Perskaitykite tekstą ir atsakykite į klausimus.
Paskui ji sėdėjo ant lovos savo kambaryje. Viena musė skraidė ratu, žemyn, aukštyn. Ji zirzė,
plakėsi sparneliais į lango stiklą. Ji atskrido iš lauko ir neberanda kelio atgal, – svarstė Kristina,
sekdama didelę, žalią, laukinę musę. Nieko daugiau ir nebuvo tenai, tame kambaryje, išskyrus
musės zirzimą. Ir savęs nejuto, nė rankų, nė kojų. Liežuvį lyg žirklėmis įkirpo, surakino žandus.
Nieko nebūtų ištarusi, bet kažkas kitas už ją vienodai ir nuobodžiai gręžė galvon, sukosi kaip
vilkutis, baigdamas savo įsibėgimo ratą aplink save ir šlūbščiodamas: pasileidėlė, pasileidėlė…
Ilgai jos vienos ten nepaliko. Motina vis šnekino, pridususi iš didelio susirūpinimo, geruoju ir
piktuoju.
– Geresnio vyro niekur nerasim. Pamislyti reikia, kokia ūkė!.. Dalys visiems išmokėtos – ponia
vartysies minkštuose krėsluose ir varinėsi šeimyną. Laimė pati tavęs ieško…
Ji žiūrėjo pro langą. Obelų šakos apsunkusios žiedų pumpurais. Viena šakelė siekė stiklą ir,
judinama vėjo, brūžinosi. Ir iš vidaus ton vieton atsidauždama zirzė musė. Už obelų, už jauno
sodnelio, plito tolybėn laukai. Jie buvo beužsiimą blausiai žaliuoti. Ir tušti. Ar niekas nepasirodys
tame apžvelgiamame plote ir neateis jos išvaduoti? Kas nors turėtų skubėti – nejau išmiręs sodžius
ir nė vieno jauno nebėra, nė vieno smarkaus vyro?
M. Katiliškis. „Užuovėja“(Ištrauka iš novelės „Apyaušrė“) (testas)
