Slawomir Mrožek
Drakono tvaikas
1 Sakot, drakonas? Labai baisus? Ak, ryja jūsų mergeles? Ir todėl ryžotės jį
nugalabyti? Atsiprašau, negaliu susilaikyti neperspėjęs, kad negyvas drakonas – irgi
menka laimė.
2 Jau aš tai gerai žinau, ką sakau, mat esu kaip tik iš tokio krašto, kur irgi buvo
apsigyvenęs drakonas, ir galima sakyti, kad tam tikra prasme jisai tebegyvuoja ten iki
šiol.
3 Gyveno jis daugybę metų, ir nors ne vienas kėsinosi jį nudėti, nabagas ramiai
paseno ir nusibaigė pats. Teisybė, mes jam šiek tiek padėjom šakėmis, bet tik tada, kai
išbarstė visus dantis ir tapo nelabai pavojingas. Gyvenimo pabaigoj drakonas jau net
nepajėgdavo sukramtyti mergelių savo bedančiais nasrais, paskutiniosioms netgi
pavyko išsikapstyti gyvoms iš jo urvo, tiesa, gerokai apžiaumotoms. Taip jis ir
nudvėsė.
4 Patikėkit, džiaugsmo buvo daug. Visi susirinko aikštėje atšvęsti laisvės. Šoko
ir dainavo tris dienas, bet trečią dieną pradėjo, kaip čia pasakius, lyg ir…
A, ką čia slėpti, trečią dieną visi užuodė bjaurią smarvę.
Mes nekalti, kad nepalaidojom drakono. Toks jau milžiniškas, kad neįmanoma buvo
net duobės iškasti tai dvėselienai. O jeigu ir būtume iškasę – kaip tą stipeną į duobę
nutempsi? Tai jisai ir puvo lauke. Smarvė kasdien stiprėjo, ir nieko čia negalėjai
padaryt – kvėpuoti tai reikia. Baisiausia, kad ta smarve pradviso viskas – ir žemė, ir
maistas, ir rūbai. Viena tik ugnis išliko švari, ko niekaip nepasakytum apie dūmus.
7 Atvežė visą cisterną užsieninių kvepalų, tačiau pakvepinta smarvė pasirodė
esanti dar bjauresnė negu gryna, be priemaišų, taip sakant. Ir kai kas ėmė ilgėtis tų
laikų, kai drakonas buvo gyvas ir sveikas. Tiesa, kvapelis nuo jo sklido ir tuomet, bet
tik aplink jo urvą. Dabar gi gaišena užsmardino visas apylinkes.
8 Maža to, dar viena bėda: jau kad priviso tų mergelių – devynios galybės!
Nebėra kas jų veislę mažina, tai ir tupi dabar po kiekvienu krūmu: kur tik spjausi – ten
merga. Jeigu dar ramiai, tyliai tupėtų, tai ne – laksto visur su tomis savo rūtelėmis
lelijėlėmis, kiekviena tik ir taikosi tau tą rūtelę panosėn pakišti ir dar pageidauja, kad
tu ją, mergą, už josios skaistybę šlovintum.
Tik kad tos rūtelės, tos lelijėlės kažkokios nelabai… Irgi su kvapeliu.
10 Ką, jau einat? Nenorit išgirsti, kuo viskas baigėsi? Ką gi, nesistebiu: nors jau
seniai pasikeičiau rūbus, nors ir prausiuosi kasdien, bet vis dar dvokiu. Į skūrą įsiėdė,
ne kitaip.
O gal ir gerai, kad nenorit sužinoti, kuo viskas baigėsi. Nes aš ir pats dar nežinau.
