Literatūra – būdas pažinti save ir pasaulį
(A. Mickevičius)
,,Yra skaitytojų, kurie per visą gyvenimą pasitenkina kokiu tuzinu knygų ir kurie vis tiek yra tikri skaitytojai. O yra ir tokių, kurie ryja viską iš eilės ir sugeba apie viską pakalbėti, tačiau visas jų triūsas eina perniek. Nes tikro lavinimosi sąlyga yra ta, kad būtų ką lavinti: charakterį ar asmenybę. Kur jų nėra, kur lavinimas be motyvacijos, vykstantis tarsi tuštumoje, ten gali rastis žinių, bet ne meilė ir ne gyvenimas. Skaitymas be meilės, žinios be pagarbos, lavinimasis be atsidavimo yra viena iš sunkiausių nuodėmių dvasiai“ – kartą yra pasakęs vokiečių – šveicarų poetas, dailininkas Hermanas Hesė. Galima teigti, kad į literatūrą besigilinantis žmogus yra intelektualus, linkęs greičiau suvokti ir efektyviau išspręsti kylančias problemas, aiškiau mato įvairių gyvenimiškų reiškinių priežastis ir ryšius, geba geriau suvokti visumą. Literatūra skaitytojui iš tiesų padeda pažinti tiek patį save, tiek jį supantį pasaulį, tačiau kaip tai įvyksta?
Vienas garsus graikų filosofas Talis Miletietis yra pasakęs: „Visų sunkiausia pažinti save, visų lengviausia – patarinėti kitiems“. Juk tik toks žmogus gali suvokti savo stipriąsias ir silpnąsias puses, o šis suvokimas padės individui rasti savąjį pašaukimą, vidinę ramybę ir nukreips eiti tinkamu keliu. Vienas žymus lietuvių rašytojas, XIX a. Romantizmo epochos klasikas Adomas Mickevičius savo gyvenime yra patyręs nemažai sunkumų. Vienas skaudžiausių įvykių jo gyvenime – mylimos moters netektis. Autorius išgyveno jausmingą širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo Lauryno Putkamerio. Šis praradimas padarė ženklią įtaką autoriaus gyvenimui bei jo kūrybai. Po šio praradimo Adomas Mickevičius paskyrė savo gyvenimą kūrybai, kurioje plėtojo dvasinių vertybių, nuoširdumo, žmogiškumo, tyrumo ir meilės vertybes. Meilės tema atskleidžiama kūrinyje ,,Vėlinės“. Poemos veikėjo pono pomirtinė kančia skatina atsižvelgti į skirtingų luomų atstovų santykius. Ponas neranda ramybės, nes su savo darbininkais, baudžiauninkais, elgėsi nežmoniškai, juos mušė ir marino badu. Poemos herojus Gustavas pamilo socialiai sau nelygią merginą Marilę, kuri jį atstūmė dėl luominio prestižo ir turtinio išskaičiavimo. Graži jų draugystė virto vieno iš jų dramatiška kančia. Gustavas tapo nerimstančia savižudžio vėle, kuri kiekvienais metais grįžta į gimtąsias vietas ir išgyvena jausmų audrą. Jis kaltina Marilę, siunčia jai prakeiksmus, tačiau suvokia, jog kaltinimai kyla tik iš kančios ir meilės, tad puoselėja viltį su ja susitikti rojuje. Gustavo istorija biografiškai artima paties autoriaus asmenybei. 1820 metų vasarą Adomas Mickevičius leido atostogas Naugarduke, kur rinko medžiagą savo poemai. Ten jis susipažino su savo bendraamže Marija Veresčiak, visų draugų vadinama Marile. . Po jų pažinties Marilė ištekėjo už grafo ir paliko kūrėjo širdyje gilų pėdsaką. Meilė padėjo poetui pažinti save, o tai jis mėgino perduoti ir jo skaitytojams savo kūriniuose. Nesvarbu, kad jis ir liko įskaudintas, bet jis visada turėjo save.
Pasaulis – tai sąvoka, apibrėžianti visą žmoniją, jos istoriją, pasiekimus, žinias, kultūrą. Jį būtina pažinti anksčiau ar vėliau. Yra daugelis būdų kaip tai galima padaryti, tačiau vienas pagrindinių yra literatūra. Dėka jos, mes galime susipažinti su kitų žmonių kultūromis, tradicijomis, religija, įvairių žmonių istorijomis ir jų išgyvenimais, išmokti kažką naujo ir nematyto. Manau daugelis žinote ar esate girdėję apie Martyną Mažvydą. XVI a. Renesano epochos žinomiausias ir iki šiandien ryškiausiai atsimenamas lietuvių rašytojas, pirmosios lietuviškos knygos „Katekizmas“, išleistos 1547 m., autorius. „Katekizmą“ sudaro šešios dalys: dedikacija LDK, lotyniška prakalba, lietuviška prakalba, elementorius, katekizmas ir giesmynas. Knygelės skyrimas Didžiajai Lietuvai verčia manyti, jog „Katekizmo“ autorius greičiausiai vylėsi abi Lietuvas sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu. Iš visų šešių knygelės dalių svarbiausia lietuviška prakalba, kurią santykinai galima suskirstyti į tris dalis: pirmoji – tai personifikuotos knygelės prašymas imti ją ir skaityti, antroji dalis primena kalbančiojo ir valstiečio dialogą, trečiąją sudaro nurodymai kunigams. Ši knyga turėjo ne tik pagonis lietuvius išmokyti protestantiško tikėjimo tiesų, bet ir reiškė lietuvių raštijos pradžią ir kultūrinę brandą. Katekizme ir kituose pirmosios knygos tekstuose skelbiamos bendrosios protestantizmo ir svarbiausios liuteronizmo idėjos: žmogaus nuteisinimo per tikėjimą malonė, būtinas ryšys tarp tikrojo tikėjimo ir Šventojo Rašto pažinimo. To meto Lietuvoje ši knyga skatino tautiškumą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lenkų bei lotynų kalbomis. Tai sutampa ir su vienais iš pagrindinių Renesanso bruožų: noru pažinti bei gimtosios kalbos išaukštinimu. Pats Martynas Mažvydas buvo baigęs liuteronišką Karaliaučiaus universitetą bei savo parapijoje dirbo kunigu. Dėl šios priežasties jam buvo labai svarbus bendruomeniškumas, religinis žmonių švietimas. Taigi literatūra yra svarbi dalis per, kurią galime pažinti pasaulį bei apie jį sužinoti kai ką naujo.
Rašytojas rašydamas savo kūrinius dažniausiai remiasi savo patirtimi, išgyvenimais ir tai, ką mato aplinkui. Literatūros dėka, mes galime kūrinius pritaikyti ir savo gyvenime. Dažniausiai mes nuslepiame kaip jaučiamės, kokius įvykius išgyvename ir manome, kad esame kitokie, tačiau skaitydami galime pasijusti kaip kiti ir suprasti, kad esame tokie ne vieni. Be abejo literatūra padeda pažinti ne tik save, bet ir mus supantį pasaulį. Galime suprasti kokie visi esame skirtingi, bet tuo pačiu ir panašūs.
