R.Granauskas parašė romaną „Duburys”, Rašytojų sąjungos leidykla išleido. Nuo septinto dešimtmečio (rašytojas debiutavo 1969 m.) jo kūryba buvo lietuvių prozos dėmesio centre. Su pasigėrėjimu skaitėme jo noveles, apysakas, dramą, eseistiką. Šį rašytoją laikėme ir laikome vienu pačių pajėgiausių kelių pastarųjų dešimtmečių prozininku. Tačiau iš pajėgaus kūrėjo norėjosi sulaukti ir šuolio į didįjį prozos žanrą. Sulaukėme. Anotuodamas pirmąjį Granausko romaną, V.Sventickas taikliai sako: „Šis romanas pasmerktas skaityti”. Plačiai skaitomas jis, matyt, bus dėl keleto priežasčių: dėl to, kad tai populiariausias literatūros žanras, kad tai pirmas žinomo rašytojo romanas, patrauks ir intriguojanti, net šokiruojanti „prekinė išvaizda” (viršelis dail. A.Žviliaus). O kas paims į rankas ir pradės skaityti, atidėti į šalį nelabai norės, nes tekstas greitai pagauna ir prikausto. Ir visai nesinori svarstyti, koks tas autorius – modernus ar klasikinis. Suvoki tik viena – pasakoti taip santūriai, paprastai ir įtikinamai, pačiam lyg ištirpstant vaizduojamajame pasaulyje, ir pasiekti tokio sukrečiančio efekto yra menas, kuris nesensta ir nenustoja reikšmės, keičiantis literatūrinėms madoms. Nejučia imi didžiuotis lietuviško žodžio grožiu ir galia.
Skaitomiausi įrašai
