Literatūrinis rašinys – aukštesnysis lygis
Hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje
(A. Mickevičius, Maironis, V. Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, A. Škėma, Just. Marcinkevičius, J.
Aputis)
,,Būt ar nebūt“ – bene įsimintiniausia Renesanso dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijos
,,Hamletas“ frazė. Ji apibendrintai nurodo vidines veikėjo kančias, abejones, pastangas rasti
teisingiausią sprendimą. Hamletas nėra vienintelis toks veikėjas – hamletiškų asmenybių, nuolat
analizuojančių savo siekius ir besirenkančių veikimo galimybes, literatūroje radosi ir vėlesniais
laikais. Lietuvių neoromantizmo atstovas Vincas Krėvė dramoje ,,Skirgaila“ sukūrė du veikėjus,
aplinkybių verčiamus rinktis, patiriančius dvasinę kančią, bet skirtingai sprendžiančius savo
dilemas. Kito modernisto Vinco Mykolaičio-Putino romano ,,Altorių šešėly“ pagrindinis veikėjas
taip pat privalo priimti sprendimą be kompromisų. Abiejų autorių personažai įtemptai svarstydami
ir neatšaukiamai apsispręsdami atskleidžia tiek savo hamletišką – tikrumo siekiančią – prigimtį, tiek
hamletiškus – vertybėmis pagrįstus – veikimo principus.
XX a. rašytojas Vincas Krėvė savo tragedijoje ,,Skirgaila“ vienas pirmųjų lietuvių
literatūroje pavaizdavo herojų, kenčiantį dėl to, kad negali suderinti proto ir širdies balso ir
galiausiai išduodantį savo idealus. Dramoje Lietuvos valdovas Skirgaila (XIV a. Jogaila brolį
Skirgailą paskyrė savo vietininku Lietuvoje) yra atsidūręs situacijoje, kurios negali pakeisti: Lietuva
– jau pakrikštyta valstybė, tačiau dauguma lietuvių dar tiki senaisiais dievais. Aplinkybės
dramatiškos, nes Skirgaila suvokia, kad vėl grįžęs prie senojo tikėjimo pasmerktų savo tautą
istorinei nebūčiai, tačiau pripažinęs krikščionybę visus priverstų gyventi melu ir klasta, o buvusių
kovų aukas paniekintų. Kaip būdinga Europos romantizmui, rašytojui rūpi vienišas, savo vertybėms
ištikimas žmogus – būtent toks yra Skirgaila. Jo idealas – didinga Lietuva. Jis – puikus valdovas,
kai reikia už ją kautis jėga. Šio principo, net ir suvokiant realią Lietuvos padėtį, atsisakytikunigaikščiui sunku, bet, rodos, įmanoma. Tačiau kai į politinį žaidimą įsiveržia dar ir meilė, jis
nebepajėgia suderinti širdies poreikių su valstybiniais reikalais. Veikėjas yra tragiška asmenybė, nes
trokšta gero ir savo tautai, ir mylimajai, bet težino vieną būdą, kaip tai pasiekti, – valdovo galią.
Galima teigti, kad šis vidinis įsitikinimas ir skatina veikėją pasielgti žiauriai: jis savo priešininką
liepia palaidoti gyvą, kovą su krikščionybe apribodamas vieno krikščionio nužudymu. Skirgailos
vidinė kova akivaizdžiai nematoma – nėra ją atskleidžiančių monologų, tačiau jos vyksmą galima
numanyti iš glaustų remarkų, apibūdinančių valdovo laikysenos kaitą. Kilnaus tikslo išsaugoti
Lietuvos žemes ir primityvaus keršto jausmo kovą laimi pastarasis, nes naujomis aplinkybėmis
Skirgaila neįstengia atsisakyti senojo galios principo. Dramos pabaigoje pagrindinis veikėjas lieka
,,būti“, bet vienas, nelaimingas, neradęs išeities nei sau, nei tautai. Jis įrodo savo galią, bet žlunga
moraliai. Taigi V. Krėvė šioje dramoje pavaizdavo neišvengiamų permainų akivaizdoje
besiblaškantį žmogų, kuris, deja, kitaip nei Hamletas, neįveikia savo niūrios bei tiesmukos
prigimties bei įprasto elgesio ir pamina valdovui deramus kilnius principus.
Toje pačioje dramoje V. Krėvė pavaizdavo ne tik vertybių krizės sužlugdytą
asmenybę, bet ir žmogų, kuris iš panašios situacijos pasirenka teisingą išeitį. Pagrindinio veikėjo
konkurentas vokiečių riteris Keleris pasiaukoja dėl to, ką seniai buvo nuvertinęs, – dėl moters
garbės. Veikėjas yra mąstanti asmenybė, todėl nebemeluoja sau, kad nukariaudamas kitus išliko
doras krikščionis. Todėl jį, kaip ir Skirgailą, iki tol nepažintas meilės jausmas užklumpa kaip
sunkiausias išbandymas. Riteris pamilsta Skirgailos kalinamą Oną Duonutę ir, kad liktų nesutepta
jos garbė, leidžiasi užkasamas gyvas (riteriai didžiausiomis vertybėmis laikė kilnumą, pasiaukojimą
garbę). Kelerio vidinę kovą slepiantis karste atskleidžia sąlyginė scena – Šviesiojo ir Tamsiojo vyrų
ginčas. Tamsusis vyras gundo gyvenimo malonumais ir skatina gelbėtis, Šviesusis vyras kalba apie
sielos išganymą, kilnią auką ir garbingą mirtį. Kovą laimi riterio dvasia – veikėjas lieka ištikimas
kilnumo principui. Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą, nes užgniaužęs savisaugos instinktą
žūsta sąmoningai. V. Krėvė sukūrė riterio, sugebančio pasirinkti nebūtį, kuri lemia jo moralinę
pergalę, paveikslą.
Rašytojas modernistas V. Mykolaitis-Putinas psichologiniame intelektualiniame
romane ,,Altorių šešėly“ pavaizdavo žmogų, sprendžiantį pareigos ir pašaukimo dilemą. Romano
veiksmas vyksta aštuoniolika metų ir visus šiuos metus pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris
ieško, kaip suderinti kunigo ir poeto kelius. Kunigo gyvenimo būdas, pareigos, mąstysena jam,
poetiškos prigimties žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti prie dvasininkų, kaip ir Skirgailai
priimti naująjį tikėjimą, reiškia išduoti savo prigimtį, pasmerkti save lėtai dvasinei mirčiai, išdžiūti
žydint, kaip Aušrakalnio katpėdėlei. Tačiau Vasaris – ne romantizmo laikų maištininkas, pasiryžęs
nesitaikstyti bet kokia kaina kaip kad Dž. Bairono Kainas. Dėl netikrumo, ar turi talentą, dėl
polinkio sąžiningai elgtis, paisyti įsipareigojimų ir artimųjų lūkesčių jis tampa nuolat abejojančia
hamletiška asmenybe. Nors Vasaris neįstengia suderinti kūrybos ir kunigystės, bet nepajėgia ir
aktyviai maištauti, tad jam belieka tyliai išsisukinėti ir kentėti nuolat analizuojant savo poreikius.
Vis dėlto Liudas Vasaris galiausiai pripažįsta sau vengiąs visko, kas sietų su kunigyste, suvokia
menininko būties principą – laisvę, pagal jį gyvendamas įsitikina esąs poetas ir pasiryžta palikti
kunigų luomą. Žinant V. Mykolaičio-Putino biografiją (jis pats buvo kunigas ir vėliau pasitraukė iš
šio luomo), šį kūrinį galima suvokti ir kaip paties autoriaus dvasinės brandos kelią. Taigi V.
Mykolaitis-Putinas pavaizdavo tikrą hamletišką asmenybę, kuri tol abejoja, kol įsitikina, kokia yra
tikroji tiesa, todėl sugeba neišsižadėti, neišduoti savo prigimties ir kūrybos laisvės principo.
Apibendrinant galima teigti, jog lietuvių literatūros hamletiškos asmenybės
tarpusavyje turi ir panašumų, ir skirtumų. V. Krėvė sukūrė tragišką personažą, pažįstantį tik galios
viršenybę. Iškamuotas nežinomybės jis galią panaudoja aklai ir morališkai pralaimi. Tačiau autorius
kaip atsvarą Skirgailos moraliniam pralaimėjimui sukūrė riterystės žygdarbį, kuris atskleidė, kad ir
po ilgų paklydimų įmanoma pasirinkti doros kelią. V. Mykolaitis-Putinas pavaizdavo žmogų, kuris
didelio visuomenės nuomonės spaudimo sąlygomis alternatyvą ,,būti ar nebūti“ išsprendė taip, kad
liktų ištikimas pats sau. Taigi hamletiškos asmenybės lietuvių literatūroje vaizduojamos labai
sudėtingomis aplinkybėmis, kai ištikimybė pasirinktiems principams, savo prigimčiai ir vertybėms
lemia jų fizinę arba dvasinę būtį ar nebūtį. (851 ž.)
