Literatūrinis rašinys – aukštesnysis lygis
Miesto vaizdavimo kaita lietuvių literatūroje
(K. Donelaitis, J. Biliūnas, J. Savickis, H. Radauskas, J. Vaičiūnaitė, J. Kunčinas, A. Marčėnas)
Kultūrologai teigia, jog miestų plėtra ir miestietiškos kultūros suklestėjimas žymi
modernaus mąstymo įsigalėjimą, o miestas yra savotiškas šiuolaikinės sąmonės modelis: jame vis
mažiau vietos lieka bendruomenės interesams, skatinamas individo uždarumas, vertės netenka gryni
ir unikalūs jausminiai potyriai, akcentuojamos materialinės vertybės. XIX–XX a. sandūroje, dar
tebesiformuojant modernizmo estetikai, ir XX a. pabaigoje, modernizmui pasiekus apogėjų, šie
pasikeitimai suvokti ir atspindėti literatūroje skirtingai. Psichologinio realizmo atstovą Joną Biliūną
dar labai smarkiai veikė tradicija, todėl su miestu susijusi žmogaus patirtis jo kūryboje neigiama, o
modernistui Jurgiui Kunčinui ir jo veikėjams svarbi yra dabartis, tai, kas kuriama XX a. Šiuos
skirtumus matome rašytojų kūriniuose – apysakoje ,,Liūdna pasaka“ ir romane ,,Tūla“.
Autorių požiūrį į miestą visų pirma suvokiame iš to, kiek detaliai vaizduojama
urbanizuota erdvė. J. Biliūno apysaka ,,Liūdna pasaka“ – vienas iš nedaugelio rašytojo kūrinių,
kuriame minimas miestas, bet ir šiame jam skirta labai mažai dėmesio. Pagrindinė veikėja valstietė
Juozapota keliauja į miestą ieškoti į sukilimą išėjusio ir dingusio sutuoktinio, tačiau skaitytojas taip
ir nesužino, koks tai miestas, pamato tik padrikus jo vaizdus. Juozapota sumišusi, išsekusi, tad visa,
ką ji regi, susilieja į vientisą abstrakčią masę. Nieko sava veikėja joje neatpažįsta. Visai kitoks yra J.
Kunčino miestas romane ,,Tūla“. Kūrinio erdvė labai konkreti: pagrindine veiksmo vieta tampa
Vilnius, dažniausiai Užupio rajonas. Skaitytojas vedžiojamas po įvairius sostinės užkaborius, o
pasakotojas tuo tarpu atskleidžia savo gyvenimo ir lemtingosios pažinties su Tūla istoriją. Atrodo,
jog pasakotojas susijęs su kiekviena senamiesčio kertele, nes atskiro pasakojimo susilaukia net
kavinės, parduotuvės ir tarpuvartės. Akivaizdu, jog lietuvių literatūrai perimant modernizmo
estetiką miestui buvo skiriamas vis didesnis dėmesys, jis vaizduotas detaliau.
Pagrindinė priežastis, kodėl bemaž šimtmečio skiriami autoriai būtent tiek kalba apie
miestą, yra žmogaus santykis su juo. XX a. ima ryškėti kaimo ir miesto kultūrų priešprieša, imta
baimintis moderniosios sąmonės įtakos tradicinei. J. Biliūno apysakoje ,,Liūdna pasaka“ miestas
kaimo žmogui tebėra visiškai svetimas. Juozapotos kelionė netgi primena pasakoms būdingą erdvės
skirstymą į savą ir svetimą: tam, kad įvykdytų jam skirtą misiją, veikėjas privalo palikti įprastą
aplinką ir pasitikti iššūkius, tykančius priešiškoje aplinkoje. Mieste Juozapota susiduria su jos
nelaimei abejingais žmonėmis, o valstiečiui, subrendusiam artimus tarpusavio ryšius
puoselėjančioje kaimo bendruomenėje, tai visiškai nesuprantama ir nepriimtina. Romano ,,Tūla“
pasakotojas ir pagrindinis veikėjas jaučiasi priešingai: iš ypatingo dėmesio miesto detalėms galime
nuspėti, jog visas Vilnius yra tapatinamas su namais. Pasakotojas čia gimė ir augo, ši aplinka pilna
jo tapatybės ženklų. Nors jis ir pripažįsta, jog Vilniuje patyrė daug skausmo ir kančios, miestą laiko
sava erdve, kurioje randa prieglobstį ir kuri amžinai saugos pasakotojo ir Tūlos meilės istoriją.
Matome, jog modernizmo autorių sukurti veikėjai mieste jaučiasi jaukiai, jiems, priešingai nei
tradiciją puoselėjančių rašytojų sukurtiesiems, ši erdvė nebėra svetima.
Kadangi žmogus miestą gali vertinti skirtingai, ši erdvė gali jam daryti ir skirtingą
poveikį: pavyzdžiui, suspenduoti jo laisvę arba kaip tik paskatinti atsiverti ir kurti. J. Biliūnas
sukuria simbolinį Juozapotos įkalinimo įvaizdį ir tokiu būdu teigia, jog kaimo žmogus mieste
praranda laisvę ir asmenybės vertę. Banių šeimos gyvenimas ir fizine, ir dvasine prasmėmis baigėsi
kaip tik mieste – taip tarsi įtvirtinamas šios erdvės nepalankumas paprastam silpnam žmogui. Beje,
daugumoje rašytojo novelių vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas, pamatinių vertybių ieškoma
būtent tradicinės kultūros žmogaus sąmonėje (novelės ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“). J. Kunčinui
miestas tampa kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Autorius yra pasakęs, jog romanas ,,Tūla“ yra kūrinys
apie laiką, o juk būtent miestui tenka patirti didžiausią epochų pasaulėžiūrų, ideologijų kaitos įtaką,
jame vyksta civilizacijos raidos kryptį lemiantys pokyčiai. Romano pasakotojas irgi kuria įkvėptas
miesto: pateikiamas jo eilėraštis apie vienuolį, brendantį per Vilnelę, be to, pats romanas yraužrašai, kūryba, gimusi iš meilės Vilniui ir Tūlai, jie tarsi neatskiriami. Nelieka abejonių, jog
išsiugdęs laisvesnį požiūrį į miestą, modernus žmogus nebebijo jame išnykti ir netgi randa mieste
tai, kas jį įkvepia kurti.
Nors ir J. Biliūnas, ir J. Kunčinas laikomi modernizmo atstovais, matome, jog prireikė
beveik šimtmečio, kad modernizmo estetika įsišaknytų lietuvių literatūroje. Miestas, XIX a.
valstietės akimis matytas kaip baugus miražas, imtas vaizduoti išsamiau, detalės įgijo vertę, o tai
nulėmė naują požiūrį, jog miestas gali tapti ne priešiškas, o savas žmogui. Tačiau pasikeisti turi ne
miestas, o žmogus, jo sąmonė. Radęs asmeninį santykį su šia erdve, jis sugeba miestą paversti
kūrybos įkvėpimo šaltiniu, praturtinti literatūros temų ir raiškos būdų lobyną. Jei lyginsime mieste
užgesusias Juozapotos akis su ,,Tūlos“ veikėjo ne tik matančiomis, bet ir daug įžvelgiančiomis
akimis, galėsime teigti, kad lietuvių literatūra atskleidžia teigiamą miesto poveikio žmogui
tendenciją. (713 ž.)
