Kolegė Renata Bakanienė dalijasi pastraipa:
Pastraipa temai „Ko žmogų moko gamta?“
Harmonija, darna su savimi ir pasauliu – kiekvieno žmogaus siekiamybė. Šiais laikais informacijos apie tai, kaip pasiekti harmoniją yra daug. Gausu mokytojų, mokymų, apie tai kalba visos didžiosios pasaulio religijos, vadinasi, ši tema buvo aktuali visais laikais. Švietimo epochoje kaip harmonijos ir pusiausvyros simbolis buvo įvardinamas Ž. Ž. Ruso šūkis „Atgal į gamtą!“ Jis kvietė žmogų atsigręžti į pirmaprades ištakas. Mokytis iš gamtos kvietė ir K. Donelaitis, liuteronų pastorius, gyvenęs švietimo epochos laikotarpiu. Jo poema „Metai“ mums yra svarbi ne tik kaip grožinės lietuvių literatūros pradžia, bet ir kaip harmoningo žmogaus ryšio su gamta manifestas. „Pavasario linksmybių“ dalyje galima išskirti lakštingalos epizodą. Lakštingalą pasakotojas pristato kaip paukštelį, pasižymintį kuklia išvaizda ir paprastu gyvenimo būdu (lakštingala minta vabzdžiais ir niekina poniškus valgius bei gėrimus): „Tai tu mums nei žvirblis būriškas pasirodai“. Pasakotojas pabrėžia, kad nežiūrint į pernelyg paprastą lakštingalos gyvenimo būdą, yra viena savybė, kuria šis paukštis išsiskiria iš visų paukščių. Lakštingalos giesmės grožis leidžia ją vadinti „karaliene“. Pasakotojas išaukštindamas lakštingalos išorinį kuklumą ir vidinį grožį, kurio atspindys yra giesmė, pranokstanti net vargonų gaudesį, didaktiškai pateikia šį paukščio aprašymą vis pabrėždamas, kad toks gyvenimo būdas yra siekiamybė, kad toks gyvenimo būdas laiduoja darną ir harmoniją. K. Donelaitis savo poemą skaitė iš sakyklos norėdamas palaikyti būrus, norėdamas skatinti jų savivertę taip akcentuodamas būro, paprasto žmogaus vertę. Harmonijos paieškos, jos siekiamybė buvo aktualios visais laikais.
