Archyvas

Autoriaus archyvas

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje (pirkta kalba, siūlome nemokamai)

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, J.Marcinkevičius, S.Nėris)

Individo būtis yra neatsiejama nuo aplinkos – kad ir kuo žmogus užsiimtų, jo veikla turi įtakos gamtai, kitų individų gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas privalome atsakyti už savo veiksmus, net jei kartais to nepripažįstame. Visgi, kartais prisiimdami atsakomybę už tam tikrus savo poelgius, galime pasijusti neteisūs – tuomet atsiranda kaltės jausmas, kurį žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų augino savyje, taip puoselėdamas savo, kaip asmenybės, humaniškumą. Individą kasdieniame gyvenime lydi giliai pasąmonėje slypintis sąžinės balsas, tapatinamas su kalte bei glaudžiai siejamas su atsakomybe. Vedamas jo, priklausomai nuo išugdytų vidinių savybių, asmuo gali elgtis kontraversiškai. Tačiau kodėl vis dėl to jaučiame kaltę? Už ką esame atsakingi ir kodėl? Panagrinėkime šių jausmų motyvus lietuvių literatūroje.

Asmuo, gebantis atleisti kitam, išlaiko žmogiškumą. Dažnai šiais laikais vaikai pamiršta, kad tėvai aukoja visą savo gyvenimą norėdami išauginti jį sveiką, protingą, viskuo aprūpintą. Užaugę vaikai nesirūpina gimdytojais, stengiasi jų atsikratyti nuveždami į senelių prieglaudas, o vėliau tiesiog užmiršta ir nebeaplanko. 2016 metų statistikos duomenimis, Lietuvoje yra daugiau kaip 100 senelių globos namų. Juose gyvena tiek žmonių, kiek yra įsikūrę Kalvarijoje, Trakuose ar Lazdijuose. O kiek dar senolių gyvena vieni, be priežiūros, negalintys pasirūpinti savimi? Panašius aspektus savo kūryboje taip pat nagrinėjo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prozininkas, lietuvių novelės klasikas, Realizmo krypties atstovas Jonas Biliūnas. Novelistui buvo svarbu atskleisti psichologiškumą, analizuoti vidinį žmogaus pasaulį per kasdienes gyvenimiškas situacijas. Novelėje „Ubagas“ aprašoma skaudi senolio dalia, iškeliama šeimos susvetimėjimo problema. Kūrinio pasakotojas vieną dieną pamato pro vartus į jo kiemą įėjusį senelį – iš pirmo žvilgsnio apibūdina žodžiu „ubagas“. Eigoje tyrinėjant įvairias detales, pasakotoją „apima šiurpas“, o pakalbinęs iš vaikystės prisiminimų atpažįsta Petrą Sabaliūną. Kadaise buvęs turtingas žmogus dabar priverstas elgetauti – pasakotoją mažų mažiausiai nustebina, kai senolis atveria širdį ir papasakoja skaudulį, kaip jo paties sūnus išmetė tėvą iš namų, atėmė viską, ką jis turėjo materialaus. Visą gyvenimą Petras buvo įpratęs dalinti savo bičių medų net svetimiems vaikams, anksčiau gyveno gražiuose ir jaukiuose namuose, skyrė saviems vaikams daug dėmesio ir meilės. Dabar senelis nuleidęs galvą, drebančiom lūpom šnekėdamas poterius ir iš gėdos slėpdamas ašarotas akis, vaikšto po kiemus bei prašo išmaldos. Tai nebūdinga eiliniam varguoliui: jie dažniausiai neišprusę, drąsūs, nejaučia gėdos maldaudami pinigų ir maisto. Visgi geros širdies žmonėms lengviau duoti, nei iš kito imti, todėl suprantame, jog Petrui labai sunku apsimesti, užslėpti tikruosius jausmus. Pasakotoją, nors niekuo neprasikaltusį šiam žmogui, jis jaučiasi atsakingas už kito individo – bendraamžio Petro sūnaus – veiksmus. Tačiau net būdamas tokioje situacijoje, Petras Sabaliūnas sakosi atleidęs sūnui ir nelaiko savyje pykčio jam – tai labai stipraus individo bruožas. Vis dėlto senais laikais, kai pasaulis dar nebuvo toks susvetimėjęs, giminės gyveno kartu: viename name tilpo ne viena karta. Senoliai buvo gerbiami dėl išminties – jie prižiūrėdavo vaikus, mokydavo juos skaityti, skaičiuoti, pasakodavo istorijas. Jie turėjo pastogę, ką pavalgyti, nesijautė vieniši. Deja, šiais laikais vertybės pakito. Senas žmogus tapo nereikalingas, nes jis nedirba, serga, reikalauja nuolatinės priežiūros. Šiandienos žmonės nebesuvokia ritualinių dalykų ir, užuot gilinęsi į tradicijas, jas keičia vartotojiška kultūra. Pasakotojas, duodamas senoliui duonos kriaukšlę, apmąsto savo veiksmų padarinius: gailisi, kad retai aplankydavo savo tėvus. Tik po jų mirties suprato, kokie jie buvo svarbūs gyvenimo kelyje. Šioje novelėje paslėpta gili mintis, netiesioginis pamokslas: suprantame, ką turime, kai prarandame. Vis iš naujo įsitikiname, jog žmogaus turtas – visai ne materialūs dalykai, o dvasinės vertybės: meilė, laimė, džiaugsmas… Taigi, žmogaus kaltės ir atsakomybės jausmai prabunda sudėtingiausiose gyvenimo situacijose. Kartais tai tarsi perimame iš kito žmogaus, taip siekdami kompensuoti jo padarytą žalą – taip jaučiamės humaniškesni, bandome atsakyti už kito veiksmus, galėjusius įskaudinti aplinkinius.

Istorinės aplinkybės neretai išbando asmenybės jaučiamą atsakomybę gimtinei. Taip atsitiko ir XX a. lietuvių literatūros veikėjo, poeto Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“. Pagrindinis personažas kūrinyje – pats Martynas Mažvydas, 1547 metais išleidęs pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmas“, dramoje atliekantis mokytojo vaidmenį. Už reformacijos skleidimą gimtinėje jis buvo persekiojamas, tad priėmęs Prūsijos hercogo Albrechto kvietimą studijuoti, M. Mažvydas persikėlė į Karaliaučių. Reikšminga tai, kad net emigravęs jis išlaiko patriotiškas pažiūras Lietuvos atžvilgiu. Nors patriotizmo idėjos M.Mažvydo gyvenamuoju laikotarpiu nebuvo populiarios ir paplito dėka Tautų pavasario XIX amžiuje, jo pasiryžimas bei juntama atsakomybė lietuvius, gyvenančius svetimame krašte, primygtinai mokyti gimtosios kalbos bei auklėti tautiškumo pagrindais – svarbi kūrinio detalė. Taip pat žinome, kad dramos veiksmo laikas – XVI amžius, kai šalia viešpataujanti Maskvos Didžioji Kunigaikštystė vis dažniau puldinėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, čia pat teritoriją plėtė Lenkijos karalystė – šios aplinkybės sudarė palankias sąlygas lietuvybės nykimui, todėl M.Mažvydo „Katekizmas“, nacionalistinių idėjų puoselėjimas bei pedagoginis pasišventimas atliko teigiamą rolę užkertant kelią šio reiškinio vystymuisi. Stiprus atsakomybės jausmas ir asmeninė laimė – sunkiai suderinami dalykai. Mažvydas troško gyventi mylimoje žemėje, tačiau pasišventė herojiškam darbui. Pagrindinis kūrinio veikėjas teigia: „tik pareiga mane čia atvedė ir čia paliko“. Visą gyvenimą risdamas mitinį Sizifo akmenį į kalną, jis nostalgiškai prisimena gyvenimą Lietuvoje: „saulė šiltesnė būdavo anksčiau“. Šis pasakymas įgauna metaforišką prasmę. Saulės įvaizdis reiškia dvasinę pilnatvę, teigiamas emocijas: laimę, šilumą, šviesą. Paradoksalu, bet Mažvydas nesigaili savo sprendimu. Tai atskleidžiama paskutinėmis dramos eilutėmis: „tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal be to akmens gyvenimo nebūtų…“. Svarstome, kad savotiška kančia gelbėja vidinį pasaulį nuo beprasmybės.

Žmogus, atsakydamas už savo kontraversiškus veiksmus, jaučia kaltę. Viena garsiausių XX amžiaus lietuvių lyrikė Salomėja Nėris savo poezijoje perteikė moterišką pasaulėžiūrą, gyvenimo trapumo jausmą, kančią netekus gimtųjų namų. 1940-aisiais, sovietų okupacijos metu, ji buvo išrinkta į delegaciją pareikšti Lietuvos norą prisijungti į Sovietų Sąjungos sudėtį, vėliau paprašyta, kad poetė sukurtų poemą J.Stalino garbei. Tautos akivaizdoje smuko poetės autoritetas. Po metų S.Nėris, prasidėjus II Pasauliniam karui, nusprendė su ligotu sūnumi pasitraukti į Sovietų Sąjungos teritoriją, tačiau ramybės ten nerado – blaškėsi tarp miestų, daug laiko praleido traukinyje, kur rašydama išliejo jaučiamą kaltę bei dvasinį skausmą – Tėvynės apleidimą. Eilėraštyje „Prie didelio kelio“ pastebimas poetės atgailavimas. „Už kalno, už juodo pavasaris nyko“. Pastebime juodo kalno, pavasario nykimo motyvą, lyrinis subjektas kalba būtuoju laiku. Juoda spalva dažnai reiškia sunkumus, grėsmę, baimę, praeities skausmus. Kalnas – tarsi sunkūs išbandymai, skiriantys praeitį ir dabartį. Pavasarį įsivaizduojame saulėtą, džiaugsmingą, saulėtą, kai visa gamta bunda. Be to, pirmame stulpelyje kalbama „mes“ vardu. Interpretuojant šią eilutę, galime suprasti, jog poetė užsimena apie tautą apleidusį džiaugsmą ir užvaldžiusį liūdesį, pačios jaučiamą kaltę, atgailą, ilgesį Tėvynei. „Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio“. Gluosnį pažįstame iš nusvirusių, gležnų šakelių, – samprotaujame, kad S.Nėris užsimena apie nusivylimą, tarsi nuleido rankas – nebėra vilties kada nors pamatyti gimtuosius namus, nebėra dėl ko stengtis. Nors kūryba poetė stengėsi perduoti savo atsiprašymą, kentėjo, tačiau dar iki šiol kontraversiškai vertinamas S.Nėries prisitaikymas prie sovietinės sistemos, išvykimas iš šalies Tėvynei sunkiu laikotarpiu.

Taigi, panagrinėję lietuvių literatūrą, galime daryti išvadą, jog kiekvienas individas skirtingai išsiugdo kaltės, atsakomybės jausmus priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo. Vis dėlto, nors juntami ne tose pačiose gyvenimo situacijose, šie jausmai išlieka vieni reikšmingiausių, norint asmenybės brandoje pakloti humaniškumo pagrindus. Gebėjimas pripažinti savo kaltę bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nepaprastai vertingos žmogaus dvasinio pasaulio savybės. Svarbu atminti, jog verta klausyti savo sąžinės balso, puoselėti gražiausias moralines dorybes bei neužmiršti žmogiškosios prigimties.

PLANAS

Kaltė ir atsakomybė lietuvių literatūroje ( J.Biliūnas, J.Marcinkevičius, S.Nėris)

I. Individo būtis yra neatsiejama nuo aplinkos – kad ir kuo žmogus užsiimtų, jo veikla turi įtakos gamtai, kitų individų gyvenimui. Tai reiškia, kad kiekvienas privalome atsakyti už savo veiksmus, net jei kartais to nepripažįstame. Visgi, kartais prisiimdami atsakomybę už tam tikrus savo poelgius, galime pasijusti neteisūs – tuomet atsiranda kaltės jausmas, kurį žmogus nuo pirmųjų gyvenimo dienų augino savyje, taip puoselėdamas savo, kaip asmenybės, humaniškumą.

II.  Kaltės ir atsakomybės apraiškos lietuvių literatūroje atsakomybės ir kaltės jausmo atskleidimas.

a) Asmens, gebančio atleisti kitam, žmogiškumas.

1.

b) Tėvų ir vaikų susvetimėjimas: 2016 statistikos duomenys byloja, kiek senelių namų yra įsteigta Lietuvoje ir ką tai žymi.

 c) XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios prozininko, lietuvių novelės klasiko, Realizmo krypties atstova Jono Biliūno novelės „Ubagas“ analizė.

 d) Petro Sabaliūno išorinis ir vidinis paveikslas.

e) Petro Sabaliūno likimo paradoksalumas.

1.e.Istorinis kontekstas: senolių dalios senaisiais ir naujaisias laikais priešprieša.

2. e.Stiprus pasakotojo atsakomybės ir kaltės jausmo atskleidimas.

2.

a) Asmenybės jaučiamos atsakomybės gimtinei išbandymas susidūrus su nepalankiomis istorinėmis aplinkybėmis.

b) XX a. lietuvių literatūros veikėjo, poeto Justino Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ analizė.

c) Pagrindinio veikėjo – Mažvydo asmeninės laimės ir pareigos derinimas.

d) Gyvenimo siejimas su pasakojimu apie Sizifą ir jo amžiną akmens stūmimą į kalną.

e) Kančia gyvenimui suteikia prasmės („tasai akmuo Sizifui – ne bausmė, O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal be to akmens gyvenimo nebūtų…“).

3

a) Kaltės jausmas už savo veiksmų kontraversiškumą.

b) XX amžiaus lietuvių lyrikės Salomėjos Nėries eilėraščio „Prie didelio kelio“ interpretacija.

c) Skaudūs autorės biografijos motyvai, jų vyravimas kūriniuose.

 d)Simbolių, spalvų, įvardžių, nuotaikos paieškos eilėraštyje, jų sąsaja su S. Nėries gyvenimu.

e) S. Neries kontraversiškumas, atsakomybės ir kaltės jausmų išraiška kūriniuose.

III. Taigi, panagrinėję lietuvių literatūrą, galime daryti išvadą, jog kiekvienas individas skirtingai išsiugdo kaltės, atsakomybės jausmus priklausomai nuo aplinkos, kurioje augo.

Gebėjimas pripažinti savo kaltę bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus – nepaprastai vertingos žmogaus dvasinio pasaulio savybės.

Kategorijos: Kalbėjimas Žymos:

2018-2019 metų lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos organizavimo ir vykdymo tvarkos aprašas

Išrinktos gražiausios 2018 metų knygos

Kultūros ministerijos kasmet organizuojamame Knygos meno konkurse geriausioms meninio apipavidalinimo ir poligrafinio atlikimo knygoms išrinkti šiemet pateikta 130 leidinių. Knygos meno ekspertų komisija knygas vertino pagal meninio apipavidalinimo ir leidybinio-poligrafinio atlikimo kriterijus.

Pagrindinė metų premija paskirta Sigutei Chlebinskaitei už jautrią estetiką ir konceptualią visumą knygoje: Icchokas Rudaševskis, ,,Vilniaus geto dienoraštis. 1941–1943 / Togbukh fun Vilner geto. 1941–1943“ (leidėjas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Šešios premijos pagal temines grupes:

Grožinė literatūra ir eseistika

Agnei Dautartaitei-Krutulei už elegantišką vaizdo ir teksto dermę knygoje: Mindaugas Nastaravičius, ,,Bendratis“ (leidėjas UAB ,,Tyto alba“, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Knygos vaikams

Rasai Jančiauskaitei už betarpišką santykį su skaitytoju knygoje: Marius Marcinkevičius, ,,Maži eilėraščiai mažiems“ (leidėjas Mažoji bendrija ,,Tikra knyga“, spaustuvė „UAB BALTO print“).

Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai

Jurgiui Griškevičiui už raiškų dizainą knygoje: Kristupas Sabolius, ,,Materija ir vaizduotė“ (leidėjas Vilniaus universitetas, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai)

Ingai Navickaitei už sėkmingą kelių vaizdinių koncepcijų suderinimą leidinyje: ,,Žurnalas Kaunui ,,Į“ (leidėjas Asociacija Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė UAB dizaino studija ,,Kopa“).

Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai

Rūtai Mozūraitei už istorinio turinio šiuolaikišką perteikimą knygoje: ,,Laisvųjų testamentai. Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretai“, sudarytojas Klaudijus Driskius (leidėjas VšĮ ,,Tautos paveldo tyrimai“ ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai

Gyčiui Skudžinskui už prasmingą minimalizmą knygoje: Madara Gritane, ,,Layers“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“, Algis Kaveckis, įrišimas VšĮ ,,Nerutina“).

Dvylika diplomų pagal temines grupes:

Grožinė literatūra ir eseistika

Deimantei Rybakovienei už novatorišką klasiką knygoje: Kornelijus Platelis, ,,Įtrūkusios mėnesienos“  (leidėjas VšĮ leidykla ,,Odilė“, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Gyčiui Skudžinskui už žaismingą vizualumą knygoje: Benediktas Januševičius, Gytis Skudžinskas, ,,Raidžių paveikslai“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“).

Knygos vaikams:

Ingai Dagilei už įtraukiančią vaizdų dinamiką knygoje: Audronė Meškauskaitė, Aurina Venislovaitė, ,,Istorijos skanėstai“ (leidėjas Mažoji bendrija ,,Žalias kalnas“, spaustuvė UAB Standartų spaustuvė).

Rokui Gelažiui už meistrišką iliustracijų medžiagiškumo perteikimą  knygoje: ,,Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių stebuklinių pasakų ir dar viena“, sudarytojai Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis, iliustracijos Mariaus Jonučio (leidėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Mokslinės, dalykinės knygos, vadovėliai:

Dovydui Stonkui ir Deimantei Brukštaitei už netradicinį įvaizdinimą knygoje: Rimvydas Laužikas, Antanas Astrauskas, ,,How the Future King of England Ate Peacock in Vilnius: the Shared Cultural, Political and Culinary History of Britain and Lithuania“ (leidėjas Lietuvos kultūros institutas, spaustuvė Bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Baltijos kopija“).

Ulai Šimulynaitei už tikslingą dizainą knygoje: Vilma Gradinskaitė, ,,Lietuva litvakų kūryboje / Lithuania in Litvak Arts“ (leidėjas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Meno leidiniai (monografijos, katalogai, albumai)

Indrei Klimaitei ir Laurai Klimaitei už atskleistas šiuolaikines estetines tendencijas leidinyje: ,,MO muziejus / MO Museum“ (leidėjas VšĮ MO muziejus, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Arūnui Prelgauskui už klasikinių tradicijų puoselėjimą ir puikią dokumentinės medžiagos kokybę knygoje: ,,Advokato Jauniaus Gumbio kolekcija: knygose išnykusi praeitis“, sudarytoja Aušra Racevičienė (leidėjas Lietuvos nacionalinis muziejus, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Meninės ir dokumentinės fotografijos leidiniai

Gyčiui Skudžinskui už dizaino interaktyvumą knygoje: Audrius Puipa, Gintautas Trimakas, ,,Inscenizuoti paveikslai / Staged Pictures“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“).

Ingai Navickaitei už netradicinę teksto ir vaizdo jungtį knygoje: Virgilijus Šonta, ,,Mokykla – mano namai / School is my Home“, sudarytojas Gintaras Česonis (leidėjas Asociacija Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, spaustuvė UAB dizaino studija ,,Kopa“).

Bibliofiliniai ir eksperimentiniai leidiniai

Gyčiui Skudžinskui už ironišką leporello interpretaciją leidinyje: Gabrielė Gervickaitė, ,,03“ (leidėjas VšĮ ,,Nerutina“, spaustuvė UAB ,,Druka“, įrišimas VšĮ ,,Nerutina“).

Gyčiui Skudžinskui už panaudotą interaktyvią žanrų jungtį knygoje: ,,Kolekcijos / Collections“ (leidėjas VšĮ Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas, spaustuvė UAB dizaino studija ,,Kopa“).

Vilniaus dailės akademijos premija paskirta Monikai Vaicenavičienei už knygą ,,Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ (leidėjas Mažoji bendrija ,,Tikra knyga“, spaustuvė UAB „BALTO print“).

Lietuvos dailininkų sąjungos premija  skiriama Mariui Jonučiui už knygą ,,Karalaitė ant stiklo kalno. Dvylika gražiausių stebuklinių pasakų ir dar viena“, sudarytojai Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis, iliustracijos Mariaus Jonučio (leidėjas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, spaustuvė UAB ,,Petro ofsetas“).

Diplomai Knygos meno konkurso nugalėtojams – dailininkams, leidėjams ir spaustuvininkams – bus įteikti Vilniaus knygų mugėje vasario 21 d. 12 val. (Parodų ir kongresų centras LITEXPO, LRT salė / 5.1.).

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Arūnas Šileris. Nežudykite strazdo giesmininko

Prieš 20 metų pradėjus vertėjauti žodžiu, profesinis kelias atvedė į Ugdymo plėtotės centrą. Švarko, kurį vos po studijų įsigijau pirmojo užsakymo proga, vidinėje kišenėje – trys tušinukai, rankoje – pora bloknotų, širdy – daug noro, veide – nepasitikėjimą maskuojanti šypsena. Man regis, būtent ten vienus iš pirmųjų kartų išgirdau švietimo burtažodžius: „kompetencijos“, „imtys“, „formuojamasis vertinimas“ ir pan. Kažin kur virš jų pleveno sunkiai suprantamas, bet labai reikalingas, naudingas ir išganingas „ugdymo turinys“, o paprastai sakant – tai, ko mokėmės mes, mokosi ir mokysis mūsų vaikai. Ir jeigu šitą tekstą nagrinėtumėt per pamokas, tai jau irgi būtų ugdymo turinio gabaliukas.

Sunku apsakyti, kaip pagarbiai žiūrėjau į žmones, kurie ne tik paaiškino, kas tas curriculum, bet ir realiai žinojo apie jo kūrimą, na, o jei dar nežinojo, tai jau tuoj tuoj turėjo sužinoti. Padėjo jiems visokie dumbldorai iš anglijų ir škotijų, Harvardo (!) profesoriai buvo atvažiavę. Ir turėjom mes tas paslaptis perkąsti, o mūsų vaikai laimingi, geri ir puikūs tapti, bet dabar, po visų šitų metų, iš paprastos „ugdymo turinio“ kaitos liko tik burtažodžiai. „Slinktys“ jau prasidėjo, o mokinių ūgtį ištiko stingtis ir paprastas turinys jau nebetinka. Reikia skaitmeninio. Truputis „stangos“, 7 milijonai tik šiūkšt viršun ir turėtų ištikti stebuklas. Tai apie milijonus manęs neklauskit, o apie turinį (literatūros) ir skaitmeną šiuokart ir pakalbėkime.

Savo trylikametį 2013 m. teko išleisti mokytis į Belgiją. Pasižadėjau stengtis, kad gimtosios kalbos jis neapleistų, augtų mūsų kultūros syvais pamaitintas, siurbtų ją iš prigimtinių gelmenų (girdėjau tokią frazę vienoje konferencijoje), būtų geras, doras, šaliai ir tautai ištikimas ir, aišku, visą mokyklinį literatūros kursą nuotoliniu būdu mokytųsi kruopščiai, atsakingai. Gal tai, ką čia surašiau, ir dvelkia autoironija, tačiau, patikėkit, greičiausiai čia tik būdas sumenkinti visas nuoširdžias pastangas, įdėtas siekiant užauginti tikrą lietuvį. Ir net ne pilietį, o kuo tikriausią patriotą. Juk lankėm piliakalnius, pilkapius ir šventas vietas, grėbėm lapus nuo partizanų kapų, o seneliams per kažin kokį laikiną sąmonės aptemimą nušnekėjus apie „banditus“ ir „savus, šaudžiusius į savus“, pritaikėm „laikiną teisių ribojimą“, nes negalima pilt srutų ten, kur auga mūsų gražių ir šviesių minčių sodas. Literatūros mokymasis, tikėjau, gal kiek palengvins šią užduotį… Juk vis tiek – mūsų, vis tiek – apie mus.

Pirmi nuotolinio mokymosi metai ėjo ir praėjo: per daug nelindau, nesikišau, bet, matyt, turėjau nujaust, kodėl pokalbiui pasisukus apie literatūros kursą, kitame skaipo laido gale vis dažniau išgirsdavau, kad ant stalo jau aušta blynai arba „tuoj tuoj“ reikės persijungti pokalbio su seneliais. Dar po gero pusmečio supratau, kad anksčiau po 40 knygų per metus skaičiusio vaiko susidomėjimą mokykline literatūra galiu padidinti tik davęs lazdų „per kombinezoną“ jo artimiausio vizito į Lietuvą laikotarpiu. Tai taip ir pasakiau: gal, vaikeli, nebvark, „neįtraukus“ tas ugdymo turinys ir ne tavo tai kaltė.

Neįtraukumą gal dar atleisčiau. Kada jau jis buvo labai įtraukus? Bet kaskart prisiminęs epizodą iš dabartinių dešimtokų programos suglumstu nuo tos tiesmukos indoktrinacijos, kuria jis persmelktas. Kai kas sakytų: juk taip patriotiškai „sukaltas“, kūriniai, uch, kokie atrinkti. Džiaugtumeisi. Periklio laidotuvių kalba, Horacijus ir t. t., ir visos jos tokios pakilios, vis pridedant žodelį kitą apie tai, kokia šlovė didvyrių laukia aname pasaulyje, kaip jų visi gedės, mylės ir kokie jie brangūs bus. Ir, žinote, mane suima siutas…

Dabar antra nakties, netoliese manęs snaudžia mano dvimetis birbyziukas, berniukas, kurio kulnelį paglostęs galiu apsiverkti, ir aš suprantu, kad turinio kūrėjams jis tik mėsos gabaliukas, kurį prifarširavus žodžių apie Tėvynės meilę, galima išstumti į priekines gretas ir už kadro kalbėti ką nors apie mūsų žemelę, „gausiai palaistytą didžiavyrių krauju“, „prigimtinius gelmenis“ ir panašius dalykus. Kitaip negaliu pavadinti „turinio“, kuriame tiek mirties ir aukos panegirikos, o apie karo – tikro žmogiškai žaliagličiamėsiškai baisaus karo kasdienybę ir realybę – nė žodžio. Apie nutrauktas kojas ir galvas, apie karį, apžiūrinėjantį išsivertusius savo paties vidurius, – nė žodžio. Kad bent Kazio Bradūno eilutė iš „Krauju krikštyti“ būtų. Kur tau. Turinys šitas skirtas kažkokiam statistiniam vienetui, be vardo ir be veido, be akių ir be šypsenos. Ir skirtas jis ne laisvam žmogui auginti, o pastumdėliui, kuriam galima sakyti tik pusę tiesos, pabarstyti literatūrinio kombikormo apie garbę ir šlovę, o tą dalį, kur apie tamsą ir kraują, kišt kuo giliau. Ir kam čia ta refleksija, kritinis mąstymas? Kam?

Apie literatūrinį kombikormą užsiminiau neatsitiktinai. Mokykloje mūsų viščiukai gauna „tik tai, kas geriausia“. Trupinukas to, trupinukas ano, ištraukėlė šen, ištraukėlė ten – viskas subalansuota, sudozuota, lentynosna sudėliota, tautiškai ir ideologiškai tarsi vertinga. Tik gal tada jau nebesakykim, kad ugdom, sakykim – indoktrinuojam, nes meilės tame turinyje nėra. Meilės knygai ir skaitymui tai tikrai, nes sudėtinga kaip nors kitaip pavadinti „turinį“, per kurį gali šokčioti skaitydamas vien vadovėlio ištraukas. Knygų skaityti veik nebereikia, vadinasi, ir gilintis, patirti, išgyventi. Juk viską galima pasigūglinti, o keliolika klišių išmokęs egzamine irgi nebeprapulsi: „Maironis – didysis lietuvių tautos dainius“; „Lietuvis nuo seno vertino gamtos grožį.“ Taip ir straksim per lūžtantį ledą naiviai tikėdami, kad krantą pasieksime saugiai, o pokalbiai apie politiką nesibaigs pokalbiais apie gyvulininkystę.

Ne ką kitą, o plonytį ledo sluoksnio pjūvį primena ir mūsų 15-mečių pasiekimus EBPO PISA tyrimuose iliustruojantis grafikas. Įsivaizduokite horizontalią liniją. Nepersitempkite. To pakaks. Ką tik išvydote mūsų pasiekimus apibendrinantį keliolikos metų literatūrinio raštingumo „vektorių“. Kaimynų lenkų, estų ir net rusų rezultatai šauna į viršų, o mūsuose ramu. Taip tolygu. Kaskart po rezultatų paviešinimo išgirstam apie ketinimus „pasivyti ir pralenkti“, bet pavarčius planus paaiškėtų, kad jau seniai turėjome tai padaryti. Realybėje galime tik dėtis širdin tarnautojos dar iš Dainiaus Pavalkio laikų ŠMM žodžius: „(…) rašant priemones negalvota, kiek tam prireiks pinigų: pasitelkus aukštąsias mokyklas, mokslo institutus, menininkus, tėvus bandyta rasti konkrečias priemones situacijai gerinti, (…) daug galima padaryti ir be pinigų.“1 Sveikinu atvykus į puikų naują pasaulį. Čia mintama šventąja dvasia. Bet kažin kodėl skaitant šiuos žodžius konvulsiškai trūkteli skrandis ir parūgštėja burnoje?

Kaip veikia „šventosios dvasios dieta“, sužinojau pasidomėjęs, kiek pinigų mokyklos skiria grožinei literatūrai įsigyti. Nutirpau išgirdęs tai, kas, pasirodo, jau seniai yra vieša paslaptis. Didelėje mokykloje grožinei literatūrai skiriama suma gali siekti 100–200 eurų per metus, bet įprastai sukasi apie keliasdešimt, kartais apie nulį. Dažniausiai ši žinia palydima atsidūsėjimu ir vienu iš kelių paaiškinimų: viską suryja vadovėliai, įsigyjam, jei metų pabaigoje lieka pinigėlių. Prie kavos domaujuosi: tai gal, sakau, geriau ne tuos vadovėlius pirkt, bet „tikras“ knygas? Už vadovėlio komplekto kainą išeitų 4–5 programinės, o „iš antrų rankų“ paieškojus, tai gal ir didesnė dalis visų tų – reikalingiausių. Baikit, sako, niekas jums nemokys be vadovėlių. Prikandu lūpą ir grįždamas namo visą kelią galvoju: tai kaip tie mokiniai Icchoką Merą ar Williamą Goldingą gali suprasti pagal vadovėlines nuotrupas? Ką daryt, jei „pinigėlių“ nėra, be vadovėlių neišeina, o literatūros vadovėliuose literatūrai vietos beveik neliko?

Gal tuomet išgelbės „skaitmena“? Bet kaip? Popierinė knyga Lietuvoje yra tiek romantizuota, kad tai pradeda kenkti pačiam skaitymui. Pageidautina, kad knyga būtų „tikra“, skaitoma jaukiai susisupus į pledą, su puodeliu arbatos prie židinio ir girdint verčiamų lapų šiugždesį. Sergėk Dieve, nuo skaitymo planšetiniame kompiuteryje ar mobiliajame telefone (nekvepia!), nes, anot Kristinos Sabaliauskaitės, kavą geriau gerti ne iš popierinio, o iš porcelianinio puodelio, arba, kaip sakė a. a. Leonidas Donskis, niekas nepakeis „jaukaus vinilinės plokštelės traškesio“. Keista, kad į pirmą vietą iškėlus estetinius ir juslinius fizinės knygos privalumus, nejučia brėžiama riba. Lygis ir nelygis. Fiodorą Dostojevskį, Antaną Škėmą ar Ernestą Heming­way’ų skaitai telefone? Nelygis. Nes ne prie židinio ir be kavos iš porcelianinio puodelio. Tik vargu ar toks skaitymo elitizavimas didina jo patrauklumą?

Teikti pirmenybę tam tikrai knygos formai savaime nėra blogai, tačiau mūsų švietimo sistemoje tai tampa kognityvnio disonanso šaltiniu. Viena vertus, valstybė nepajėgi investuoti keliasdešimt milijonų ir aprūpinti popierinėmis knygomis, kita vertus, į skaitmeną vis dar šnairuojama įtariai. Norima pokyčių, bet nenorima keistis. Todėl jau nebestebina, kad mokyklos vizijose ir misijose prirašo lozungų apie ugdymą XXI a. amžiui, bet atsisako pripažinti faktą – pasaulis keičiasi. Jau pasikeitė. Prie mobiliųjų programėlių greičio ir patogumo pripratintas mokinys visko nori čia ir dabar. Spaudi – gauni. Skaitai arba ne. Nūdienos paaugliui net vertingą ir įdomią knygą įsiūlyti sunku, o mes norime susukti jį į pledą ir padėti patirti „lėto skaitymo malonumą“. Paaugliai jums ir atsakytų: „Sėkmytės!“ Todėl norisi imtis už galvos išgirdus kai kurių direktorių ir bibliotekininkų pasakymus: kam reiks, tas ir į centrinę biblioteką nuvažiuos. Arba svarstymus apie „britų mokslininkų“ tyrimą, atskleidusį, kad skaitant popieriuje geriau įsisavinama informacija. Būkit geri, padėkite man, patarkite, kaip neįžeidžiant žmogaus pasakyti, kad joks popierius nepadės, kai lentynoj net programinių knygų kartais tik kelios ir tos – nutriušusiais kampais ir byrančiais lapais?

Dėl vaizdo dar pridėta įvairiausių grybų ir kerpių žinynų, o bibliotekininkės skundžiasi, kad gavus per paramos akcijas surinktas knygas matyti, jog žmonės pasinaudojo proga susitvarkyti rūsius. Pridėkim dar kartais išgirstamą nuvertinantį: mūsų vaikai ne tokie, jie neskaitys. Jausmas – tarsi iki pažastų būtum įsmukęs į ledinį vandenį. Taip, taip, jūs teisūs, ponai. Mūsų vaikai kvailesni, skaitmeninių knygų jie neskaitys, robotų nekurs, epluose ir gūgluose jie nedirbs, jiems tik egzaminus išlaikyt ir į Angliją. Taip ir saugom popierinės knygos prestižą, didinam savivertę ir spinduliuojam tikėjimą jaunąja karta nejučia primindami, kad skaitymas nėra svarbus. Šv. Egzaminui pakaks santraukų ir kelių vakarų prie „Vikipedijos“.

Bet vis dėlto. Gal skaitymo, knygos deromantizavimas ir yra didžioji skaitmenos ir mūsų vaikų galimybė? Pasvajokime. 2030 metai, mokytojo prestižas jau įvykęs reikalas. Mokytojais besąlygiškai pasitikim, gerbiam ir mylim. Nėra geodezinio detalumo literatūros programų, o tik bendri principai, kuriais vadovaudamiesi mokytojai sudaro savo turinį, renkasi knygas. Kas Vaižgantą, kas E. M. Remarque’ą, nelygu mokyklos profiliui, mokytojo ir mokinių susitarimui. Visi turi neribotą prieigą prie kokio nors nemokamo skaitmeninio knygų fondo ir niekas niekam neplauna smegenų, kad teksto paveikumas priklauso nuo rašytojo tautybės. Atrodo, paprasta. Bet paskui prisimeni. Turinys juk neseniai atnaujintas. Vadovėlių užsipirkta. Vilkas uodegą prišalo. Ai… Kaip nors.

Gal iš tiesų neverta reikalauti, kad literatūros ugdymo turinys dar ir malonumą teiktų, padėtų formuoti skaitymo įpročius, skatintų vertinti, mąstyti, analizuoti? Į knygą įkristi ir skristi ligi išauš. Gal palikime tuos dalykus tėvų rūpesčiui? Juk girdime, kad mokykla – ne pasiruošimas gyventi, mokykla ir yra gyvenimas. Kraujas, prakaitas ir ašaros. Jei taip, tai viskas gerai. Tik pasakykite tai garsiai. Ištarkite. O kol kas prašau: nežudykite strazdo giesmininko.

Visas straipsnis:

Nežudykite strazdo giesmininko

Sukurtas naujas įrankis ir skaitmeninių mokymosi išteklių saugykla plėtoti technologijomis grįstą mokymą

Tyrimai rodo (Europos Komisija, 2013), jog dauguma mokytojų Europoje teigiamai vertina skaitmeninių technologijų poveikį mokymosi rezultatams, tačiau mokytojams trūksta pasitikėjimo savo gebėjimais taikyti IKT ugdymo procese. Tai rodo poreikį stiprinti mokytojų gebėjimus taikant IKT ir taip prisidėti prie geresnių mokinių mokymosi rezultatų.

Europos mokyklų tinklas (European Schoolnet) kartu su Ugdymo plėtotės centru bei institucijomis iš dar dešimt Europos šalių: Kipro, Čekijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Graikijos, Italijos, Portugalijos, Slovėnijos, Ispanijos, nusprendė sujungti savo pajėgas bei ekspertų žinias. 2015–2018 m. buvo inicijuotas ir įgyvendintas tarptautinis politinių reformų projektas MENTEP (ang., Mentoring Technology-Enhanced Teaching). Buvo sukurtas naujas internetinis technologijomis grįsto mokymo kompetencijos įsivertinimo įrankis, padėsiantis įvairių dalykų mokytojams įsivertinti savo kompetencijos lygį, išbandytas įrankio poveikis minėtai kompetencijai stiprinti.

Įsivertinimo įrankis ir mokymosi išteklių saugykla

Įsivertinimo įrankis padeda įsivertinti keturias kompetencijos sritis: skaitmeninę pedagogiką, skaitmeninio turinio naudojimą ir kūrimą, skaitmeninį bendravimą ir bendradarbiavimą, skaitmeninį pilietiškumą.

Šiek tiek daugiau informacijos apie įrankį, mokymosi išteklių saugyklą rasite čia:

Naujas įrankis ir skaitmeninių mokymosi išteklių saugykla plėtoti technologijomis grįstą mokymą

Justinas Marcinkevičius

Aidas Marčėnas

Mokinių parengtos skaidrės:

Lietuvių kalbos ir literatūros projektinių darbų konferencija „Filologinės dėlionės“

Kvietimas į tradicinę lietuvių kalbos ir literatūros projektinių darbų konferenciją „Filologinės dėlionės“.

Linksmoji aritmetika, arba „Žali“ tarp pilkų debesų

Pirmojo Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2002 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Antrojo M. Ivaškevičiaus „Žali“ leidimo (2018 m.) tiražas – 2 tūkst. egzempliorių. Taigi abu leidimai – 4 tūkst.

Ar egzempliorių skaičius atitinka šios knygos skaitytojų skaičių? Į šį klausimą atsakyti, ko gero, neįmanoma: nėra žinoma bibliotekų statistika. Viena vertus, asmuo, nusipirkęs „Žalius“, galėjo knygą perleisti draugams, kaimynams, kolegoms. Kita vertus, galėjo perskaityti 20 puslapių ir knygą numesti (labai tikėtinas scenarijus!). Nepaisant šių problemų, labai nesuklysime teigdami, kad romaną „Žali“ yra (per)skaitę ne daugiau kaip 10–15 tūkst. žmonių.

Dabar – kita istorija. Šių metų pradžioje Lietuvos kino centras paskelbė 2018 m. kino teatrų lankomumo duomenis. Dažniausiai žiūrėtas praėjusių metų filmas – režisieriaus Mariaus Markevičiaus drama „Tarp pilkų debesų“. Šis filmas ekranuose pasirodė tik 2018 m. spalį, o iki metų pabaigos jau buvo peržiūrėtas daugiau kaip 240 tūkst. kartų. Lyginant dviejų Marių – Markevičiaus ir Ivaškevičiaus – kūrinius, akivaizdu, kad M. Markevičiaus filmą peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu perskaitė M. Ivaškevičiaus romaną.

Šiuos kūrinius savotiškai jungia vienas asmuo. Partizano Tigro dukra Angelė Jakavonytė kartu su tėvu dalyvavo išankstinėje filmo „Tarp pilkų debesų“ premjeroje. 2018 m. spalio 9 d. A. Jakavonytė savo feisbuko paskyroje publikavo įrašą, kuriame dėkojo rašytojai Rūtai Šepetys, romano „Tarp pilkų debesų“ autorei, ir visai komandai „už tokį puikų filmą apie Lietuvos žmonių išgyventas pragariškas kančias, mirtį, badą ir šaltį“.

Po kelių mėnesių (2019 m. sausio 21 d.) savo feisbuko paskyroje ji publikavo įrašą, kuriame buvo cituojamos kelios M. Ivaškevičiaus romano „Žali“ ištraukos, kurias lydėjo šie įrašo autorės komentarai: „Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeižia konkrečius partizanus, manau, kad tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti LR Generalinė prokuratūra.“ Taip pat: „Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, bet esu prieš melą, tai yra du skirtingi dalykai.“

Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją.

Tikslas kovoti su melu iš tiesų yra šventas ir teisingas. Tačiau ar aukščiau pateiktas tos pačios A. Jakavonytės dviejų skirtingų reakcijų į du skirtingus meno kūrinius palyginimas neatskleidžia tam tikro selektyvumo? Teigti, kad gausybės kritikų skersai išilgai už įvairiausius nelogiškumus, netikslumus ir paprasčiausias istorines klaidas (o kuo istorinė klaida skiriasi nuo melo?) suvarpytas „Tarp pilkų debesų“ yra „puikus filmas“, o gerokai sudėtingesnis, gilesnę mūsų istorinės sąmonės problematiką užkabinantis „Žali“ yra melas – ar tikrai tai objektyvus požiūris?

Jeigu A. Jakavonytei užkliuvo tam tikros M. Ivaškevičiaus romano citatos – tai galbūt sąžininga būtų atskirai kreiptis į Generalinę prokuratūrą ir dėl tam tikrų filmo „Tarp pilkų debesų“ epizodų? Dėl epizodų, kurie yra istoriškai netikslūs (tokių dėmesingai peržiūrint filmą galima rasti daug), taigi iš esmės skleidžiantys melą apie Lietuvos istoriją. Grįžtant prie fakto, kad „Tarp pilkų debesų“ peržiūrėjo maždaug 20 kartų daugiau žmonių, negu (per)skaitė „Žalius“ – kuris iš šių meno kūrinių daro didesnę žalą mūsų istorinei sąmonei?

Žinoma, tokiai aritmetikai atsiras aršiai prieštaraujančiųjų. Bus teigiančiųjų, kad M. Ivaškevičius savo kūriniu formuoja neteisingą Laisvės kovų įvaizdį, o „Tarp pilkų debesų“, nors ir silpnas kūrinys, tačiau „su teisinga ideologine įkrova“ atskleidžiantis lietuvių tautos tragediją, kančias ir skausmus.

O ar „Žali“ tos tragedijos neatskleidžia? Taip, „Žali“ – ne apie trėmimus, „Žali“ – apie partizaninį karą. Tačiau ar tikrai, atmetus kai kurias galbūt ne visai užtikrintas citatas, vertinant M. Ivaškevičiaus romaną kaip visumą – ar tikrai jis neatskleidžia totalitarizmo girnose atsidūrusios mūsų tautos tragedijos? 

Kiekvienas galime turėti individualų estetinį skonį, taip pat savitą istorinės sąmonės supratimą. Nepaisant to, yra objektyvių dalykų. Ar „Žaliuose“ yra istorinių netikslumų? Taip, yra. Ar tokių pat istorinių netikslumų yra filme „Tarp pilkų debesų“? Taip, yra. Ar abu minimi kūriniai – meno kūriniai? Taip, abu yra meno kūriniai.

Kiek žmonių (per)skaitė M. Ivaškevičiaus „Žalius“? Galima spėti, apie 10–15 tūkst. Kiek peržiūrėjo M. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“? Tiksliai žinoma, kad daugiau kaip 240 tūkst. Jeigu vertiname abu kūrinius ne pagal tam tikrų netikslumų turėjimą (populiari formuluotė – meninė autorių išmonė), o kaip tam tikrų istorinių faktų, ištransliuojamų plačiajai visuomenei, rinkinius – kuris iš šių kūrinių daro didesnę žalą? Logiška: tas, kuris lengviau pasiekiamas – filmas. O dėl kurio iš šių kūrinių kreiptasi į Generalinę prokuratūrą? 

Jau girdžiu balsus teigiančiųjų, kad melas, kurį ištransliuoja M. Ivaškevičius, ir „Tarp pilkų debesų melas – nelygūs. Įsivaizduoju nuomones, kad M. Ivaškevičiaus melas neva yra kuo nors žalingesnis. Nesutinku. Melas negali būti truputį mažiau arba daugiau melas. Melas yra melas, tiesa yra tiesa. Jei skalpuojame ir prokurorų dėmesin atiduodame M. Ivaškevičių, tai ar jis vienintelis, į kurį reikėtų mesti akmenį?

O galbūt – tuo šventai tikiu – meno kūrinys yra laisvas nuo tokių priekabių? Galbūt jau praėjo epocha, kai už meno kūrinį galima buvo sulaukti baudžiamosios atsakomybės? Sovietmečiu Jonas Laucė už romaną apie pokarį sulaukė realios laisvės atėmimo bausmės – bet tai buvo totalitarinėje Sovietų Sąjungoje. Gal nebenukrypkime į tas lankas? Tegul kūrinius vertina meno kritikai, (per)skaitytojai, bet ne prokurorai.

Bernardinai.lt

Kategorijos: Laisvalaikiui Žymos:

Lietuva: 1009-ieji

Kolega Marius Janulevičiusrekomenduoja:

Turbūt girdėjote, kad 2019 m. LR Seimas įtraukė kovo 9-ąją į atmintinų dienų sąrašą kaip Lietuvos vardo dieną. Kvedlinburgo analuose rašoma, kad 1009-ųjų kovo 9-ąją, vykdamas krikštyti pagonių, Lietuvos ir Rusios pasienyje buvo nužudytas Šventasis Brunonas Bonifacas. Tačiau Kvedlinburgo žinutėje Lietuva paminėta tik kaip vietos aplinkybė, ji rašoma šalia kitos lygiavertės valstybės pavadinimo; galbūt tai rodo, jog metraščio rašytojams ir skaitytojams, išsilavinusiai to meto Vakarų Europos visuomenei, be papildomų paaiškinimų buvo žinoma, kas ir kur yra Lietuva – tuomet išeitų, kad Lietuva kaip lygiavertė valstybė šalia kitų Vakaruose žinomų valstybių susiformavo anksčiau negu 1009 m. Apie tai – naujame „Laisvės“ gimnazijos Kino klubo filmuke. Galite šį siužetą panaudoti, jeigu minėsite kovo 9-ąją savo mokyklose 🙂

Kategorijos: Kolega kolegai Žymos: , ,