Archyvas

Autoriaus archyvas

Linksmų šv. Velykų!

Kai įsisukame į kasdienybės darbus ir imame sunkiai rasti motyvų džiaugtis, pakeliame akis į dangų.

Dabar tikra palaima: tvarkingais ir visai suirusiais trikampiais- danguje grįžtančių paukščių debesys. Jie skelbia atgimstantį pavasarį, žemę ir, norisi manyti, mus, atgimstančius tikėjimui, darbams, svajonėms, džiaugsmui. Ir net jei arimai dar pažliugę ar pacukruoti nakties šalna, širdyje jau skamba Prisikėlimo varpai.

Po sotaus šventinio stalo, po margučių ir šypsenų švytėjimo- valandėlė (ar valandėlės)- ne, ne telefono ar kompiuterio ekranui, o Dangui. Nes būtent jame- Prisikėlimo slėpinys ir naujos pradžios prasmė.

Linksmų šv. Velykų, mielieji!

Kategorijos: Skelbimai, Laisvalaikiui Žymos:

Pristatytas mokytojų etatinio darbo užmokesčio modelis

Ketvirtadienį (2018- 03- 22 d.) Švietimo ir mokslo ministerijoje pristatytas mokytojų etatinio darbo užmokesčio modelis.

Pristatymo skaidrės:

PREZENTACIJA apie etatinio modelį

 

Kategorijos: Profsąjunga Žymos:

Vydūnas, ir ne tik… (medžiaga pamokoms)

Kolegė Jolanta B. dalijasi medžiaga, rasta internete, pamokoms, tikisi, kad kolegės (autorystė nurodyta), rengusios šias prezentacijas, nesupyks: Vydunas Žmogus ir tėvynė Klausimynas_Vyduno_asmenybei_apibendrinti  

Apsaugota: Kūrybiškumo ugdymo pratimai (papildoma seminaro medžiaga)

2018.03.24 Jei norite matyti komentarus, įveskite slaptažodį.
Ištraukos nėra, nes čia apsaugotas įrašas.
Kategorijos: Seklyčia Žymos:

Šatrijos Raganos meilės kelionė: nuo Užvenčio dvaro iki Židikų

Kelmės rajonas, Užventis. Šimtametis dvaras, į kurį veda liepų alėja, aprašytas Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Nors iš tiesų Marija Pečkauskaitė gimė Medingėnų dvare, dabartiniame Rietavo rajone, kuris priklausė motinos šeimai, garsiai Žemaitijos bajorų giminei Šiukštoms. Iki dešimties metų augo tėvo gimtinėje Labūnavos dvare, Kelmės rajone. Tačiau Užvenčio dvaras – lemtinga vieta. Čia susipažįsta su […]

Vyresniųjų klasių mokiniams – Jaunųjų literatūrologų akademija Vilniaus universitete Kaune

2018 m. pavasarį Vilniaus universiteto Kauno fakultetas (VU KnF) ir organizacija „Mokyklinės lituanistikos alternatyvos“ (MLA) 9–12 kl. mokinius kviečia dalyvauti Jaunųjų literatūrologų akademijos sesijose. Klausydamiesi mokslinių pranešimų ir pristatydami savo parengtus darbus bei diskutuodami mokiniai tobulins rašinių rašymo įgūdžius ir geriau pasirengs pagrindinio ugdymo patikrinimui ar valstybiniam egzaminui. Pranešėjams bus įteikti pažymėjimai apie skaitytą pranešimą ir VU KnF dovanos.

Jaunųjų literatūrologų akademijos sumanytojas – 2017 m. Inovatyviausio kalbų mokytojo Lietuvoje vardą pelnęs dr. Mindaugas Grigaitis, VU KnF Kalbų, literatūros ir vertimo studijų instituto dėstytojas ir Kauno jėzuitų gimnazijos mokytojas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos (LKLMS) pirmininkės pavaduotojas.

Vyks penkios teminės sesijos: „Kas yra ekotekstai?“ (balandžio 5 d.), „Krikščioniškosios pasaulėjautos atspindžiai literatūroje“ (balandžio 19 d.), „Mimikrijos problema lietuvių literatūroje“ (gegužės 3 d.), „Laisvamanybė ir malonumas kaip literatūrinio maišto forma“ (gegužės 10 d.), „Tautinių mitų (de)sakralizavimas“ (gegužės 17 d.).

Pageidaujantys dalyvauti Jaunųjų literatūrologų akademijos sesijose kviečiami registruotis (pagal nuorodas po kiekvienos sesijos anotacijos – žr.tekste žemiau).

 Daugiau:

Jaunųjų literatūrologų akademija

PIRMOS SESIJOS PROGRAMA:

12–13 val. Mindaugas Grigaitis (VU KnF lektorius). Kas sieja ekologiją ir literatūrą?

13.00-13.20 val. – PERTRAUKA

13.20–13.45 val. Liepa Šeškevičiūtė (Kauno jėzuitų gimnazija). Ekokritikos ženklai Vinco Krėvės apsakyme „Skerdžius“ ir Romualdo Granausko apysakoje „Gyvenimas po klevu“;

13.45–14.00 val. Orinta Kalinauskaitė (Kauno VDU „Rasos“ gimnazija). Gamtos ir žmogaus ryšys lietuvių literatūroje (Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas, Marius Katiliškis);

14.00–14.20 val. Augustė Nomeikaitė (Kauno jėzuitų gimnazija) Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ anaizė iš ekokritikos perspektyvos;

14.20–15.00 val. Diskusija.

Kategorijos: Skelbimai Žymos:

Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ (atidžiojo skaitymo užduotys)

Kolegė Renata Bakanienė dalijasi užduotimis iš M. Katiliškio:   Apie ką svajojaTilius, kirsdamas mišką? Ką planuoja veikti šeštadienio vakare po darbo? Ko tikisi? Kas sugriauna jo šeštadienio planus? Kokią savo vaikystės istoriją Tilius jau ne pirmąkart papasakoja Petrui? Už ką Tilius sėdėjo „daboklėj“? Kiek laiko? Kaip ši bausmė susijusi su jo svajone? Kaip sekėsi Doveikai […]

Vincas Kudirka

Kolegė Renata Bakanienė dalijasi mokinės parengtu pristatymu: Vincas Kudirka

Psichologinis vaiko paveikslas XX a. lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Psichologinis vaiko paveikslas XX a. lietuvių literatūroje

Šatrijos  Ragana,  Jonas Biliūnas

   Vaikystė – labai spalvingas gyvenimo etapas, kuris yra itin tampriai susijęs su tolimesne kiekvieno žmogaus ateitimi. Be pozityvumo ir grožio daigų negalima žmogui išeiti iš vaikystės į gyvenimą, be grožio daigų negalima išleisti kartos į kelią. Iš tiesų būtent vaikystėje patirti išgyvenimai, tėvų ar mokytojų įskiepyti įsitikinimai ir pamokos išlieka visam gyvenimui. Nusakyti, kokio amžiaus būdamas vaikas pereina į suaugusiojo pasaulį – sudėtinga. Tikriausiai būtų teisingiausia sakyti, jog kiekvienas pereina skirtingu laiku, o gal ir apskritai nepereina, juk sakoma, kad metai tėra tik skaičiai. Tikrąjį amžių parodo protas bei darbai. Vaikystę neišvengiamai turime visi, tačiau vieniems ji būna ne tokia miela ir priverčia suaugti anksčiau laiko. Lietuvių literatūroje vaikystės motyvus ypač jaudinančiai plėtojo Jonas Biliūnas bei Šatrijos Ragana. Būtent apie šių autorių žvilgsnį į pasaulį vaiko akimis, norėčiau pakalbėti.

Vaikystės patirtis išlieka visam gyvenimui, apie tai kalba lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Jo kūryboje didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekiama atskleisti žmogaus sielos tyrumą. Apsakymas ,,Kliudžiau” parašytas tuo laiku, kada  rašytojas patyrė didžiausią dvasinį išgyvenimą: Gydytojai jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos (,,Brisiaus galas”, ,,Vieną rudens dieną”, ,,Liūdna pasaka”ir kt.). Kūrinyje ,,Kliudžiau“ pasakoja apie antroką berniuką, kuris iššauna strėlę į mažą, baltą  katytę. Tam tikrą emocinę prasmę J.Biliūnas tikrovei suteikia ir per spalvas. Dažniausiai sutinkama jo kūryboje balta spalva nėra atsitiktinumas. Ji apibūdinama kaip susitaikymo, taikos ir ištikimybės simbolis. Tačiau „baltai spalvai būdingas ir neigiamas aspektas, pirmiausia dėl sąsajų su „mirties blyškumu“. J. Biliūno kūryboje balta spalva dažniausiai reiškia mirtį, baimę, šaltį – tai tikriausiai rašytojo savosios gyvenimo patirties perteikimas iš vidaus. Visa J. Biliūno kūryba laikoma gana autobiografiška, todėl neretai pasakotojas – sergantis, mirtį nujaučiantis, bet mąslus, jautrus, sugebantis pajusti greta esančiam užuojautą žmogus. Blyškumas kalba apie baimę, ligą, nuovargį ir – mirtį. J. Biliūnas tarsi gilinasi į savo nuojautas, nebijodamas apsinuoginti, nes mirštantis žmogus giliau ir kitaip supranta ribą tarp jį supančio gyvenimo ir mirties. Tikriausiai ir katytė apsakyme ,,Kliudžiau” neatsitiktinai balta (,,Tat buvo nedidelė balta katytė.”) – ji jau nuo gimimo (kaip ir J. Biliūnas?) paženklinta mirtimi…  Tokio savo poelgio vaikas labai gailėjosi ir po kelių dienų sulaužo lanką bei strėles. Pasakotojas leidžia suprasti, kad toks nekalto gyvūno gyvybės atėmimas skaudus net ir suaugus: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šovinys. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje.“ Taigi, Jonas Biliūnas savo novelėje „Kliudžiau“ akcentuoja, kad vaikystėje padarytas blogas poelgis gali persekioti dar ilgus metus ir tapti viena iš didžiausių gyvenimo pamokų.

Kita lietuvių rašytoja Šatrijos Ragana, parodo glaudų ryšį siejantį mamą ir dukrą.  Marija Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose – Labūnavoje ir Užventyje, kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu. Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“ atsispindi būtent Užvenčio dvare praleistos dienos. Rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į buvusius savo namus, į savo šeimą, į vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Kūrinyje vaizduojama mamatė Marija be galo atsidavusi savo vaikams, ne savo pomėgius, o jų auklėjimą laiko didžiausia savo pareiga. Mamatei svarbiausia užauginti dorus žmones. Koks gi tas auklėjimas? Rašytoja, pati būdama puiki pedagogė, atskleidžia krikščioniškųjų vertybių ugdymo svarbą, auklėjimą, paremtą Biblijos mokymu. Mamatė aiškina, kad reikia daryti gerus darbus, nes tai patinka Dievuliui. Mirus Kazelei, mamatė įkalba Irusią atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad savo geriausiai draugei jai nieko negaila. Netgi mirtis vaikams nėra baisi – mamatė išmokė tikėti pomirtinio gyvenimo grožiu, tad išsiskyrimas bus laikinas. Be to, mamatė – lietuvybės puoselėtoja. Vaizduojamas kūrinio laikas – XIX a. pabaiga, spaudos draudimo metai. Mamatė nori, kad jos vaikai prisidėtų prie tautinio atgimimo. Ji sako, kad vaikai turi mokytis lietuvių kalbos, privalo išmanyti savo krašto istoriją. Doras žmogus, anot mamatės, turi būti patriotiškas. Apysakos veikėja Mamatė – išskirtinė dvaro asmenybė, kuri savo vaikus moko nepamiršti savo „šaknų“, lietuvių kalbos. Tai neleidžia vaikams sulenkėti tuometinėje bajoriškoje visuomenėje. Būtent šeima, kurioje yra tradicines vertybes saugojantis žmogus, vaikams neleidžia pamiršti gimtosios kalbos. Juk be gimtosios kalbos sunkiai įsivaizduojamas ir žmogaus bendravimas su tauta. Tad galima daryti prielaidą, jog šeimoje padedami pirmieji pagrindai, kurie galbūt  neleis žmogui pamiršti savo „šaknų“, kalbos. Mamatė ugdo vaikų meninį skonį, nes  meno grožį jaučiantis žmogus ir elgiasi dažniausiai dorai. Didelę reikšmę auklėjimui turi veikėjų ryšys su gamtos pasauliui. Tačiau mamatės ir jos vaikų ryšį išryškina gana šalti jos santykiai su vyru, skirtingi jų požiūriai į gyvenimą bei supančius žmones. Todėl jai tenka ieškoti supratimo savo vaikuose, auklėti ir auginti juos artimus savo sielai, derinant bajoriškas etiketo normas ir valstietišką paprastumą.

Darnioje šeimoje jaučiamės saugūs, nes mums ji yra  dvasinis ramstis. Taigi, šiame kūrinyje idealizuojamas motinos bei vaikų šiltas tarpusavio ryšys, jis  pateikiamas kaip siektino bendravimo pavyzdys.

Apibendrindamas galiu teigti, jog vaikystės tema lietuvių literatūroje vaizduojama labai įvairiai. Jonas Biliūnas parodo, jog vaikystėje galima padaryti tokių dalykų, kurie atminty išlieka visam laikui. Šatrijos Ragana parodo bene tobulos vaikystės modelį. Visgi reikėtų nepamiršti, kad  visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

Vydūno konferencijos medžiaga (naratyvo etika, etika ir žanrai, metodika)

Medžiaga iš konferencijos Vydūnui (dalijasi kolegė):

Naratyvo etika

Etika ir žanrai

Metodika