Savęs pažinimo ir apsisprendimo kelias lietuvių literatūroje
(V. Mykolaitis Putinas „Altorių šešėly“ Šatrijos Ragana „Sename dvare“ V. Krėvė Mickevičius „Skirgaila“)
„Kiekvienas gyvenimas – tai pastangos ir kova už teisę būti pačiu savimi“- teigė ispanų filosofas Chosė Ortega I Gatesas. Neretai mums patiems iškyla esminis klausimas, kiek gali kainuoti mūsų sprendimai. Iš tiesų, tik darydami tam tikrus sprendimus, geriau pažįstame save ir žmones, esančius aplink mus. Spręsdami, ką daryti toliau, ugdome savo asmenybę ir puoselėjame bendrą įvaizdį visuomenėje. Pasvarstykime, kuo svarbus savęs pažinimo ir apsisprendimo kelias lietuvių literatūroje?
Visų pirma, kuo toliau, tuo labiau pastebime, jog individui, kuris gyvena įprastą gyvenimą, yra aktualu išugdyti savo asmenybę, įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Tačiau kartais, nė neįtardami , tampame kito asmens „marionetėmis“, ir atrasti save, savąjį pašaukimą, siekti to, ko norime, yra daug sunkiau nei atrodo. XXa. lietuvių literatūros simbolizmo atstovas Vincas Mykolaitis-Putinas savo romane „Altorių šešėly“ atskleidžia kitokį požiūrį į sprendimus, kuris priverčia skaitytoją susimąstyti apie tuometinio laikotarpio asmenybės formavimąsi . Romane akivaizdžiai pastebimas reprezentacinis AŠ tėvams, kuris atsispindi autoriaus V.Mykolaičio-Putino asmeniniame gyvenime. Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, neturėdamas kito pasirinkimo kaip tik sutikti su tėvų grindžiama mintimi tapti kunigu, renkasi kunigystės kelią. Tačiau maištaujantis Liudo Vasario protas, kylančios pagundos drumsčia jaunojo kunigėlio mintis, kurios skatina mesti kunigystę ir pasipriešinti tėvams. Liudas Vasaris ne kartą apsvarsto, kaip į tokį pasirinkimą reaguotų tėvai, koks būtų visuomenės požiūris į jį. Tačiau atradęs savo tikrąjį pašaukimą ir pajutęs tikrąjį asmenybės išsivadavimą, Liudas meta kunigystę ir tampa poetu: “Viskas baigta. Ir gerai, kad baigta. Prieš kiekvieną svarbų pasiryžimą kiekvienas žmogus ilgai svyruoja ir abejoja. Bet pakanka vieną kartą pasiryžti — ir štai viskas aišku ir ramu.” Užsispyrimas dažnai parodo, kokie esame iš tikrųjų ir ko esame verti. Pažinti save niekada nėra vėlu, svarbu tai laiku suprasti.
Žmogaus vertybės ir pasaulėžiūra formuojasi dar vaikystėje, todėl labai svarbu patirti artimųjų rūpestį ir turėti teigiamą pavyzdį. Užaugęs aplinką mylinčių tėvų šeimoje, individas perima jų vidinę šilumą ir instinktyviai kuria moralę erdvę. Toks žmogus neretai paaukoja savo gyvenimą dėl kitų gerovės. Aristokratiškos kultūros skleidėja, dvare augusi XXa. Neoromantikė Marija Pečkauskaitė- Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ atskleidžia asmenybės puoselėjimą, pasiaukojimą. Apysakoje Mamatė, aukodama savo svajones, troškimus ir savo kelią į laimę, pasikliauja morale, kad tik mažoji Irutė būtų laiminga. Ilgėdamasi savo tėvynės ir praleisto laiko, neretai Mamatė grįžta mintimis atgal į ten, kur jau niekada negrįš: “Kartais atsimenu savo kūdikystę ir jaunystę, visą tą laiką, praleistą pas tėvus, visus tuos žmones, su kuriais gyvenau, visus atsitikimus, kurie jau niekados niekados nebesugrįš — visuomet turiu įspūdžio, kad tai tebūta vien sapno.“ Mamatė atsiduria savotiškoje kryžkelėje, ir , rinkdamasi tarp savęs ir šeimos vertybių, supranta, jog nieko čia jau nepakeisi: “Ne viską žmogus gali. Galima tik pasyviai iškęsti viską… viską… bet veikti prieš savo prigimtį kartais niekaip negalima.” Kiekvienas pradedame pažinti save tada, kai esame priversti rinktis. Pasirinkimams yra itin svarbus mūsų pačių nuosprendis, kuris lemia tolimesnę ateitį.
Šiomis dienomis sunku nepastebėti, jog išties kartais trūksta ryžto įgyvendinti savo svajones. Kaip žinome, gyvenimas nestovi vietoje, su kiekviena diena keliaujame pirmyn arba plaukiame pasroviui. Nuolatos susiduriame su aplinka, kuri skatina mus imtis tokių veiksmų, kurie atveria vartus į platųjį pasaulį. Apie tai susimąsčiau perskaičiusi XXa. prozininko, dramaturgo Vinco Krėvės – Mickevičiaus sukurtą Lietuvos legendą- dramą „Skirgaila“. Skaitydami šią dramą, turbūt tik galime įsivaizduoti, kokie jausmai užplūsta, kai visa Lietuvos ateitis, atsakomybė, sprendimai krinta ant vieno žmogaus pečių. Dramoje šiurkštus, griežtas, despotiškas valdovas mažai atsižvelgia į kitų nuomones, svetimas skausmas ar skriauda jo nejaudina. Skirgaila valdovo išmintimi pranoksta savo laiko žmones, mato toliau už juos, bet vis dėl to sustoja pusiaukelėje, nepajėgia visiškai atsisakyti senųjų tradicijų, nesusitaiko su naujomis, neranda išeities. Čia ir yra didžiausia tragedija. Kunigaikštis Skirgaila yra priverstas rinktis naujas tautos gyvenimo gaires ir kovoti dėl jos išlikimo ne tik su išorės priešais, kurie, prisidengdami krikščionybe, kėsinasi į Lietuvos žemes ir į jos politinę galią, bet ir su savo aplinka – tradiciniu mąstymu, sena papročių bei tikėjimų sistema, kurią gina konservatyvūs kriviai, vaidilos, iš dalies – ir bajorai: “Laimė priklauso tam, kuris drąsiai jos siekia, kur ir kaip galėdamas.” Lietuvos ateitis kunigaikščiui kelia daug klausimų, kurie sudrumsčia vidinę ramybės būseną. Tačiau norėdamas įrodyti kunigaikščio stiprią valią, Skirgaila imasi veiksmų Lietuvos ateities gerovei. Iškilusi apsisprendimo problema skatina suvokti, jog ne viską galima taip lengvai pasiekti, reikia įdėti gana didelį indėlį ir paaukoti dalį savo gyvenimo.
Apibendrinant galima teigti, kad kiekvienas asmuo, norėdamas pažinti save ir priimti sprendimus , privalo žengti pirmąjį žingsnį pats. Tik nuo savęs pradėdami, galime pajusti tikrąjį peną, kuris atskleistų mūsų vertybes, padėsiančias įgyvendinti užsibrėžtus siekius. Kaip matome, tiek V. Mykolaitis- Putinas, tiek Šatrijos Ragana, tiek V. Krėvė- Mickevičius vaizduoja nelengvą žmogaus savęs pažinimo ir apsisprendimo kelią, kuriam įveikti reikia nemažai pastangų. Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar gebėsime ugdyti savąją asmenybę, ar pasmerksime save moralinei pražūčiai.
Gintarė
p.s. klaidos netaisytos
