Diemedžiu žydėsiu
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai, –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga…
Aš diemedžiu žydėsiu – –
(1936)
Salomėja Nėris – XX-ojo amžiaus neoromantikė, lyrikė, eilėraščių ir poemų kūrėja. Išleido šešis
rinkinius, kuriuose išsakomi asmeniškam sielos gyvenimui svarbūs dalykai. Vienas iš šių rinkinių
yra ,,Diemedžiu žydėsiu”, išleistas 1938 metais. Tai brandžiausias poetės rinkinys – už jį gauta
Valstybės premija. Jame vaizduojamas jau pasikeitęs poetinis pasaulėvaizdis ir lyrinio subjekto
išgyvenimas. Jame grįžtama prie lyriškumo, tik šįkart poetė meilės eilėraštį dramatizavo. Jaunystės
džiaugsmus ir nuoskaudas pakeitė ramybė ir supratimas. Dominuojanti tema – žmogaus laikinumas
ir amžinas ryšys su žeme. Vienas iš tokių eilėraščių yra ,,Diemedžiu žydėsiu”, kurio pagrindinė
tema – žmogaus ir gamtos vienybė, meilės atsisakymas dėl amžinybės.
Eilėraščio pavadinimas sutampa su rinkinio pavadinimu. Galima spėti, kad S. Nėris pasirinko šį
medį ne dėl jo paskirties (jis yra plačiai vartojamas liaudies medicinoje) ar išvaizdos (eilėraštyje
kalbama apie pavasarį, o diemedis žydi rudenį, ir gyvena apie 26 metus) bet dėl pavadinimo, nes
Diemedžio sinonimas yra Dievmedis, t.y., Dievo medis. Poetė pasirinko šį nediduką medį
greičiausiai dėl to, kad labiau pabrėžtų žmogaus susiliejimą su dievybe, su tuo, kas yra amžina.
Poetės lyrika – daininga ir melodinga, vartojami ryškūs tautosakos ženklai ir motyvai, primenantys
liaudies dainą:
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai
Pavasaris lyg jaunuolis (amžinas gamtos atsinaujinimas) atjoja juodbėriu pas mergelę.
Bernelis yra stebukladaris – nuo jo žvilgsnio pražysta žemė. Ir ta, pas kurią atjoja mylimas,
stebuklui paklūsta – tik margame žemės žydėjime diemedžio žiedai maži, neryškūs. Dramatiška
žmogaus lemtis:
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi;
Aš diemedžiu žydėsiu – –
Lyrinis subjektas susitapatinęs su gamta. S. Nėries eilėraščiai turi šiek tiek simbolistinės kūrybos
bruožų: gyvenimas žemėje – tik akimirka amžinybėje. Poetė vaizduoja mirtį kaip gyvybės
susiliejimą su gamta, kad pratęstų žmogaus dienas augalo žydėjime. Tai primena lietuvių
tautosakinius motyvus, kuriuose dažnai kalbama apie po mirties žmogaus sielos persikėlimą i
augalus.
Nuo pat mažens S. Nėris mėgo gamtą, ypač gėles, žinojo jų vardus. Jei kas nuskindavo žiedą, ji
graudžiai verkdavusi. Žydėjimas poetei buvo pats įstabiausias gamtos veiksmas – ne tik
džiuginantis, bet ir sukrečiantis. Žydėjimas daug kur įprasmintas: “Kaip žydėjimas vyšnios…”,
