Laisvės vertė ir herojiškumas
Laisvė – tai vienas iš sunkiau nusakomų jausmų, kuriuos žmogus gali patirti savo gyvenime, ypač kai išsako savo nuomonę be jokių suvaržymų ar laisvai keliauja. Bet ar kiekvienas žmogus turi supratimą apie laisvės vertę ir herojiškumą? Manau, kad nedaugelis gali apie tai kalbėti, kurie tikrai patyrė šį jausmą. Bet šiuolaikiniame pasaulyje žmonės nejaučia pagarbos tiems, kurie kovojo už laisvę dėl geresnės ateities, todėl savo kalboje pabandysiu pasamprotauti apie tai, kokia yra laisvės vertė, kokia jos kaina ir kokį žmogų galima laikyti herojišką.
Kai laisvę turime, kaip savaime suprantamą dalyką, mes retai susimąstome, kad kadaise ją reikėjo išsikovoti. Kas ją mums iškovojo? Ar mes pakankamai vertiname tuos, kurių dėka šiandien galime laisvai gyventi, keliauti, mokytis, laisvai netgi skaityti savo kalba literatūrą bei nebūti kitų šalių priespaudoje. Vienas iš paskutinių, ryškių mūsų šalies istorinių įvykių vyko 1991 metais sausio 13-ąją. Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją sovietų desantininkai užėmė Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą. Dešimtys tūkstančių vilniečių ir atvykusių į sostinę žmonių iš visos Lietuvos mūru stojo ginti mūsų visų laisvės. Tą naktį žuvo 13 žmonių, po mėnesio sunkiai sužeistas dar vienas mirė, apie 600 buvo sužeisti visiškai beginkliai žmonės. Nors užgrobti, kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai nebuvo pasiekti ir gana greitai Sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti. Nuo tos dienos iki pat šandien, kasmet minime Laisvės gynėjų dieną. Kad šiandien būtume laisvi, turėjo žūti kažkieno vyrai, tėvai, broliai, vaikai. Ar begali būti didesnė laisvės kaina paaukotos gyvybės? Drąsiai galima teigti, kad jie yra mūsų šalies herojai ir didžiausias nesavanaudiško poelgio pavyzdys. Tie kurie žuvo, ar buvo sužeisti, drąsiai gulėsi prieš tankus, žinodami kas jų laukia. Tačiau visos šalies laisvės siekis buvo svarbesnis už pačių gyvybes.
Herojiškumas dažnam yra suprantamas kaip neatlygintinas žmogaus pasiaukojimas, didvyriškumas bei drąsa. Herojumi būti nėra lengva, nes herojus visada turi stengtis ir aukotis dėl kitų žmonių ir jų gyvenimų. Herojus turi atsisakyti savo asmeninės laimės ir siekių. Prisiminus graikų mitą apie Prometėją, galime pamatyti puikų pavyzdį, kaip vienas iš titanų padėjo žemiškiesiems žmonėms. Prometėjas pamatęs mirtingųjų trūkumus, už kuriuos Dzeusas norėjęs juos išnaikinti, pavogė iš dievų ugnį ir atnešė į Žemę. Savaime suprantama, kad už tokį poelgį Dzeusas Prometėjo nepaglostė. Prometėjas, turėdamas išskirtinią ateities matymo galią ir žinojęs, kokia bausmė jo laukia, vis vien padovanojo žmonijai didžiausią dovaną – ugnį. Va čia ir pasireiškia didžiausias Prometėjo herojiškumas, didvyriškumas, pasiaukojimas dėl kitų, žinant kad bus prikaltas prie uolų. Tačiau, jis žmonių akyse buvo didžiausias jų gelbėtojas, žmonijos sukūrėjas, kultūros nešėjas. Žmonija iš Prometėjo išmoko: kodėl žvaigždynai bei šviesuliai pateka ir nusileidžia, skaičiavimo ir rašto bei daugelio buities, kasdienių darbų. Apskritai retas reikškinys, kad kažkas iš chtoniškojo pasaulio gali padėti žemiškajam, todėl už tokį pasiaukojimą, vertėtų labai džiaugtis ir būti dėkingiems.
Taigi, laisvė ir herojiškumas iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, nieko bendra neturinčios sąvokos. Tačiau pažvelgus giliau ir apmąsčius skirtingus istorinius įvykius, galima teigti, kad herojais tapę žmonės kovoja dėl kitų laisvės ir gerovės bei šviesesnės ateities. Tai yra vienas paskui kitą einantys ir neatsiejami dalykai. Herojai būna kilnūs ir nereikalaujantys jokio atlygio ar didvyrio vardo. Jie veikia tyliai, bet jų darbai kalba garsiai patys už save. Kiekvienas kartais galime būti mini herojais, su savo geranoriškais ir neatlygintinais darbais dėl kitų, kam tuo metu reikia pagalbos. Pamirškime savo ego, savo pasipūtimą, ir daugiau skirkime laiko ir savo energijos šviesesnio rytojaus link.
