Literatūrologas Regimantas Tamošaitis teigia: „Rimta literatūra žmogų keičia, populiarioji – jįmigdo, skatina dvasinio sotumo bei ramybės jausmą.“

Paaiškinkite, kaip suprantate šią mintį, ir pagrįskite savo požiūrį.

Tikriausiai daugeliui pažįstama situacija, kuomet užsukę į knygyną ar biblioteką susiduriame su
tokia knygų gausa, kad sunkiai apsisprendžiame kurią knygą pasirinkti. Nusprendę įsigyti ir skaityti,
gilintis į tokius kūrinius kaip Viljamo Šekspyro „Hamletą“, Johano Volfgango Gėtės „Faustą“, Migelio de
Servanteso „Don Kichotą“ ar Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ neabejotinai ugdysime savo
asmenybę. Tai – didieji klasikos kūriniai, pasižymintis metaforiškumu, daugiasluoksniškumu. Vis tik šalia
rimtos literatūros egzistuoja ir menkavertė, kuri skaitytoją gali tik bukinti. Jai priskirčiau populiariąją
literatūrą, kuriai būdinga tiesioginė reikšmė, lėkštas, banalus turinys.

Rimta literatūra žmogui padeda suprasti save. Skaitydamas žmogus išgyvena aprašomas situacijas,
jas analizuoja, apmąsto, susitapatina su galimomis gyvenimo situacijomis. Susitapatindamas vienaip ar
kitaip sprendžia sau pačiam iškilusias ar galimas egzistencines problemas. Tai galiu patvirtinti asmenine
patirtimi. Labiausiai iš visų literatūros srovių man artimas egzistencializmas. Nors suprantu, kad
susipažinimas su šia srove tik maža jos pažinimo dalis, vis tik bendras egzistencializmo principų pažinimas,
perskaityti egzistencializmo atstovo Alberto Kamiu kūriniai „Sizifo mitas“ bei „Svetimas“ man tapo
asmenybės formavimosi dalimi. Galbūt labiausiai man įsiminusi situacija iš šių kūrinių – tai esė „Sizifo
mitas“ vaizduojamas Sizifo susivokimas. Sizifo darbas – didžiulį akmenį ridenti į kalno viršūnę, nuo kurios
šis nurieda veikiamas svorio jėgos – beprasmiškas, alinantis. Tačiau Sizifas besileisdamas žemyn nuo kalno
vėl stumti akmenį suvokia absurdą ir toliau veikia sąmoningai jį suvokdamas, suprasdamas, kad jo likimas
priklauso jam. Šis susivokimas leidžia Sifizui suprasti, kad pasaulis nėra nei bergždžias, nei beprasmis: „Jau
vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti.“ Dabar suprantu, kad šis Sizifo
susivokimas privertė susivokti ir mane. Supratau, kad pasaulis turi tik tą prasmę, kurią jam savo valia ir noru
suteikia pats žmogus. Vadovaudamasi šiuo požiūriu, stengiuosi atsikratyti anksčiau įgyto įpročio kaltinti
išorines aplinkybes dėl neįgyvendintų tikslų ir prisiimti visišką atsakomybę už savo gyvenimą.

Be to, rimta literatūra ugdo žmogiškąsias vertybes. Atidžiai skaitydamas žmogus geba patirti gilių
asmenybę keičiančių išgyvenimų. Susitapatinimas su kūrinių veikėjais, jų poelgių apmąstymas leidžia iš
herojų perimti jų esmines vertybes. Pavyzdžiui, skaitydama vieno ryškiausių XX amžiaus realistų Onorė de
Balzako romaną „Eugenija Grandė“ įžvelgiau paralelę tarp pagrindinio veikėjo pono Grandė ir
sumaterialėjusio, ištikto dvasinės krizės dabarties žmogaus. Romane vaizduojama XIX amžiaus I pusės
Prancūzijos provincijos gyvenimas. Ponas Grandė – šykštus buržua, ieškąs vien tik naudos ir pelno. Pamenu
situaciją, kuomet jis turėjo pranešti savo sūnėnui Šarliui, kad mirė jo tėvas. Pasakyti „Jūs netekote tėvo“ –
jam buvo vieni juokai, pagal jį, juk tėvai miršta anksčiau negu vaikai. Tačiau žodžiuose „Jūs likote be jokio
turto“ telkėsi visos žemės nelaimės. Netgi mirdamas jis prieš savo akis nori regėti auksą, nes jis jį ramina.
Priešprieša ponui Grandė veikėjui – tai jo dukra Eugenija Grandė. Ji – kančios kilnumo iš šventumo
įsikūnijimas. Ji nevertina pinigų, yra mylinti, išgyvenanti, besiaukojanti dėl kitų. Dėl mylimo pusbrolio ji
ryžtasi pasipriešinti tėvo valiai ir padovanoti jam visą savo turtą – ilgai kauptas monetas, turtą, tokį brangų
tėvui. Tikiu, kad šis skirtingų pozicijų veikėjų sugretinimas šiuolaikiniam žmogui gali puikiai atskleisti,
koks beprasmis gali būti turto siekimas. Juk tai nėra visų svarbiausia – meilė, aukojimasis dėl kitų gali
atnešti kur kas daugiau laimės.