Kolegė Rita Kasperavičiūtė dalijasi gerąja patirtimi:
O norėtųsi kalbėti apie tuos, kuriems sunku, kurie nesugeba prisitaikyti, nemoka gyventi. Ne apie tą, iš viršelio besišypsančią moterį, – apie kasdienišką, pervargusią, nervingą: nuolatiniai rūpesčiai, nuslėptos bėdos, nerimas, trūkstamo dvasinio pasaulio ilgesys. Tarnyba, visuomeninė veikla, kolektyvas, kvalifikacijos kėlimas – ir tik po to – šeima, namai? Ar ne per sprangūs, ar ne per brangūs tie emancipacijos vaisiai? Namai, kurių taip ilgai neturime, – ankšti bendrabučiai, butai standartiniuos mikrorajonuos – ar tai išsvajota erdvė kiekvieno individo savimonei, intymumui? Kartais atrodo – lyg prarastume tą jausmą. Gal todėl R. Polianskio „Tesę“ priimame kaip nepaprasto grožio pasaulį, beviltiškai prarastą.
