Dangaus šviesulius žmogus ėmė stebėti žiloje senovėje.Jų lyg ir bijojo, ir nesuprato, tad ėmė garbinti. Šimtus tūkstančių metų žmogaus gyvenimą lydėjo ta pati dienos ir nakties, vasaros ir žiemos ciklinė kaita. Dieną dangumi visada keliaudavo spindinti ir šildanti saulė, naktimis dangaus skliautą išpuošdavo tūkstančiai žibančių žvaigždžių, tarp kurių plaukdavo mėnulis ir klajodavo planetos. Akmens amžiaus žmonės, stebėdami dangaus šviesulių judėjimą, gerai orientavosi laike ir žemėje. Dangus jiems buvo ir laikrodis, ir kelrodis. Sekdami mėnulio fazes nuo jaunaties iki delčios, senovės medžiotojai ir žvejai išmoko matuoti laiką. Jie pažino žvaigždes pagal jų išsidėstymą danguje, nustatė kai kuriuos dangaus kūnų judėjimo dėsningumus, suskirstė žvaigždes į žvaigždynus, pavadino juos sausumos ir jūros gyvūnų vardais.
Skaitomiausi įrašai
