Kolegės Gražinos Trybienės atsiųsta geroji patirtis:
Ar pasyvus žmogus yra laimingas
Ar pasyvus žmogus yra laimingas?
(V.Katiliškis, V. Mykolaitis-Putinas, Vaižgantas)
Pasyvumas – didžiausias žmogaus gyvenimo nuodas. Juk pasyvus asmuo atsisako svajonių ir dėl to gali sužlugdyti savo gyvenimą. Toks žmogus nesiekia įgyvendinti tikslų, greičiau prisitaiko prie sunkumų, nes jaučiasi priklausomas nuo kitų žmonių, bet būtent dėl šių priežasčių pasyvus žmogus negali pasijusti laimingas.
Viena iš priežasčių, dėl kurios pasyvus žmogus pats atima iš savęs galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, yra atsisakymas kovoti už savo laimę dėl ilgaamžių tradicijų ir dėl kitų gerovės. Toks atsisakymas taip pat būna nulemtas paties žmogaus prigimtinio pasyvumo. Savo laimę paaukojo lietuvių rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjas Mykoliukas, atsisakęs minties sukurti šeimą su Severiute, kurią mylėjo labiau už gyvenimną, vien todėl, jog negalėjo atvesti žmonos į namus, kuriuose su šeima jau gyveno brolis. Be to, gailėjosi jo vaikų ir paties brolio, kurio šeima skurstų, jei Mykoliukas pareikštų norą dalinti ūkį. Būdamas pasyvus iš prigimties jis susitaikė su likimu tyliai ir nepriekaištaudamas, tačiau tas susitaikymas sunaikino Mykoliuką kaip pilnavertį asmenį – beliko džiaugtis tik žeme ir jaučiais. Toks asmuo negali būti laimingas. Juk mylėti, rūpintis kitu, dalintis džiaugsmu, būti pasirengusiam viską padaryti dėl kito yra didžioji žmogaus laimė. Susitaikymas, aukojantis dėl kito atima viską. Žmogus turėtų bent pamėginti pakovoti dėl to, kas jam svarbu, nes visi nusipelnė būti laimingi, ir tą laimę privalu ginti net ir tada, kai ilgaamžiai papročiai ir tradicijos ar socialinės sąlygos neleidžia jos siekti. Kai asmuo susitaiko su socialinio gyvenimo ir tradicijų nulemtomis sąlygomis, jo gyvenime belieka darbas.
Dar viena priežastis, kuri neleidžia pasijusti laimingam, yra ta, kad pasyvus asmuo pasineriama į svarstymus ir apmąstymus. Tie svarstymai tampa kliūtimi priimti sprendimą. Toks požiūris tik suklaidina ir pažeidžia žmogaus dvasinę ramybę. Visa tai išgyveno XX amžiaus rašytojo, poeto Vinco Mykolaičio – Putino romano „Altorių šėšėly“ veikėjas Liudas Vasaris. Jis, paskatintas tėvų, įstojo į kunigų seminariją. Atrodė, kad viskas klostosi gerai, kol suprato, kad į kunigų seminariją atvede ne siekis skleisti Kristaus žodį. Tada guodėsi mintimi, jog dirbs Lietuvai, bet kai suvokė, kad nejaučia gyvojo tikėjimo, ramino save mintimi, kad jį išgyvena tik išrinktieji. Kai jautėsi suvaržytas kaip kūrėjas, teigė, jog kaip kunigas jis ne poetas, o kaip poetas ne kunigas. Nors ir kankinamas daugybės klausimų, Liudas Vasaris priėmė įšventinimus, tikėdamasis, kad pašaukimas ateis vėliau, tačiau didžioji jo gyvenimo dalis taip ir prabėgo laukiant, kol galiausiai pasiryžo atsisakyti kunigystės. Neišmintinga tikėtis, kad kas nors pasikeis gyvenime, kai tik laukiama, kol problemos pačios išsispręs. Tokios lemties priežastis – pasyvumas, skatinantis pateisinti nerimą keliančias akimirkas netikromis išvadomis, todėl labai svarbu suprasti, kad tik pats žmogus kuria savo rytojų tikrais, o ne tariamasis veiksmais.
Nelaimingas taip pat yra tas žmogus, kuris pasyvus tampa dėl to, jog nesugeba suvaldyti savo gaivališkos prigimties. Toks asmuo patenka į aistros sūkurį ir nebeanalizuoja savo poelgių, nebekuria ateities. Svajonių ir siekių atsižadėjimas atsiduodant akimirkos malonumams neretai lemia pražūtį. Savo gyvybę dėl aistros prarado XX amžiaus lietuvių rašytojo Mariaus Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ veikėjas Tilius. Dėl ūkio šeimininkės Monikos Doveikienės jis išsižadėjo romantiškos meilės krautuvininkės dukrai Agnei bei užmiršo savo didįjį siekį – troškimą dirbti eiguliu ar policininku. Su Doveikos žmona Tilių taip pat siejo meilė, bet ji nebuvo tas tyras dvasinis ryšys, kuris skatina svajoti ir kurti ateitį, priešingai, viską naikino. Taigi aistra tapo pagrindine priežastimi pasiduoti šiam jausmui be jokių svarstymų ar atsakomybės už savo veiksmus, todėl Tilius leidosi valdomas Monikos ir jo gyvenimas virto laukimu akimirkų, kai susitikdavo su ūkio šeimininke daržinėje ar rugiuose ir kiekvieną kartą tegalvojo, ar tai ne paskutinis susitikimas. Apimtas aistros jis nebegalėjo palikti Doveikos ūkio ir pradėti kitokį gyvenimą. Taip nutinka, kai žmogus mėgaujasi akimirka, nesvarstydamas ir neanalizuodamas, kur ji veda. Toks gyvenimas tik parodo, kad negalima pasiduoti pagundoms ir nusisukti nuo to, kas suteikia pilnatvę ir skatina siekti didesnių tikslų bei įgyvendinti troškimų, kurie suteikia žmogui ne akimirkos malonumą, o tikrąją laimę.
Taigi pasyvumas, skatinantis tik svarstyti, bet nepriimti sprendimų, arba susitaikyti ir neanalizuoti savo gyvenimio, laimės nesuteikia, priešingai, ją atima. Labai svarbu, kad žmogus šią pamoką išmoktų, nepasiduotų ir nenusisuktų nuo gražių ir šventų siekių net ir tada, kai laimės kliūtimi tampa objektyvios aplinkybės.
Monika
