Fantastinė A. Tarkovskio drama „Stalkeris”

Filmas, sukurtas brolių Arkadijaus ir Boriso Strugackių mokslinės fantastinės apysakos „Piknikas šalikelėje“ motyvais, pasakoja apie mįslingą vietą. Nuolat kintančioje Zonoje tariamai pildosi patys slapčiausi žmogaus troškimai. Norinčius į ją patekti lydi atsiskyrėlis Stalkeris, netoliese gyvenantis su žmona ir sergančia dukrele. Nelegalios „ekskursijos“ į Zoną yra jo pragyvenimo šaltinis. Kartą Stalkerį vedliu pasamdo Profesorius ir Rašytojas. Ši kelionė pakeis visų gyvenimus.  

„Jei mąstytume apie „Stalkerį“ UFO, parapsichologijos ir kitų žurnaluose išplatintų „įdomybių“ lygiu, vadinasi, visiškai nesuprastume autoriaus intencijų. Tiesa, filme egzistuoja fantastiška Zona, į kurią, tariamai vejami neišpildomų troškimų, žengia trys žmonės – Rašytojas, Profesorius ir jų vedlys Stalkeris. Bet ar toji Zona realiai egzistuoja? Galbūt kiekvienas mūsų ją sau susikuriam? Gal tai tiesiog paprastos laimės trupinėlis, kaip Stalkeriui – galimybė išsitiesti tarp menkų, nekvepiančių, bet jam neapsakomai brangių pievos gėlyčių? Galbūt tai kaip tik giliausios mūsų vidinio pasaulio zonos, kur ramybę keičia grėsmė, kur pavojai taip pat keičiasi kas akimirką? Gal klajonė po Zoną – tai amžinas stebuklo laukimas, kartais svarbesnis už patį stebuklą, toji iliuzija, kuri kartais užpildo žmogaus gyvenimą iki kraštų? O Zonos tunelis, be galo ilgas, apčiuopiamas kone iki fizinio skausmo, kurį stebėdami gali nuobodžiauti nebent žmonės, užkrėsti automatiško pragmatizmo? Ar nėra tai būtinybė bent kartkartėmis nueiti kankinantį kelią į save, negailestingai pasakyti sau apie save visą tiesą? Žinoma, tai įmanoma tik drąsiam žmogui, bet Tarkovskis savo paskutiniais filmais provokuoja tą drąsą… Tų klaustukų, kalbant apie „Stalkerį“, gali būti ir daugiau, ir visi jie turi konkrečią atspirtį ekrane.“ (S. Macaitis „Trokšti ir tikėti“, „Literatūra ir menas“, 1980-09-13) (N-13)