Kolegė Vida Budraitienė siunčia savo buvusios mokinės VBE rašinį, kuris buvo įvertintas 100 balų.
Ar atlaidumas silpno žmogaus bruožas?
Visais laikais žmonių tarpusavio santykiai buvo sudėtingi. Žmonių bendravimas yra nenuspėjamas dėl to, kad nė vienas individas negali žinoti, ko jam linki kitas asmuo. Žmogus žeidžia, skaudina kitus kartais net pats to nenorėdamas. Į tokias skriaudas kiekvienas asmuo reaguoja skirtingai. Ne visi įskaudinti žmonės gali atleisti savo skriaudėjui. Atlaidumas- tai žmogaus savybė lengvai dovanoti padarytą skriaudą. Ką reiškia lengvai atleisti- parodyti savo silpnumą ar stipriąją pusę? Mano nuomone, dovanodamas kitam, žmogus parodo savo dvasios stiprybę, nes pamiršta skriaudą ir iš naujo patiki kitu žmogumi. Atleisti mylimam ar atgailaujančiam individui yra dora ir teisinga, juk ne veltui Kristus moko gavus antausį atsukti kitą skruostą. Tik ciniškas ir silpnas žmogus gali iš karto imtis keršto, nesvarstydamas kitų galimybių. Daugumos požiūris į atlaidumą yra skeptiškas, todėl manau, kad šį klausimą verta apsvarstyti.
Visų pirma, manau, kad atleisti mylimam žmogui yra ne silpno, bet doro ir stipraus žmogaus bruožas. Sunkiausia yra pakelti mylimo žmogaus skriaudą, nes labiausiai sugeba įskaudinti artimieji. Kartais žmogų įžeidžia veiksmais, žodžiu, o kartais individas tiesiog tampa nereikalingas ir jaučiasi atstumtas ir vienišas. Panašioje situacijoje atsiduria ir XIX a. pabaigos -XX a. pradžios rašytojas, psichologinio realizmo atstovas Jonas Biliūnas. Jis atsisako tapti kunigu, kaip reikalauja tėvai, todėl praranda materialinę šeimos paramą. Ši patirtis atsispindi vienoje autobiografiškiausių rašytojo novelių „Ubagas“. Kūrinyje pasakojama apie seną vyriškį- Petrą Sabaliūną. Jis beatodairiškai myli savo sūnų , paaukoja jam savo gyvenimą, bet, atžalai suaugus, pasijaučia nepageidaujamas, nes yra senas ir ligotas. Jausdamasis nereikalingas, Sabaliūnas palieka sūnaus namus, tačiau, net patyręs tokią skriaudą, širdyje nenešioja pykčio ar keršto troškimo. Jo sugebėjimas atleisti tokį poelgį, parodo, kad jis nėra silpnas. Stipriais galime pavadinti ir šiuolaikinius senelius, nes dauguma jų atsiduria senelių namuose , kai vaikai nesugeba ar nenori ar nenori jais rūpintis. Tačiau senoliai visada laukia, kad atžalos juos aplankytų. Tokie žmonės yra įrodymas, kokia stipri gali būti mylinti širdis. Taigi atlaidumas mylimam žmogui neparodo individo silpnybės, tai parodo, koks jis yra doras ir stiprus.
Mano nuomone, silpnas yra ne tas, kuris atleidžia, o tas, kuris to nesugeba ir griebiasi keršto. Žmogus kartais yra įskaudinamas taip, kad imtis keršto ir cinizmo atrodo geriausia išeitis. Pagautas pykčio, individas gali net neapmąstyti galimybės atleisti ir pasielgti neapgalvotai. Apie silpno žmogaus cinizmą ir kerštą rašo XXa. lietuvių prozininkas modernistas Marius Katiliškis. Romane „Miškais ateina ruduo“ pasakojama apie meilės trikampį tarp Petro Doveikos ,jo žmonos Monikos ir jauno, stipraus miškakirčio Tiliaus. Kai jaunuolis pradeda dirbti Doveikų ūkyje, jis iš karto pastebi Moniką ir netrukus ją įsimyli. Jauno darbininko meilė pažadina moters seniai patirtus jausmus. Jų meilė yra pagrįsta aistra ir geismu, viską užvaldanti. Monika ir Tilius yra priversti slėpti savo jausmus nuo Monikos vyro, tačiau Petras Doveika greitai supranta žmonos dingimo priežastis ir imasi neapgalvotų veiksmo-keršto. Tragiški šio veiksmo padariniai įrodo, kad kerštauti – ne išeitis. Apie susidorojimą su asmeniu dėl išdavystės girdime per žinias, skaitome internete. Dabar individas tam randa naujų baisių būdų, pavyzdžiui, apipilti moters veidą rūgštimi. Toks elgesys nepadaro žmogaus stipresnio. Taigi kerštaujantis žmogus dažniausiai būna tiesiog dvasiškai silpnesnis už atlaidųjį.
Atlaidumo nusipelno ir nuoširdžiai atgailaujantis žmogus, todėl manau, kad tai suprasti ir jam dovanoti yra stipraus žmogaus pasirinkimas. Kartais vieni ar kiti žmogaus sprendimai per vėlai yra suvokiami kaip neteisingi, todėl ne laiku pradedama dėl jų gailėtis. Tačiau, kai žmogus supranta padaręs blogą darbą ir nuoširdžiai dėl to gailisi, stipraus žmogaus pareiga yra dovanoti skriaudą. Apie tai rašo ir XVI-XVIIa. anglų dramaturgas V.Šekspyras tragedijoje „Hamletas“. Pagrindinis veikėjas Danijos princas Hamletas sužino, kad jo dėdė Klaudijus nužudė pastarojo tėvą dėl sosto, o jaunuolio motina ,apie tai žinodama, išteka už žudiko. Nuoširdžiai besigailinčiai motinai ,tėvo vėlės prašomas, Hamletas sugeba atleisti, bet tėvo žudikui, nesigailinčiam dėl savo veiksmų, yra negailestingas. Jo stiprybė pasireiškia apgalvotai reaguojant į situaciją . Net ir šiuolaikiniame pasaulyje, nuoširdžiai gailintis, palengvinamos bausmės nusikaltėliams, atleidžiamos nuodėmės. Silpnas žmogus neatsižvelgia į prasikaltusiojo supratimą apie elgesį. Taigi tik stiprus žmogus gali adekvačiai reaguoti į atgailą ir atleisti skriaudą.
Gyvenime žmogui tenka patirti daug skriaudų ir tik jo pasirinkimas-atleisti už tai ar ne. Nedovanodamas mylimam ar atgailaujančiam žmogui, individas būtų silpnas, kadangi silpnybė pasireiškia ne atlaidumu , o neapgalvotu elgesiu. Puolantis į kraštutinumus žmogus nėra stiprus. Jei žmonės nedovanotų vieni kitiems už daromas skriaudas, gyvenimas būtų daug sudėtingesnis. Taigi manau, kad atlaidumas –tai stipraus žmogaus bruožas, darantis visuomenę geresnę. Todėl kartais verta paminti savo principus.
Ačiū už rašinį.
Tikrai puikus rašinys. Ačiū mokytojai 🙂
Puikus rašinys.Ačiū.
Ačiū.
Ačiū, kad dalijatės.
Dėkoju! 🙂
Ačiū 🙂
Nemanau, kad jis tobulas. Gal 44 ir galima parašyti.
Tai rašinys, rašytas egzamino metu… :)Jeigu noriu, kad mano rašomas tekstas būtų tobulas, aš prie jo grįžtu keletą kartų ir tai darau ne tą pačią dieną. Beje, norėdama tobulinti aš visada rasiu, ką reikia pataisyti :)! 100 rašomas už darbą be klaidų / trūkumų.
Apie tobulus egzaminų rašinius miestelyje buvo diskutuota jau anksčiau – džiaukimės geriausiais, o kur tie tobulieji?.. Mano galva, įžanga per gremėzdiška, į ją sudėti dėstymo teiginiai, kurie vėliau pakartojami plėtojant dėstymą, o pabaigoje kiek perfrazavus apibendrinami… Į akis krenta ir dėstymo pastraipų schemos: privalomas autorius+„šiuolaikiniame pasaulyje“. Ir nors norėtųsi platesnių, įdomesnių kultūrinių kontekstų, laisvesnio, originalesnio mąstymo, bet ar ne mes patys sugrūdam mokinius į Prokrusto lovas? Tai ir džiaugiamės tuo, ką pasėjam.
Mielieji, nekurkite vertinimo instrukcijos patys – ji jau sukurta ir žodžio TOBULAS joje nėra!!! Instrukciją PRIVALU vykdyti, nesvarbu – patinka ji ar ne… Darbas turi atitikti kriterijus, tik tiek, o šis darbas juos atitinka. Ir „šimtukui” gauti net nebūtina surinkti visus taškus.
„Schemos” yra mokymosi metodas, būdas – užsienio vadovėliuose PRIVALU rašyti pagal schemą, ten nurodyta, kas kurioje pastraipoje turi būti, todėl ten ir vertinimas visų vienodas, tad objektyvus. Matematika, fizika, chemija neįsivaizduojama be „schemų” – sprendimo būdų, formulių, teoremų. Mūsų egzaminas irgi tikrina tai, ko mokome, o ne kažkokį mistinį kūrybingumą, originalumą ar pan. Gaila, bet mes bandome sau susikurti kažkokį įsivaizduojamą idealą, tobulą darbą, ir paskui pykstame, kai to nerandame mokinių darbuose. Matematikai iš „šimtukininkų” nereikalauja originalių sprendimo būdų, užtenka viską teisingai išspręsti. Mūsų atveju užtenka viską teisingai pagal kriterijus surašyti – tema, problema, argumentai, privalomas autorius…
🙂 Būtent TAI!
@Regina Dilienė
Ačiū, Kolege, o tai kartais patys nebežinome, ko norime. Skaitykim instrukcijas ir jų laikykimės, o originalieji tegu dalyvauja filologų konkursuose, tampa rašytojais. Normaliems, darbštiems, raštingiems vaikams leiskime sėkmingai išlaikyti egzaminą…
Kažkaip nesusikalbam – žinoma, kad reikia schemų, žinoma, kad darbas turi atitikti kriterijus – bet juk niekas ir nekuria savų vertinimo instrukcijų, nesiruošia „normaliųjų” skalpuoti per egzaminus.
„Norėtųsi” galioja mokymo procesui, ypač kalbant apie stipriuosius. Kartais baugu, kad lazda perlenkiama: reikalaujama remtis tik privalomais autoriais, kategoriškai draudžiama remtis filmais (gerais), istorijos faktais ar asmenybėmis. Pradedam bijoti savo šešėlio…
Argi negalima pasiremti filmu?
@milda.l
Galima. Bet nebūtina:)
@vilma m
kur nurodyta, kad draudžiama remtis filmais?
Mokinė rašo:
1.Jis atsisako tapti kunigu, kaip reikalauja tėvai, todėl praranda materialinę šeimos paramą. Ši patirtis atsispindi vienoje autobiografiškiausių rašytojo novelių „Ubagas“. Argi tai tiesa?
2. Stipriais galime pavadinti ir šiuolaikinius senelius, nes dauguma jų atsiduria senelių namuose , kai vaikai nesugeba ar nenori ar nenori jais rūpintis. Ar čia ne suprimityvinta? Ar čia bandymas iškelti problemą?
3. Apie susidorojimą su asmeniu dėl išdavystės girdime per žinias, skaitome internete. Dabar individas tam randa naujų baisių būdų, pavyzdžiui, apipilti moters veidą rūgštimi. Toks elgesys nepadaro žmogaus stipresnio. Čia egzistencinė problema?
4. Net ir šiuolaikiniame pasaulyje, nuoširdžiai gailintis, palengvinamos bausmės nusikaltėliams, atleidžiamos nuodėmės. Silpnas žmogus neatsižvelgia į prasikaltusiojo supratimą apie elgesį. Ar antras sakinys siejasi su tema?
@sudeikis
1. Taip, tai tiesa.
2.Tai siejimas su gyvenimu, realybe, tai išėjimas iš literatūros (juk rašomas samprotavimas, o ne literatūrinis rašinys).
3. Vėl siejimas su gyvenimu, rodymas, kad supranta tai, ką rašo. Tikrai ne egzistencinė problema, bet jos šioje vietoje ir neprivalo būti 🙂
4. Stiliaus klaida (neaiškus II sakinys), bet akivaizdu, kad norima pasakyti, jog atleisti nusikaltėliui yra labai sunku.
@milda.l
Filmais remtis galima. Ir apskritai šitas „naujasis” rašinys nuo senojo samprotavimo skiriasi tik žodžių skaičiumi ir VIENU privalomu autoriumi su kontekstu. To PRIVALOMO autoriaus reikia labai nedaug, ypač jei jis netinka pasirinktai temos plėtotei. Geriau prarasti 1 tašką už privalomą autorių, bet nesusigadinti 7 tšk. temos, 7 taškų argumentavimo ir 3 tšk. giliosios struktūros :))) Aš, kaip suvalkietė, suprantu, kad dėl 6% nuo visų taškų „žudytis” neverta…
Atsiprašau,kad trečią iš eilės „žinutę” rašau, tačiau jei jau kalbame apie kažkokį originalumą, kūrybiškumą ar tiesiog savarankišką mąstymą, gal galėtumėte pakomentuoti, kaip vertintumėte būsimo mediko 🙂 samprotavime apie atlaidumą panagrinėtą Mykoliuko charakterį – mokinys čia mato tiesiog perteklinę X chromosomą turintį žmogų – tai faktorius, lemiantis tam tikrus apsigimimus ar genetines ligas (Dauno sindromas, autizmas) – patikėkit, argumentų tam daugiau nei reikia – ir Mykoliuko išvaizda, ir net mažybinė vardo forma suaugusiam vyrui, ir tai, kad keista savadarbe smuikele jis džyrina VIENĄ ir tą pačią melodiją su PRIMITYVIAIS žodžiais, ir tai, kad nemoka kalbėti, reikšrti nei minčių, nei jausmų, ir kad vengia žmonių, kad nyra tik į savo vidinį pasaulį ar bėga slėptis į gamtą, kur nei jam kalbėti reikia, nei ką nors kalbinti. Mediciniškai patvirtinta, kad būtent Dauno sindromą turintys žmonės visiškai neturi agresyvumo – net tiek, kiek būtina, kad išgyventum, o ar ne tą patį „atlaidumą” stebime Mykoliuko atveju?
Na, kaip jums toks savarankiškas mąstymas?
Aš irgi nemanau, kad M. buvo normalus. Liurbis! Bet ir gyvenime visokių yra, visokių reikia.
O kad „Ubage” kalbama apie tai, jog šeimos paramos netenkama dėl nenoro tapti kunigu, teisybė? O kad dauguma pasenusių tėvų senelių namuose irgi tiesa? Labai džiaugčiausi, jeigu galėčiau gyvenimą pabaigti normaliuose, o ne lietuviškuose senelių namuose!
Ir grįžom prie suskilusios geldos: turim tik vertinimo normas, kurias kiekvienas interpretuojam taip, kaip sugebam. Todėl nustembam, kad kolega moko kitaip, kad išrado kitokį dviratį.
P.S. Būsimam medikui atiduodama darbą paspausčiau ranką:)
@daliovas
O tai ką daryti, kad vadovėlyje tokie mykoliukai vadinami deimančiukais? Aš atsimenu, kaip viena vyr.vertintoja (ačiū Dievui, valstybinės kalbos mokytoja) įrodinėjo, kad mokinys savarankiškai neturi teisės daryti jokių įžvalgų – ją sunervino „Tautiškos giesmės” pavadinimas tautiniu dekalogu…
Iš tikrųjų žiauru, kad neturime ir neturėsime rašinio mokymo nei vertinimo vadovėlio. Man juokingi tie kasmetiniai vertintojų „susitarimai”…
Bet sutikim, kad už tą patį darbą galima parašyti ir 100, ir 50 … Jei tie darbai būtų išspausdinti be įvertinimo, būtų visko.
Regina Dilienė: Ačiū, žinojau, kad galima, bet kai taip kategoriškai pareiškiama, tai nat isigundau:) Dėl to būsimo mediko, tai nenorėčiau, kad jis mane gydytų, nes pats, matyt, kažkokį sindromą turi, jei nesuvokia, kur ir ką tinka rašyt.
Vertinimo objektyvumas pasimatytų, jeigu II vertintojas nematytų pirmojo vertintojo žymėjimų ir įvertinimo. Kodėl taip nedaroma? Pinigai? Galimybė be skandalo baigti egzaminų sesiją? Gal kas žinot atsakymą? Gal prisimenat prieš kokių 15-20 metų, atrodo, Vilniaus mokytojų eksperimentą, kai tą patį rašinį vertino daug mokytojų ir vertinimas buvo nuo nepatenkinamo iki puikaus.
@sudeikis
Atsakymas į Jūsų klausimą elementarus – PINIGAI, tiksliau – jų stoka ir nenoras „dalintis”. Nors darbų kasmet mažėja, vertintojų vis daugiau trūksta. O kaip netrūks, jeigu už savaitę pragariško darbo ir gyvenimą skautiškomis sąlygomis gauni 500 Lt. Aš už vieną seminarą daugiau gaunu, o juk ir trumpiau dirbu, ir malonumas didesnis, ir su ta pačia ar panašia medžiaga galiu pusę Lietuvos apvažiuoti. O vertintojui kiekvienas rašinys – tai naujas iššūkis, tai begalinė koncentracija, tai baimė ir atsakomybė, o dar dažniau – pyktis, nes ne savo noru esi į tą š… įsimynęs…
„Kartais baugu, kad lazda perlenkiama: reikalaujama remtis tik privalomais autoriais, kategoriškai draudžiama remtis filmais (gerais), istorijos faktais ar asmenybėmis. Pradedam bijoti savo šešėlio…“
Apie kolegas, siekiančius apsidrausti, čia kalbama, ne apie nurodymus iš aukščiau. Atsiprašau, jei suklaidinau.
@vilma m
Taip, Vilma, mes suprantam, kad kalbate apie kolegas, bet juk tokią situaciją, kai mokytojui nei vertintojui nieko neduota, niekas neišaiškinta, sukūrė ŠMM, UPC ir NEC. Kai LKLMS ėmė reikalauti pavyzdžių ir metodikos, „Gimtasis žodis” skelbia naują projektą, kur lituanistų klausiama, AR REIKIA RAŠYMO PAVYZDŽIŲ IR SCHEMŲ. Koks dar klausimas! Bet vėl pagiedos ditirambus mokytojų kūrybiškumui, pakabins makaronų ir išsiųs visus į lažą – VBE darbų vertinti… Pernai dirbo ir pagrindinių mokyklų mokytojai, ir kitakalbiai mūsų mokinių darbus vertino,ir kursuose nebuvę žmonės buvo priversti dirbti – ar čia nuostabu, kad paskui iš visokių nuogirdų savo teorijas kuria. O jei dar kokiame seminare p.Zitos pasiklausė, tai ir visai galva gali susisukti…
Donelaitis mėšlo (š…) vertę nurodo ir ja niekas neabejoja net ir šiandien, o mes, įlipę (koks skirtumas, ar savo noru, ar ne!) į š…,jokios vertės neįgyjam. Dėl patirties, tai kokia čia patirtis, jeigu vertinant turi veikti ir žodiniai susitarimai…
@Rimutė Dauneckienė
Vertinimo sesijos metu neįmanoma įgyti jokios patirties – sėdi galvos nepakeldamas ir varvini akis, nedrįsti nei klausti, nei kalbėtis, nes taip sutrukdai kitam, irgi maratoną lekiančiam. Pagalvoti nėra kada, ką jau kalbėti apie tarimąsi.
Iš darbų irgi neką išmoksi – jei per savaitę 2 – 3 geresni darbai pasitaiko, tai jau laimė, bet ir tai negalima tų darbų nusikopijuoti (o ir laiko tam nėra…).