Pagrįskite savo nuomonę kultūrologų darbais.
Lietuviai pripažino dvi religijas: pirmiausia baltų (pagonių), kurią ilgainiui pakeitė
krikščionybė. Šių religijų reikšmė akivaizdi Lietuvos kultūros atsiradimui ir vystymuisi, nes tam
tikra prasme jos ilgainiui tapo ir mūsų senolių papročių saugotojos.
Prieš 4 tūkstančius metų atsiradę baltai buvo žemdirbiai, gyvulių augintojai. Žemė
buvo vienintelė jų maitintoja ir globėja, todėl jie garbino žemę, buvo sudievinę visą aplinką. Jų
tikėjimas, vadinamas pagonybe arba gamtos religija. Baltai ypač garbino tekančią saulę, manė, kad
nuo dangaus kūnų padėties priklauso gimimas, augimas ir mirtis. Pasak Mečislovo Jučo: „Dar ir
šiandien Lietuvos kaime, galima rasti žmonių, kurie neis į mišką grybauti, o moterys nekirps avių,
kol dangaus skliaute nepasirodys jaunas mėnulis“. Tad galima teigti, kad lietuvių išpažįstamas
tikėjimas formavo jų pasaulėjautą, kultūrą.
Jonas Trinkūnas knygoje „Baltų tikėjimas“ teigia, kad „Protėvių tikėjimas išsilaikė
įvairiais pavidalais – liaudies dainose, papročiuose, tautodailėje“. Tautodailėje dažnai yra
aptinkamas „pasaulio medis“, jis buvo senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pagoniškojo
pasaulio suvokimą. Medžio simbolis padeda suprasti žmonių ir kartų ryšį ir priklausomybę. Medžio
šaknys, pradžia, kaip ir visų kitų augalų, kurie padėjo baltams prasimaitinti ir išgyventi, glūdi
žemėje. Už derlių ir gyvybę baltų tikėjime buvo atsakinga deivė Žemyną. Žmogaus gimimas ir
laimingas gyvenimas priklausė nuo lemties ir likimo deivės Laimos. Giltinė – mirtis moters
pavidalu, su ilgu liežuviu, sklidinu mirtinų nuodų. Giltinės liesumas – žilos senatvės simbolis.
Baltai tikėjo, kad mirusiojo siela yra amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės, o persikūnija į
medžius, gėles, gyvius. Vyrų dvasia – dažniausiai į ąžuolus, beržus, moterų – į egles ir liepas.
Baltai tikėjo, kad darna yra svarbiausias gamtos ir žmogaus idealų siekiamybė,
pasiekiama ir išlaikoma tik nuolatiniu triūsu ir darbu. O garbingiausia mūsų tradicijoje profesija
buvo žemdirbio. Ir dabar Lietuva dažnai vadinama žemdirbių kraštu, mes išlaikėme gilias tradicijas,
ryšį su gamta, o pastaruoju metu skaudžiai išgyvename to ryšio nykimą.
Doroviniai paprotiniai idealai sudaro kultūros šerdį. Svarbiausias dorovinis
reikalavimas – pagarba gyvybei, jos apsauga, iš čia išplaukia reikalavimas nežudyti. Kadangi
supanti gamta buvo suvokiama esanti gyva, tad pagarba buvo skiriama visoms esminėms jos
paraiškoms. Štai kodėl lietuviai gerbė žemę, vandenį, saulę, mėnulį, ugnį, duoną, medžius,
paukščius, gyvūnus. Žmonių santykiuose ypač svarbi pagarba motinai, tėvui ir vyresniajam žmogui,
pastaroji yra kone svarbiausia dorovinė priedermė.
Mūsų prigimtinė kultūra, mūsų kalba ir papročiai išliko per sunkiausius laikus tik
šeimos dėka. Visa lietuvių tautosaka, liaudies dainos, pasaulėjauta sukurtos šeimos ir giminės rate.
Šeimos šventės stiprina pačią šeimą ir jos tradicijas. Todėl baltų tikėjime didelis dėmesys ir buvo
skiriamas šeimos šventėms, tokioms kaip krikštynos, vestuvės ir laidotuvės.
Pasak J. Trinkūno: „šiandien vestuvės trunka trumpiau, o ir papročių išliko mažiau. Vis dėlto
vestuvių prasmingumas ir svarba išlieka, o protėvių papročiai atgyja vestuvinių apeigų metu “.
Nors pirmoji vestuvinių papročių dalis — piršlybos — šiandien jau beveik išnykusios, bet labai
daug papročių yra išlikę ir tapę bene svarbiausia tradicinių vestuvių dalimi. Vakarynų
(mergvakario) apeigos, jos vyksta vestuvių išvakarėse, – tai susituokiančiųjų atsisveikinimas su
jaunyste, draugais, namais ir tėvais. Šį šventė išliko iki šių dienų, tik jaunimas linkęs šią šventę
atšvęsti siautulingai. Iki šių dienų yra išlikęs jaunųjų išlydėjimas iš namų, tai tėvų palaimimas,
vainikėlio prisegimas.
