Yra žmonių, kurie įeina į mūsų gyvenimą atsargiai, tyliai, beveik nepastebimai, tačiau jame pasilieka daug ilgiau, nei įsiveržusieji su fanfaromis, griaustiniu ir žaibais. Jei vidinį individo pasaulį lyginsime su namu, tai kiekviename dvasios būste yra nuošalių kambarių, kuriuose neįkyrūs gyventojai stovi prie aplytų langų, sėdi prie vėstančių židinių ar tiesiog kažką mąsto patamsyje. Net tuomet, kai išorinėje realybėje šių esybių antrininkai įvardijami mirusiais, jos tęsia savo slaptą buvimą, vis sunkiau atskiriamą nuo fantazijų, sapnų ir įsivaizdavimų. Būtent tokią vietą mano atmintyje užima Nijolė Miliauskaitė. Mudviejų bendravimas niekada nebuvo labai artimas, itin atviras ar intensyvus. Tačiau visada jaučiau su ja siejančią ploną sidabrišką giją, kuri nenutrūko nei man būnant toli nuo Lietuvos, Himalajuose, tebejungia ir dabar, kai Nijolė esti kažkur Anapusybėje, o gal ir vėl sugrįžo į Žemę kokiu nauju pavidalu.
Jurga Ivanauskaitė. Jerichono rožė Nijolei (apie Nijolę Miliauskaitę)
