Sunku ar lengva būti jaunam?
Klausimas, kuris neturi, teisingo ar neteisingo atsakymo. Visi jį galime perteikti, suprasti bei atsakyti skirtingai, ir visi šie atsakymai bus teisingi. Būdami vaikai, mes norime užaugti, turėti darbus, vairuoti mašinas, neklausyti tėvų nurodymų ir gyventi svajonių namuose. Tačiau vos įžengę ir bent dalele savęs patyrę tikrąjį suaugusiojo gyvenimą – norime sugrįžti į vaikystę. Patyrę sunkumų mes norime vėl būti maži, didžiausia problema laikyti nubrozdintus kelius ar sulūžusius dviračius. Labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą, kadangi visų jaunystė skiriasi. Kiekvienas amžius turi savų privalumų ir trūkumų. Vaikystėje mus saugo tėvai, padeda vos ištikus bėdai ir supažindina su artimiausiu mums pasauliu. Būdami jauni, esame mylimi tėvų, pasaulis atrodo labai šviesus ir neturime patirti vienišumo bei melancholiškos kasdienybės jausmo.
Visi vaikai trykšta noru ir džiaugsmu pažinti pasaulį, niekas neatrodo baisu, nes esame apsaugoti rūpestingų tėvų. Žinoma, ne visų vaikystė yra tobula, bet dauguma vaikų užauga šiltuose namuose, apsupti mylinčių artimųjų. Vaikams yra labai svarbu pažinti jiems artimiausią pasaulį, tyrinėti aplinką, gamtą, pomėgius, klausytis tėvų pasakojimų ir svajoti apie ateitį. Tokią vaikystę neuromantikė Marija Pečkauskaitė, geriau žinoma Šatrijos Raganos slapyvardžiu, nusprendė įamžinti savo XX a. pradžioje parašytoje apysakoje „Sename dvare“. Kūrinyje autorė įamžina aplinką, kurioje užaugo, apibūdina dvarą ir jame patirtus įspūdžius. Šatrijos Ragana pasakoja apie glaudų ryšį su mama. Apysakoje autorės prisiminimai pasakojami iš Irusios pozicijos. Irutė ir mamatė buvo be galo artimos, pastaroji neapsakomai mylėjo savo vaikus, mėgo juos mokyti ir pasakoti apie pasaulį. Jei ištikdavo bėda, mamatė visada nuramindavo vaikus, paaiškindavo jiems, kaip reikia elgtis tam tikrose situacijose ir kas yra svarbu šiame gyvenime. Taigi, vaikai dažniausiai yra apsaugoti nuo gyvenime tykančių pavojų, dažniausiai turi globėjus, kurie juos myli ir jais rūpinasi, apsaugo ir gyvenimas atrodo lengvas.
Suaugę žmonės turi gelbėti save patys, susitaikyti su besikartojančia rutina ir savarankiškai spręsti savo problemas. Kai žmogaus rutiną sudaro, rodos, nesibaigiantis darbas, nuobodžioje aplinkoje, kai gyvenimas atrodo nevertas, tokios kančios – norisi vėl būti vaiku ir pamiršti visus rūpesčius. Apie melancholišką kasdienybę ir sunkumus, kuriuos patiria suaugusieji, aprašė žymus XX a. vid. lietuvių prozininkas išeivis Antanas Škėma romane „Balta drobulė“. Į Ameriką emigravęs Antanas Garšva išgyvena gyvenimo krizę. Jis negali pritapti prie didelio miesto, jaučiasi tarsi būtų nuasmenintas, niekam nereikalingas. Kiekvieną dieną apsivilkęs keltuvininko uniformą, pažymėtą 87 numeriu, jis nebeturi teisės būti savimi ir tampa mechanizmo dalimi. Neturi laiko ar įkvėpimo kurti, jaučiasi nereikalingas visuomenėje, trokštančioje tik pinigų ir pigaus blizgesio. Aprašomi jausmai padeda suprasti, kad reikia džiaugtis vaikyste ir jos ramiu tempu, problemų stygiumi. Taigi, atsižvelgiant į kai kuriuos gyvenimo aspektus, jaunystė atrodo kaip neapsakomai lengvas ir nerūpestingas gyvenimo laikotarpis.
Apibendrinant galima teigti, kad nėra tikslaus atsakymo į šį klausimą, nes jis priklauso nuo mūsų pačių gyvenimo patyrimo ir jo sąlygų. Žinoma, negalime neigti, kad būdami jauni, esame laimingesni, nes viskas aplink mus yra nauja, nepažįstama, vaikai neturi rimtų problemų ir gali ištisas dienas leisti laiką su draugais kieme, nesirūpindami finansinėmis ar kitomis problemomis. Jaunystė yra skirta pažinti save, aplinkinius, pasaulį ir pasiruošti ateičiai. Remdamiesi šiais pavyzdžiais ir išgyvenimais, galime teigti, jog tam tikrais avėjas – būti jaunu yra kur kas lengviau, nė būti suaugusiu.
