Trisdešimt uodų išbėgo į pievą ir ėmė groti savo svirpiančiomis dūdelėmis.
Iš debesų pasirodė mėnulis ir, šypsodamasis, plaukė per dangų.
„Mmm-ū!..” – atsiduso karvė už upės. Sulojo šuo, o keturiasdešimt mėnulio zuikių
nubėgo takelių.
Ties upe užslinko rūkas. Liūdnas, baltas arklys paskendo jame iki krutinės. Dabar, rodėsi,
didelė balta antis plaukia rūke, nuleisdama į jį purtomą galvą.
Ežiukas sedėjo ant kalnelio, po pušimi ir žiūrėjo į mėnulio apšviestus tolius, paskendusius
rūke.
Buvo taip gražu, kad jis, laikas nuo laiko krūptelėdavo: ar nesapnuoja viso to?
O uodai nepaliovė groti savo dūdelėmis, mėnulio zuikiai šoko, šuo staugė.
„Papasakosiu – nepatikės!” – pagalvojo Ežiukas, ir ėmė dar atidžiau žiūrėti, kad įsimintų
visą grožį iki žolelės.
„Va ir žvaigždė nukrito, – pastebėjo jis, – ir žolė palinko į kairę, o iš eglės liko tik viršūnė
ir dabar ji plaukia šalia arklio… Įdomu, – galvojo Ežiukas, – jeigu arklys gulsis miegoti ar
neužsprings ruke?”.
Ir jis ėmė lėtai leistis nuo kalnelio, kad taip pat pakliūtų į rūką ir pamatytų kaip ten, jame.
Va, – pasakė Ežiukas. – Nieko nematyti. Netgi letenos nematyti. Arkly! – pašaukė jis.
Bet arklys nieko neatsakė.
„Kurgi arklys?” – pagalvojo Ežiukas ir nuslinko į priekį. Aplink buvo tylu, tamsu ir
šlapia, tik iš viršaus silpnai švietė prietema.
Slinko jis ilgai ilgai, kol staiga pajuto, jog žemės nebėra, o jis pats kažkur skrenda.
Bultysh!..
„Aš upėje!” – sušaldamas iš baimės suvokė Ežiukas. Ir ėmė daužyti letenomis į visas
puses.
Kada jis išnėrė, visdar buvo tamsu. Ežiukas netgi nežinojo kurioje pusėje krantas.
„Tegu upė pati mane neša!” – nusprendė jis. Kiek galėjo įkvėpė ir ėmė jį nešti srovė.
Upė čiurleno akmenėliais, kunkuliavo per seklumas, ir Ežiukas jautė, kad visai sušlapo ir
greitai nuskęs.
Staiga kažkas prilietė jį galine letena.
Atleiskite, – begarsiai pasakė kažkas, kas jūs ir kaip čia patekote?
Aš – Ežiukas, – taip pat begarsiai atsakė Ežiukas. – Aš įkritau į upę.
Tada sėskite ant mano nugaros, – begarsiai prakalbo Kažkas. – Aš nunešiu jus į krantą.
Ežiukas atsisėdo ant Kažko siauros, slidžios nugaros ir už minutės atsidūrė ant kranto.
Ačiū! – garsu pasakė jis.
Nėra užką! – begarsiai atsakė kažkas, ko Ežiukas netgi nematė, ir pradingo bangose.
„Va tokia istorija… – nusipurtydamas galvojo Ežiukas. – Ar kas nors patikės?!”
Ir dingo rūke.
