja baigtis vienas įtemptas siužetas, jį kaipmat keičia kitas. Kodėl pasirinkote būtent tokį pasakojimo būdą?

Tokį tekstą yra lengviau skaityti. Taip pat lengviau ir tokiam autoriui, kaip aš, kuris neišgyveno pokario, o gali tą laikmetį tik įsivaizduoti. Pradėjęs porinti visažinio tonu apie tą metą sukelčiau tik juoką. O situacijai apibūdinti vartodamas veikėjų tiesioginę kalbą visą kaltę galiu suversti jiems – juk ne aš taip rašiau, o mano veikėjai taip sakė!

Tiesioginę kalbą pradedantiesiems rašytojams vartoti patarė ir vienas lenkų rašytojų Anžėjus Sapkovskis. Tiesioginę kalbą mėgo ir Ernestas Hemingvėjus.

Romano veiksmas vyksta paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis ir išsitęsia iki tų pačių metų žiemos, vadinasi, maždaug pusę metų? Romane pastebėjau keletą istorinių neatitikimų, pavyzdžiui, pačioje laisvės kovų pradžioje partizanai veikė dideliais būriais, tuo tarpu Jūsų romane jie jau gyvena mažomis grupėmis. Arba romane vaizduojamas partizanais persirengusių čekistų būrys, kuris terorizuoja gyventojus, siekdamas diskredituoti laisvės kovotojus bei susekti partizanams talkinančius žmones. Istoriškai tokie čekistų būriai buvo kuriami žymiai vėliau. Skaitant Jūsų romaną susidaro įspūdis, kad per nepilnus metus čia prabėga dešimt laisvės kovų istorijos metų.

Jau minėjau, kad norėjau sukelti maksimalią įtampą. Todėl šiek tiek „klastojau“ istoriją. Juk Veiviržėnus partizanai, vadovaujami Vlado Mantvydo-Žemaičio, išvadavo 1948 birželį. O mano romane – 1946-ųjų vasarį. Tie patys Jūsų minimi „sokolovininkai“ miškuose pasirodė 1946 m. pabaigoje.

Todėl įvykius, kurie truko gal penkerius metus, sutraukiau į kur kas trumpesnį laiko tarpą tik dėl to, kad išlaikyčiau aukštą veiksmo tempą.

Pasakojimą konstruojate iš labai skirtingų perspektyvų – partizanų, vokiečių armijos karių, paprastų kaimo žmonių, stribų, čekistų ir t. t. Ar tai bandymas pokario istoriją papasakoti skirtingų liudytojų žvilgsniu?

Taip. Kartais stebėdamas prie prekybos centrų slankiojančius ir pinigų kaulijančius neblaivius benamius pasvarstau, kad jei vėl kiltų sumaištis ir sugrįžtų sovietų valdžia, tie asmenys būtų tarp tų, kurie gintų „darbo žmonių“ idealus. Kitaip tariant – stribai. Todėl prototipų pastarųjų paveikslams ieškoti ilgai nereikėjo.

Jie ir jų šeimininkai neturėjo aukštesnių idealų. Jiems svarbu buvo prikimšti skrandį ir išgerti. Todėl lietuviai juokdavosi, kad ieškodami besislapstančių partizanų ūkininkų sodybose paieškas pradėdavo nuo spintelių ir stalčių, kur buvo laikomi maisto produktai ir kitos gėrybės…

Kita vertus, sunku įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi iš savo namų tremiami ūkininkai ir jų šeimos. Juk jie turėjo palikti visą savo užgyventą turtą, trobesius, kuriuos galbūt statė jų seneliai, gyvulius, prie kurių prisirišdavo kaip prie žmonių!

Ką Jums asmeniškai reiškia pokario laisvės kovų istorija?

Tai šlovingas Lietuvos istorijos tarpsnis. Nesvarbu, kad ši kova baigėsi tragiškai. Tačiau ji parodė, kokia nepalaužiama mūsų tautos dvasia. Sovietų invazija Afganistane truko taip pat 10 metų. Tačiau modžahedams padėjo visos arabų šalys, JAV, Pakistanas. O kas padėjo Lietuvai? Nepaisant to, beveik 10 metų lietuviai partizanai kėlė siaubą sovietų valdžiai.

Esu tikras, kad ir šiandien didžioji tautos dalis su ginklu pasitiktų visus priešus. Juk Lietuva – ne politikai, ne valdžia, o kiekvienas iš mūsų. Manau, kad „Partizanas“ yra nedidelis mano indėlis šiuo metu vykstančiame informaciniame kare.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Gintarė Adomaitytė apžvelgia jaunųjų kūrybos almanachą „Literatūrinės slinktys. 2016“

***

Gintarė Adomaitytė

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

Almanachas (lot. almanachus – pranašysčių rinkinys). Taip teigia ne tik įkyrūs  interneto šaltiniai, bet ir mano senoki, o vis dar nepasenę žodynai.

Smagus, keistas, beveik suvenyrinis almanachas ,,Literatūrinės slinktys 2016. Jaunųjų rašytojų kūryba“ vieną pavasario dieną apsigyveno mano kuprinėje. Kiek vėliau įsitaisė knygų lentynoje ir laukė tos dienos, kai baigsiu kuo įvairiausius darbus darbelius, tas keliones klajones.

Ir pagaliau… Vieną ankstų rugpjūčio rytą net ne lietus, o liūtis merkia Ignalinos smėlynus. Man niekur nereikia skubėti. Aš niekam nieko nebeprivalau. Tiesiog skaitysiu. Visą priešpietį skaitysiu rinkinį, kurio knyga kol kas nevadinkime. Viename futliare (gal dėželėje, gal aplanke) – penki jauni autoriai ir lygiai tiek pat jų leidinių. Miniatiūrinių. Minimalių. Poezijos trys leidiniai, prozos – du.

O mano saulėta popietė? Kam ji skirta?

Ji skirta ,,Metams“, liepos mėnesio žurnalui, Neringos Butnoriūtės recenzijai ,,Apgaulingi pokyčiai (Literatūrinės slinktys 2016)“. Man įdomu lyginti savus – literatės, tiesiog skaitytojos – įspūdžius su Neringos reiklumu, jos akademiniu rašymu. Ties vienu recenzijos segmentu linguoju galva: taip, taip, ir aš taip manau. Ties kitu sutrinku, net supykstu: kad ne, lyg ir ne taip.

Gal taip, gal kitaip, bet penki almanacho autoriai gali didžiuotis: jie sulaukė atidaus Neringos Butnoriūtės dėmesio. Iš jų, tų autorių, kritikė nori daug, labai daug – beveik tobulybės. Priešingai nei aš – norėjau tik lengvo rytinio paskaitymo, tik malonaus prasiblaškymo.

,,Kraujo pelytė“ – tai Gretos Ambrazaitės eilėraštis, nuo jo ir prasidėjo manieji almanacho tyrinėjimai. Kūniška ta Gretos poezija, dvelkianti ligonine, vaistais ir vaistine. Neveltui paskutinis eilėraštis ‒ ,,Šalutinis poveikis“.

Sakytum, lyg metaforomis, o kartais ir tiesmukai persakoma ligos istorija, primenanti man kadaise kūrusį, pernelyg anksti mirusį autorės beveik – tik beveik ‒  bendrapavardį poetą ir dailininką Arvydą Ambrasą, jo vienintelę knygą ,,Žeme, nepalik mūsų“ (1974).

Pasak Neringos Butnoriūtės, autorė tebėra ieškanti. Taip, taip – pritariu aš. Ieškojimai įdomūs.

Dabar jau imkimės prozos. Imkimės to autoriaus, kurį Neringa Butnoriūtė beveik sudaužo. Tai – Karolis Klimas, jo apsakymas (gal apysaka?) ,,Juliana“, jau regėta ,,Metų“ žurnale.

Tai – meilės paežerėje istorija, tai – trikampis (vienas vyras dvi moterys), išsitempiantis net iki keturkampio (atsitiktinė moteris), tai – ėjimas Antano Vaičiulaičio, jo ,,Valentinos“ pramintu taku. Sekti galima. Jokia nuodėmė tipenti paskui meistrą – kuris iš mūsų išvengė įtakų? Mane prislėgė tai, ko nepastebėjo (nespėjo, nenorėjo) Neringa Butnoriūtė: amato neišmanymas. Kažkas, kažkur, kažkaip  tampa beveik raktiniais žodžiais, o jei iš tiesų – tai žodžiais balastais, trukdančiais tekstui tapti lakiu. ,,Kažkoks tėviškas“. ,,Kažkas nesuvokiamo“. ,,Kažkur vakarop“. ,,Kažko pastovaus“ – visa tai tik trijuose puslapiuose (p.16‒18). Esama korektūros klaidų – tie nelemti tarpai tarp žodžių, esama ir rimtesnių – tie keistai pabarstyti kableliai.

O pati Karolio išpasakota istorija? Man ji – šiek tiek prancūziška, nugvelbta iš tos keistos šalies dvidešimto amžiaus literačių. Jei manote, kad žeriu komplimentą – tebūnie. Jei manote kitaip – ką gi, mūsų nuomonės sutampa.

Apibendrinu: rašymai apie meilę ir tik apie ją turi teisę gyventi šalia visai kitokios literatūros – rupios, gyvenimiškos, socialios. Ypač jaunatviški rašymai. Nuoširdūs. Atviri.

Ar tik Greta Ambrazaitė ieško savęs? Karolis Klimas – nė kiek ne mažiau.

Dabar jau į rankas imu Dovydą Grajauską. Ko gero, labiausiai įgudusį kūrėją iš almanacho penketuko, išmokusį minimalizmo – gal pernelyg gerai jo išmokusį.

Štai eilėraštis ,,Diplomas“: nuėjo toli/nebegrįžo. Tik tiek.

Arba kitas, skirtas Genadijui Aigi, pavadintas ,,Nei žvyno nei uodegos“. Teksto du žodžiai: nei žvejo.

Minimalistui Dovydui ‒ ir manieji žodžiai itin minimalūs. Jaučiu, kad autorius radęs savo taką. Gal ir kelią. Ko trūksta? Klystkelių, šunkelių, akligatvių.

Pradėdama pažintį su Dominyku Norkūnu, privalau prisipažinti: almanachų esu perskaičiusi daug. Juose man labiausiai patinka autorių nuotraukos ir biografijos. Tikrai. Ne kartą viešėjau atokiuose Lietuvos miestuose, o dovanų gaudavau būtent jį – tą neva pranašysčių rinkinį: almanachą.

Nesu iš cinikų būrio. Jie dovaną ,,pamiršta“. Palieka traukinyje, autobuse (geriausias atvejis). Gal dar kur nors palieka… Aš bent jau perskaitau – traukinyje ar autobuse. Man patinka panirti į liaudies meną – daugybę almanachų galiu vadinti tik (arba net) taip.

,,Slinktys“ anaiptol ne mėgėjų žemė. Kieno? Tų, kurie balansuoja ties riba: kol jaunas – rašau; o vėliau? Kas imtųsi pranašauti? Jūs, šį rašinį skaitantys? Aš – ne.

Man patiko Dominyko Norkūno gyvenimo trumpas pristatymas, labiausiai – jo pabaiga. ,,Barmenauja nedideliame stoties rajono bariuke“.

Stoties rajone būnu dažnokai. Esu įsidėmėjusi vieną kitąbarmenaujantį žmogų. Jie elegantiški, svetingi, deja, ne poetai, nebent slapti. Itin pasislėpę.

Su poetu Dominyku būtų įdomu kalbėtis apie jo sudėtingą, gal net painią poeziją. Bet sodrią, daugiaprasmę, žodingą: ,,Dienos velnio ratuos ritosi, / žmonės žalvario veidais/ rinkosi pakrantėje (…)“.

Skaitykite daugiau:

Ar tikrai tos ,,Slinktys“ – pranašysčių rinkinys?

 

Informacijos šaltinis:

10 lietuvių prozos tekstų, kuriuos tikrai verta perskaityti

2016 07 15

Viktorijos Sofija

Knygynų lentynas pasiekė naujausias Rasos Aškinytės, „Metų knygos 2014“ laureatės (romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, 2014, Vaga), romanas „Glesum“, kuris tik pasirodęs sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Knyga nukelia skaitytoją į II amžiaus aisčių gentis ir pasakoja genties žmonių gyvenimo istorijas bei likimus. Rasos Aškinytės interviu apie naujausio romano „Glesum“ gimimą. 

– „Glesum“ – romanas, kuris nukelia skaitytoją į II amžių, aisčių gentis.  Kuo Jūsų dėmesį patraukė baltų istorinis kontekstas? Ką norėjote pasakyti skaitytojui, atvedusi jį į II – ojo  amžiaus Baltų teritorijas?

– Mano bazinis išsilavinimas – istorija, kurią ilgam laikui buvau „pamiršusi“. Tiesą sakant, apie aisčius rašyti sugalvojau ne pati, gavau pasiūlymą „iš šalies“. Pasiūlymas pasirodė labai viliojantis. Ir žanras naujas, ir jaunystę prisiminti smagu, vėl sėsti prie istorinių šaltinių analizės, o dar pasiūliusio žmogaus pasitikėjimas.

Rašydama stengiausi neperkrauti romano istorinėmis detalėmis. Labiau siekiau parodyti aisčių gyvenimo kasdienybę, kuri daug kam, manau, pasirodys netikėta. Prekybiniai ryšiai su Romos imperija, gintaro eksportas II amžiuje buvo pasiekę epogėjų. O juk reikėjo ne tik rasti, kur nuvažiuoti, bet ir apsiginti nuo pakelės plėšikų, rasti kam parduoti ir kaip parduoti, ar už pinigus, ar išsimainyti į metalus, kurių aisčių teritorijoje nebuvo. Parsiveždavo metalų lydinius, o ginklus ir juvelyrikos dirbinius kaldindavo namuose, nei kiek ne prasčiau nei Romos imperijos meistrai.

Manoma, kad II a. aisčių gentys buvo susijungusios į politinę sąjungą, nors kiekviena iš jų turėjo savo vadus, tačiau jas vienijo panašios tradicijos, laidojimo papročiai, juvelyrikos bei ginklų gamybos ypatumai.

Mes linkę arba nuvertinti istorinę praeitį („II amžius? Ką jie ten išvis sugebėjo…“), arba pernelyg ją romantizuoti. Aš siekiau istoriją parodyti tokią, kokia ji buvo. Žinoma, kiek tai išvis įmanoma.

– Iš pažiūros skaitytojui gali pasirodyti, kad romanas „Glesum“ turi paralelių su Jean Marie Auel romaų ciklu „Pirmykštė moteris“: dramatizmas, sekiojanti lemtis, romano ašis – moteris, ankstyvieji amžiai…

– Nežinau, ar būti lyginamai su šia autore yra komplimentas, nes nesu skaičiusi jos knygų (šypsosi). Skaitytojai ir  kritikai dažnai ieško paralelių, lygina mano romanus su kitomis knygomis ar spektakliais. Įdomiausia, kad visada pataiko palyginti su tais rašytojais, kurių knygų nesu skaičiusi. Tuomet nežinau, kaip reaguoti – ar džiaugtis, ar susigėsti.

– Romane „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ kaip autorė ir pasakotoja pasirinkote kalbėti vyro balsu, cinišku, aštriu. Šį kartą daugiausiai dėmesio skiriate moterų personažams. Kuri rašymo patirtis malonesnė, kurioje daugiau atradimų – gilinantis į vyrų personažus ar į moterų?

– Nemanau, kad yra toks dalykas kaip vyriškas ir moteriškas balsai ar mąstymas. Kiekvienas žmogus ar personažas unikalus. Taip pat mąstyti gali tiek vyras, tiek moteris. Tai, ar mano personažai yra vyrai, ar moterys yra labiau atsitiktinumas nei bandymas atspindėti ar paaiškinti tam tikro „tipo“ mąstymą.

Skirstydami žmones į grupes bandome pasilengvinti gyvenimą. Įsivaizduojame, kad jei vyras, tai bus toks ir toks, jei moteris, tai visai kitokia, taigi, viskas aišku. Deja, kiekvieną kartą bandydami tikrai suprasti žmogų, turėsime stengtis iš naujo, nes vienodų žmonių tiesiog nėra, o mūsų iliuzijoms apie galimybę „žinoti iš anksto“ lemta žlugti.

Taip pat ir su personažais. Romane „Glesum“ yra kelios moterys, labai skirtingos. Kuri iš jų „labiau moteris“ – ta, kuri vos pagimdžiusi numeta vaiką, ar ta, kuri pasiima jį auginti? Abi moterys turi savo istorijas, savo gyvenimus, savas priežastis. Abi myli ir nekenčia, abi bijo ir siekia, kaip ir romano vyrai. Kurdama kiekvieną personažą įdedu tiek pat pastangų, kiekvieną iš jų vienodai įdomu kurti.

– Knyga „Glesum“ išsiskiria itin charizmatišku, jei taip galima vadinti, pasakotoju. Tai knyga,  kai iš tiesų juntamas skaitymo malonumas, lyg kažkoks saldumas. Galbūt dėl subtilaus humoro, situacijų paradoksalumo… Kaip atsirinkote „Glesum“ stilių, kalbėjimo manieringumą? 

– Rašant kiekvieną knygą norisi padaryti kažką naujo, kitaip sužaisti knygos struktūra ar stilistika. Taip ir pačiai įdomiau, ir skaitytojams neatsibosta.

Tėra vienintelis išlikęs rašytinis šaltinis apie romane aprašomus laikus – 98 metais romėnų istorikas Tacitas pirmą kartą paminėjo „Aisčių gentis“ ir labai fragmentiškai aprašė jų gyvenimo būdą. Vienintelis „tikras“ šaltinis – archeologiniai duomenys, kurie padeda atsekti aisčių išsivystymo lygį, pasaulėžiūrą ir tradicijas, bet tai ir viskas. Informacijos trūkumas iš dalies ribojo, tačiau tuo pat metu buvau visiškai laisva kurti veikėjų charakterius ir veiksmo stilistiką.

Rašant istorinį romaną šiek tiek romantikos ir poetizmų, matyt, neįmanoma išvengti. Kažkaip savaime kalba išėjo „minkštesnė“, sakiniai ilgi, kaip dainos.

– „Glesum“ – fatališkas romanas. Išeinant iš romano siužeto, ką reiškia lemtis šiuolaikiniame gyvenime, kaip ji veikia ir ar apskritai veikia? Juk šiuolaikinio žmogaus moto visgi yra „žmogus – likimo kalvis“.

Manau, tikėti kad „pats esi savo likimo kalvis“ yra pernelyg arogantiška. Mes nepasirenkame nei kokioje šalyje, nei kokioje šeimoje gimti, ir tai yra esminiai faktoriai, apibrėžiantys mūsų gyvenimą ir galimybes. Tai, ką mes „renkamės“ vėliau, yra nulemta įvairių socialinių faktorių ir įtakų. Asmeniniame gyvenime tiesiog kartojame kažkur nesąmoningai nusižiūrėtus modelius. Tai, ką pasiekiame (ar nepasiekiame), nulemta genetikos ir palankiai ar nepalankiai susiklosčiusios situacijos. O kur dar įvairūs atsitiktinumai (jei tai atsitiktinumai) – užtenka mažo vabaliuko įkandimo, ir mūsų gyvenimas bus „nukaltas“ visai ne taip, kaip mes jį planavome „kalti“.

Jei aš nebūčiau studijavusi istorijos, jei po pirmo kurso nebūčiau važiavusi į archeologinę praktiką Dauglaukyje (Tauragės raj.), jei nebūčiau sutikusi akademiko Eugenijaus Jovaišos, jei jis nebūtų aisčių tyrinėjęs visą savo gyvenimą, jei nebūtų parašęs knygų apie aisčius (kurias aš prieš rašydama skaičiau tiek kartų, kad mintinai išmokau), nebūtų ir šito romano. Aš nežinau, kas yra visos tos labai ilgos įvykių grandinės, kiekviename žingsnyje pilnos daugybės „jeigu“, „kalvis“. Bet tikrai nemanau, kad aš.

– Esate į literatūrą atėjusi iš filosofijos. Kiek vietos šiame romane užėmė filosofija?

Nieko nepadarysi, taip jau yra – jei ką nors studijuoji, vėliau tai savaime „lenda“, nori to ar nenori.

Tačiau ne tiek svarbu, ką į romaną sudedu aš. Už kiekvieno parašyto sakinio slepiasi mano fiziologinė, intelektualinė, emocinė ir dvasinė patirtis, kontekstai, kurių skaitytojai niekada nesužinos. Bet tai svarbu tik rašant. Išleista knyga jau nebe mano, ji jūsų. Skaitydami kiekvieną istoriją jūs suprasite savaip, veikėjai kiekvienam iš jūsų kalbės visai kita, unikalia kalba. Tuomet lemiamu veiksniu bus jūsų, o ne mano patirtis, ir tik nuo jūsų priklausys, ką knygoje „rasite“. O skaitytojai visuomet randa daug daugiau, nei aš norėjau ar sugebėčiau pasakyti.