Kas svarbiau: mylėti ar būti mylimam?
Meilė – vienas svarbiausių pasaulyje jausmų. Apie jį daug kas kalba ir bando išsiaiškinti šio jausmo prasmę bei tikrąją paskirtį. Tačiau daugelis niekaip nenusprendžia, kas svarbiau: mylėti pačiam ar būti mylimam. Šis klausimas galėtų padėti suprasti tikrąją meilės prasmę. Taigi šį klausimą nagrinėsiu šioje kalboje, remdamasi Igno Šeiniaus romanu „Kuprelis“ bei bibliniu tekstu apie sūnų palaidūną.
Mylėdamas žmogus tobulėja, bet ne visada meilė yra pats džiaugsmingiausias jausmas, tačiau jis labai svarbus kiekvienam. Šis jausmas paveikia kiekvieną ir savaip prisideda prie žmogaus asmeninių suvokimų. Tai reiškia, kad tik pats mylėdamas žmogus gali analizuoti šį jausmą ir išgyventi meilės teikiamą dvasinę naudą, nors ji kartais ir panaši į kančią. Būtent tokia meilės reikšmė bei poveikis akcentuojami XX a. lietuvių rašytojo Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“. Kūrinyje pagrindinis herojus Kuprelis Olesis yra skaudžią dalią patiriantis herojus, kuris pirmiausia vaizduojamas kaip uoliai dirbantis, tačiau nuo bendruomenės atsiskyręs veikėjas. Kai jis sutinka Kunigundą, viskas pasikeičia. Kuprelis pradėda uoliai planuoti ateitį su Kunigunda ir ja labai rūpintis. Įdomu tai, kad iš pradžių Olesio meilė, nors ir buvo labai stipri, veikėjams teko išsiskirti. Nors išsiskyrimas paveikė Olesį neigiamai ir jis labai išgyveno, galiausiai jis vėl atsiriboja nuo aplinkos ir žmonių, o save atranda darbe bei gamtoje. Taigi, mylėdamas žmogus tobulėja, o tai reiškia, kad mylėdamas žmogus bręsta ir tobulėja kaip asmenybė. Tiek džiaugsmingi, tiek skaudūs momentai žmogui ypatingi. Todėl mylėti pačiam geriau nei būti mylimam, nes tik mylėdamas žmogus gali išgyventi šiuos jausmus. Tai įprasmina Igno Šeiniaus romane aprašyto Kuprelio Olesio patirtis, kai meilė Kunigundai veikėją tiek pakelia virš kasdienybės, tiek įskaudina. Tačiau tai veikėjo nesugniuždo, o kaip tik padeda asmeniškai tobulėti.
Mylėdamas žmogus parodo savo gerumą. Kiekvienas žmogus šiame gyvenime nori turėti gerą įvaizdį. Tai reiškia, kad jis nori parodyti savo gerumą bei žmogiškumą, o kartais net ir prisirišimą, supratingumą kitam žmogui. Toks ypatingas jausmas dažniausiai reikšmingas tėvams, auginantiems savo vaikus, kurie nori šiems įrodyti, jog palaiko ir supranta sudėtingu metu. Būtent tokios meilės ir gerumo apraiškos gana detaliai buvo aprašytos bibliniame pasakojime apie sūnų palaidūną. Nors pagrindinis veikėjas yra jaunėlis sūnus, labai svarbu atsižvelgti į jo tėvą, kuris pirmiausia parodo savo gerumą, sutikdamas atiduoti jaunėlio palikimo dalį, kad šis galėtų išvykti iš namų. Taip tėvas, mylėdamas sūnų, parodo savo supratingumą. Dar svarbiau tai, kad tėvas net ir tada, kai jaunėlis suklysta bei iššvaisto turtus, priima jį į namus labai šiltai bei netgi iškelia puotą. Tokiu atveju veikėjas pasirodo kaip ypač mylintis tėvas, kuris priešingas įprastai griežto tėvo paveikslui. Todėl meilė veikėją daro pavyzdingą. Taigi, mylėdamas žmogus parodo savo gerumą, o kiekvienam žmogui tai svarbu daryti – meilės apraiškos yra geriausia priemonė tam. Tai įrodoma bibliniu pasakojimu apie sūnų palaidūną, kuriam tėvas parodo savo gerumą meile. Veikėjas atiduoda palikimo dalį ir nepyksta, kad jaunėlis sūnus viską iššvaisto. Tokia meilė parodo tėvą kaip ypač savo šeimai pasiaukojusį žmogų, o tai įprasmina jo gerą įvaizdį.
Apibendrindamas galiu teigti, kad be jokios abejonės, svarbiau yra mylėti. Tik mylėdamas žmogus gali suprasti šio jausmo prasmę bei apskritai įprasminti šį jausmą. Išanalizavus Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“ bei biblinį pasakojimą apie sūnų palaidūną, matoma, kad meilė visapusiškai tobulina žmogų. Tokiu būdu žmogaus jaučiama meilė tampa kur kas svarbesnė, nei jausti pačiam meilę iš kitų. Žmogus mylėdamas kuria geresnį pasaulį aplink save tiek sau, tiek kitiems.
