Kolegė Rima Krikščiūnienė dalijasi mokinio darbu:
Kodėl individui visuomet reikia meilės?
Žymus dailininkas Van Gogas yra pasakęs, kad meilėje slypi tikroji, vidinė žmogaus jėga. Mano manymu, šis teiginys yra prasmingas ir iki šių dienų. Iš tiesų, individo gebėjimas mylėti Odisėjui pagelbėjo pasiekti savo tikslą ir grįžti pas žmoną. Tačiau nevalia pamiršti, kad dėl Romeo ir Džuljetos jausmų vienas kitam, jaunuolių likimas baigėsi tragiškai. Taigi, kodėl meilė yra kertinė vertybė, be kurios individas negali išgyventi?
Visų pirma, meilės galia žmogų ir priverčia jį aukotis dėl artimųjų, nepaisant jokių aplinkybių. Apaštalo Pauliaus „Himne meilei“ minima, kad ji yra kantri, visa ištverianti, niekada nesibaigianti, nepasiduodanti. Manau, kad individo jausmai kitam yra pagrindinė jo jėga ir stiprybė, padedanti įveikti visas kliūtis. Aukojimosi dėl artimųjų pavyzdžių galima rasti ir Antikos laikų literatūroje. Menininkas Orfėjas ėjo gelbėti savo žmonos Euridikės iš Hado karalystės. Panašumų į šį mitą galima atrasti ir J. Biliūno novelėje „Liūdna pasaka“. Šis autoriaus kūrinys – paskutinis, rašytas paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, todėl ir novelėje jaučiami skausmo, praradimo motyvai. Pagrindiniai veikėjai – Petras ir Juozapota Baniai – laiminga, neseniai susikūrusi šeima. Susiklosčius aplinkybėms, Petras išeina kovoti prieš priespaudą. Vedina meilės vyrui bei nerimo, Juozapota išeina ieškoti Petro. Ji matuoja, karpo drobę, siuva vyrui marškinius, kaip ir pasakų sesė, ruošdamasi ieškoti brolių. Nepaisant tragiškos baigties, manau, kad šių dienų žmonėms trūksta Juozapotos begalinio atsidavimo, drąsos, ryžto. Taigi asmuo dėl meilės kitam yra pasiryžęs padaryti viską, net paaukoti gyvybę.
Kita vertus, individas, prieš mylėdamas kitus, turi pamilti patį save, kitaip jis pamirš esmines vertybes, darančias žmogų žmogumi. Beata Tiškevič savo knygoje „Vyvenimas“ rašė, kad pradėdamas mylėti save asmuo atras savo užslėptas emocijas, jo pasaulis taps ryškesnis, spalvingesnis. Vieni asmenys pasirenka tokį gyvenimo būdą, kuriame orientuojasi į transcendentinę būtį, aukštesnių tikslų siekimas. Deja, kiti koncentruojasi į primityvią buitį, žmones mato kaip priemones savo norams išpildyti. Blogiausia, kas gali nutikti individui – savęs nuvertinimas iki darbo jėgos, mašinos, nešančios tik materialinę naudą. Toks gyvenimas vaizduojamas ir F. Kafkos novelėje „Metamorfozė“. Pats žodis „metamorfozė“ reiškia kitimą, virtimą kitu. Šis reiškinys buvo paminėtas ir Antikoje, Ovidijaus „Metamorfozėse“. Kūrinio pagrindinis veikėjas, komivojažierius Gregoras Zamza dėl rutinos ir materializmo buvo paverstas vabalu. Tai buvo jo bausmė už nepriimtiną gyvenimo būdą, savęs nemylėjimą. Zamza visai nesirūpino savimi, jam rūpėjo tik šeimos, buto išlaikymas bei darbas. Nors bausmę jis suprato ir ją priėmė, tai įvyko per vėlai. Verta paminėti, kad pagal biologijos dėsnius, Gregorui ant nugaros turėjo išaugti sparnai, tačiau jis taip savimi nesirūpino, kad jų net nepastebėjo. Vadinasi, nemylėdamas savęs individas paklius į nežinios sūkurį bei moralinį disonansą.
Apibendrindamas noriu pasakyti, kad meilė yra jausmas, kurį suvaldyti sugeba ne kiekvienas. L. Tolstojus yra pasakęs: „Visus vienodai mylėdamas, nepamiršk mylėti ir savęs paties.“ Manau, kad rūpintis draugais ir artimaisiais yra kiekvieno asmens pareiga, tačiau, kad mylėtum kitus, reikia pradėti pamilti ir patį save.
11kl. Airidas
Įžangoje susipainiojo tikri realūs žmonės ir mitų herojai ar kūrinių veikėjai.
Formalus pastraipų jungimas – kas nustatė, kas yra „visų pirma“, o kas antra ar jau tik trečia?
Labai kategoriški pastraipų teiginiai – jie nesuteikia galimybės abejoti, ieškoti tiesos, sverti argumentus; viskas žinoma iš anksto ir tvirtai, ir ta visažinio tiesa gali būti tik iliustruota, jokių kitų mąstymo procedūrų toks teiginys neleidžia. Ir tai įrodo pastraipos apibendrinimas – jis toks pat kaip teiginys, vadinasi, nebuvo jokio minties judėjimo.Na, o tokį tuščiažodžiavimą reikia žymėti kaip interpretacijos ir FAKTO klaidą: „Juozapotos begalinio atsidavimo, drąsos, ryžto…“ Sąsaja su gyvenimu labai dirbtinė, tiesiog formali.
Antroji pastraipa jau daugiau primena samprotavimą, yra vertinimas, probleminis aspektas. Deja, nepavyksta to samprotavimo išlaikyti aptariant literatūrinį pavyzdį: „Gregoras Zamza dėl rutinos ir materializmo buvo paverstas vabalu. Tai buvo jo bausmė už nepriimtiną gyvenimo būdą, savęs nemylėjimą.“ (interpretacijos klaida: ne „pavertė vabalu“, o „virto vabalu“ – tai tikrai ne tas pat… Dėl bausmės, tai jei yra bausmė, tai turi būti ir baudėjas / teisėjas, o jo kūrinyje nėra – žmogus pats save baudžia, o ne likimas, dievai ar dar kas nors). Fakto klaida – apie vabalo sparnus: tokio dėsnio nėra, kad vabalui ant nugaros turi būti sparnai .Ir apskritai įvardijant probleminį aspektą nebeliko raktinio temos žodžio „meilė“: „Blogiausia, kas gali nutikti individui – savęs nuvertinimas iki darbo jėgos, mašinos, nešančios tik materialinę naudą.“ Sakinys prieš tai – „Deja, kiti koncentruojasi į primityvią buitį, žmones mato kaip priemones savo norams išpildyti.“ Taigi tarp sakinių nėra jokios prasminės sąsajos – vienas apie ratus, kitas apie batus…
Rašinio apibendrinimas netinkamas, nes nebuvo rašinyje kalbėta apie meilės jausmo suvaldymą.
Labai ačiū už išsakytas mintis. Gal galite įdėti rašinį be trūkumų, norėčiau išmokti pati. Dėkoju iš anksto.