Archyvas

Autoriaus archyvas

Konferencija „SKAITAU, RAŠAU, KALBU: kaip ugdome raštingą kartą“

http://mokymocentras.sviesa.lt/node/5342

Niekur daugiau informacijos neradau, tai įdedu nuorodą į registracijos formą

Kategorijos: Skelbimai, Seminarai Žymos:

Kaip žmogų paveikia praradimai? (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaip žmogų paveikia praradimai?

 

Žmogaus gyvenimui daug reikšmės turi įvairiausi veiksniai, t.y. išgyvenimai. Dažnai jie žmogų arba nuliūdina, arba pralinksmina, motyvuoja, galbūt netgi padeda suprasti daug aplinkui supančių ar kitų dalykų, kurie svarbūs. Labiausiai žmogų paveikia praradimai. Jie individą veikia labai įvairiai, tačiau bet kokiu atveju – stipriai. Neretai apie praradimus ir jų reikšmę žmogui yra rašoma ir lietuvių literatūroje. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas”, Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly”, arba Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare”. Taigi, remdamasi būtent šiais lietuvių literatūros rašytojų kūriniais bei jų pagrindinių veikėjų paveikslais, šioje kalboje aš argumentuotai aptarsiu, kaip visgi žmogų veikia praradimai.

Žmogus prarasdamas asmeninę laimę tampa bejėgis ir sugniuždytas. Apie tokį asmeninės laimės praradimą yra rašoma XXa. Lietuvos poeto, dramaturgo, vertėjo, akademiko, visuomenės veikėjo Justino Marcinkevičiaus antrojoje draminės trilogijos dalyje „Mažvydas”, parašytoje 1977m. Šiame Marcinkevčiaus kūrinyje yra vaizduojamas asmeninės laimės ir pareigos konfliktas, kurį išgyvena pagrindinis kūrinio veikėjas – Martynas Mažvydas – XVI a. lietuvių rašytojas bei pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“ parengėjas. Žinoma, šiame Marcinkevičiaus kūrinyje faktai nėra tikri, dauguma jų yra tiesiog išgalvoti, tačiau istorinės asmenybės veikla ir jos kryptis išlieka ta pati. Svarbiausia šiame kūrinyje yra Martyno Mažvydo pasirenkama asmeninės laimės auka dėl įsipareigojimo dirbti visuomenei – veikėjas moko kitus daryti gerus darbus, atsisakyti ydų, šelpia vargšus, netgi juos gydo, bando atkalbėti nuo blogų sprendimų. Tačiau ši asmeninė laimė Martynui Mažvydui pamažu pradeda nebeteikti laimės. Jis kadaise dar būdamas Lietuvoje turėjo mylimają, su kuria planavo kurti ateitį, tačiau ją paliko ir pabėgo į Mažąją Lietuvą, kur pradėjo savo gyvenimą kone iš naujo ir tapo visų gerbiamu visuomenės veikėju. Jis savo asmeninę dramą laikui bėgant iš dalies pamiršo. Tačiau tai tęsėsi neilgai. Ryškiausia kūrinio draminė kolizija – kai Martynas Mažvydas susitinka su pabėgeliu iš Lietuvos ir iš parodyto išgraviruoto žiedo, pasakojimų, jis išsiaiškina, kad tai Marijos, Martyno Mažvydo mylimosios sūnus Kasparas. Iš jo Mažvydas sužino apie Marijos mirtį, tai jį prislegia, jis pasijaučia kaltu, kad paliko ją, tačiau Mažvydas pradeda suvokti kaip šią klaidą, kuri dabar graužia jo sąžinę galėtų atitaisyti. Mažvydas sugalvoja Kasparą įsisūnyti, o šis nepriima to rimtai, netgi apkaltina tikrąjį savo tėvą bailumu, vadina melagiu bei išdaviku, kad netesėjo duoto motinai pažado ir dabar kitokiais būdais nesugeba pripažinti nesantuokinio savo sūnaus. Šiuo atveju kūrinyje asmeninė auka tarsi atperka vienas kaltes, tačiau gimdo kitas. Mažvydas jaučiasi prastai, jis sužlugdytas, netgi viešai pripažįsta sūnų, tačiau nepajėgia jo apginti, nes Kasparą išsiveda kareiviai. Kunigaikštis jau pasirašęs įsakymą jį perduoti Lietuvos valdžiai. Mažvydas išgyvena ilgai, jis sukniumba prieš kryžių ir kreipiasi į Dievą tokiais žodžiais: „Dabar ir aš kaip tu… Išleidau sūnų/ Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau/ Save ir savo kaltę…“. Jis taip pat po šio įvykio suabejoja, ar jo šis pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas ir svarbus, kad tam reikėjo paaukoti savo asmeninę laimę – gyvenimą ir šeimą. Taigi, galima sakyti, jog žmogus, praradęs asmeninę laimę tampa sugniuždytų ir visišku bejėgiu žmogumi.

Žmogus prarasdamas savo pasirinkimų laisvę tampa pasimetęs ir abejojantis. Žmogus patiria vidinį konfliktą, kuris verčia arba rinktis asmeninę laimę, arba laikytis įsipareigojimo. Būtent taip kovojančio su savo pasirinkimais žmogaus paveikslas išryškėja psichologiniame romane „Altorių šešėly”. Šiame XXa. prozininko, dramaturgo, simbolisto bei poeto Vinco Mykolaičio – Putino kūrinyje, išleistame 1932-1933m., išryškėja Liudo Vasario vidinio konflikto fragmentai, stipri dvasinė kova su savimi. Ši nuožmi kova kūrinyje truko aštuoniolika metų – nuo pat įstojimo į seminariją iki prašymo pagaliau pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos aštuoniolika metų Liudas Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą, mėgindamas suderinti nesuderinamą kunigo – įsipareigojimo ir poeto – asmeninės laimės kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai, deja, jam, kaip poetinės prigimties žmogui, yra visiškai svetimi ir nesuprantami. Jis dėl to labai kenčia. Mąstydamas apie tai, jis dažnai pasineria į vis gilesnę ir sunkesnę rezignaciją, ilgam užsidaro savyje. Nepaisant visko, jis tikrai galėtų prisitaikyti prie kitų, tapti vienu iš „jų”, tačiau jam prisitaikyti ir pritapti prie kitų yra lygu išsižadėti savęs bei pasmerkti save lėtai agonijai, dvasinei mirčiai. Vasaris šiuo atveju yra ne romantizmo laikų maištininkas, kuris vienas stotų prieš visus ir aršiai kovotų. Jis išties daugiau kovojo su savo patiriamais jausmais dėl jo pasirinkto kelio nei su išoriniu pasauliu. Savo svyravimais bei neužtikrintumu, keistu polinkiu analizuoti poelgius bei išgyvenimus, jis primena kitą literatūros veikėją – Hamletą – pasirinkusį vienatvės ir individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigiško gyvenimo, tačiau ir nedrįsta bei nenori aktyviai tam priešintis, galvodamas apie pasekmes, kaip tėvų ar visuomenės reakcija į tokį tuo metu nepriimtiną elgesį. Jis pats nėra užtikrintas dėl savo kelio. Todel Liudui Vasariui visgi belieka tik viena – nugrimzti į save, tyliai ir toliau maištauti. Savianalizė, būdinga Vinco Mykolaičio – Putino romano herojui yra savotiška kova su savimi. Jis kasdien kenčia, bandydamas suvokti tikrąjį savo pašaukimą, kurio suvokimui daug įtakos daro ir moterys, pasirodžiusios jo gyvenime. Jos irgi yra siekiamos asmeninės laimės dalis, kurios, Liudas Vasaris, būdamas kunigu visgi privalo atsisakyti. To puikus pavyzdys yra mergina vardu Liucė – Vasario pirmoji ir tikroji meilė. Tačiau be Liucės, visose trijose romano dalyse atsiranda po moterį, kuri stipriai veikia jo gyvenimą ir sprendimus. Pirmojoje dalyje, kaip ir minėjau, jis sutinka pirmąją savo meilę Liucę, antroje – Baronienę Rainakienę, pakeitusią jo požiūrį į tam tikrus dalykus, o trečioje – pačia svarbiausią ir didžiausią stimulą apsispręsti Liudui Vasariui davusią amerikietę Auksę. Visų jų jis atsisako, išskyrus Auksės, dėl kurios, kaip minėjau, jis kūrinio pabaigoje ir meta kunigystę, nepaisydamas nei kitų nuomonės, nei savo įsitikinimų, bandomų sau įteigti prievarta. Žmogus, kovojęs su savimi po aštuoniolikos metų visgi atranda ramybę. Taigi, kai žmogus praranda savo pasirinkimų laisvę, tampa pasimetusiu ir abejojančiu.

Žmogus kažką prarasdamas atranda priima tai, kaip tam tikrą galimybę. Būtent tokia reakcija į asmeninės laimės praradimą vaizduojama XIXa. pab. – XXa. pr. lietuvių rašytojos, Marijos Pečkauskaitės, dar kitaip žinomos, kaip Šatrijos Ragana, reikšmingiausiame kūrinyje, parašytame 1922m. – apysakoje “Sename dvare” kuriamas turtingas lietuvės moters paveikslas. Ši apysaka gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms – broliams Steponui ir Vincui, motinai – ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. Tikriausiai todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia pajauta. Kūrinys buvo rašomas kaip pilnas liūdesio atsisveikinimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode žydinčios rožės. Jame aprašomas dvaro gyvenimas, tačiau didžiausią dėmesį kūrinyje atkreipia nagrinėjami dukros bei motinos santykiai, o ypač vis dėlto tipinės lietuvių moters mamatės paveikslas. Apysakos “Sename dvare” pagrindinė veikėja – mamatė yra to dvaro ponia ir trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris, kuri be viso to turi menišką sielą: muzika- jos gyvenimo dalis, jos sielos pasaulis. Mamatė – namų šeimininkė, ji švelni, be galo rūpestinga šiame apgaulių pilname pasaulyje. Vos radusi laisvą minutėlę, puola skambinti pianinu, kadangi jai tai didžiulė prabanga, nes laisvo laiko turi ypač mažai. Mamatė niekuomet ant nieko nepyksta, ji pernelyg atlaidi ir supratinga. Jos manymu yra daug svarbesnių dalykų nei malonumai, ar norai, tačiau atsipalaidavusi ji vis galvoja, kaip būtų gera pamatyti ir išgirsti tuos garsiuosius Peterburgo, Paryžiaus orkestrus, kur daug muzikantų griežia mažiausiai šimtu instrumentų. Mamatė turi daug svajonių, kurių dar neturėjo progos įgyvendinti, jeigu ne šeima, tačiau ji supranta, jog tai liks tik svajonėmis, nes ji dabar visiškai atsidavusi ūkiui, savo vaikams, kuriuos be galo myli. Ji tokį asmeninės laimės paaukojimą šeimai priima ir sieja su dar viena galimybe. Ji reiškia, kad ji gales ugdyti savo vaikus dorais žmonėmis, gales juos mokyti. Todėl ji nuolatos stengiasi skirti jiems kuo daugiau dėmesio, nes kaip ir minėjau, ji nori, jog jos vaikai užaugtų geri, ji ugdo jų vidinį pasaulį, stengiasi kuo labiau suprasti jų mintis, bei jų poelgius, puoselėti juose tik geriausias vertybes. Ji nuo pat mažens vaikus moko, kad gyvenimas nėra kažkokia laimės duodamoji įstaiga, bet sunki, varginga tarnystė. Dėl šio rūpesčio ir atsidavimo vaikai taip pat nuoširdžiai myli savo mamą. Mamatė labai gerbia savo vyrą ir supranta, jog vyras turi būti šeimos galva. Šeimoje juodu pasiskirstę savas pareigas. Tėvas daugiau rūpinasi ūkio klausimais, o mamatė – namų židinio šiluma, vaikų gerove. Taigi, galima sakyti, kad asmeninės laimės praradimas žmogų dažnai paveikia ir taip, kad praradimas suvokiamas kaip dar viena galimybė gyvenime kažką padaryti kitaip.

Taigi, apibendrinant, galima teigti, jog praradimai žmogaus gyvenime turi daug reikšmės, kadangi galima prarasti daug svarbių dalykų. Tokių dalykų praradimai veikia įvairiai. Pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus kūrinyje „Mažvydas” asmeninės laimės bei sūnaus su mylimąja praradimas žmogus tampa sugniuždytas ir bejėgis, V. Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly” žmogus prarasdamas asmeninę laimė ir laisvo pasirinkimo teisę tampa užsisklendusiu ir abejojančiu, na, o Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” parodo, kad žmogus prarasdamas asmeninę laimę bei karjerą dėl šeimos, tokį praradimą priima kaip dar viena galimybę, save išreikšti ugdant savo vaikus, juos išauginant gerais žmonėmis.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Apsisprendimo tema Lietuvos literatūroje (pirkta tema,siūlome nemokamai)

Apsisprendimo problema Lietuvos literatūroje.

 

Skaitydami įvairius lietuvių literatūros kūrinius, dažnai galime pastebėti, jog  apsisprendimo problema yra aktuali daugelio kūrinių veikėjų gyvenime. Šioje kalboje remsiuosi Antano Škėmos romanu „Balta drobulė“, Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ bei Juozo Apučio novele „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Mano nuomone, šiuose trijuose kūriniuose pagrindiniai veikėjai susiduria su sudėtinga apsisprendimo problema. Pasirinkau konkrečius kūrinių epizodus, kuriais remdamasis/-i paaiškinsiu, kodėl veikėjams apsispręsti tam tikrose situacijose buvo sunku ir kokios įtakos tam tikri apsisprendimai turėjo tiek patiems veikėjams, tiek juos supantiems žmonėms.

 Pirmas kūrinys, kuriame apsisprendimo problema yra ryški, yra Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“. Garšva yra pagrindinis kūrinio veikėjas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbantis keltuvininku Niu Jorko viešbučio lifte. Patyręs karo žiaurumus ir norėdamas išgyventi, Garšva buvo priverstas emigruoti ir palikti gimtąją žemę. Būdamas itin meniškos sielos žmogus, Garšva išgyvena sunkią emigranto dalią ir nuolatos atsiduria absurdo akivaizdoje. Niūri kasdienybė neleidžia Garšvai kurti. Žinant, jog poezija itin svarbi Garšvai, tampa aišku, kodėl pagrindinis romano veikėjas ironizuoja ir pašiepia savo gyvenimą.  Garšva yra poetas, o poetai paprastai vertina moters meilę, nes iš jos gauna stipriausius impulsus kūrybai. Nors Garšva ir serga depresija, jis neišmeta moterų iš savo gyvenimo. Jo santykiai su meilužėmis buvo egoistiški. Elena – visiškai kitokia. Ją sutikęs Garšva įsimyli ir patiki, jog jam gali pavykti suderinti šeimą ir kūrybą. Visgi Garšva sunkiai serga ir nenori, jog Elena kentėtų. Taigi jis pradeda save įtikinėti, jog Elena yra tik medžiaga kūrybai, o tikras poetas turi būti vienišas ir atviras kančiai, nuo kurios reikia apsaugoti mylimus žmones. Ši sudėtinga vienišo poeto situacija atskleidžia, jog apsisprendimo problema kamuoja pagrindinį romano veikėją. Nuolatinės dvejonės paaiškina Garšvos elgesį su Elena. Nuolat atidėliodamas susitikimą su mylimąja, jis bando apsispręsti, ką pasirinkti jis galiausiai turėtų. Galiausiai priėmęs sprendimą nutraukti ryšius su mylima moterimi, pagrindinis romano veikėjas pasirenka vienišo poeto kelią. Mano nuomone, meilė būtų padėjusi Garšvai įveikti depresiją, tačiau nepaisant jo pasirinkimo išsiskirti su Elena, meilė  Garšvai padėjo išgyventi žiauriame pasaulyje. O daug svarbiau – pažinęs ir pamilęs Eleną, jis galiausiai sugeba sudėlioti skeveldras – sukurti taip ilgai lauktą eilėraštį. Taigi, meilė motyvuoja ir suteikia įkvėpimo, nors ir galutinis Garšvos sprendimas reiškia visišką atsiribojimą nuo mylimosios. Taigi, apsisprendimo problema yra aktuali Garšvos gyvenime, kurį supa vienatvė, absurdas, ironija bei sudėtinga istorinė situacija.

Antras kūrinys, kurio viena pagrindinių veikėjų susiduria su apsisprendimo problema, yra Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“. Viena pagrindinių apysakos veikėjų Severja yra nuoširdi, be galo darbšti, kukli ir dora kaimo mergina, įsimylėjusi itin neturtingą kaimo vaikiną Mykoliuką. Svarbu paminėti tai, jog jaunuolių melė yra abipusė, nes Mykoliukas taip pat myli ir brangina Severiutę, kuri jam suteikia nuostabių laimės valandėlių. Nepaisant to, jog Severjos ir Mykoliuko meilė yra abipusė, Severja yra priversta tekėti už Rapolo, turinčio daug aukštesnį socialinį statusą nei baudžiauninkas Mykolas. Taigi, mergina susiduria su sudėtinga apsisprendimo problema. Žinoma, ji tekėtų už Mykoliuko – vaikino, kurį jį myli ir vertina. Deja, svarbu paminėti, kad šioje situacijoje merginos apsisprendimui didžiausios įtakos turi tėvai. Jie taip pat neturtingi, o ir savo dukrai linki laimingo gyvenimo, kuriam būtinas tvirtas socialinis kapitalas. Žinant faktą, jog Mykoliukas nieko apart meilės Severjai pasiūlyti negali, mergina yra priversta elgtis prieš savo valią ir įvykdyti tėvų norą. Taigi, išgyvenusi sudėtingą apsisprendimo problemą, Severja yra pasmerkta visą gyvenimą patarnauti už save daug metų vyresniam vyrui Rapolui, kuris yra didžiausias tinginys. Severiutė neatranda savo gyvenimo laimės, nes visą gyvenimą dirba sunkiausius darbus ir susiduria su niūria kasdienybe bei rutina. Mano nuomone, visiškai neatsitiktinai apysakos pabaigoje matome liūdną vienos pagrindinių veikėjų gyvenimo baigtį. Mirus Rapolui, Severja pradeda lankytis kaimo karčiamoje ir gerti. Supratusi savo gyvenimo tragiškumą, Severja pasirenka alkoholį. Taigi, apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ matome, jog apsisprendimo problema yra itin aktuali. Deja, ji nukamuoja žmogų ir kartais priverčia aukotis vardan kitų gerovės.

Trečias kūrinys, kuriame apsisprendimo problema taip pat yra labai ryški, yra Juozo Apučio novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“. Sovietmečiu gyvenęs ir kūręs rašytojas puikiai suprato, ką reiškia nužmogėjimas, vertybių krizė, žiaurumas. Istorinis laikotarpis be abejonės turėjo įtakai autoriaus kūrybai. Novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ negailestingai nušaunama sena Marazyno kalė. Tai padaro pieninkas, kuris į egzekucijos vietą ateina didžiuodamasis ir pasiruošęs negailestingai nužudyti gyvūną. Visa tai stebėję likusieji novelės veikėjai pieninko sustabdyti nė nebandė. Tai parodo, jog žmogiškumas tapo viso kaimo problema. Mano nuomone, svarbu paminėti yra tai, jog kaimo žmonės šioje situacijoje tikrai turėjo pasirinkimo laisvę. Jie galėjo bandyti sustabdyti pienininką, kuris nužudė visiškai nekaltą ir niekuo nenusidėjusį gyvūną. Visgi akivaizdu, kad ši situacija kaimo žmonės reiškė sudėtingą apsisprendimo problemą.  Anksčiau žmonės turėjo labai glaudų ryšį su gyvūnais. Nužudyti gyvūną reiškė tą patį, kaip nužudyti žmogų. Deja, kaip matome šioje novelėje, dabar gyvūno nužudymas to paties nebereiškė. Taigi, peršasi išvada, jog pienininko brutalumas, žiaurumas ir smurtas puikiai atskleidė sovietmečio žalą žmogui. Žmogiškosios vertybės pradėjo keistis toli gražu ne į gerąją pusę, nes prarastas žmogaus artumas su gyvūnais neabejotinai atskleidė prarastas kaimo vertybes. Žmogus tapo sovietmečio auka, kuri nebeturi jėgų ir stiprybės kovoti prieš blogį, kurį atnešė sudėtingas istorinis laikotarpis. Taigi, Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ apsisprendimo problema kamuoja kūrinio veikėjus. Atsidūrę drąsos pareikalavusioje situacijoje kaimo žmonės nesugebėjo pasipriešinti blogiui ir susitaikė su esama padėtimi.

Apibendrindamas/-a norėčiau pasakyti, kad įvairiuose lietuvių literatūros kūriniuose yra nemažai dėmesio skiriama apsisprendimo problemai. Juozo Apučio novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ matome kaimo žmones, galinčius pasirinkti – sustabdyti brutalų piemininką, ketinantį nušauti seną Marazyno kalę arba susitaikyti su esama situacija. Juozo Tumo-Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ matome Severją, kuri taip pat susiduria su apsisprendimo problema, nes jai reikia pasirikti – tekėti už už save daug metų vyresnio vyro Rapolo ar ne. Galiausiai klasika virtusiame Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ pagrindinis kūrinio veikėjas Garšva turi pasirinkti tarp meilės ir vienišo poeto kelio. Taigi, visuose mano aptartuose kūriniuose apsisprendimo problema kamuoja žmogų. Istorinė situacija, žmogaus charakterio savybės nulemia individo apsisprendimą, kuris, kaip matome, gali turėti įtakos ne tik pačiam žmogui, bet ir jį supantiems aplinkiniams.

 

Ačiū už dėmesį 🙂

 

Informačiniai šaltiniai:

 

  • Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“
  • Juozo Tumo-Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“
  • Juozo Apučio novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“

 

 

Apsaugota: Kas žmogui teikia ramybę? 100 balų

2017.07.26 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.
Kategorijos: Rašto darbai ir jų aptarimas Žymos:

Apsaugota: Kas žmogui teikia ramybę?

2017.07.11 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.

2017 m. pakartotinės sesijos (MBE) užduotys

Užduotys apie Anykščių kraštą ir jo rašytojus

Šią medžiagą radau internete. Įvairūs klausimai, užduotys apie Anykščius ir to krašto rašytojus. Uzduociu_sasiuvinis
Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Vilniaus literatūra

Nuoroda apie literatūrą, susijusią su Vilniumi. Yra ir apie „Tūlą“ http://www.vilniusliterature.flf.vu.lt/    
Kategorijos: Kolega kolegai Žymos:

Apsaugota: 2016 metų lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos temos (Zinos Kuncienės)

2016.12.08 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.
Kategorijos: Kolega kolegai, Kalbėjimas Žymos:

2016 VBE temų anotacijos

http://www.nec.lt/failai/6317_LT-standartizavimui_2016.pdf